Palaimintas suprantantis, ką reiškia mylėti Jėzų ir dėl Jo išsižadėti savęs. Dievo kūrinių meilė yra apgaulinga ir nepastovi, bet Jėzaus meilė yra tikra ir išliekanti. Pasitikintis kūriniu žus kartu su juo, tačiau tas, kuris pasirinko Jėzų, visuomet bus stiprus.
Mylėk ir laikyk savo draugu Tą, kuris neleis tau pražūti ir nepaliks net tada, kai visi nuo tavęs nusigręš. Anksčiau ar vėliau, nori ar nenori, ateis laikas, kai teks su visais išsiskirti. Būk arti Jėzaus tiek gyvendamas, tiek mirties valandą. Pasitikėk ištikimybe To, kuris pasiruošęs padėti, kai niekas nebegali to padaryti.
Tavo Mylimasis nepripažįsta jokių konkurentų ir trokšta būti tavo širdyje vienintelis. Jei pašalintum visus kūrinius ir savo širdyje padarytum vietos Jėzui, Jis mielai tavy apsigyventų. Tuomet suprastum, kad pasitikėti Jėzumi yra geriau, negu sudėti viltis į žmones. Nepasitikėk ir nesiremk į vėjo linguojamą nendrę, nes kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas (Iz 40, 6).
Greitai suklysi, jeigu žiūrėsi tik į žmones, ir dažnai nusivilsi, jei kreipsies į kitus, ieškodamas paguodos ir naudos. Jei visur ir visada ieškosi Jėzaus, tikrai atrasi Jį, o jeigu ieškosi savęs, savo paties pražūčiai save ir rasi. Jei seksi ne Jėzumi, bet pasauliu ar kitais dalykais, pakenksi pats sau.
Artimas bendravimas su Jėzumi
Kai Jėzus arti, viskas atrodo paprasta ir lengva, bet kai šalia Jo nėra, darosi sunku. Jei Jėzus nekalba į širdį, išorinė paguoda nieko verta, bet išgirdę nors vieną žodį iš Jo lūpų, mes pajuntame didžiulį palengvėjimą. Ar kai Morta pasakė Marijai: Mokytojas atėjo ir šaukia tave (Jn 11, 28), ši tuojau pat nesiliovė raudojusi? Jėzus ašaras paverčia džiaugsmu.
Kokia nejautri ir kieta širdis, nepažįstanti Jėzaus! Kvailas ir menkas esi, jei trokšti ko nors kito, o ne Jėzaus. Gyvenimas be Jėzaus panašus į pragarą, o buvimas su Juo - tikras rojus. Jeigu Jėzus - su tavimi, joks priešas tavęs nesužeis. Kas randa Jėzų, randa nuostabų lobį - tai, kas visų geriausia, - o kas praranda Jėzų, tas iš tiesų praranda nepaprastai daug!
Jei būsi nuolankus ir romus, Jėzus bus su tavimi. Jėzus liks su tavimi, jei būsi nuoširdus, romus, gyvensi maldingai, tačiau jei nukreipsi savo dėmesį į išorinius dalykus, greitai gali netekti Jo malonės. Ką gi tu darysi, jeigu prarasi Jį, kur eisi? Kur ieškosi sau draugo? Gyventi be draugo yra sunku, ir jeigu Jėzus nėra tavo geriausias draugas, tau bus liūdna ir jausiesi vienišas. Jei pasitikėtum ar džiaugtumeis kuo nors kitu, elgtumeis lyg beprotis.
Mylėkime Jėzų labiau už visa, kas mums yra brangu. Mylėkime visus dėl Jėzaus, o patį Jėzų - dėl to, kas Jis yra. Jėzus Kristus vertas ypatingos meilės. Jis vienintelis yra tikrai geras ir ištikimas draugas. Dėl Jo ir Jame tiek draugai, tiek priešai turi būti tau brangūs. Melskis, kad Jis leistų jiems pažinti ir pamilti Jį.
Jei būsi laisvas nuo pasaulio ir matysi Viešpaties gerumą, tavo širdis Dievo akivaizdoje bus tyra. Jei Jo malonė nesaugotų tavęs, tu niekada nepatirtum tos laimės, tavo širdis nebūtų laisva ir tu negalėtum tapti viena su Juo. Tai Dievo malonė įgalina žmogų padaryti viską, bet kai ji pasitraukia, žmogus vėl tampa vargšas ir silpnas. Tačiau ir tuomet nereikia nuliūsti ar nusiminti, bet pagal Dievo valią išlikti ramiam ir, kad ir kas nutiktų, visa iškęsti Jėzaus Kristaus šlovei! Nes po žiemos visuomet ateina pavasaris, po nakties vėl išaušta diena, o audros taip pat nurimsta.
Siek dangiškų vertybių
Jei turime dangiškų turtų, nesunku atsisakyti žemiškųjų. Gerai yra siekti tiek žemiškų, tiek dangiškų vertybių. Ačiū Dievui, jei savo širdyje esame pasiruošę linksmai iškęsti žemiškų patogumų praradimą, neieškoti sau naudos ir negalvoti apie savo nuopelnus.
Mes visada norime pasilaikyti ką nors dėl savęs, ir mums sunku to atsisakyti. Tačiau turime mokytis netgi artimą ir brangų draugą palikti dėl meilės Dievui. Nesisielok, jei esi atskirtas nuo draugo, suprask, kad vieną dieną mums visiems teks išsiskirti. Stenkis ir dirbk su savimi, kol išmoksi valdyti save ir atsiduoti Dievui. Kai žmogus elgiasi, kaip jam atrodo tinkama, jis greitai nukrypsta į visiems žmonėms būdingą komforto siekimą. Bet tikrai Kristų mylintis ir dorai gyvenantis žmogus negrįžta prie patogumų ir neieško žemiškų malonumų, bet eina per išbandymus ir sunkiai triūsia dėl Kristaus.
Kai Dievas suteikia dvasinę ramybę, priimk tai su dėkinga širdimi, suprasdamas, jog tai - Dievo dovana, o ne tavo nuopelnas. Neišpuik, per daug nedžiūgauk ir tuščiai nepasitikėk savimi, bet dar labiau nusižemink ir būk atsargus, nes tai praeis, ir pagundymai vėl ateis. Kai ramybė pasitrauks, nenustok vilties, bet nuolankiai ir kantriai lauk dangiško aplankymo, nes Dievas gali suteikti apsčiai ramybės ir paguodos.
Tiems, kurie jau patyrė Dievą veikiant savo gyvenime, tai nėra nauja ar keista, nes garsūs šventieji ir senieji pranašai tokius pasikeitimus išgyvendavo dažnai. Štai kodėl tas, kuriam buvo suteikta malonė, sakė: Būdamas saugus, sakiau: ‘Niekados nesvyruosiu!’ (Ps 30, 6). Bet kai malonė pasitraukė, savo patyrimus jis išsakė šiais žodžiais: Kai paslėpei savo veidą - nusigandau (7 eil.). Tačiau ir tada jis nenusivilia, bet dar karščiau maldauja Viešpaties: Tavęs, Viešpatie, šaukiaus, savo Viešpatį maldavau <…> Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk manęs; Viešpatie, būk man padėjėjas! (8 eil.). Pagaliau jis ragauja savo maldos vaisių ir liudija, kad buvo išklausytas: Tu pavertei mano raudą džiaugsmu <…> ir apjuosei linksmybe (11 eil.). Jei stiprūs šventieji būdavo taip atakuojami, tai mes, kurie esame silpni ir vargšai, neturėtume nusiminti, jei kartais ir tenka patirti ugnį ar šaltį, nes Dvasia ateina ir nueina, veikia taip, kaip jai patinka (žr. Jn 3, 8).
Kuo gi man viltis ir pasitikėti? Tik begaliniu Dievo gailestingumu ir Jo dangiška malone. Nes kai malonė pasitraukia, geravaliai žmonės, tikintys broliai ar ištikimi draugai, šventos knygos ar teologiniai traktatai, puikios giesmės ir himnai nedaug tegali padėti. Tokiu metu nėra geresnio vaisto už atgailą ir savęs išsižadėjimą pagal Dievo valią.
Dar neteko sutikti tokio sąžiningo ir nuoširdaus žmogaus, nuo kurio kartais nepasitrauktų malonė arba nesumažėtų jo uolumas dėl Dievo. Nėra buvę tokio išaukštinto ir garsaus šventojo, kuris niekuomet nebūtų gundomas. Nes tie, kam Dievas yra numatęs didesnių dalykų, patirs ir vargų dėl meilės Dievui. Kiekvienas pagundymas liudija, kad po jo ateis ramybė. Ir tiems, kurie ištveria pagundymus, pažadėta dangiška ramybė: Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojaus viduryje (Apr 2, 7). Tačiau dieviška ramybė suteikiama, kad žmogus galėtų drąsiai iškęsti nelaimes. Velnias nesnaudžia, o ir kūnas dar nėra miręs, todėl nuolat būk pasiruošęs kovai, nes tiek iš dešinės, tiek iš kairės tavęs tyko niekada nepavargstantys priešai.
Dėkok už Dievo malonę
Kodėl ieškai poilsio, jei esi gimęs sunkumams? Daugiau mąstyk apie kantrybę nei apie patogumus ir apie kryžiaus nešimą, nei apie malonumus. Koks pasaulietis nepriimtų ramybės ir dvasinio džiaugsmo? Dvasinis pasitenkinimas pranoksta pasaulio žavesį ir kūniškus malonumus. Visi pasaulio malonumai yra tušti arba netyri, o dvasiniai suteikia malonumą ir yra tikri, nes juos įkvepia Dievas. Tačiau nė vienas žmogus negali džiaugtis šiais dieviškais malonumais visą laiką, kaip norėtų, nes pagundymų laikas dar nepraėjo. Klaidingai suvokiama minčių laisvė ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi sulaiko dangišką aplankymą. Iš savo malonės Dievas mums daro gera, suteikdamas paguodą, bet blogai, kad žmogus negrąžina to Dievui su dėkingumu. Malonė visuomet lydi tą, kuris tinkamai dėkoja.
Aš netrokštu paguodos, kurią galiu įgyti be atgailos, ir nenoriu pradėti mąstyti išdidžiai. Suprantu, kad ne viskas, kas atrodo didinga, yra šventa, ir ne viskas, kas saldu, yra gerai, ne viskas, ko trokštu, - tyra, ir ne viskas, kas man brangu, patinka Dievui. Todėl mielai priimu šią malonę, kuri gali padaryti mane nuolankesnį, dievotą ir ruošia išsižadėti savęs.
Tas, kurį moko malonės dovana ir yra drausminamas rykšte, nedrįs sau priskirti nuopelnų, bet supras, kad jis yra vargšas ir nuogas. Atiduokime Dievui tai, kas Jam priklauso, ir darykime savo dalį - dėkokime Dievui už Jo malonę, suvokdami, kad mes klystame ir mums teisėtai priklauso bausmė.
Visada rinkis paskutinę, žemiausią vietą, tuomet tau bus suteikta garbingiausia vieta. Vyriausieji šventieji Dievo akyse yra mažiausi savo pačių akyse, ir kuo daugiau jie patiria Dievo šlovės, tuo labiau turi nusižeminti. Žmonės, pilni tiesos ir dangiškos šlovės, nesivaiko tuščios garbės. Apsisprendusių ir įsitvirtinusių Dieve neįmanoma „lengvai nupūsti“.
Būk dėkingas už dovaną, kurią turi, tuomet gausi didesnę. Priimk mažiausią kaip didžiausią, patį menkiausią - kaip ypatingą. Jei suvoki, kas yra Davėjas, nė viena dovana nebus menka ar nevertinga. Ką duoda Aukščiausiasis negali būti mažai arba menkos vertės. Net jei Jis baudžia, turime būti dėkingi, nes Jis tai daro mūsų labui.
Kas trokšta išsaugoti Dievo malonę, tebūna dėkingas už tai, ką jau turi, ir kantrus, kai to netenka. Jei praradai malonę, melskis, kad tai grįžtų. Būk apdairus ir nuolankus, kad vėl jos neprarastum.
Iš žrn. “The Morning Star” (Vol. 6, No. 3)
vertė Aušra Žiužnytė
