Rytais aš keldavausi anksti, o tą savaitgalį dar turėjau ypatingą užsiėmimą. Skaičiau neseniai padovanotą Naująjį Testamentą. Ramiausia skaitymui vieta, pagalvojau, buvo tėvo „Žiguliai". Įsėdau, sandariai užvėriau langus ir pasinėriau į knygos tekstą. Kai prisimenu, kiek neįprastas „vaizdelis" paaugliui. Gal todėl vyresnė pusseserė mane kartais pravardžiuodavo apaštalu. Apaštalo toli gražu nepriminiau. Šis „apaštalas" su kitais „apaštaliukais" už kampo užtraukdavo dūmą ir išskirtiniu doru elgesiu nepasižymėdavo. Tačiau tas rytas buvo „šventas". Prieš akis turėjau dienos skaitinį iš Mato evangelijos 5 skyriaus - „Kalno pamokslą".
Skaičiau eilutę po eilutės ir galvojau:
Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti (4 eil.)
Tai ne apie mane...
Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (5 eil.)
Greičiausiai tai taip pat ne apie mane...
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti (6 eil.)
Tikrai ne aš...
Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo (7 eil.)
Ne, ne aš...
Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (8 eil.)
Toliau...
Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais (9 eil.)
Čia prisiminiau savo peštynes su broliu...
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė (10 eil.)
Svetima...
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja (11 eil.)
Pasidarė gėda, nes apie savo tikėjimą draugams nepasakodavau...
Buvo apmaudu, bet šiose eilutėse savęs „nesuradau". O taip norėjosi gauti Dievo palaiminimą. Tada pamaniau, kokie laimingi tie, kurie atitinka šiuos Jėzaus apibūdinimus.
Prabėgus daugeliui vasarų, tą ištrauką ir vėl skaičiau it pirmą kartą. Vis dar maniau, kad ji ne man, bet dabar ši mintis buvo slegianti. Ji primindavo, kad gyvenimas galėjo būti ir dvasingesnis. Nuo tos vasariškos dienos kaime nelabai kas tepasikeitė... O yra žmonės, kuriems šie palaiminimai tinka. Kas tie laimingieji? Ar aš juos pažįstu? Mintyse sukosi galimi pavyzdžiai...
Biblijos skaitytojas turbūt pastebėjo, kad nepaminėjau dar vienos eilutės. Tai pirmasis šio teksto palaiminimas. Bet aš negalėdavau suvokti jo esmės, tad įpratau „peršokti". Turinys man būdavo per daug keistas, o gal per daug nežemiškas, kad stabtelčiau.
Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (3 eil.)
Kas tie vargšai dvasia? Kaip jie atrodo realiame gyvenime? Aiškinimų aš taip pat nesuprasdavau. Jie atrodydavo per daug abstraktūs. Arba per daug reliatyvūs. Beprasmiškai religiški. Pripažinti savo asmeninį bankrotą galima atgailaujant. Kartą, kitą, bet kaip įmanoma šitaip gyventi? Kaip Dievo akyse atrodo vargšas?
Ironiška, bet ši eilutė man tiko geriausiai. Šiuo palaiminimu viskas prasideda. Tai kvietimas, kuriuo savo tarnavimus pradėjo Jonas Krikštytojas ir pats Kristus: Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė" (Mt 3, 1-2). Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė! (Mt 4, 17).
Vargšai dvasia - tai tie, kurie suvokia gilų savo dvasinį skurdą. Tai tokie, kurie supranta ir pripažįsta, kad jiems reikia Dievo gailestingumo ir atleidimo. Tokių yra dangaus karalystė. Dvasinio vargšo sampratą praplečia kiti Jėzaus žodžiai, kurie Mato evangelijoje užrašyti keliolika skyrių toliau. Ten skaitome, kad dangaus karalystė skirta tik mažiems vaikams: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18, 3). Dvasiniams vargšams reikia tapti vaikais. Mačiau, kaip kai kurie suaugusieji tai bandydavo suprasti tiesiogiai. Šiame pamokyme jie įžvelgdavo naivaus tikėjimo pagrindą. Tačiau čia kalbama ne apie naivumą. Kristus nebuvo lengvatikis ir nenorėjo tokiais padaryti savo mokinių. Tai suprasti man padėjo vaikas. Prieš keletą metų mąsčiau apie šiuos žodžius ir „sumąsčiau", kad reiktų sūnaus pagalbos. Tada jam buvo septyneri. Aš jo paklausiau: „Jeigu tau reiktų įvardinti vieną savybę, kurią turi tik vaikai, bet ne suaugusieji, kas tai būtų?" Ilgai negalvojęs, jis man pasakė tai, ką suprato ne kiekvienas dėdė: „Priklausomybė nuo suaugusiųjų. Vaikai priklauso nuo tėvų." Manau, kad tai pats paprasčiausias paaiškinimas, kurį buvau girdėjęs iki tol. Ir jis man atėjo iš vaiko lūpų. Be to, pasirodė artimas ir ESV Study Bible komentarui: „Vaiko nuolankumą galime apibūdinti kaip vaikišką pasitikėjimą, pažeidžiamumą ir nesugebėjimą pasirūpinti savo paties dalia atsiribojus nuo tėvų pagalbos, nukreipimo ir išteklių."
Taigi galėtume pasakyti, jog dangaus karalystės palaiminimas yra skirtas tiems, kurie suvokia savo skurdžią padėtį ir pripažįsta nesugebėjimą ja pasirūpinti patiems. Tai tikėjimas, kuris krypsta į Dievą ne todėl, kad tą daryti skatina religija, bet iš nevilties, desperacijos, liūdesio, suprantant, kad be Dievo žmogus pats nesusitvarkys. Suaugusiam žmogui sunku tai pripažinti. Mes vengiame priklausomybės nuo kitų. Taip pat ir nuo Dievo. Todėl Kristus pasišaukia mažą vaiką, pastato prieš visas tetas ir dėdes ir tarsi sako: „Žiūrėkite į šį vaiką, ką jame matote?" Manau, kad jie matė suaugusiųjų nurodymų besiklausantį vaikelį, kuris, galbūt žvilgčiodamas į savo tėvus, laukė, kada galės pabėgti nuo minios dėmesio. Kristaus Evangelija kviečia susitaikyti su savo padėtimi. Nebėgti nuo savęs, bet leisti Dievui pasirūpinti mumis. Tokių yra dangaus karalystė.
Gilinantis į Mato evangeliją, paaiškėja ir dar viena aplinkybė - svarbus, bet netikėtas Kristaus mokymo bruožas. Dvasiniams vargšams ir vaikams priešpastatoma kita žmonių kategorija, kuri visiškai priešinga dangaus karalystės paveldėtojams. Jėzaus akimis, tai buvo to meto religingiausieji. Tame pačiame Kalno pamokslo skyriuje rašoma: Jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę (Mt 5, 20). Rašto žinovai ir fariziejai buvo savimi pasitikintys dvasiniai turtuoliai. Laikantys save amžinosios Dievo sandoros vaikais. Tačiau jiems skamba ne Jėzaus palaiminimai, bet vargai ir itin aštrūs žodžiai:
Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti <...> Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų <...> Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! (Mt 23, 13. 27. 33).
Kristus kviečia žmogų pripažinti savo dvasinį skurdą, bet jį spręsti ne taip, kaip darė to meto Rašto žinovai ir fariziejai, o patikėti jį Dievui. Mūsų laikais fariziejų neliko, bet žmonių noras patiems susitvarkyti savo gyvenimus nepasikeitė. Tačiau toks moralizmas nėra Evangelija, kaip viename savo straipsnių pastebi Albertas Mohleris:
„Dabartiniame mūsų kontekste viena labiausiai viliojančių netikrų evangelijų yra moralizmas. Ši netikra evangelija gali turėti daugybę pavidalų ir kilti iš pačių įvairiausių politinių bei kultūrinių paskatų. Bet kuriuo atveju esminis moralizmo pagrindas yra manymas, kad Evangeliją galima sumenkinti iki geresnio elgesio skatinimo. Liūdna, kad ši netikra evangelija itin patraukli tiems krikščionims, kurie tariasi, jog įkvėpimo semiasi iš Biblijos. Daugybė tikinčiųjų ir jų bažnyčių pasiduoda moralizmo logikai ir Evangelijos žinią sumenkina iki geresnio elgesio skatinimo. Kitaip tariant, pasimetusiems žmonėms mes skelbiame žinią, jog Dievas trokšta ir reikalauja, kad jie susitvarkytų savo gyvenimą."
Evangelija yra paradoksas. Timas Keleris yra taikliai pasakęs, kad Kristaus Evangelija apkaltina nereligingumą ir religingumą vienu metu. Šios Evangelijos tikslinė grupė dalinasi į dvi stovyklas - turtuolius ir vargšus, savimi besirūpinančius ir „vaikus". Kas tie palaimintieji vargšai? Evangelijos viltis mums sako, kad tai kiekvienas paprastas žmogus, nepaprasto Dievo rankose.
