Manipuliavimas „laisvės" sąvoka senas kaip žmonija. Pirmasis manipuliatorius žaltys Pradžios knygoje piktinasi, koks Dievas savanaudis, nes esą begėdiškai apribojo savo mylimiausio kūrinio - žmogaus - laisvę. Gundymas atranda kelią į širdį - iš tiesų, kodėl turi būti ribos? Kaip jos suderinamos su Dievo meile mums ir su mūsų laisve? O gal mes esame tik marionetės Dievo sukurtame teatre?
Abejonės neišlaisvino, bet įkalino. Absoliučios laisvės pažadas, toks saldus žalčio gundyme, tikrovėje virto prakeiksmu. Pasitikėjimas buvo sugriautas. Net ne Dievo pasitikėjimas žmogumi. Prisiminkime, jau netrukus Dievas eina ieškoti Adomo ir Ievos, dovanoja jiems rūbų. Tačiau šie jau nepasitiki Dievu, į santykį įsliūkina baimė. Jie nebepasitiki ir kaltina vienas kitą. Padovanota harmonija vėl virsta chaosu.
Ir šiandien laisvės paradoksu galima vadinti tai, kad laisvė, atrodanti kaip aukso gabalas, skambiose žmogaus išlaisvinimo deklaracijose, realiame gyvenime dažnai tėra surūdijęs gelžgalys, priplojantis prie žemės.
Įprasta sakyti, kad laisvas esu tiek, kiek joks kitas žmogus ar žmonių organizacija nesikiša į mano pasirinkimus. Šia prasme laisvė suvokiama, kaip sritis, kurioje aš galiu veikti ką tinkamas. Tokia laisvė panašėja į petardą, kurią griausmingai galiu iššauti, nesvarstydamas nei apie padarinius, nei apie prasmę. Svarbiausia, jog galiu. Jeigu kiti man trukdo daryti viską, ko įsigeidžiu, ar reikalauja, jog jų paisyčiau, tai aš esu mažiau laisvas.
Kiti yra mano laisvės ribos. Kuo platesnę autonomiją nuo kitų man pavyksta išsikovoti, tuo esu laisvesnis. Tokią laisvės sampratą politiniai filosofai vadina negatyvia - tai laisvė nuo ko nors. Šiuo atveju yra svarbus neribojimo, nesikišimo faktas, o ne pasirinkimų turinys. Galiu daryti viską, ko užsigeidžiu, o kiti privalo gerbti kiekvieną mano pasirinkimą. Taisyklės, įvairaus pobūdžio normos - tai esą pasikėsinimas į mano laisvę.
Tokia pozicija skamba gana patraukliai, tačiau, jei įdėmiau įsižiūrėsime, kils daug klausimų. Pavyzdžiui, ar narkomanas tikrai gali būti vadinamas laisvu žmogumi? Kai jis ieško eilinės dozės, ar tai jo laisvės išraiška? Ar tikrai bet kuris mūsų pasirinkimas augina laisvę?
Deja, nelaimingų, nusivylusių, depresuotų žmonių, kuriuose triumfuoja negatyvi laisvės samprata, tik daugėja. Yra ir kita tendencija - karštligiškas žmonių noras atsikratyti laisvės, iškeisti ją į patogų vegetavimą prie televizoriaus, stebint kitų gyvenimus, bet vengiant gyventi patiems; diktatoriaus, kuris teiktų griežtų instrukcijų, ilgesį. Vartojimo bulimija tikrai nėra tai, už ką verta kovoti, natūralu, kai ji iškeičiama į daugiau ar mažiau sotų ir apibrėžtą vaidmenį marionečių teatre.
Mes vis labiau primename muses, įsivėlusias į vartojimo industrijos voro audžiamą tinklą. Šios industrijos atstovai neslepia, jog išleidžia milijardus dolerių ar eurų, siekdami manipuliuoti mūsų jausmais, mintimis, poreikiais. Mus tiria kaip laboratorines žiurkes, nes bando atrasti veiksmingiausių būdų priversti daryti tai, ko nori prekių ar paslaugų tiekėjai. Nenuostabu, kad praktiškai kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra prigrūstas šlamšto, kurio mums visai nereikia. Nepaisydami to, mes net lenktyniaujame tarpusavyje kaupdami šlamštą, džiaugiamės pigiau įsigiję prekių, kurių apskritai mums nereikia, godžiai valgome maistą su apetitą ir skonio centrus veikiančiais priedais. Ar visa tai ir yra ta laisvė, kurios tikėjosi iš Dievo padovanotų taisyklių „išsivadavęs" žmogus?
Negatyvus laisvės suvokimas pasmerkia jausti nuolatinę graužatį ir nepasitenkinimą, nes neįmanoma išsivilkti iš savo baigtinumo ir visų apribojimų. Kiekvienas gimstame mergaite ar berniuku konkrečioje socialinėje, kultūrinėje situacijoje, konkrečioje vietoje, turėdami tam tikrą genetinį paveldą. Mes negimstame kaip visiškai tuščias popieriaus lapas. Mes gimstame kaip knyga su jau parašyta įžanga. Tai nereiškia, kad mūsų gyvenimo scenarijus jau nulemtas. Mes jį rašome ir keičiame kiekvieną dieną, kiekvienu pasirinkimu, tačiau jau gimdami patenkame į teatro sceną, kurioje didelė dalis dekoracijų jau sudėliotos šalia kitų aktorių, turinčių savo tikslų ir vizijų. Ar tai reiškia, kad laisvė apskritai yra iliuzija?
Laisvė, kaip neribota kreditinė kortelė, leidžianti gyventi be apribojimų, iš tiesų yra iliuzija. Tačiau tikrai galima kalbėti apie laisvę, kuri subręsta kiekvienam iš mūsų padovanotoje unikalioje misijoje. Galima kalbėti apie laisvę būti savimi, kuri noksta mūsų kasdieniuose apsisprendimuose, kuri nuolat turi būti atkovota, į kurią turime įaugti.
Deja, labai dažnai nevertiname to unikalumo, kuriuo esame apdovanoti, nedrįstame gyventi pirmuoju asmeniu, bet įnirtingai vaikomės madų ir ieškome neva laisvo ir laimingo gyvenimo receptų. Paprastai po šių receptų pažadu suteikti unikalumo glūdi komercializuotas ir standartizuotas tapatybių štampavimo konvejeris. Negatyvi laisvės samprata tarsi žaltys Ievai įtaigauja, kad turime bėgti nuo mums padovanotos tapatybės ir sukurti save patys.
Pažadas - tu gali viską - patrauklus, bet melagingas. Mums nuolat tenka rinktis. Kiekvienas pasirinkimas reiškia, kad atveriame duris vienoms galimybėms ir užtrenkiame jas kitoms. Šis suvokimas dažnai kelia stresą - kaip nepražiopsoti svarbios galimybės? Tipiškas tokio streso pavyzdys - mamos, savo nuostabias atžalas bandančios apkrauti visais esą perspektyviais būreliais, nes baisu pražiopsoti kurį nors talentą. Pažįstu ne vieną žmogų, kuriam profesijos pasirinkimas yra skaudžiausias tuo, kad tenka pasirinkti kažką vieną, ir tai reiškia atsisveikinimą su kitomis galimybėmis.
Žmogaus ribotumą bandome „apgauti" per jaunystės kultą, kai jaunystė - esą labiausiai įvairiems pasirinkimams atviras gyvenimo tarpsnis - tampa įvairaus amžiaus žmonių idealu, kurio laikomasi, kiek leidžia jėgos. Branda, senatvė suvokiamos kaip brokuotos gyvenimo stadijos. Tai susiję su įsitikinimu, kad gyvenimas ne noksta kaip obuolys, ne auga kaip medis, bet veikiau - tai prekybos centro prekių krepšelis, kurio rateliai ilgainiui tampa ne tokie greiti, be to, jame vis daugiau vietos užima vaistai bei panašūs dalykai, ir lieka mažiau erdvės visokiausioms gėrybėms iš gyvenimo lentynų. Gyvenime nuolat vyksta pokyčiai, ir žmogus, juos priimantis ne kaip brandą, bet kaip susidėvėjimą, neišvengiamai jausis nelaimingas.
Kardinolas Walteris Kasperas yra atkreipęs dėmesį, kad Šventajame Rašte laisvės klausimas keliamas visai kitaip, nei mes šiandien apie laisvę esame įpratę svarstyti. Esminis skirtumas - įsitikinimas, kad laisvė kyla iš žmogaus prigimties kaip tam tikra užduotis, o ne kaip pretenzija kitiems žmonėms ir Dievui. Biblijoje laisvė yra tapatinama su autentiška žmogaus būtimi, o ne su nevaržomu įgeidžių tenkinimu.
Visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir esame Kūrėjo partneriai. Šventajame Rašte nuolat pabrėžiama, kad Dievas labai rimtai žvelgia į šią partnerystę. Jis ieško žmogaus ir tariasi, sudaro sandoras, siūlo, o ne primeta.
Man labai gilų įspūdį yra palikę ortodoksų metropolito Antonijaus iš Surožo žodžiai, kai jis, paklaustas, kas svarbiausia krikščionybėje, atsakė, jog žinia, kad Dievas tiki žmogumi, ir mes, jei norime sekti Jėzų, turime priimti šį tikėjimą. Tikėti žmogumi - tai kiekviename žmoguje matyti šviesą ir gėrį. Nors dėl nuodėmės ši šviesa priblėsusi, nors gėris suiręs, tačiau jokia tamsa viso to negali užgožti. Kaip rašė šventasis Augustinas: „Blogis tėra gėrio trūkumas." Kitaip sakant, panašumas su Dievu neištrinamas, jo niekas negali sunaikinti, ir jis yra žmogaus laisvės šaltinis.
Taip suvokiant laisvę, mums apreikštas Įstatymas yra ne perspėjimas ar pančiai, bet laisvę gydanti dovana. Tai kelrodis kelyje į save patį. Įstatymas ne riboja ar nuteisia, bet gelbsti. Čia analogija galėtų būti motinos priesakas vaikui - nežaisk gatvėje, kur važinėja automobiliai; neragauk šio skysčio buteliuke, nes tai - sieros rūgštis. Ar šie perspėjimai apriboja vaiko laisvę? Ar veikiau ją brandina, mokydami, kad ribos - ne gyvybės priešas, bet būtina jos puoselėjimo sąlyga.
Ar Dekalogas (dešimt Dievo įsakymų) nuskurdina laisvę? Jei manome, kad Dievas - tai diktatorius, kuris sugalvojo įvairių draudimų žmogui - taip. Jei pripažįstame, jog tai mylintis Tėvas, kuriam baugu dėl mūsų, kuris trokšta, kad mumyse pasėtos sėklos būtų vaisingos, sužydėtų, nokintų vaisius, tai Dekalogas yra dovana. Panašiai kaip sodo priežiūros knyga yra dovana sodininkui, o ne kliūtis jo darbe.
Įsivaizduok žmogų prie fortepijono. Jis pirmą kartą mato instrumentą, atsisėda prie jo ir barškina bet kuriuos klavišus. Jis išgauna garsų. Jie jam gali net patikti. Jei jis ilgiau pabus prie fortepijono, įdėmiau pastudijuos instrumentą, jis supras, kad egzistuoja garsų harmonija, sąskambiai, melodijos. Galbūt jis jau nebesijaus laisvas barškinti klavišus, tačiau iš tiesų žinojimas jo nesuvaržys, bet padės išgauti ne tik kakofoniją, bet ir norimą melodiją. Tam, kad primestų fortepijonui savo siekius, galėtų pasinaudoti jo potencialu, pirmiausia naujokas turi perprasti fortepijono prigimtį, galimybes, natas, ir tada jau galima tobulėti.
Ar tobulėjimas mažina laisvę? Ar muzikantas virtuozas yra mažiau laisvas už nemokšą prie fortepijono? Tikrai ne.
Paradoksalu, bet Dievas mumis tiki labiau nei mes patys. Tai aiškiausiai atsiskleidžia, kai matome, su kokiu nepasitikėjimu dalis krikščionių žvelgia į „laisvės" sąvoką. Sutinku, jog dažnai norisi, kad Dievas būtų aktyvesnis, griežtesnis, aiškiau išdėstytų savo valią, dalintų instrukcijas. Tačiau Jis atkakliai tiki net ir nuodėmės sužalota mūsų laisve, kiekvieno iš mūsų gebėjimu plaukti prieš srovę. Mums labai dažnai trūksta garantijų, apibrėžtumo, ir mes tada meilę pakeičiame taisyklėmis, krikščionybę bandome paversti ideologija. Pradedame manyti, jog turime nusipelnyti tos meilės, kurią mums Dievas dovanoja, kad turime už ją atitarnauti primesdami tą meilę kitiems prievarta.
Beje, inkvizicijos intencija tarsi buvo kilni. Ji kilo iš savito meilės artimui supratimo. Esą nevalia abejingai stebėti, kai kitas eina į pražūtį. Esą reikia įsikišti ir gelbėti, ir jei kitas negirdi meilės balso, reikia imtis prievartos. Šiandien nebėra ugnimi tiesą primesti bandančios inkvizicijos, bet kasdien susiduriame su miniatiūrinėmis jos kopijomis mūsų santykiuose, kai meilė virsta teisimu. Tačiau krikščionybė, bandanti stovėti ant savo teisumo kojų, pamiršusi Dievo tikėjimą laisve, labai nesunkiai pavirsta moralizavimo ir draudimų religija, kurioje nėra vietos nei Dievo meilei, nei laisvei.
Mums sunku priimti Dievo tikėjimą laisve, nes esą mes gerai pažįstame save ir pasaulį, kuriame gyvename. O gal tik manomės, jog pažįstame, o iš tiesų esame tie akli žmonės, kurie bandė apibūdinti dramblį, čiupinėdami kurią nors jo dalį. Mums sunku pasitikėti laisve, nes dažnai tai, ką byloja mūsų patirtis, tarsi tam prieštarauja. Tačiau, kaip tvirtina metropolitas Antonijus, Dievas mato mus iš amžinybės perspektyvos, Jis mato ne mūsų nesėkmes būti žmogumi, bet tą svajonę, kurią kiekvienas įkūnijame, Jis mato, jog laisvė - tai pirmiausia galimybė pakilti nugriuvus, sugrįžti paklydus.
Dievas mums sufleruoja Apreiškime, kad laisvė neatsiejama nuo tiesos, o tiesa - tai gyvenimas nokinant Dievo paveikslą ir savąjį unikalumą. Tai laisvė ne nuo kažko, bet laisvė kam - laisvė būti visaverčiu žmogumi. Tai ne bandymas pabėgti nuo Dievo ir nuo savęs paties, bet drąsa būti savimi, drąsa skleistis čia ir dabar. Turime ir Dievo pažadą, kad ši laisvė yra įmanoma, nes Kūrėjas, gerai mus pažindamas, niekada nesiunčia naštos, kurios negalėtume pakelti.
Krikščioniška laisvės samprata paradoksali. Pirmiausia tuo, kad laisvė, kitaip, nei ją suvokia šiandien populiari individualistinė samprata, nėra užsisklendimas asmeninės laisvės oazėje, bet veikiau atsigręžimas į kitą, augimas save dovanojant. Tik per santykius su kitais, tik skausmingai išsilaisvinęs iš savojo egoizmo pragaro, galiu išsigydyti laisvės žaizdas ir atgauti visą Dievo kūrinio laisvę.
Laisvė labai panaši į meilę. Tai unikalus resursas, kuris nenaudojamas sunyksta, o naudojamas didėja. Ji yra veikiau dovanojimas nei gavimas. Ji yra paradoksalus grįžimas į save per kitus. Tik tokia laisvė nepriploja prie žemės, bet išaugina pasirinkimo sparnus.
Diskutuoti su žmonėmis, kurie tvirtina, kad tikėjimas nuskurdina laisvę, o rimtai traktuojami mūsų įsipareigojimai - tai tramdomieji marškiniai visaverčiam gyvenimui, labai sunku. Tenka kalbėtis tarsi skirtingomis kalbomis ir jausti, jog žodžiai, kuriuos sakai, kitam žmogui yra tarsi neperskaitomas šifras.
Kita vertus, net ir tokios diskusijos turi prasmę, jei tik prisimintume Dietricho Bonhoeferio išmintingus žodžius, jog svarbiu, gal net išskirtiniu, krikščionio bruožu šiandien turėtų būti ne dievotas kalbėjimas ar atkaklus tikėjimo tiesų kartojimas, kiek gebėjimas klausytis kito.
Gyvename pasaulyje, kuriame labai daug triukšmo ir monologų. Žmonės kalba, įrodinėja savo tiesas, piktinasi dėl to, kad pasaulis ne toks, kokį norėtų matyti, ir labai retai klausosi vienas kito. Esą kam klausytis dėstančiojo teiginių, kurie man nepatinka, ir todėl jiems nepritariu. Tačiau būtent klausymasis ir noras suprasti yra pagarbos kitam žmogui ženklas, be kurio neįmanomas tikras dialogas, autentiška laisvų žmonių susitikimo erdvė.
Taip, aš galiu būti įsitikinęs, kad mano pašnekovas klysta. Tačiau ar tikrai pakanka jį pribaigti argumentų smaigu? Puiku, jei tai išlaisvintų iš klaidos, tačiau patirtis liudija, kad, diskusijai virtus karu, diskusijos dalyviai yra linkę įsikasti savo pozicijos apkasuose, ir tada jau apie bendrą kelionę tiesos link neverta nė kalbėti. Kantrybė ir drąsa įsiklausyti į kitą yra vienas svarbiausių mūsų tikėjimo laisve testų šiandien. Jei jo neišlaikome, tai neverta nė dėstyti savo argumentų apie tai, kokia kilni esą yra laisvė, tai tebus tik žodžių šukių žarstymas, kuris negali išlaisvinti ar išgydyti, tik pridaryti naujų žaizdų.
Ištrauka iš knygos: Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę. Bernardinai.lt, 2011
