2012-01-16
Jei iš tiesų mylime Jėzų, laikytis Jo įsakymų nebus labai sunku.
Laikykitės mano įsakymų. Pakankamai įsakmus ir aiškus paliepimas. Laikykitės taisyklių. Vykdykite įstatymą. Pakluskite. Tačiau turtingas jaunuolis vis dėl to klausia Jėzaus: „Kurių įsakymų?" Nejau jis tikėjosi, jog Jėzus tiesiog išbrauks vieną ar kelis nurodymus?
Jaunuolis Jam tarė: „Viso to aš laikausi nuo savo jaunystės. Ko dar man trūksta?" Savo paties akyse, jis buvo teisus, tinkamai vykdė visus Jėzaus paliepimus ir būtų pelnęs aukščiausius įvertinimus. Tačiau išgirdęs Jėzaus atsakymą - „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada eik ir sek paskui mane" (Mt 19, 16-22), - jaunuolis pasitraukė.
Taip jų susitikimas ir baigėsi. Jaunuolis nebuvo pasiruošęs dalintis savo mėgstamiausia karieta, nebuvo pasiruošęs atiduoti savo brangaus kupranugario. Žinoma, jis mylėjo savo artimą, kaip save patį, tačiau nenorėjo „perlenkti lazdos". Nuo kada laikytis įsakymų reiškia nuskurdinti save? Kuriame įsakyme Jėzus rado tokią nuostatą? Be to, jaunuolis atėjo pas Jėzų ne tam, kad sulauktų pasmerkimo. Jis tik norėjo užsitikrinti, kad gyvena tinkamai, kaip reikalauja įstatymas. Tačiau kaip paaiškėjo pokalbio su Jėzumi metu, jaunuolis judėjo ne ta kryptimi.
Problema buvo ne tai, kad jaunuolis slapčiomis nevykdė visų Dešimties Dievo įsakymų, bet tai, kad jis visiškai nesuprato Įstatymo esmės. Turtingojo jaunuolio gyvenimas išoriškai atitiko visus Mozei duoto Įstatymo standartus, bet to nepakako, kad jis galėtų mėgautis tikra draugyste ir bendravimu su Dievu. To niekada nepakako ir nepakaks.
Kai Jėzus savo mokiniams įsakė: Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 15), net impulsyvusis Petras nepuolė klausti: „Kokių įsakymų?" Akivaizdu, kad Jis turėjo mintyje kiekvieną Jo lūpų ištartą paliepimą.
Jėzus labai rimtai kalbėjo, nurodydamas mylėti savo priešus ir daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia (Lk 6, 27). Plauti kojas vienas kitam ir patarnauti - taip pat yra mūsų Mokytojo paliktas pavyzdys, kaip turėtume elgtis. Kadangi Tėvas ir Sūnus yra viena, mes galime priimti ir tvirtai laikytis ir Senojo Testamento laikais Tėvo duotų nurodymų, ir neatmesti Naujojo Testamento. Apaštalai Paulius, Petras, Jonas, Jokūbas, Judas, laiško Hebrajams autorius - visi mylėjo įsakymus. Kai šventus Dievo vyrus įkvėpdavo Šventoji Dvasia, jų žodžiai turėjo tą patį svorį, kaip ir Jėzaus pasakytas vadinamasis Kalno pamokslas ar kiti pamokymai. Jei mes mylime Viešpatį, turime būti svetingi (Hbr 13, 2) ir laikyti didžiausiu džiaugsmu, kai patenkame į visokius išbandymus (Jok 1, 2).
Kurių gi įsakymų laikysimės, jeigu mylime Viešpatį? Visų. Nė vieno nepamiršdami, antraip viskas nebeteks prasmės.
Tačiau sekti Jėzumi ir vykdyti Jo valią, neturi nieko bendra su blogų ir gerų darbų ar galima-negalima sąrašu. Vykdyti įstatymus paraidžiui gali bet kuris žmogus. Bet tu ir aš, mes mylime Jėzų, ir toji meilė atsispindi mūsų gyvenime.
Jeigu norime į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies, ir pasitikrinti, ar mūsų gyvenimas atitinka standartus šiuo klausimu, atsiverskime Bibliją. Iš visų Jėzaus išsakytų paliepimų galima būtų išskirti tris, kaip ypatingai svarbius, kuriuos įmanoma įvykdyti tik tuomet, jei širdis, iki pačių jos gelmių persmelkta Jėzaus meilės. Tik mylėdami Jį, galėsime įvykdyti šiuos įsakymus.
Mylėkime Dievą viskuo, kuo galime
Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis (Mk 12, 30).
Šiuolaikiniai amerikiečiai užauga turėdami supratimą, jog meilė - tai kažkas, kas mus užklumpa netikėtai, ir tai nesutampa su Biblijoje nurodytu įsakymu mylėti. Kaip mes galime prisiversti daryti tai, kas turėtų mus aplankyti visiškai nelauktai, tiesiog spontaniškai, nepriklausomai nuo mūsų valios?
Meilė neatsiejama nuo emocijų, jausmų, ji jaudina mūsų širdį ir suteikia mums sparnus. Jausmui, kurį išgyvena įsimylėjusieji, niekas negali prilygti. Kai išgirstame mylimojo vardą, nurausta mūsų skruostai, stipriau ima plakti širdis. Įsimylėję žmonės dažnai elgiasi tarsi apsvaigę, dažnai norėdami išreikšti jausmus, bet per daug nemąstydami, kaip tai padaryti, patenka į nepatogias situacijas. Meilė - tai pavasaris Paryžiuje, ir visai nesvarbu, kokia šio pasakymo prasmė.
Pamenu laikus, kai išgyvenau šias emocijas Dievo atžvilgiu. Pamenu, kai Jis „nutrynė" ribą, skiriančią žemę ir dangų, ir prisitraukė mane prie savęs. Tuomet galėjau jausti Jo artumą ir aš nepaprastai Jį įsimylėjau.
Bet kaip ir jaunuolių meilė, įsižiebusi vidurinėje mokykloje, šis jausmas išblėso. Gyvenimo tempas, rūpesčiai užgožė jausmus, ir praraja, skirianti dabartį ir amžinybę, tapo didesnė ir gilesnė, nei aš galėjau peršokti. Mano emocijos nurimo. Dievas atrodė nepasiekiamas. Meilė, kuri kadaise suteikė sparnus, liko tik prisiminimuose. Nors aš stengiausi, tačiau emocijos nebebuvo tikros. Tad kaip man mylėti Viešpatį visa širdimi?
Įsakymas mylėti Viešpatį visa savo esybe apima daugiau nei tik mūsų emocijas ar jausmus. Šis paliepimas ragina nukreipti į Dievą visą savo esybę. Visa, kas mes esame - kūną, sielą, širdį, fizines jėgas, - skirti tam, kad tinkamai išreikštume meilę Jam.
Pristatydamas Dievo įstatymus izraelitams, kurie jau buvo beveik beįeiną į pažado žemę, Mozė pirmiausiai paragino juos mylėti Viešpatį (Įst 6, 1-5). Mylėti Dievą ir Jam paklusti - tai neatskiriami dalykai.
Dar daugiau, Jėzaus ištartas svarbiausias įsakymas - Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Mk 12,30) - tarsi atkartoja Mozės išsakytą pirmąjį paliepimą (Įst 6, 5). Neturėkime kitų dievų, šalia tikrojo ir vienintelio Dievo. Jis yra aukščiausia valdžia, kuriai turime pavesti savo gyvenimą.
Evangelijos pagal Matą 22 skyriuje Jėzus įvardija įsakymą: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu, - kaip pirmąjį ir didžiausią įsakymą (Mt 22, 37-38). Pirmasis, nes pats svarbiausias. Jeigu jo nevykdome, tampa nebesvarbu, kad visa kita darome gerai ir laikomės kitų teisingų nuostatų. Aš galiu atidžiai stebėti save ir susilaikyti nuo melo ar turėti kitų teisingų nuostatų, tačiau jeigu mano gyvenimo centras nėra Viešpats, viskas nebetenka prasmės.
Tai tarsi susikomplikavusi situacija, kurią mano dukra sprendė mokykloje, tarsi sudėtingas uždavinys, kuriam išspręsti reikia atlikti 18 veiksmų, ir jeigu suklysi atsakydamas į pirmąjį klausimą, uždavinio teisingai neišspręsi.
Įsakymas mylėti Viešpatį yra ir pats reikšmingiausias. Tai tarsi atskaitos taškas visiems tolesniems mūsų veiksmams. Prieš stengdamasis nuoširdžiai paklusti Dievui ir laikytis Jo Žodžio, pirmiausia turiu nuolankiai atiduoti Jam savo širdį. Mano širdis, mano siela, mano protas, mano jėgos - viskas turi būti padėta prie Jo kojų, nusižeminus ir gėrintis Juo. Tik tuomet aš suprasiu, ką reiškia laikytis Jo Žodžio. Paklusnumas, kylantis ne iš Dievu pasitikinčios ir Jį mylinčios širdies, nepelno mums jokių taškų, ir nesustiprina mūsų pozicijos Jo akivaizdoje. Vargu ar tokį paklusnumą apskritai galima vaidinti paklusnumu.
Jeigu aš paklausčiau tavęs, ar tu myli Viešpatį visa savo širdimi, siela, visu protu ir visomis jėgomis, tu tikriausiai atsakytum „Taip" arba bent jau, kad stengiesi taip mylėti. Bet tikrąjį atsakymą atskleidžia ne mūsų geri ketinimai, bet mūsų požiūriai, veiksmai ir pasirinkimai. Francis Schaefferis savo veikale „Tikrasis dvasingumas", teigia: „Turiu mylėti Dievą taip, kad būčiau patenkintas, nes kitu atveju mano žemiški troškimai priverčia mane maištauti prieš Dievą. Dievas sukūrė mus, turinčius tinkamus troškimus, tačiau jei tie troškimai nėra tinkamai patenkinti, iškyla grėsmė maištauti prieš Dievą, o pasipiktinimo ar maišto šaknys, žinoma, ir yra nuodėmė. Kai nesijaučiu patenkintas, pamirštu, kad Dievas yra Dievas, ir liaujuosi Jam paklusti. <...> Ramus nusiteikimas ir dėkingumo už kiekvieną išgyventą akimirką kupina širdis, yra tikrasis matas, parodantis, kaip mes mylime Dievą".
Mylėkime savo artimą
Antrasis įsakymas: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu (Mk 12, 31).
Didžioji Naujojo Testamento dalis tarsi išplečia, smulkiau išdėsto, nurodo praktinius patarimus, kaip šiuos įsakymus išpildyti. Šie šeši paprasti žodžiai: „Mylėk savo artimą kaip save patį" skamba tarsi Kalno pamoksle Jėzaus išdėstytų pamokymų - susilaikyti nuo pykčio, kuo greičiau susitaikyti ir išspręsti ginčus - aidas. Jėzus mus moko: „Jei kas muštų tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą". Mums liepta mylėti savo artimą, net jei jis būtų mūsų priešas, mums liepta melstis ir už tuos, kurie mus persekioja.
Vėliau Evangelijoje Jėzus dar kartą garsiai išdėstė šiuos pamokymus, kalbėdamas apie naujus tikinčiuosius, kurie Juo patikės: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35).
Didysis paliepimas - skelbti Evangeliją - taip pat yra meilės artimui išraiška. Jeigu mylėsime šalia mūsų esančius, mes norėsime su jais pasidalinti Gerąja naujiena, kuri atveria kelią į amžinybę.
Įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį giliai įsiskverbęs Pauliaus laiškuose. Laiško romiečiams 12 skyriuje rašoma: Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile: pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save <...> dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą, <...> laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite <...>. Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse (Rom 12, 10-16).
Laiške filipiečiams mes taip pat mokomi nuolankiai vienas kitą laikyti aukštesniu už save (Fil 2, 3). Laiške kolosiečiams skaitome: Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą (Kol 3, 13).
Mylėti savo artimą kaip save patį - centrinė krikščionio gyvenimo ašis. Be šios meilės mūsų išpažinimas, kad tikime Kristumi, skambės tuščiai. Mokykimės tinkamai vertinti aplinkinius žmones ir kartkartėmis paskaitykime Evangelijos pagal Matą 25 skyrių, kuriame rašoma apie paskutinį teismą. Vieną dieną Kristus sugrįš ir atsirinks žmones. Vieni bus pakviesti Jo akivaizdon, o kiti visai amžinybei bus įmesti į ugnies ežerą: Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane (Mt 25, 34-36). Šiek tiek toliau skaitome: Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte" (Mt 25, 41-43).
Jėzus nesako, kad mes būsime išgelbėti dėl savo darbų. Laiške efeziečiams (Ef 2, 8-10) aiškiai parašyta, jog mes esame išgelbėti malone per tikėjimą, o ne dėl darbų. Tačiau Jėzaus žodžiai atskleidžia, kad tikėjimas Juo keičia mūsų širdis - jos tampa gabios mylėti šalia esančius kaip save pačius. Jeigu mūsų širdyse nėra nuoširdžios meilės kitiems, tuomet mūsų tikėjimas Dievu netikras. Kaip parašyta Jokūbo laiške: Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas (Jok 2, 26).
Jonas, apibūdinamas kaip mokinys, kurį Jėzus mylėjo, mums rašo: Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? <...> Jei kas sako: „Aš myliu Dievą", o savo brolio nekenčia, - tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 3, 17; 4, 20).
Mylintis Dievas kviečia mus mylėti tuos, kurie sukurti pagal Jo atvaizdą.
Atsižadėti savęs ir sekti paskui Jį
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs ir teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9, 23). Būkime tiesūs: jeigu mes mylime Jėzų mažiau nei save pačius, mes tikrai nesuprasime, ką reiškia sekti paskui Kristų. Nesvarbu, ką mes manome, bet tol, kol mes neatsižadėsime savęs, neimsime savo kryžiaus ir neseksime Kristumi, mes nebūsime tikri, tikintys Jo mokiniai.
Jėzaus žodžiai, užrašyti Evangelijos pagal Luką 9 skyriaus 23 eilutėje, skamba tarsi uždaras ratas: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs... Nurodymas yra universalus, adresuotas bet kuriam, kuris nuspręs sekti Kristumi. Tikėti Kristumi, sekti Juo reiškia visiškai atsižadėti savęs - savo planų, savo norų ir viską pavesti Kristui.
Teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi - šie žodžiai apima kur kas daugiau, nei mes suprantame. Kasdieniu kryžiaus nešimu mes vadiname ir važinėjimą senu automobiliu, ir gyvenimą be interneto... Nors tokios situacijos gali mus erzinti, ir mums prireiks kantrybės, susitvardymo, visgi tai toli gražu ne tai, ką norėjo pasakyti Jėzus. Senais laikais Artimuosiuose Rytuose žmonės nešdavo kryžių tik tada, jei jiems būdavo skiriama mirties ant kryžiaus bausmė. Kryžius, apie kurį kalba Jėzus, yra skirtas senajai mūsų prigimčiai numarinti, kad savo gyvenimą ir valią pavestume Jam (Kol 3, 5).
Atsižadėti savęs, kasdien nešti savo kryžių ir sekti paskui Kristų yra kur kas daugiau nei religiniai paliepimai. Čia kalbama apie tokį atsidavimą Kristui, kai Kristus tampa svarbiausias ir aukščiausias, kai niekas pasaulyje negali Jo atstoti.
Apaštalas Paulius savo laiškuose rašo, kad pažinus Kristų, viskas aplinkui praranda vertę, tampa šiukšlėmis. Paulius tai išgyveno. Sekdamas Kristumi Jis paaukojo savo karjerą, savo reputaciją, santykius su savo šeimos nariais ir net savo gyvybę. Ir jis niekuomet nesakė, jog tai buvo per didelė sumokėta kaina. Jis nesvarstė, ar tokia jo auka buvo tinkamai įvertinta. Pauliaus žvilgsnis, visas dėmesys buvo nukreiptas į Jėzų. Jo širdis priklausė Jam. Laiške filipiečiams jis rašo: O taip! Aš iš tikrųjų viską laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų (Fil 3, 8).
Galbūt Viešpats niekada nepareikalaus iš mūsų palikti karjerą, kuriai paskyrėme didelę dalį savo gyvenimo, elgtis kaip nors kitaip nei likusieji mūsų šeimos nariai, bet vis dėlto mes galime perimti Pauliaus suvokimą ir jo nuostatas. Visos mūsų viltys, svajonės, planai ir tikslai - viskas, kas mums yra svarbu, kas yra mūsų dalis, - viskas turi būti padėta prie kryžiaus, nesitikint jokio atlygio. Jei mes iš tiesų mylime Jėzų, tai mums neatrodys labai didelė kaina.
Įsakymas atsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Kristumi yra neatsiejamas nuo kitų dviejų įsakymų, kuriuos jau aptarėme. Kol mes neatsižadame savęs, mūsų širdis, siela, protas ir jėgos visuomet bus pasidalijusios - mes negalėsime sutelkti viso savo dėmesio tik į Viešpatį. Kol kryžius guli dulkėse, paliktas šalikelėje, mes tiesiog nebūsime gabūs mylėti kitus kaip save pačius. Bet kai mylėsime Viešpatį, būsime dėmesingi Jo žodžiams, mums bus nesunku palikti viską, kas neatitinka Jo valios. Ir tai mums neatrodys labai didelė kaina.
Nieko neįmanomo
Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 15), - savo mokinius ragino Jėzus. Tai nėra neįgyvendinama užduotis. Ją įmanoma įvykdyti. Jeigu laikomės trijų pagrindinių įsakymų - mylime Viešpatį visa širdimi, mylime savo artimą kaip save patį ir atsižadame savęs, kad sektume Juo, - suprasime, kad galime įvykdyti visus paliepimus.
Jėzus nereikalavo tobulumo. Manau, pakaktų dienos ar dviejų, kai iš visų jėgų pasistengtume laikytis šių įsakymų, tuomet greičiausiai nebekartotume turtingo jaunuolio kvailų žodžių: Visų šitų įsakymų aš laikausi, ko dar man trūksta?
Mes puikiai žinome, ko mums dar trūksta... Tačiau Dievo malonė, kurią išgyvename, kai mums nepasiseka, ir patirtas atleidimo džiaugsmas lenkia mūsų širdis dar arčiau prie Viešpaties. Mes norime mylėti Jį karščiau ir nusižemindami paklusti Jo valiai. Suprantame, jog svarbu ne griežtai vykdyti įstatymus (tai galima, o to negalima), bet bendrauti su gyvuoju Dievu, kuris taip mus pamilo, kad atidavė už mus savo gyvenimą. Kai mes mylime Jį, tai atsispindės ir mūsų gyvenime.
Iš žrn. „Moody" (2000 m. sausis/vasaris)
vertė Jurgita Ratautienė
