Prieš tapdama krikščione, Teresa buvo įsivėlusi į romaną su savo viršininku. Jis buvo gražus, sąmojingas, išprusęs ir ... vedęs. Patikėjusi Kristumi, Teresa apsisprendė, jog nori gyventi tyrą gyvenimą. Bėda buvo ta, kad viršininkas nepaliko jos ramybėje: nė viena diena nepraeidavo be tam tikrų užuominų, netinkamų gestų ir flirto vilionių.
Kadangi Raštas mums sako: Saugokitės ištvirkimo! (1 Kor 6, 18), aš pasiūliau Teresai išeiti iš darbo ir susirasti kitą. Ji išsigando! Mintis netekti pajamų, nieko iš anksto nenumačius, jai atrodė neprotinga. Ją pykdė raginimas žengti „tikėjimo žingsnį". Ji baiminosi perspektyvos dirbti nuobodžiame biure, toli nuo puikaus televizijos pasaulio.
Teresa apsisprendė šioje situacijoje pakęsti savo viršininką. Kaip įmanydama ji stengėsi jo vengti. Tačiau dėl nuolatinio priekabiavimo ji jautėsi taip, lyg leistųsi į kompromisus ir būtų nešvari. Dar po kelių savaičių ją sukaustė baimė. Kiekvieną kartą, kai ji pagalvodavo apie tai, kaip įeina jo kabinetą ir ištaria: „Aš išeinu!", pradėdavo jausti pykinimą. Kai ji bandydavo įsivaizduoti, kad vieną rytą atsikels ir neturės darbo, jos širdis pradėdavo smarkiai plakti, o delnai sudrėkdavo. Tačiau po ilgų kovos savaičių Teresa visgi nusprendė išeiti iš darbo. Ji paskambino man ir drebančiu iš baimės balsu išspaudė: „Imsiu ir tai padarysiu. Aš pasitikėsiu Dievu, kad Jis duos man kitą darbą. Melskis už mane!"
Praėjus dviem savaitėms Teresa jau turėjo naują darbą. Jis buvo ne tik toks pat puikus, bet dar ir geriau apmokamas nei ankstesnis. Pasirinkus pripažinti ir nugalėti baimę, jos padėtis pasidarė kur kas geresnė nei buvusioji.
Baimės prigimtis
Teresos situacija man primena vieną žymų dar žymesnio žmogaus posakį. 1933-ieji Amerikoje buvo baisios depresijos metai. Prieš ketverius metus buvo žlugusi akcijų birža. Žmonės neturėjo namų ir darbo, santaupos išseko. Nebuvo jokios socialinės apsaugos. Žmonės stovėjo ilgose eilėse, kad gautų maisto. Tvyrojo nuolatinė bado ir benamystės grėsmė. Visa atmosfera buvo persmelkta baimės.
Netrukus prie JAV vairo turėjo stoti naujasis prezidentas. Davęs priesaiką, Franklinas Ruzveltas pasakė inauguracinę kalbą. Bandydamas pakelti savo prislėgtų tėvynainių dvasią, jis pasakė ir vieną nemirtingą frazę: „Mes neturime nieko bijoti, tik pačios baimės!"
Koks išmintingas pareiškimas! Ruzveltas žinojo, ką gali padaryti baimė. Baimė mus sukausto, ji ištirpdo mūsų siekius bei drąsą ir atima iš mūsų jėgas net paprasčiausiose situacijose. Baimė apibrėžiama kaip „emocija, kurią sukelia blogio ar kylančio skausmo grėsmė, lydima troškimo jos išvengti ar nuo jos išsigelbėti, nuogąstavimas ar bijojimas".
Baimės būna skirtingos. Kai kurios baimės kyla iš praeityje patirtų išgyvenimų. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurių pasitikėjimą savimi taip sužeidė nejautrus ir negailestingas mokytojas, kad jie bijo atkreipti į save dėmesį. Ši baimė daro įtaką jų santykiams, darbui ir visiems kitiems dalykams jų gyvenime.
Kitus yra sužeidę smurtavę tėvai. Na o situacijos, kai žmona susigūžia iš baimės, kai girtas vyras kaskart parsvirduliuoja namo, aišku, yra santuokos parodija.
Egzistuoja ir nepaaiškinamos baimės - fobijos, kurioms nepadeda jokie protingi paaiškinimai: skrydžio baimė, minios baimė, aukščio baimė, mikrobų baimė, ligoninių baimė... Visos šios baimės gali tapti rimta kliūtimi mūsų dvasinei brandai. Mes nesubręsime dvasiškai, jei nebūsime subrendę emociškai. Tačiau ne visa baimė yra bloga. Egzistuoja ir mums naudinga baimė.
Dievo įdėtas gebėjimas bijoti
Dievas sukūrė mus su gebėjimu mylėti, taip Dievas įdėjo į mus ir emocinę baimės reakciją.
Neseniai mes su vyru važiavome greitkeliu. Aš vairavau. Staiga mano vyras šūktelėjo: „Atsargiai!" Sunkvežimis, važiavęs man iš dešinės, įvažiavo į mūsų juostą, nes dešinioji juosta baigėsi. Jis vos neužvažiavo ant mūsų! Aš skubiai pasukau, kad jo išvengčiau. Tada pajutau, kaip per visą kūną perbėgo drebulys. Užplūdo adrenalinas, padėjęs man reaguoti į pavojų. Paprasta, normali baimė man pasitarnavo.
Mes įspėjame savo vaikus nesikalbėti su nepažįstamais žmonėmis, niekur su nepažįstamaisiais neiti, neleisti kiekvienam liesti intymių kūno dalių, nes baiminamės, kad jie gali būti išprievartauti ar nužudyti. Tai natūralu. Kai užrakiname namus ar namuose įsivedame signalizaciją, tai išmintinga reakcija į vis didėjantį nusikalstamumą bendruomenėse.
Šios baimės - tai protingas atsakas, suvokiant, kad mes gyvename kritusiame pasaulyje. Mes negalime kontroliuoti blogų žmonių ar gamtos stichijų. Ir tokia baimė yra dovana, kurią Dievas suteikė mums mūsų naudai.
Baimė turi mus saugoti, o ne įkalinti. Tinkamai kontroliuojama baimė apsaugo mus nuo blogio ir paskatina mus imtis teigiamų veiksmų. Jei miške sutiktumėte lokį, jūs nepultumėte jo glostyti, o kuo greičiau nuo jo spruktumėte, tiesa? Sveika baimė mus saugo. Bet nekontroliuojama baimė gali įkalinti emocijų kalėjime ir stabdyti asmeninį bei dvasinį augimą. Nepažabota baimė aptemdo mūsų gyvenimą ir daro įtaką viskam, ką darome. Tai didžiulė dvasinio augimo kliūtis.
Biblija atskleidžia Dievo požiūrį į baimę: Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią (2 Tim 1, 7) ir Tobula meilė išveja baimę (1 Jn 4, 18).
Jei Dievas nedavė mums baimės dvasios, ir mes žinome, kad Jis mus tobulai myli, kodėl mes vis dar bijome? Kaip mums išsivaduoti iš tokios baimės sukelto paralyžiaus? Turime išmokti prieš baimę kovoti pasitelkdami kitą baimę - priešnuodį mūsų nekontroliuojamoms baimėms. Čia mus gelbsti Viešpaties baimė.
Bijoti Viešpaties reiškia žiūrėti į Viešpatį su pagarba ir baime, su nuostata, lydima paklusnumo, suvokiant, kad Viešpaties baimė - išminties pradžia (Pat 9, 10).
Viešpaties baimė pakeis jūsų požiūrį
Atrodo, kad visą gyvenimą mes renkamės tarp žmonių bei aplinkybių baimės ir Viešpaties baimės. Tačiau kuo labiau bijome Viešpaties ir pasitikime absoliučia Jo valdžia, tuo mažiau esame priklausomi nuo savo baimių. Patriarchas Jokūbas to išmoko tik gyvenimo pabaigoje. Tikiuosi, kad nebijoti mes išmoksime greičiau nei jis!
Pradžios knygos 27 skyrius atskleidžia ydingus santykius Jokūbo šeimoje - šeimoje, per kurią Dievas pasirinko atnešti išgelbėjimą pasauliui. Skirkite kelias minutes ir perskaitykite šią istoriją. Pamatysite, kad tėvas Izaokas buvo nusprendęs Abraomo palaiminimą suteikti savo mylimam sūnui Ezavui. Tačiau Izaoko žmona Rebeka dar prieš gimstant dvyniams žinojo, kad Dievas pasirinko palaiminti jaunesnįjį sūnų. Rebeka primokė ir susitarė su savo numylėtiniu Jokūbu apgaule ir melu pavogti palaiminimą. Kai Ezavas suprato, kad motina ir brolis prieš jį susimokė ir išviliojo jo pirmgimystės teises, Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ezavas sakė savo širdyje: ‚Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!‘ (Pr 27, 41).
Jokūbas - žmogus, gyvenęs kankinamas baimės. Po apgavystės Jokūbas pabėgo iš namų, nes iš tikrųjų bijojo, kad Ezavas jį užmuš. Tokia tūžminga Ezavo reakcija visai pateisinama, ir tai patvirtina nešvari Jokūbo sąžinė. Tačiau pirmą Jokūbo kelionės naktį, kai jis atsigulė miegoti, atsitiko nuostabus dalykas: Raštas sako, kad Jokūbas susapnavo sapną, kuriame pamatė kopėčias ar laiptus į dangų, kuriais aukštyn ir žemyn lipo angelai. Laiptų viršuje stovėjo Viešpats. Jis davė Jokūbui įstabius pažadus: Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs (Pr 28, 10-15).
Dievas patvirtino Jokūbui, kad sandora, kurią Jis sudarė su jo seneliu Abraomu, išsipildys per Jokūbo palikuonis. Jokūbui nereikėjo meluoti ir apgaudinėti, kad gautų šį palaiminimą - Dievas visada norėjo jį palaiminti. Tam, kad pažadas išsipildytų, Ezavas negalėjo jo užmušti. Dievas taip pat pažadėjo būti su Jokūbu visur, kur tik jis keliaus, ir parvesti jį į gimtinę.
Pabudęs iš sapno, Jokūbas suprato, kad jam buvo apsireiškęs Dievas. Jis ištarė: Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai! (Pr 28, 17).
Jokūbas reagavo su pagarba ir tikra Dievo baime. Kitą rytą jis pastatė aukurą ir pažadėjo: Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas. Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį (Pr 28, 20-22).
Atkreipkite dėmesį į žodžius „jei" ir „tada". Jokūbas davė įžadą, bet iškėlė sąlygas. Tačiau ar Dievas ką tik nebuvo davęs Jokūbui besąlygiškų pažadų? Taip, tačiau Jokūbas dar turėjo nueiti ilgą kelią, kad galėtų visiškai pasitikėti Dievu. Tai buvo jo asmeninio kelio su Dievo pradžia. Jo tikėjimas dar buvo vaikiškas.
Šitokios „derybos" gerai pažįstamos ir mums šiandien. Mes sakome Viešpačiui: „Jei mane ištrauksi iš šios situacijos, aš pasitikėsiu Tavimi". Arba: „Jei išgydysi mano vaiką, aš Tau tarnausiu". Ar: „Jei duosi man gerą darbą, aš Tau aukosiu dešimtinę". Taip mes, atrodo, bandome papirkti Dievą, kad Jis apsaugotų mūsų gyvenimą nuo pakilimų ir kritimų.
Ištikimo Dievo meilės pažadas
Prisimenu, jog kai man buvo maždaug dvidešimt metų, pirmą ir vienintelį kartą pramogų parke važiavau amerikietiškais kalneliais. Kai užvažiavome ant pačio viršaus ir atrodė, kad pradėjome leistis maždaug trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu, be galo išsigandau. Aš pažadėjau Viešpačiui: „Jei Tu mane ištrauksi iš čia gyvą, niekada daugiau nesėsiu į šį atrakcioną". Žinoma, tokį pažadą ištesėti lengva!
Ar Dievas mane saugojo tik todėl, kad aš daviau tokį pažadą, ar Jis būtų mane saugojęs bet kokiu atveju? Be abejo, Jis būtų saugojęs, nesvarbu, būčiau ką nors žadėjusi, ar ne. Visą laiką, kai mes keliam savo sąlygas, Dievas sako: „Mano meilė besąlygiška. Aš tavęs niekada nepaliksiu. Aš valdau visą visatą. Negi nežinai, kad noriu tavimi rūpintis? Savo pažadais tu manęs nepapirksi".
Po to, kai Jokūbui pakeliui apsireiškė Dievas, jis nukeliavo pas motinos gimines ir pateko dėdės Labano globon. Labanas buvo dar didesnis melagis ir sukčius nei Jokūbas. Po dvidešimties ten praleistų metų Jokūbas buvo vedęs dvi Labano dukteris ir turėjo dvylika vaikų. Tada Dievas ir vėl jam prabilo: Viešpats tarė Jokūbui: ‚Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!‘ (Pr 31, 3).
Buvo aišku, kad Dievas suteikia progą grįžti, bet Jokūbas bijojo. Šį kartą Jokūbas bijojo, kad Labanas bandys sutrukdyti jam išeiti, todėl pasiėmė savo šeimą, bandas, visus daiktus ir pabėgo. Net neatsisveikinęs.
Ar matote, kur buvo Jokūbo problema? Žmogaus baimė jame įveikė baimę ir pagarbą Dievui. Dievas pažadėjo jį saugiai parvesti namo, ir grįždamas atgal jis pakluso Dievui. Tačiau jis niekaip negalėjo patikėti, kad Dievas išspręs šią situaciją su Labanu. Todėl, užuot išsiskyrę maloniai, Labanas ir Jokūbas išsiskyrė nemaloniai ir įtariai, pasiruošę atkeršyti, jei tik vienas kuris kitam pakenktų.
Kodėl Dievas leidžia, kad tokie dalykai nutiktų Jo žmonėms? Į tai atsakyti gali kitas dvasinis principas - mes turime suvokti, kad Dievas žino, ką Jis daro, ir mokytis gyventi Juo pasitikint.
Dievas leidžia susidaryti gąsdinamoms aplinkybėms netgi tada, kai vykdome Jo valią. Daug krikščionių neteisingai mąsto, kad jei gyvensime patikdami Dievui, mums gyvenime neteks susidurti su jokiais gąsdinančiais dalykais. Jie klausia: „Argi Dievas nenori, kad mes būtume laimingi?"
Dievas nepažadėjo mums užtikrinti asmeninės laimės, Jis teikia mums savo džiaugsmą, kuris kyla iš bendravimo su Juo. Jis neužtikrina, kad mus supančios aplinkybės ir santykiai nesukels mums streso, skausmo ir baimės. Iš tiesų būtent sunkios situacijos ir priverčia mus pasikliauti, kad Jis yra su mumis net ir šiomis aplinkybėmis, ir, užuot bijojus žmonių, bijoti Dievo.
Dievo artumo suvokimas išsklaido baimes
Kai tuos dalykus, kurių bijome, pavedame Dievo valdžiai, jie praranda savo galią mus gąsdinti. Mes turime vis priminti sau, kad visa, su kuo mes susiduriame, praėjo pro Dievo meilės ir išminties „filtrą", ir mes galime iš Jo tikėtis mums reikalingos stiprybės ir apsaugos.
Taigi Jokūbas sėkmingai pabėgo nuo Labano, tačiau kaipgi Ezavas? Ar Ezavas vis dar nori Jokūbą nužudyti? Kaip jis sutiks savo pabėgusį brolį? Dievas norėjo, kad Jokūbo tikėjimas Juo augtų, tad padarė kai ką ypatingo. Pradžios knygoje toliau pasakojama: Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai. Jis, išvydęs juos, tarė: ‚Tai Dievo stovykla!‘ (Pr 32, 1-2).
Angelai keliavo su juo, saugodami jį ir jo šeimą. Koks Dievas buvo geras, kad leido jam matyti šias antgamtines būtybes, pasiųstas išsklaidyti jo baimes ir padrąsinti tikėjimą! Šį kartą jam nereikėjo niekur bėgti.
Jokūbas nusiuntė žinią savo broliui Ezavui, kad po daugelio metų, praleistų pas Labaną, jis grįžta su galvijais ir asilais, avimis, ožkomis ir daugybe tarnų. Jis sakė: Aš siunčiu šitą žinią savo viešpačiui, kad galėčiau rasti malonę jo akyse.
Sugrįžę Jokūbo pasiuntiniai pasakė: Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų! (Pr 35, 5-6).
Keturi šimtai vyrų? Juk tai nemaža armija! Vargšas Jokūbas vėl išsigando. Visų pirma jis sumanė apsaugoti bent jau pusę savo turto. Jokūbas visada turėjo atsarginę išeitį, jam vis dar buvo sunku pasitikėti Dievu. Tačiau jis neužmiršo pasimelsti ir meldėsi, primindamas Dievui Jo pažadus, išsakydamas Jam savo baimes (žr. Pr 32, 9-12). Ši Jokūbo malda yra puikus pavyzdys, kaip mums melstis, kai mes ko nors bijome.
Įsižiūrėkite į Dievo pažadus, o ne į savo baimes. Daugelis mūsų visiškai nesiskiriame nuo Jokūbo, ir dažnai, žiūrint į aplinkybes, mus apima baimė. Tačiau prisiminkime Dievo pažadus ir melskimės. Mes galime išsakyti Dievui savo baimes, prašyti Jo pagalbos ir Juo pasitikėti.
Apmąstykime realią situaciją. Tarkime, kad jūs krūtyje apčiuopėte sukietėjimą ir jums reikia išsitirti. Vien pagalvojus, kad galbūt sergate vėžiu, jus apima mirties baimė. Kaip Dievo žodis gali jums padėti? Laiško hebrajams eilutės suteikia mums viltį: Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Hbr 2, 14-15).
Mirties baimė ir tai, kas į ją veda, yra vergavimas šėtonui. O Jėzus Kristus nugalėjo šėtoną, ir dabar šėtonas yra bejėgis prieš tuos, kuriuos Jėzus atpirko. Karalius Dovydas yra pasakęs: Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu (Ps 56, 3). Atkreipkite dėmesį, kad Dovydas sako: kai baimė apima, o ne jeigu. Dievas žino, kad mes bijosime.
Baimė yra jausmas, o pasitikėjimas yra valios veiksmas. Baimė išsklaido pasitikėjimą, ir atvirkščiai: pasitikėjimas išstumia baimę. Taigi jūsų malda gali skambėti šitaip: „Viešpatie, meldžiu, kad šitas auglys būtų nepiktybinis. Aš bijau mirti nuo vėžio. Bet Laiško hebrajams 2 skyriaus 14 eilutėje sakoma, kad Jėzus mirė už mane, kad išvaduotų iš mirties baimės vergijos. Kad ir koks būtų atsakymas, aš pasitikėsiu Tavimi ir džiaugsiuosi ramybe bei laisve, kurią Tu man davei. Aš neleisiu, kad ligos ir mirties baimė sunaikintų pasitikėjimą Tavimi".
Mes esame gabūs savo valia pasirinkti nebijoti ir pasitikėti Dievu. Tačiau mums, kaip ir Jokūbui, labai sunku tiesiog pasitikėti Viešpačiu ir nekurti savo planų tam atvejui, jei kartais Dievo planas neišdegtų.
Atsarginis Jokūbo planas buvo papirkti Ezavą dovanomis, tikintis „jį permaldauti". Ar jis ką tik neprašė Dievo jį išgelbėti? Taip. Tačiau Jokūbas iš prigimties buvo manipuliatorius ir mėgo vadžias laikyti savo rankose. Nors jis ir šaukėsi Dievo pagalbos, vis dar puoselėjo ir savo planus. Tą naktį jo laukė svarbiausia kova su Dievu - įvykis, kuris paliko ženklą visam likusiam gyvenimui.
Raštas sako, jog kai Jokūbas liko vienas, su juo visą naktį grūmėsi „vyras". Pamatęs, kad Jokūbo įveikti negali, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir jį sužalojo. Tada pasakė: Paleisk mane, nes jau aušta! Tačiau Jokūbas, suprasdamas, kad kovojo su pačiu Dievu, atsakė: Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!
Tada vyras paklausė Jokūbo, koks jo vardas, o Jokūbui atsakius, vyras tarė: Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai.
Jokūbas taip pat paklausė, koks šio vyro vardas, tačiau vyras atsakė: Kam gi klausi mano vardo? Ir, užuot pasakęs savo vardą, jis ten jį palaimino. Jokūbas nusprendė tą vietą pavadinti Penieliu, sakydamas: „Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas" (Pr 32, 28-30).
Atrodytų, kad po tokios kovos Jokūbo pasitikėjimas savimi ir savo užmojais tikrai turėjo subliūkšti. Tačiau senų įpročių atsikratyti ne taip lengva. Užuot paprasčiausiai pasitikėjęs Viešpačiu, kuris jį palaimino, Jokūbas suskirstė savo šeimą pagal vertę - dėl visa ko. Tada nusižeminęs prisiartino prie brolio, kurį buvo apgavęs ir kurio taip labai bijojo. O ką darė Ezavas? Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė (Pr 33, 4). Šiltas apkabinimas ir bučinys vietoj kalavijo smūgio! Panašu, kad per dvidešimt septynerius išsiskyrimo metus Dievas keitė ir Ezavo širdį.
Iš tiesų visos ilgos savo kelionės metu Jokūbas visiškai neturėjo bijoti. Visi planai, kurie buvo kuriami Ezavo pykčiui numalšinti, buvo nereikalingi. Ezavas daugiau nebebuvo jo priešas. Tačiau nors Ezavas pakvietė Jokūbą į savo namus ir net pasiūlė ten palydėti, Jokūbas vis dar negalėjo juo pasitikėti. Jis vėl griebėsi gudravimo ir tęsė kelionę namo neužsukdamas pas Ezavą.
Nebijok!
Visiškai pasitikėti Dievu Jokūbas pradėjo tik beveik po keturiasdešimties metų - apie tai skaitome Pradžios knygos 46 skyriuje. Šeimos tragedija, kurios dalyviai buvo Jokūbo sūnus Juozapas su broliais, kurioje buvo daug pavydo, išdavysčių bei suktybių, privertė Jokūbą dvidešimt dvejus metus gedėti. Čia skaitome, kad Juozapas jau buvo kartu su savo broliais ir liepė jiems atvežti savo tėvą Jokūbą (po grumtynių su Dievu pavadintą Izraeliu) ir kitus šeimos narius į Egiptą, kad galėtų jais pasirūpinti penkerius bado metus. Senasis jo tėvas be galo džiaugėsi sužinojęs, kad Juozapas gyvas: Izraelis išsirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atėjęs į Beer Šebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui. Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: "Jokūbai, Jokūbai!" Tas atsiliepė: "Aš čia". Jis kalbėjo: "Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą! Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis" (Pr 46, 1-4).
Dievas labai gerai pažinojo savo baugštųjį draugą Jokūbą ir labai jį mylėjo. Pirmieji jam ištarti žodžiai buvo: „Nebijok". Šįkart Jokūbas neturėjo jokio atsarginio plano. Jis visai nesibaimino, kad faraonas gali jį nužudyti. Jis tiesiog pasitikėjo Viešpačiu. Po septyniolikos metų, savo mirties patale laimindamas sūnus, Jokūbas sakė: Dievas, <...> kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos, angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus!
Dievas stebi baimę keliančias aplinkybes
Kai mano dukra Helena gimdė, prie jos buvo prijungta aparatūra, kuri nuolat rodė jos širdies plakimą, kraujo spaudimą ir sąrėmius. Buvo stebimas ir jos vaikelio širdies plakimas. Jei kas atrodydavo negerai, šalia esantis gydytojas tuoj pat duodavo nurodymus, ką reikia daryti.
Labai panašiai ir Dievas stebi mūsų aplinkybes ir tai, kaip mes į jas reaguojame. Jis girdi kiekvieną tylų pyptelėjimą ir mato kiekvieną mūsų tikėjimo kreivės pasikeitimą.
Žodis „nebijok" Biblijoje užrašytas šimtą kartų. Tai nereiškia, kad mūsų gyvenime nėra tikrų pavojų - yra dalykų, kurių bijoti protinga. Tačiau Dievas nenori, kad mes būtume sukaustyti baimės. Jis nori, kad ir susidūrę su mus gąsdinančiomis aplinkybėmis mes pasitikėtume Juo, Jo meile, Jo apsauga ir absoliučia Jo valdžia. Jis nori, kad mes įsižiūrėtume į Jo pažadus, o ne į aplinkybes, kurios mus gąsdina. Jis tiksliai žino, kiek galime ištverti. Jis taip pat žino, kiek įtampos mums suteiks tam tikra situacija ir kiek tai pagilins mūsų tikėjimą Dievu.
Psalmėse skaitome: Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių. <...> Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos. <...> Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo (Ps 34. 4. 7. 9).
Kokios baimės buvo jus įkalinusios? Neleiskite, kad nekontroliuojama baimė trukdytų augti jūsų santykiams su Dievu. Kristus mirė tam, kad išlaisvintų jus nuo baisiausios - mirties - baimės. Ir Jis gyvena tam, kad jus išlaisvintų, paguostų ir padėtų visomis gąsdinančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Galite pasirinkti pasitikėti Dievu ir nebijoti arba bijoti ir nepasitikėti Dievu. Ką jūs pasirinksite?
Iš http://www.bible.org/
vertė Jurga Domarkaitė
Nuotr. Justo G.
