2012-01-17
Jurga, jau kurį laiką renkatės į tokią, sakyčiau, netradicinę namų grupelę netekėjusioms merginoms. Kaip kilo mintis pradėti tokius susirinkimus?
Kartą po bažnyčios susirinkimo susėdome trys sesės pas mane namuose ir pradėjome kalbėtis: „Jaunimas turi savo tarnavimą, mamos - savo, yra tarnavimas ir vyresnio amžiaus žmonėms... Mes irgi ko nors panašaus norėtume, nes kitose šalyse tarnavimas nesusituokusiems („singles ministry") egzistuoja, ir jis labai išplėtotas, nes vyresnio amžiaus nesusituokusieji susiduria su kiek kitokiomis problemomis ir kitais klausimais nei, pavyzdžiui, jaunimas ar šeimos. Tokiems žmonėms taip pat reikalingas ganymas.
Mačiau, kad esame pasibarsčiusios, ne visos bendraujame, kitas pažinojau tik iš tolo... Supratau, kad kai kurios jaučiasi labai vienišos... Norėjosi jas pakalbinti, susipažinti.
Surinkau netekėjusių sesių el. pašto adresus ir parašiau pirmą laišką - pakviečiau susirinkti. Susirinkusios nusprendėme, kad visoms to reikia, kad norim artimiau viena kitą pažinti ir, mums bendraujant, leisti Dievui daryti savo darbą.
Viskas taip natūraliai susiklostė: pati parašiau laišką, tad ir susirinkome mano namuose. Nuo pat pradžios jaučiau Jo vedimą - viskas atrodė taip paprasta, natūralu. Supratau, kad Jis nori mumyse nuveikti kai ką svarbaus... Taip ir gimė netekėjusių merginų namų grupelė.
Renkatės kas antrą savaitę. Ką veikiate susirinkusios? Turbūt net nesąmoningai kai kam atrodo, kad jei renkasi netekėjusios tikinčios merginos, tai tik tam, kad melstųsi už būsimas šeimas...
Renkamės jau trečius metus, kas antrą pirmadienį. Kartais rečiau, o kartais net kas savaitę.
Tiesą pasakius, nepamenu tokios maldos - už būsimas šeimas, nors gal ir buvo... Manau, kad šeima yra tas „visa kita", ką Dievas prideda, bet pirmiausia turime ieškoti Jo Karalystės. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad Jis surinko mus tam, kad pirmiausia atstatytų, atnaujintų santykius su Juo pačiu. Nuo šių santykių juk priklauso visa kita. Puoselėjant teisingą santykį į Dievą, keičiasi ir požiūris į visa kita.
Koks didelis skirtumas tarp šių frazių: „Dievas yra meilė" ir „meilė yra dievas", nors sukeisti vietomis tik du žodžiai... Dažnai mūsų gyvenime taip ir nutinka, kad mes, žmonės, ištroškę ieškome meilės, kurios mums vis trūksta ir trūksta, kai iš tiesų visa širdimi turėtume ieškoti Dievo. Tada laiku ateina ir tikru palaiminimu tampa ir visa kita.
Stengiamės ne tik pačios ganytis, bet ir ieškome, kas mus galėtų paganyti: turėjome keletą nuostabių susitikimų: su Rita Lukošiene, su Aurelija Umbrasiene, su krikščione psichologe Marina, pas kurią važiavome net į Visaginą, misioniere Sharon McCammon (ji sekmininkų bažnyčioje tarnauja vaikams).
Ar galėtum įvardinti, su kokiais sunkumais, dilemom ir iššūkiais susiduria tikinčios netekėjusios merginos ir moterys?
Visos esame labai skirtingos, tad ir iššūkiai skirtingi, ir jie nėra labai išskirtiniai: finansinės problemos, sveikata, vienišumo jausmas... Dar paminėčiau - savo pašaukimo ieškojimą. Tai išskirtinė nesusituokusiųjų dilema. Kartais nesusituokę žmonės galvoja, kad jų pašaukimas turėtų būti ypatingas, nes jei jau neturi šeimos, tai tikriausiai dėl to, kad galėtum kalnus nuversti dėl Dievo Karalystės, bet taip nėra. Todėl savo išskirtinio pašaukimo ieškojimas gali sukurti nereikalingą įtampą. Mes visi esame pašaukti visų pirma būti Dievo vaikais, pažinti Tėvą, panašėti į Jo Sūnų ir teisiai, dievotai gyventi, kad Jis galėtų mus panaudoti ir ypatingiems savo tikslams.
Man teko bendrauti su viena pažįstama moterimi, į kurią nemažai jos miestelio gyventojų žiūri kreivokai, nes ji, perkopusi ketvirtą dešimtį, yra netekėjusi. Tačiau neturėdama šeimos ji pati jaučiasi puikiai ir net prisipažino suirztanti, kai kiti ją ima guosti dėl vienatvės. Mat maldų dėka ji pasiekė didelį pasitenkinimą ir džiaugsmą esama padėtimi, nors daugeliui vienišų žmonių atrodo, kad tai - neįmanoma. Taigi, ar kartais tikintieji nepersistengia, bandydami vienaip ar kitaip paguosti vienišus žmones? O gal, atvirkščiai, įžeidžia, sakydami: „Toks jūsų kryžius", ar „Su jumis kažkas negerai, kad esate vienišos"?
Tikintieji paprastai neklausinėja, - bent jau aš su tuo nesusidūriau. Paprastai jie linki malonės gimtadienio proga, Dievo artumo - tų dalykų, kurių tikintieji linki tikintiesiems. Gal ir bijo ko konkrečiau paklausti, bet gal gerai, kad neišskiria, juk mums visiems - tiek susituokusiems, tiek nesusituokusiems -reikia tų pačių dalykų: malonės, Jo artumo, džiaugsmo, ramybės.
Džiaugiuosi dėl tos merginos: juk visa širdimi Jo ieškantiems Dievas tikrai atsako - dovanoja ramybę, džiaugsmą ir gyvenimą ten, kur žmogus yra.
Jurga, su kokiais sunkumais, dilemom ir lūkesčiais šioje tarnystėje susiduri tu? Juk giedi ir bažnyčios chore, tad veiklos, neabejoju, netrūksta. Žinau, kad tau labai rūpi bažnyčios gerovė. Kas tave įkvepia tarnauti ir vesti tokią - na, kitokią - grupelę?
Labiausiai įkvepia besikeičiantys žmonės, kai matai, kaip į širdis ateina gyvenimas... Žinoma, tai vyksta ne be žmonių atsidavimo Dievui ir Jo darbams. Galima lankyti grupeles, būrelius, bažnyčią, dalyvauti įvairiose programose, tarnauti, bet pasilikti toje pačioje būsenoje daugybę metų... Tada kelionė prailgsta, dykuma ištįsta.
Tik pradėjus rinktis į grupelę supratau, su kuo dažniausiai teks susidurti - teks būti labai jautriai, nes žmonės labai žaizdoti... Pati praeityje nesu patyrusi didelių žaizdų, turiu abu mylinčius tėvus, tad kaip gi galėčiau suprasti įskaudintą, sužeistą artimą? Gal tarnauti kitiems gali tik tas, kuris yra labai asmeniškai su tuo susidūręs? Užduodavau Dievui tokius klausimus. Jaučiau, kad ir man keliami klausimai: „Manai, kad viską taip gerai supranti? Juk tu nepatyrei to, ką aš patyriau, kaip gali man patarti?"
Tačiau kartą Dievas nukreipė mano žvilgsnį į Jėzaus šeimą, ir ši Dievo išmintis mane išlaisvino: Jėzus žemėje turėjo tobulus tėvus: Jo motina Marija nebuvo alkoholikė, o Juozapas jos nemušdavo ir nelakstydavo pas meilužes, namuose, tikėtina, nebuvo barnių. Jėzus užaugo tikinčių, dievobaimingų tėvų šeimoje, kurie be galo Jį mylėjo. Juk Dievas galėjo Jį apgyvendinti problemiškoje šeimoje, ir tai Jo, kaip Dievo, nebūtų sugadinę, bet Dievas nusprendė kitaip. Ir Šventasis Raštas užtvirtina šią tiesą: jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris. Kai esi sveika, kitaip vertini situacijas, problemas, o kai žmogus labai sužeistas, vaizdas išsikreipia - jis viską vertina ir mato iš savo žaizdotos perspektyvos...
Tikrai nesakau, kad viską labai gerai išmanau, bet kartais tikrai matai, kur konkrečiai žmogus stringa, bet nedrįsti pasakyti... O juk nori gero. Baiminiesi, kad patarimas gali jam nuskambėti kaip priekaištas ar net pasmerkimas, nes sužeistas žmogus yra itin jautrus viskam, kas prieštarauja jo „tiesoms", kurios iš tiesų ir laiko jį nelaisvėje.
Esi rašiusi gana aktualia tema - skelbėme tavo straipsnį apie moterų polinkį gundyti, apie krikščiones, kurios išgyvena tą pačią pagundą, kaip ir nepažįstančios Dievo merginos - kūniškais, nuodėmingais būdais prisivilioti draugą... Kaip aptikai šią problemą? Ar tikrai tikinčios moterys susiduria su tais pačiais pagundymais, kaip ir netikinčios? Ir, jei matai netinkamą moterų krikščionių elgesį, ar tai „neišmuša tavęs iš vėžių"?
Tai turbūt pastebėjau bendraudama, kai pokalbiai vyksta „tarp mūsų mergaičių". Ilgai mąsčiau ir supratau, kad Dievui tokie žaidimai nepatinka, kad reikia visa tai kelti į dienos šviesą, nes tai ateina iš pasaulio ir teršia netyrumu; tai yra nuodėmė labai konkrečiu pavadinimu - burtininkavimas.
Visi pagundymai prasideda, kai gyvenimas pasidaro nuobodus, pilkas, įsuka į savo rutiną... Tada norisi kaip nors sužadinti savo gyvastį, „atsiskleisti", atkreipti į save dėmesį, užpildyti tą tuštumą. Pagundymai ateina, kai vertybės ir prioritetai supainiojami, kai santykiai su Dievu tampa ligoti, formalūs, sekmadieniniai.
Ko palinkėtum vienišoms merginoms, trokštančioms sukurti šeimas, bet nesulaukiančioms išsvajotojo mylimojo?
Dievas žino mūsų širdies troškimus, Jis jų neatmeta ir nepaniekina, išpildo savo laiku, duoda atsakymą dėl jų, jei tik patys esame atviri Dievui ir nesislepiam nuo savo troškimų, laikydami juos nereikšmingais. Bet Dievas nori, kad mes gyventume čia ir dabar, ne ateitimi. Ateitis niekur nepabėgs nuo mūsų. Kuo aiškiau suvoksime ir pažinsime save šiandien, tuo bus lengviau priimti, atpažinti ir neatmesti to, kur link Dievas mus veda. Neseniai aptikau vieną mintį: daug krikščionių įtikėję laukia mirties, kad galėtų pradėti gyventi... Bet juk keista tada ta mūsų viltis, jei viliamės tik kaip nors pratempti, „pradrebėti" iki tos amžinybės, na o tada jau gyvensim! Jei tai būtų tiesa, jei iš tikro gyvenimas žemėje būtų toks nereikšmingas, tada, manau, iškart po įtikėjimo mirtume.
Mūsų atgimusi dvasia jau gyvena amžinybėje, o juk Raštas sako, kad mes turime gyvent Dvasia. Taip, gyvenimas yra sunkus, nes tai - nuolatinė kova, budėjimas, ieškojimas, troškimas... Netikiu viltimi, kuri neneša vaisiaus dar žemėje. Šventajame Rašte viltis yra vaisinga. Apaštalų viltis nešė didelį vaisių žemėje, ir tas vaisius nebuvo paslėptas, mistinis, tik Dievui matomas, kurio neįmanoma įvertinti ir atpažinti. Gyventi vaisinga viltimi - prie amžinybės vartų ateiti ne tuščiomis, kad Jis ištartų: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 21).
Kalbino Aurelija Umbrasienė
