„Ganytojo" skaitytojams siūlome pokalbį su interneto dienraščio „Bernardinai.lt" vyr. redaktoriumi dr. Andriumi Navicku krikščioniškos žiniasklaidos tema.
Pokalbyje dalyvavo pastorius dr. Giedrius Saulytis, interneto svetainės „btz.lt" redaktorė Aurelija Umbrasienė ir „Ganytojo" redaktorius Valdas Bačkulis.Aurelija:
Štai jau beveik aštuoneri metai, kaip lietuviškos žiniasklaidos erdvėje gyvuoja interneto dienraštis „Bernardinai.lt". Kaip šis interneto dienraštis gimė? Kas buvo jo įkūrimo iniciatoriai? Kas paskatino įkurti šią krikščioniškos žiniasklaidos priemonę?
Andrius:
Mintis pradėti šį dienraštį kilo broliams pranciškonams Arūnui Peškaičiui ir Astijui Kungiui. 2003 metų pabaigoje, kai mane pakvietė prisidėti prie naujai kuriamo interneto dienraščio „Bernardinai.lt", katalikiška žiniasklaida buvo labai sumenkusi, buvo nustojęs eiti žurnalas „Katalikų pasaulis", „Sandora", dar nebuvo transliuojama ir „Marijos radijo" laidų. Pamenu, teko dalyvauti anuomet rengtame katalikiškos žiniasklaidos situacijos Lietuvoje aptarime, kuris baigėsi gana pesimistine gaida: pirminis žmonių entuziazmas ir prielankumas tokiai žiniasklaidai išblėso, o naujiems kokybiškiems projektams reikalingos didžiulės investicijos, apie kurias tegalima tik svajoti. Tapo aišku, kad neužtenka vien kantriai laukti, kol kažkas kitas pakeis situaciją, - reikėjo klausti: o ką tokioje situacijoje galima padaryti?
Paskata tapo ir popiežiaus Jono Pauliaus II raginimas, kad katalikai turi išnaudoti evangelizacijai šiuolaikines komunikacijos priemones ir technologinę pažangą, neužsisklęsti nuo pasaulio, bet eiti į viešąją erdvę.
Be to, nedžiugino, kaip tikrovę perteikia taip vadinamos pasaulietinės žiniasklaidos priemonės. Tuo metu buvo įsiplieskęs „paksogeito" skandalas, žiniasklaidos priemonės kovojo tarpusavyje dėl įtakos žmonėms ir ta įtaka buvo vertinama kur kas labiau nei tiesos sakymas. Kitaip tariant, Lietuvos žiniasklaida buvo (ir didžiąja dalimi tebėra) daugiau kaip ginklas, galios instrumentas, siekiantis ne tiesos, o turėti kuo daugiau įtakos.
Valdas:
Kaip nusakytumėte „Bernardinai.lt" misiją?
Andrius:
Kai 2004 metų vasario 21 dieną šį interneto dienraštį „paleidome" į viešąją erdvę, norėdamas paaiškinti mūsų siekius, lūkesčius, be kita ko rašiau, kad mes norime kitokios žiniasklaidos, tokios, kuri padėtų įsižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename, sąžiningai atskleidžiančios spygliuotą tikrovę, o ne prekiaujančios nugrimuotais įvaizdžiais. Be abejo, nei tuomet, nei dabar nepuoselėju iliuzijos, kad taip paprasta pakeisti lietuviškos žiniasklaidos įpročius. Juolab, kad pirmiausia reikia keisti ne kitus, o save. „Benardinai.lt" susikūrė ne todėl, kad atsirado grupė žmonių, kurie išmintingesni ar doresni už kitus. Tiesiog nusprendėme, kad „užuot keikus tamsą, reikia uždegti žvakę", nors tai nėra paprasta.
Svarstydami apie „Bernardinai.lt" misiją, suvokėme ir savo ribotumą - žodis „krikščioniška", kalbant apie žiniasklaidos priemonę, nereiškia privilegijos, pranašumo prieš kitus, papildomų teisių; veikiau tai įsipareigojimas ir savo tapatybės ieškojimas bei atskleidimas tiems, į kuriuos kreipiamės. Krikščioniška žiniasklaida nėra Dievo žodžio pakaitalas, ji nėra tokia galinga kaip Dievo žodis. Jos funkciją galbūt būtų galima apibūdinti kaip širdies valymą, kelio tiesimą Dievo žodžiui.
Giedrius:
Kadangi prakalbome apie krikščioniškos žiniasklaidos koncepciją, suprantu, kad „Bernardinai.lt" yra tam tikras eksperimentas, siekiant atstovauti šiai žiniasklaidos kategorijai. Prisimenu berods prieš dešimt metų vykusį krikščioniško teatro festivalį, kuriame Julius Sasnauskas pasakė renginio dalyviams: „Tik prašau, nevadinkit teatro krikščionišku, tokio dalyko kaip krikščioniškas teatras būti negali." Tad šiuo atveju gal galėtume kelti klausimą, ar gali būti toks reiškinys kaip krikščioniška žiniasklaida? Galbūt yra krikščionys, dirbantys žiniasklaidoje? Žiniasklaida yra tiesiog žiniasklaida ir gal neverta jos skirstyti į krikščionišką ir nekrikščionišką?
Andrius:
Toks klausimas yra labai senas - kaip kad ar gali būti krikščioniška matematika ir panašiai. Ar gali būti krikščioniška filosofija, ar tiesiog yra krikščionys filosofai? Mano supratimu, dabartinėje situacijoje jau gali būti krikščioniška žiniasklaida. Svarbu, kaip mes suvokiame žodį „krikščioniška". Jeigu jį traktuojame kaip tam tikrą saugumo erdvę, štampą, klišę, kuri reiškia, kad tokia žiniasklaida teisingesnė ar pranašesnė už „pasaulietinę", tai tada iš tikrųjų miršta pati žiniasklaidos dvasia.
Bet tokioje situacijoje, kai krikščionys yra mažuma, kai jiems tenka plaukti prieš srovę, tada šis pavadinimas reiškia ne tai, kad mes esame kažkuo geresni, o tai tiesiog savo tapatybės įvardijimas, kuris įpareigoja. Mes sakome, jog sekame Kristumi, įvardijame savo vertybes ir jų nesigėdijame. Krikščioniška žiniasklaida nuo sekuliarios turi skirtis ne temomis, o kalbėjimo būdu - pagarba žmogaus orumui, nes jame atsispindi Dievo paveikslas. Tai kalbėjimo būdas, skleidžiantis meilę, skirtas ne tariamam priešui įveikti, o patraukti jį link Dievo. Žodžiu, krikščioniška žiniasklaida turi būti ne etiketė, klišė ar dekoracija, bet reikšti vertybių, nuostatų, įsitikinimų pamatą. Skirtingai nei ankstesniais laikais, mes gyvename ne informacijos trūkume, o informacijos pertekliuje, ir žmonėms reikalinga ne tiek informacija, o vertybinė orientacija. Aš esu krikščionis ir žiūriu į pasaulį iš šios pozicijos, apmąstau savo tapatybę ir kalbu kitiems.
Valdas:
Norėčiau pridurti, kad krikščioniška žiniasklaida ir savo turiniu yra krikščioniška. „Bernardinuose.lt" publikuojama nemaža dalis medžiagos, kuri aiškiai teigia krikščioniškas vertybes, krikščionišką pasaulėžiūrą. Be to, šis interneto dienraštis pasižymi ir kilnia ekumenine laikysena - jis ypatingas tuo, kad skelbiate ne tik katalikų, bet ir stačiatikių bei protestantų autorių straipsnius, kartais net užverda polemika teologiniais klausimais. Ir tai, manau, ugdo ne tik skaitytoją, bet ir pačius autorius. Pagaliau verta paminėti ir „bernardinų" leidžiamo žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt" paskutinį numerį, kuriame „Asmenybės" rubrikoje publikuotas išsamus interviu su pastoriumi dr. Giedriumi Saulyčiu.
Andrius:
Bet juk ir „Ganytojas" ar interneto svetainė „btz.lt" irgi unikalūs tuo, kad spausdina įvairių krikščioniškų konfesijų autorių straipsnius. Todėl pirmas pastebėjimas - o kaip galėtų būti kitaip?
Valdas:
Taip, bet „Ganytojas" turi siauresnį skaitytojų ratą...
Giedrius:
Valdo teiginyje numanomas katalikiškas lietuvių skaitytojų kontekstas. Mūsuose, deja, evangeliškas žodis dažniausiai vis tiek priimamas įtariai ir jam mėginama priklijuoti „sektantizmo" etiketę. O „Bernardinai.lt", būdami katalikišku interneto dienraščiu, išvengia šito ir turi kur kas platesnę skaitytojų auditoriją.
Andrius:
Nemanau, kad čia yra kažkoks mūsų nuopelnas, atvirkščiai, mes šioje srityje darome per mažai, diskusijų ar polemikų teologiniais klausimais „bernardinuose" galėtų būti daugiau. Norėtųsi plačiau supažindinti ir su kitomis bendruomemėmis, bet kartais tiesiog neapima rankos, pritrūksta laiko.
Nuo pat „bernardinų" atsiradimo pradžios man norėjosi atverti erdvę ir kitoms konfesijoms, kad įsitrauktų autoriai, bendradarbiai ir iš kitų, ne tik katališkų, bendruomenių.
Giedrius:
Beje, ir aš dar savo studijų JAV metu, kai kūrėsi „bernardinai", buvau gavęs laišką, kviečiantį bendradarbiauti šiame naujame dienraštyje. Taigi jau pačiose ištakose būta ekumeninės vizijos.
Andrius:
Taip, mes atviri visiems, visada malonu, kai mūsų dienraštyje pasirodo tiek tavo, Giedriau, ar kitų jūsų bendruomenės atstovų straipsniai, taip pat liuteronų bei kitų konfesijų autorių. Tokie tekstai tik praturtina.
Giedrius:
Aš pritarčiau Valdui ir taip pat labai gerbiu jūsų dienraštį dėl tos poleminės erdvės, kurią jūs suteikiate - dėl galimybės polemizuoti, nes polemikos procesas išties ugdo. Polemizuodami galime pasitikrinti ir savo įsitikinimų pagrįstumą, ir tobulėti, turtėti kitų patirtimi.
Andrius:
Taip, diskusijos krikščioniškoje erdvėje yra labai reikalingos.
Aurelija:
Aš pastebėjau, kad Jūs, Andriau, „bernardinuose" stengiatės su skaitytojais palaikyti savotišką dialogą - laikas nuo laiko pasidalinate savo planais, ketinimais ir panašiai. Kodėl tai darote? Ko tikitės?
Andrius:
Nežinau, sunku pasakyti, ko tikiuosi, galbūt iš šalies atrodo aiškiau negu iš vidaus. Kartais man atrodo, kad tiesiog reikia papasakoti skaitytojui apie mūsų lūkesčius, svajones, ketinimus, manau, tai yra svarbu. O kodėl tai darau, man būtų sunku pasakyti, pačiam, matyt, reikia tam tikro susistygavimo, aiškumo. Na, o kitas dalykas, mes stengiamės nuo pat pradžių, kad „bernardinų" erdvė būtų kuo asmeniškesnė, nors tinklapiui plečiantis tai darosi vis sunkiau. Man tiesiog yra svarbus bendravimas, laiškų rašymas, ryšio palaikymas.
Aurelija:
Kartais galima išgirsti tokių pasisakymų, kad krikščioniškos žiniasklaidos būklė Lietuvoje apverktina, tokia žiniasklaida nepoliari ir galbūt ji visai nereikalinga. Žiūrint į „bernardinų" veiklą, taip neatrodo, nors kaip ir visi tikriausiai susiduriate su finansiniais iššūkiais, bet vis dėlto plečiatės: leidžiate ir žurnalą „Kelionė su Bernardinai.lt", knygas, pradėjote interneto televiziją „Bernardinai.TV" Tai, manau, yra tam tikras paradoksas. Kaip jį paaiškinti? Kokią Jūs matote krikščioniškos žiniasklaidos perspektyvą Lietuvoje?
Andrius:
Man nelengva atsakyti į tokius klausimus. Visų pirma, aš neabejoju, kad krikščioniška žiniasklaida reikalinga. Kalbant apie perspektyvas, tai žmogus gali labai daug suplanuoti, bet Dievas tuos planus pakoreguoja.
Aš vis baiminuosi, kad besiplečiant Dievas gali kai ką ir „nukirpti" arba tektų pradėti viską iš naujo. Manau, kad mums svarbu įsiklausyti ir į laiko iššūkius, ir bandyti išgirsti tai, ko nori Dievas. Kalbant apie mane, tai aš kartais sakau, kad būčiau daug laimingesnis, jei „bernardinai" egzistuotų ir be manęs. Manau, svarbu būti toje vietoje, kurioje Viešpats tave nori matyti.
Kalbant apie „bernardinus", jokiu būdu nenoriu susireikšminti, nes ne „bernardinai" išgano žmones, o Dievas. Mes galime daryti tai, ką įsivaizduojame esant geriausia, bet jei tai ir sugrius, tai galbūt tam, kad atsirastų kažkas dar geresnio. Labiausiai bijau savo veikloje prasilenkti su Jėzumi.
Pagaliau apie kokias perspektyvas mes galime kalbėti, kai evangelijoje sakoma, jog nežinoma nei diena, nei valanda, kada Viešpats sugrįš (juokiasi).
Valdas:
Na, ir dar norėčiau, kad keletą žodžių tartumėte apie neseniai pasirodžiusią Jūsų, Andriau, knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę". Kas slypi už „plaukimo prieš srovę" metaforos? Apie ką ši knyga?
Andrius:
Mes, krikščionys, gyvename šiame pasaulyje, bet, kaip sako Raštas, esame ne iš pasaulio ir mums tenka iššūkis plaukti prieš pasaulio srovę. Šiandien žmonės paprasčiausiai plaukia pagal jiems primestų įvaizdžių srovę.
Apskritai pamatinių egzistencijos klausimų kėlimas - „Kas aš esu, kodėl esu, kur keliauju?" - jau yra plaukimas prieš srovę, nes dauguma žmonių net nekelia panašių klausimų, tiesiog priima tam tikrus stereotipinius gyvenimo sampratos įvaizdžius. Ką reiškia šiandien plaukti prieš srovę? Manau, pirmiausia - tai turėti drąsos gyventi savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Šioje knygoje skaitytoją noriu pakviesti į savęs pažinimo kelionę, kad paklaustume: ko iš tiesų siekiame gyvenime? Kodėl Jėzaus Kristaus žinia vadinama Gerąja Naujiena? Ką Jis skelbia būtent man? Kaip Jo žinia paliečia mano gyvenimą?
Knygos nereikėtų vertinti kaip mano siekį pamokyti skaitytoją. „Laiškai plaukiantiems prieš srovę" nėra moralai ar instrukcijos, tai laiškai, kurie man pačiam kur kas reikalingesni nei kitiems. Tai pasakojimas, kaip aš regiu mūsų žemišką kelionę, sudėtingas dilemas, rūpesčius ir džiaugsmus. Kai pasakoji ką nors kitam, pats pradedi tai geriau suprasti...
