Galbūt ji buvo prostitutė. Tačiau, kad ir kaip būtų, ji nekviesta ateina pietų, kuriais vaišina gerbiamas fariziejus Simonas. Kristus buvo tarp pakviestųjų svečių.
Nusidėjėlei įžengus į namus, visų ten buvusių svečių dėmesys nukrypsta į ją. Jos veiksmai, jos elgesys prieštarauja nusistovėjusioms tradicijoms ir religingų žmonių nuostatoms.
Pamačiusi Jėzų, ji prasiskina kelią pro visus svečius, kurie, kaip buvo įpratę, patogiai sėdi įsitaisę aplink stalą. Ji sustoja prie Jėzaus ir suklumpa prie Jo kojų, norėdama patepti Jėzų brangiu tepalu.
Atsidūrusi prieš Kristų, ji apsipila dėkingumo ašaromis. Jos ašaros byra Jam ant kojų, ir ji ima šluostyti Jo kojas savo galvos plaukais, bučiuodama ir tepdama jas geriausiais savo kvepalais.
Tai buvo nepaprastai drąsu. To meto kultūroje rabinas nieko bendro neturėjo su moterimis, o tokios reputacijos moteris iš fariziejaus, tokio kaip Simonas, galėjo sulaukti tik teismo ir atmetimo. Bet ji taip myli Kristų, kad neišsigąsta teisumu besididžiuojančių kaltintojų ir visų svečių akivaizdoje pradeda garbinti, dėkoti ir atveria savo meilę Jam.
Kas įkvėpė ją taip elgtis? Evangelijoje nekalbama, kur ir kada tai vyko. Tačiau dauguma komentatorių mano, kad tai sutampa su tuo laiku, kai Jėzus pamokslavo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28-30).
Įsivaizduokite, ką šiai moteriai reiškė toks šiltas, atleidžiantis ir malonės kupinas Kristaus kvietimas. Juk visą gyvenimą ji buvo atstumtoji. O štai dabar jai atleidžiama. Ji yra mylima, ir ta meile gali pasitikėti. Šalia buvo tas, kuris nenorėjo ja pasinaudoti, bet nesavanaudiškai rodo jai dėmesį, norėdamas palaiminti. Jo akivaizdoje ji jautėsi saugi - tokia saugi, kad nekreipdama dėmesio į fariziejaus panieką galėjo parodyti savo meilę Jam.
Kristus paaiškino Simonui, kad šis meilės protrūkis yra atsakas už atleistas nuodėmes: Jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli (Lk 7, 47). Čia pavartotos graikų kalbos gramatinės formos paaiškina, kad Kristus neturėjo omeny, kad jai buvo atleista dėl to, kad ji pamilo; ji labai pamilo, nes suvokė, kiek jai buvo atleista...
Tam tikru metu, Jėzui tarnaujant, jos širdį užliejo nuostabi, atleidžianti malonė. Tai patyrusi, ji ieškojo būdų, kaip išreikšti savo padėką, ir čia padėkojo drąsiai parodydama savo meilę.
Meilė Kristui - tai atsakas, atsakas į Jo amžiną, nepelnytą meilę mums. Ši nuostabi malonė skverbiasi į mūsų sielas ir įkvepia mus gyventi taip, kad mūsų gyvenimas liudytų didelį atsidavimą Jam, kad pagarbintume Jį mus stebinčiame ir dažnai kritiškai nusiteikusiame pasaulyje.
Kodėl tikintysis atleidžia smurtaujančiam tėvui? Kodėl pakenčia nesutarimus santuokoje, tikėdamasis, kad viskas baigsis gerai? Kodėl žmonės palieka pelningas, aukštas pareigas, kad galėtų nepastebimi darbuotis dėl Kristaus karalystės? Kodėl kankiniai su džiaugsmu atidavė savo gyvybes ir kodėl kai kurie gyvena siaubingomis sąlygomis, bet nedaro kompromisų?
Tokie žmonės taip gyvena ne iš pareigos ir ne dėl to, kad juos kas nors verstų taip elgtis. Tai yra sąmoningas jų pasirinkimas. Šie žmonės nori, kad jų gyvenimas liudytų atsidavusią, neblėstančią meilę Kristui. Jis taip pamilo mus ir tiek daug padarė dėl mūsų, - todėl tai suvokiantys ir Kristų mylintys tikintieji stengiasi nepraleisti progų taip pat parodyti savo meilę Jam.
Pamąstykime apie Simoną. Nustebęs jis sau mąsto: Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji - nusidėjėlė (Lk 7, 39). Jis nė nepagalvoja, kad ši moteris elgiasi tinkamai, ir kad jos veiksmai gali būti kaip priekaištas jam, nes jis nepagarbino Mesijo, neparodė Jam savo dėkingumo ir meilės.
Kaip toks religingas žmogus, matydamas turbūt patį dramatiškiausią istorijoje garbinimą, ir toliau geba mąstyti taip kritiškai?
Kristus atkreipia dėmesį į ryškų šių dviejų žmonių reakcijų skirtumą: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas“ (Lk 7, 44-46).
Simonas nebuvo nemandagus; tokie veiksmai nebūtų buvę įprastas šeimininko pasveikinimas. Tačiau Simonas nematė poreikio prašyti atleidimo, todėl priimdamas Jėzų jis ir neparodė dėkingos ir pagarbios meilės.Simonas žvelgė į Jėzų geriausiu atveju kaip į bendramintį, įdomų religijos mokytoją, kurį nutarė pasikviesti pietų. Simono nuomone, Kristus nebuvo gailestingas jo beviltiškai pasiklydusios sielos gelbėtojas. Kaip ir bet kuris fariziejus, Simonas jautėsi pakankamai teisus, ypač, jei lyginsime su šia puolusia moterimi. Jis nesuvokė, kaip labai jam reikalingas Kristus, todėl ir apie meilę Kristui nebuvo nė kalbos. Jis galėjo Juo žavėtis, leisti kartu laiką, gal net vadino Jį savo draugu. Bet meilė, kuri įkvepia žmogų pagarbinti Kristų, žvelgti į Jį su pagarbia baime, kyla asmeniškai suvokus, patyrus amžiną ir neišmatuojamą Jo meilę bei malonę.
Mylėti Jėzų nėra religinis reikalavimas, kuriam mes galime pasirinkti paklusti. Jei tai būtų tik religinis reikalavimas, Simonas būtų jį įvykdęs.
Pridengdamas savo poreikį tariamu teisumu, Simonas gyveno vykdydamas tuščias religines tradicijas. Jo širdis nedegė meile Dievui, jis tik pakluso nusistovėjusioms normoms ir tradicijoms. Jo gyvenimas buvo įprasta rutina: jis laikėsi tradicijų, bet vykdė jas neįdėdamas širdies.
Pagalvokite apie tai: prie Simono stalo sėdėjo Dievas, kurį jis mandagiai, kaip buvo įpratęs, priėmė. Tačiau Simonas leido sau atsisėsti į teisėjo kėdę ir analizuoti, vertinti Kristaus veiksmus.
Ne Kristus elgėsi netinkamai. Ir ne moteris, kuri, atrodė, peržengė visas ribas. Tai Simonas buvo aklas ir didžiuodamasis savo teisuoliškumu elgėsi netinkamai.
Turiu ir savęs paklausti: „Ar mano atsakas Kristui labiau panašus į Simono ar į tos moters, tepalu patepusios Kristui kojas?“ Kaip ir daugelis iš jūsų, buvau auklėjamas pagal sistemą su aiškiai apibrėžtais kodais ir sąlygomis, pagal kurias gyvendamas jautiesi saugus ir savimi patenkintas. Mes žinome, kad Kristus mirė už mus, ir žinome tai jau kurį laiką, todėl prie šios žinios pripratome. Mes net gėrimės savimi, kad esame dori, ir nebesistebime, kad Jis pasiaukojo už mus - tokius gerus. Mes neįpratę galvoti apie save realistiškai: kad esame beviltiški skurdžiai ir kalti prieš Dievą.
Daug metų būdamas krikščionimi pradedi galvoti apie Kristų labiau kaip apie savo sielos svečią, su kuriuo nuolatos bendraujame. Mes mielai vadiname Jį Viešpačiu, Mokytoju, Aprūpintoju ir Draugu. Tačiau pamirštame, kad Jis pirmas pamilo mus taip, kad sutiko mirti už mus, norėdamas išlaisvinti mūsų sielą. Be Jo mes būtume paskendę savo varguose ir be pasigailėjimo pasmerkti. Nesuvokdami šito, mes, kaip ir Simonas, negebame Kristaus mylėti.
Jei noriu mylėti Kristų, turiu savęs paklausti: „Į ką aš esu labiau panašus: į fariziejų ar į nusidėjėlę? Kada paskutinį kartą norėjau padaryti ką nors ypatingo, kad taip išreikščiau savo stiprią meilę Kristui? Ar trokštu giliau pažinti gyvenimą keičiančią Kristaus meilę? Ar siekiu labiau į pažinimą ir supratimą vedančio bendravimo su Juo?“ Atsakymai atspindės mano požiūrį į santykius su Kristumi, jų autentiškumą bei funkcinį vientisumą, ir padės geriau suvokti Jo požiūrį į mano sielą.
Kiekvienas iš mūsų atsakymus galime rasti savo kasdieniame gyvenime. Mylėti Kristų reiškia drąsiai, kaip ta moteris, ieškoti būdų parodyti Jam savo meilę. Nuoširdžiai dėkinga širdis ieškos būdų, kaip mūsų maloningam ir nuodėmes atleidžiančiam Gelbėtojui pasakyti: „Ačiū Tau. Štai kaip stipriai aš Tave myliu“.
Jei yra noras išreikšti savo meilę Jam, mylintiems Kristų nieko nėra per sunkaus ar neįmanoma. Kai ieškome įkvėpimo padaryti tai, kas patinka ir pagerbia Kristų, mums tikrai pasiseks, jei darysime tai iš meilės, nes nieko nėra stipriau už nuoširdžią mūsų meilę Jam.
Kai patiriame, matome Dievo meilę ir patys mokomės Jį taip mylėti, atrandame, kad tikėjimas nėra tik disciplina, kurią reikia praktikuoti, tai - širdies troškimas leisti laiką su Juo. Mylint Dievą, mūsų širdis trokšta bendrauti su Kristumi ir Jam paklusti. Yra didelis skirtumas tarp nuobodžios kasdienybės ir noro parodyti Jam savo meilę ištikimai patarnaujant.
Jei nesi išgyvenęs ypatingo susitikimo su Kristumi, vystyti gyvenimą keičiančius santykius su Juo gali būti nelengva. Tačiau savo poreikio būti išgelbėtam suvokimas ir Kristaus meilės patyrimas gali sužadinti neblėstančią meilę Jam.
Jeigu kada nors pagalvoji, kad tau mažai atleista, nes tu anksti įtikėjai, pasvarstyk, kas galėjo nutikti. Aš paprašiau, kad Kristus mane išgelbėtų, kai buvau visai dar vaikas, bet suaugęs jaučiu vis didėjantį dėkingumą, kurį palydi vis stiprėjanti meilė.
Dažnai pamąstau, kur būčiau šiandien, jei Jo maloninga, gelbstinti ranka nebūtų pagavusi manęs taip anksti. Bijau net pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei nebūčiau paliestas Jo malonės. Kaip mano savanaudiškumas būtų paveikęs mano santykius su žmona, vaikais ir draugais, kuriuos labai branginu, jei Dievo Dvasia nebūtų įkvėpusi manęs nusižeminti? Ką būtų padaręs godumas? Į kokius akligatvius mane būtų nunešę mano geismai, jei Dievas nebūtų mokęs manęs susivaldyti? Kaip būtų prabėgę visi tie metai be Kristaus?
Mylintys Kristų niekada nepamiršta Jo gydančios malonės ir gelbstinčio gailestingumo prisilietimo. Jeigu Jis daugiau ir nieko nedarytų, tik prisiliestų prie mūsų gyvenimo apvalančia anglimi nuo savojo aukuro, panaikindamas mūsų kaltes ir pavadindamas mus savo vaikais, - tai būtų žymiai daugiau nei mes nusipelnome. Jau vien dėl to turėtume būti dėkingi ir Jį mylėti. To pakaktų, kad mes ieškotume būdų, kaip nuolankiai su padėka Jam ištarti: „Aš Tave myliu“.
* * *
Jeigu būtų svarbu, kiek nuodėmių padarome, suprastume, kodėl fariziejus, toks kaip Simonas, galvojo, kad jam nėra už ką atleisti. Jo nuodėmių skaičius daugelį dienų greičiausiai būtų neįtikimai mažas. Tačiau tiek Simono, tiek mūsų problema Dievo akyse nėra nuodėmių skaičius ar jų dydis - mes visi esame nusidėjėliai nuo motinos įsčių, ir tai atskiria mus nuo Dievo. Dėl nuodėmingos prigimties esame Dievo priešai.
Daugelis mūsų matuojame savo nuodėmingumą vienu iš dviejų būdų: skaičiuojame savo nuodėmes ir, suprasdami, kad nesame tobuli, džiaugiamės savo pasiekimais, t. y., kad ne taip dažnai nusidedame. Kiti gi žaidžia palyginimų žaidimą: jausmas, kad nesame tokie blogi kaip kiti, glosto mūsų savimeilę.
Deja, mūsų bėda švento Dievo akivaizdoje nėra nuodėmių kiekis, bet pats faktas, kad mes visi esame nusidėjėliai. Kiekviename iš mūsų slypi potencialas padaryti bet kokią šlykščią nuodėmę. Kai kyla viešas skandalas, mes dažnai pasipiktiname ir skubame pasmerkti nė nepagalvoję, kad mes taip pat galime padaryti tą pačią ar net dar baisesnę nuodėmę. Mes taip pat galėtume būti prievartautojai, vaikų tvirkintojai ar net žudikai... Jeigu ne Dievo malonė, mes taip pat būtume potencialūs nusikaltėliai...
Dievo akyse mes niekuo nesiskiriame nuo blogiausių iš jų. Mums tiesiog atleista. Tiesiog būdamas maloningas Viešpats įdėjo į mūsų širdį naujus troškimus bei suteikė galimybę gyventi dėl Jo.
Jei bendraudamas su Dievu tu nuolat skaičiuoji savo nuodėmes, tau bus sunku žavėtis savo Gelbėtoju. Tačiau jeigu suprasi, kad dėl tavo nuodėmingumo, o ne dėl nuodėmių, Jis buvo prikaltas prie kryžiaus, tada tu niekada savo gyvenime nepamirši Jo malonės. Kol nesuprasime savo tikrosios padėties Dievo akivaizdoje, nesuvoksime, kokia didi yra Jo malonė, ir mūsų širdys nepripažins, kad esame Jam skolingi.
Nuoširdus pagarbinimas yra širdies, kuriai reikia atleidimo ir kuriai yra daug atleista, atsakas. Tai kyla pripažinus tikrąją savo padėtį ir suvokus nesibaigiančią malonę bei gailestingumą, kurį Jis mums parodė.
Iš žrn. „Moody” (2000 m. sausis/vasaris)
vertė Jurgita Tirūnienė
