Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau" (Mt 13, 12-15).
Šis ir daugelis kitų evangelijose užrašytų liudijimų atskleidžia, kad dažnai Jėzaus žodžių klausę žmonės arba visiškai nesuprasdavo to, kas buvo kalbama, arba išsiaiškindavo savaip. Ir tai neturėtų mūsų stebinti. Jėzus - Dievo karalystės šauklys skelbė visiškai kitokią, žemės gyventojams nesuprantamą pasaulėžiūrą. Tai, ką kalbėjo pamokslininkas iš Nazareto, buvo priešinga jų supratimui apie Dievą, Jo karalystę bei tarnavimą Jam. Prieš juos stovėjo jų amžininkas, neturintis nei išskirtinio socialinio statuso, nei specialaus išsilavinimo regalijų. Tačiau Jis vienintelis iš jų visų žinojo, koks yra Izraelio Dievas, iš tiesų Jį pažino. Net mums šiandien sunku visiškai įsisąmoninti, kad Jėzus Kristus yra vienintelis dievotumo ekspertas per visą žmonijos istoriją. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1,18). Visi kiti krikščioniško dievotumo mokytojai tiesos pažinimą įgijo tik per Jėzų Kristų. Tačiau žmogiškoji puikybė sunkiai leidžia su tuo sutikti. Esame linkę pulti į kraštutinumus - arba bandome išaiškinti, kad Kristus nėra vienintelis tikrasis dievotumo mokytojas, arba savaip supratę Jo pasakytus žodžius, tą supratimą skelbiame kaip vienintelę tikrąją tiesą.
Dievo Sūnus atėjo į pasaulį, kuriame visi žmonės buvo nuklydę nuo savojo Kūrėjo, nebuvo nė vieno išmanančio, kuris iš tiesų ieškotų Dievo. Tamsoje paskendusią žmoniją apšvietė tikroji šviesa. Tačiau dauguma žmonių buvo taip pasinėrę į savo iliuzijas, kad nebematė tos šviesos. Melo pavergti žmonės galvojo, jog žino, koks yra teisingas gyvenimas ir kaip reikia tinkamai tarnauti Dievui. Jie vadovavosi melagingomis idėjomis, nesuprasdami, kad yra apsigavę, nes iki Jėzaus atėjimo nepažino tiesos. Todėl daugelis tų žmonių, išgirdę Kristaus žodžius, pajuto grėsmę, nes girdima žinia neatitiko jų turėto pasaulėvaizdžio. Daliai klausytojų sakomi žodžiai atrodė nesąmonė. Kitiems jie patiko, džiugino širdį, tačiau vadovautis jais gyvenime buvo per daug pavojinga. Dar kitiems klausytojams girdėta žinia atrodė atitrūkusi nuo kasdienio gyvenimo, ir jie, vėl pasinėrę į kasdienius reikalus, pamiršdavo tai, ką girdėjo. Nejautrios žmonių širdys trukdė jiems teisingai suprasti girdimą žinią, nenoras keistis užmerkė akis, kad nematytų šviesos.
Tačiau netgi tie palaimintieji, kurių akys matė ir ausys girdėjo, anaiptol ne viską suprato taip, kaip buvo sakoma. Tik jie klausdavo, kai nesuprasdavo. Nors ne visada. Kartais Viešpats savo mokinius tiesiog priversdavo išgirsti ir suprasti, ką Jis sako. Pasižiūrėkime į vieną evangelisto Morkaus papasakotą epizodą:
Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: „Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!" Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.
Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą. Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo". Jie svarstė tarpusavy, sakydami: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos". Tai supratęs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate, jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?" Jie atsakė: „Dvylika". „O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?" Jie atsakė: „Septynias". Tada Jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!"(Mk 8,11-21).
Su Jėzumi ginčijosi kai kurie Jo amžininkai. Jie nesuvokė, kas Jis toks, jau turėjo priešišką nuostatą Jo atžvilgiu ir nemanydami, kad koks nors ženklas juos gali įtikinti, vis dėlto tokio reikalavo. Tai buvo užkietėjusios širdies žmonės, kurie vienaip galvojo, bet kitaip kalbėjo - veidmainiai. Jie manėsi turį teisę pareikalauti ženklo ir nesuprato, kad Dievas jiems neduos daugiau jokio ženklo, nes pats didžiausias ženklas jau buvo prieš jų akis. Dievočiausi ankstesnių kartų žmonės troško Jį pamatyti ir išgirsti, o ta užkietėjusių širdžių karta sąmoningai užmerktomis vidinėmis akimis reikalavo jiems tinkančio ženklo. Dėl savo veidmainystės jie nesugebėjo pažinti tiesos.
Matydamas apsimetinėjimo suluošintus žmones, Jėzus perspėjo savo mokinius, kad šie saugotųsi fariziejų ir erodininkų raugo - tam tikros pasaulėžiūros, kuri užkietina širdį ir padaro ją nebejautrią tiesai. Tas perspėjimas buvo labai svarbus. Nuo to, kaip mokiniai jį išgirs, priklausė jų visas dvasinis gyvenimas. Viešpats juos įspėjo panašiai, kaip tėvai įspėja savo vaikus apie tikrą pavojų gyvybei. Galima numanyti, kad Jėzus ne vieną kartą tai sakė savo mokiniams, nes tą patį perspėjimą kiek kitokiame kontekste užrašė evangelistas Lukas:
Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma. Todėl ką kalbėjote tamsoje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų (Lk 12,1-3).
Tačiau Morkaus papasakotame epizode kasdienė mokinių aplinka ir buitinis poreikis iškreipė Viešpaties pasakytų žodžių prasmę. Naujojo Testamento laikų žydai labai rūpinosi maisto švarumu (Apaštalas Petras, net praėjus nemažam laikui po Kristaus mirties ir prisikėlimo, pasipriešino Dievui, sakydamas, jog niekuomet nėra valgęs nieko sutepto ar nešvaraus). Kai Jėzus prabilo apie fariziejų ir erodininkų raugą, mokiniai teturėjo tik vieną kepaliuką duonos, nes pamiršo pasiimti daugiau. Jie pagalvojo, kad Viešpats kalba apie fariziejų keptą duoną, kuri gali juos sutepti, ir manė teisingai supratę Kristaus žodžius. Tačiau Viešpats juos griežtai subarė. Jis priminė mokiniams du duonos padauginimus. Klausė, ar jie prisimena, kiek pintinių trupinių buvo surinkta. Jėzus kalbėjo, kad jie nesupranta, ką Jis sako, nes jų širdys dar kietos. Jie nesuvokia, kas Jis toks, nemoka išsiaiškinti jų akyse vykstančių stebuklų prasmės, negali teisingai įvertinti savo buvimo su Juo.
Norėdami suprasti, ką sako Viešpats, turime labai dėmesingai ir nuolankiai įsiklausyti. Kai Jėzus kalba apie vidinę nešvarą, mes linkę galvoti apie išorinę. Jis atėjo ne teisti, o gelbėti - mes įpratę kaltinti ir smerkti. Viešpats perspėja apie nuodėmės pražūtingumą, o mums tai atrodo per daug radikalu. Mums sunku Jį suprasti, nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru (Lk 16,15). Mes linkę puoselėti įvaizdį, o Dievas mato širdis. Jis siunčia savo pasiuntinius, kad mus išgelbėtų - mes linkę juose ieškoti kliaudų, kurios pateisintų mūsų nenorą girdėti.
Šiandien, gyvendami Europos Sąjungos šalyje, rūpinamės įvairiausia higiena, perkame vis „gudresnes" valymo priemones, laikomės griežtų higienos reikalavimų. Tačiau ar taip pat rūpinamės savo vidine švara? Įvairūs tyrimai leidžia įsitikinti, kad vidinė nešvara labiau kenkia sveikatai, nei išorinė. Didelė dalis kūno ligų kyla dėl vidinės neramybės. Nors, žinoma, ne tai svarbiausia. Vidinė nešvara mus atskiria nuo Dievo. Sielos švaros poveikis kūno sveikatai - tai tik papildomas argumentas, kad vidinė švara svarbiau nei išorinė.
Kas nors paklaus: o kaip rūpintis ta vidine švara? Ką daryti? Į kokius kalnus važiuoti? Po kokiais medžiais medituoti? Kokias vidinio apsivalymo technikas naudoti?
Atsakymas gali pasirodyti per daug paprastas ir banalus. Nuolankiai įsiklausykime į Jėzaus žodžius, prašykime malonės juos suprasti ir supratę jiems pakluskime. Savo mokiniams paskutinės vakarienės metu Kristus pasakė, kad jie jau švarūs dėl žodžio, kurį girdėjo. Jie buvo su Kristumi, dėmesingai Jo klausėsi (todėl mes po dviejų tūkstantmečių galime skaityti, ką Viešpats kalbėjo) ir tie žodžiai juos keitė. Kalbantis su Jėzumi, jų siauras, pilnas baimių vidinis pasaulis prasiverdavo ir jį užliedavo gyvybės šviesa. Pagalvokime apie apaštalo Petro pokalbį su Viešpačiu. Apaštalas paklausė, kiek kartų turėtų atleisti savo broliui, o Jėzus jam papasakojo palyginimą apie netikusį vergą, kuriam jo valdovas pasigailėjęs atleido milžinišką skolą, o tas smaugė savo įsiskolinusį draugą ir nebuvo jam gailestingas. Kokia dieviško atlaidumo šviesa turėjo nutvieksti apaštalo sielą! Kokį didelį gailestingumą Petras turėjo išvysti Viešpatyje. Kiekvieną kartą klausantis Jėzaus žodžių, ta šviesa valė mokinių širdis ir mintis.
Tik atidžiai klausydamiesi Kristaus, suprasime, kas mus suteršia ir kas apvalo.
Daugelis Jėzaus amžininkų manė, kad Jis nekreipia dėmesio į tai, kas reikšminga Dievo akyse, Jis pats bei Jo mokiniai nesilaiko prosenių tradicijos ir valgo duoną neplautomis rankomis, dieviško poilsio dieną Jis „dirba" gydydamas žmones ir tokiu būdu pažeidžia Dievo įsakymą. Tačiau jie nesuprato, kad Izraelio Dievas leidžia daryti gera Sabato metu ir rūpinasi širdies, o ne rankų švarumu. Tie žmonės manė esą labai dievoti, bet savo papročiais nusižengdavo Viešpaties įsakymams, tuo parodydami, kad savi nuostatai jiems svarbesni nei Dievo.
Viešpats atėjo atstatyti ir įtvirtinti dieviško gyvenimo.
Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina. Kas turi ausis klausyti - teklauso" (Mk 7, 14-16).
Šis Viešpaties teiginys buvo toks priešingas to laiko papročiams, kad fariziejai pasipiktino Kristaus žodžiais, o mokiniai nesuprato jų. Tačiau mokiniai klausė paaiškinimo, ir nors Jėzus stebėjosi jų nesupratingumu, išaiškino savo žodžių prasmę.
Baigdamas raginimą įsiklausyti, pacituosiu pranašo Izaijo žodžius:
Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti. Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis - savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas. Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 6-9).
