Iš dalies jie pasitikėdavo Jėzumi, bet laukdami ištvermės jie žiūrėjo į save. Jų požiūris buvo neteisingas, todėl nenuostabu, kad nebaigė bėgimo. Jei pasitikime savimi, galvodami, kad patys išsilaikysime, mes neišsilaikysime. Net jei pasitikime Jėzumi dėl savo išgelbėjimo, bet kitose sferose pasitikėsime savimi, patirsime nesėkmę. Grandinė nėra stipri, jei jos jungtys silpnos.
Neabejoju, kad neteisingi supratimai apie šventųjų atkaklumą ir ištvermę nuslopina daugelio puikiai bėgusiųjų atkaklumą. Kas sutrukdė jiems bėgti toliau? Bėgdami jie pradėjo pasitikėti savimi, todėl pakankamai greitai sustojo. Jeigu pradėjai žiūrėdamas į Kristų, žiūrėk, kad ir pabaigoje tavo žvilgsnis nenukryptų nuo Jo į save. Jis yra Alfa. Būk dėmesingas, kad Jis būtų ir Omega. Jei pradėjai Dvasia, negali manyti, jog kūniškomis jėgomis pasieksi tobulumą. Leisk Viešpačiui būti viskuo visame.
Šventoji Dvasia gali atskleisti, iš kur mes turime semtis stiprybės, kuri išlaikytų mus iki Viešpaties pasirodymo dienos! Štai ką apie tai rašo Paulius: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus <...> sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą (1 Kor 1, 7-9). Kalbėdamas apie Viešpaties rūpestį, Paulius tyliai pripažįsta, kaip labai tai mums reikalinga. Jei Viešpats kuo nors rūpinasi, galime būti tikri, kad to tikrai reikėjo. Dievas nesuteikia nereikalingo pertekliaus. Auksiniai skydai, kabėję Saliamono kieme, niekada taip ir nebuvo panaudoti, tačiau tarp Dievo ginklų nenaudojamų ginklų nėra. Jei Dievas ką nors duoda, vadinasi, to mums iš tiesų reikia. Tol, kol viskas bus tobula, kiekvienas Dievo pažadas bus įvykdytas, Viešpaties išlieta malonė - panaudota.
Tikinčiai sielai būtinai reikalingas sustiprinimas, tęstinumas, atkaklumas ir ištvermė eiti iki galo. Tai be galo reikalinga net ir patiems pažangiausiems tikintiesiems. Apie tai Paulius rašė Korinto šventiesiems, kurie laikėsi griežtos tvarkos, ir apie kuriuos jis galėjo pasakyti: Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų (1 Kor 1, 4). Tai galima pasakyti apie kiekvieną žmogų, kuris neabejotinai jaučia, jog kiekvieną dieną jam reikalinga nauja malonė išsilaikyti ir galiausiai tapti nugalėtoju. Jei jūs nebūtumėte šventasis, neturėtumėte malonės ir nejaustumėte jokio didesnio malonės saiko poreikio. Bet kadangi esate Dievo vaikas, jūs jaučiate poreikį kasdien gyventi dvasia. Marmurinė skulptūra nereikalauja maisto, bet gyvas žmogus ir alksta, ir trokšta. Jis džiaugiasi, kad gauna duonos ir vandens, nes kitu atveju nusilptų. Kiekvienam tikinčiajam neišvengiama kasdien semtis iš didžiausio atsargų šaltinio.
Labiausiai apdovanoti šventieji, Korinto tikintieji, buvo praturtinti visokiu pažinimu ir iškalba. Jiems reikėjo, kad tai išliktų iki galo, nes kitaip jų dovanos ir pasiekimai tik patvirtintų jų pražūtį. Jeigu kalbėtume žmonių ir angelų kalbomis, bet negautume malonės, kur tai mus nuvestų? Jei turėtume visą Bažnyčios tėvų patirtį - jei Viešpats išmokytų mus suprasti visas paslaptis, - net ir tada nė vienos dienos negalėtume išgyventi be gyvenimo, kurį teikia Galva. Kaip galime tikėtis išstovėti nors vieną valandą - jau nekalbu apie visą gyvenimą, - jei Viešpats Dievas mūsų nelaikytų? Jis, kuris mumyse pradėjo gerą darbą, turi baigti jį iki Kristaus dienos, nes kitaip mes skausmingai krisime.
Kai kurie žmonės bijo, kad gali atsitraukti nuo malonės, nes žino, kokie yra nepastovūs. Yra žmonių, kurie, atrodo, sukurti svyruojantys, kiti - iš prigimties konservatyvūs, nekalbu apie užsispyrusius. Tačiau dar kiti yra natūraliai nepastovūs, gyvi, greitai keičia savo nuomonę. Jie skraido kaip plaštakės nuo gėlytės prie gėlytės, kol aplanko visas sodo grožybes, bet niekur neapsistoja. Jie niekada neišbūna vienoje vietoje pakankamai ilgai, kad spėtų nuveikti ką nors gero, - nei versle, nei moksle. Tokie žmonės gali bijoti, kad neišsaugos 10, 20 ar 50 metų besitęsiančio krikščioniško budrumo. Mes matome, kad žmonės pradeda lankyti vieną bažnyčią, po to nueina į kitą, dar vėliau išeina dar kitur, kol išbando visas. Jie viską daro periodiškai, bet nieko, kas truktų nors kiek ilgėliau. Tokiems žmonėms reikia gauti dievišką patvirtinimą, kad jie būtų ne tik tvirti, bet nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais (1 Kor 15, 58).
Visi mes, net jei neturime natūralaus polinkio į nepastovumą, turime suvokti savo silpnumą. Juk pakanka vienos dienos, kad sukluptum, tiesa? Tu, kuris trokšti gyventi tobulai šventai, ir tu, kuris keli sau aukštus standartus, kurių privalo laikytis krikščionis, ar nepastebi, kad dar prieš tai, kai nukraustomas pusryčių stalas, tu pridarai nuodėmių, kurios daro tau gėdą? Net jei mes atsiskirtume nuo visų ir užsidarytume vienutėje, ir ten mes patirsime pagundymų.
Kol negalime pabėgti nuo savęs, negalime pabėgti ir nuo pagundymo nusidėti. Mūsų širdyse yra tai, kas verčia mus būti budrius ir nusižeminti prieš Dievą. Jei Jis nesustiprina mūsų, mes esame tokie silpni, kad suklupsime ir krisime - ne priešų nugalėti, net dėl savo pačių neatsargumo. Viešpatie, būk mūsų stiprybė, sustiprink mus, nes patys mes esame silpni.
Kartais pavargstama ir dėl ilgo gyvenimo. Tapę krikščionimis, mes skraidome lyg ereliai, bėgame nejausdami jokio nuovargio, ir visiškai nepasilpstame. Tačiau vėliau mūsų žingsniai sulėtėja, mes tampame naudingesni ir judame nuosekliau. Meldžiu Dievą, kad mūsų jaunystės energija trykštų tiek, kiek tai įkvėps Dievo Dvasia, o ne kūniškas išdidumas. Tie, kurie jau ilgesnį laiką keliauja pakeliui į dangų, supranta, kodėl buvo pažadėta, kad jų apavas bus iš geležies ir vario, - nes kelias yra gruoblėtas. Kaip ir Džono Bunjano garsusis Piligrimas jie atranda Sunkumų kalną ir Pažeminimo slėnį. Prieina Mirties šešėlio slėnį ir Tuštybių mugę. Visa tai reikia patirti. Jei yra Malonieji kalnai (o, ačiū Dievui, jie yra), yra ir Abejojimo pilis, kuri per daug dažnai mato piligrimus... Taigi tie, kurie iki galo išliks šventumo kelyje, bus tikrai „žymūs žmonės" (Zch 3, 8).
Krikščionio gyvenimo dienos yra kaip daugybė malonės deimantų, suvertų ant dieviškos ištikimybės aukso siūlo. Danguje mes pasakosime angelams, kunigaikštystėms ir valdžioms apie nesuvokiamus Kristaus turtus, kuriais mes džiaugėmės būdami čia, apačioje. Mes išlikome gyvi, nors mirtis buvo visai netoli. Kai Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną mes įeisime pro perlų vartus visiškai nekalti, tai nustebins visatą. Mes patys didžiai stebėsimės, jei Viešpats išlaikys mus tai valandai, o aš tikiu, kad Jis mus išlaikys.
Mes turime galvoti ir apie tą vietą, kurioje gyvename. Pasaulis - tai didžiulė dykuma daugeliui Dievo žmonių. Kai kurie iš mūsų visiškai pasitikime Dievo aprūpinimu, bet kiti dėl to dar turi kovoti. Mes pradedame savo dieną malda, ir dažnai girdime savo namuose giedamas giesmes, bet daug gerų žmonių vos tik pakilę po maldos ryte jau susilaukia keiksmų. Jie eina į darbą ir visą ilgą dieną yra erzinami nedorų kalbų, kaip ir teisusis Lotas Sodomoje.
Pasaulis visiškai priešingas malonei. Ir geriausia, ką mes galime padaryti, kiek įmanoma labiau artėti prie Jėzaus. Mes gyvename priešų šalyje, todėl niekada nepalikime svarbiausio savo ginklo - maldos. Turime kovoti dėl kiekvieno kelio centimetro. Nesuklysk, neapsigauk, nes kitaip būsi stipriai supurtytas ir iliuzijos išsisklaidys. O Dieve, padėk mums ir sustiprink, kad pasiektume finišą, baigtume bėgimą.
Tikra krikščionybė nuo pat pradžių yra antgamtinė, antgamtiškai tęsiasi, ir jos pabaiga taip pat antgamtiška. Nuo pat pradžių iki galo tai - Dievo darbas. Be galo svarbu, kad Viešpats ištiestų savo ranką, - jūs juk suprantate šį poreikį, tiesa? Ieškokite stiprybės ir ištvermės pas Viešpatį, kuris vienintelis gali išlaikyti mus nenupuolusius ir pašlovinti mus drauge su savo Sūnumi.
Iš žrn. "The Morning Star" (Vol. 9, No. 4)
vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. Gerardas G.
