Iš tiesų dauguma žmonių, jei jie būtų nuoširdūs patys sau, pripažintų, kad įvairiose gyvenimo situacijose jie grumiasi su vienokia ar kitokia baime. Niekas negali pasakyti, kiek žmonių neužtikrintai kasdien lipa į liftą, kiek bijo aukščio, kiek per daug jautriai reaguoja į tarpusavio santykius, nes bijo būti atmesti.
Visas patiriamas baimes galima suskirstyti į tris sferas: dvi pozityvias ir vieną negatyvią. Pažvelkime į kiekvieną jų šiek tiek plačiau.
Natūrali baimė
Dievas sukūrė žmoguje savisaugos instinktą, todėl baimė gali būti natūrali žmogaus reakcija į pavojingą situaciją. Artėjant pavojui kraujyje padidėja adrenalino kiekis, išlaisvindamas staigų ir ryškų sielinės ir fizinės energijos antplūdį. Taip žmogus gali atlikti net žygdarbį, kurio kitomis sąlygomis tikrai nesiryžtų siekti.
Man teko gyventi dykumos miestelyje. Kartą užsiliepsnojo mokyklos stogas. Laimei, vienas mokytojas tai pastebėjo ir paskelbė pavojų. Bematant studentų ir mokytojų kraujyje pradėjo veikti adrenalinas. Žinoma, visi išsigando, tačiau ir pradėjo ypatingai greitai veikti. Vienas mokinys, paauglys, užsiropštė ant stogo ir iš ten ėmė gesinti liepsną. Tuo tarpu kiti tik bandė vaizduoti darą žygdarbį, kuriam iš tiesų nebuvo pasirengę. Ačiū Dievui, netrukus gaisras buvo užgesintas. Paauglys, kuris gesino gaisrą nuo stogo, stebėjosi, kaip jam pavyko užsiropšti ant stogo. Reikia pripažinti, kad jam užkopti padėjo sniego pusnis, buvusi prie pat mokyklos, bet kiekvienam buvo akivaizdu, kad neįprastas energijos antplūdis įgalino jį atlikti tai, kas normaliomis sąlygomis kažin ar būtų pavykę.
Galbūt ir jūs galite prisiminti savo asmeninius išgyvenimus, kai patyrėte tokį laikiną energijos antplūdį, kuris padėjo jums, o gal net išgelbėjo jūsų gyvybę. Tai pozityvi baimė. Ji išsaugo gyvenimą. Bet kai ši padidinto pasiruošimo būsena užsitęsia, gali iškilti pavojus kūnui. Tai gali atverti duris ir kitoms baimės rūšims.
Būtinoji baimė
Ši baimė taip pat mus apsaugo. Biblija tai vadina Dievo baime, nes ji kyla iš nuolankumo ir pagarbos Dievui. Ši baimė pripildo žmonių širdis, kai tik jie suvokia Visatos Kūrėjo didybę. Dievas - kūrinijos šaltinis. Jis - visagalis. Jis - teisingumo Dievas, teisiantis visus žmones pagal jų darbus.
Kartais aš bandydavau įsivaizduoti save Dievo vietoje. Kaip aš jausčiausi, būdamas Kūrėjas, sukūręs Visatą ir nedidelę planetą, vardu Žemė? Kaip jausčiausi, jeigu būčiau sukūręs be galo mažą gyvybės „salelę", vadinamą žmogumi, kuris turėtų turėti ryšį su manimi ne tik kaip su egzistencijos šaltiniu, bet kaip su gyvenimo pamatu? Kaip aš jausčiausi, jei staiga į mane nekreiptų dėmesio, atmestų ar netgi išjuoktų ir prakeiktų? Kokia būtų mano reakcija į šiuos kūrinius, kuriems numačiau tokius aukštus tikslus, o jie netgi neigia mano egzistavimą? Kaip aš jausčiausi, būdamas Dievas? Kaip, jūsų manymu, turi jaustis Dievas?
Prieš pavesdamas savo gyvenimą Dievo Sūnui Jėzui Kristui, kaip Viešpačiui ir Gelbėtojui, išgyvenau periodą, kai, kaip dabar suprantu, ant manęs nužengė Dievo baimė. Tuo metu man dar niekas nebuvo kalbėjęs apie Dievą, bet nuolankumo jausmas sujaudino mano širdį. Vaikščiodamas ir regėdamas virš savęs vaiskų pietų pusrutulio dangų, aš keistai suvokiau, kad dangaus platybes sukūrė Dievas, ir kad Jį galima pažinti asmeniškai. Tuo pat metu aš pasijutau labai nešvarus ir tolimas Jam.
Norėdamas atrasti Dievą, aš nuėjau į artimiausią bažnyčią. Tomis dienomis buvau ten tris kartus ir, kai manęs ten nematė nė vienas žmogus, šaukiausi Dievo, kad būčiau išgelbėtas. Suvokimas, kad teismas neišvengiamas, mane sukaustė, ir aš supratau, kad jei mirčiau, eičiau į pragarą. Išsitiesęs ant grindų, visa širdimi šaukiausi Dievo, prašydamas atleisti mano nuodėmes. Trečią kartą, išgyvendamas visišką neviltį, aš pažadėjau Dievui, kad jeigu Jis atleis mano nuodėmes, aš tapsiu misionieriumi, nes maniau, kad tai buvo Jo troškimas mano gyvenimui.
Šis Dievo garbingumo ir amžino teismo suvokimas paruošė mano širdį priimti Evangelijos žinią. Tai įvyko netrukus, tarnavimo „Jaunimas už Kristų" metu. Evangelistas kalbėjo apie antrąjį Kristaus, jau kaip Teisėjo, atėjimą į žemę. Savo bažnyčioje niekada nebuvau girdėjęs panašios žinios. Tai man buvo visiškai nauja. Pamokslininkui kalbant, aš sėdėjau savo vietoje ir iš visos širdies šaukiausi Dievo. Tamsa prarijo mane. Atrodė, lyg stovėčiau ant baseino krašto, pasiruošęs nerti, bet buvo taip tamsu, jog nemačiau vandens. Ar baseine yra vandens? Kas atsitiktų, jeigu aš nerčiau?
Meldžiausi tikėdamas ir prašiau Dievo atleidimo. Tikėjimu pakviečiau Jėzų Kristų tapti mano gyvenimo Gelbėtoju ir Viešpačiu. Ir būtent tuo momentu, kai aš meldžiausi, tamsa staiga pasitraukė. Pasijutau visiškai švarus. Dievas daugiau nebebuvo toli, Jis buvo labai arti - manyje. Dangus dabar tapo amžinu mano pašaukimu.
Kai aš atsidaviau Dievo Sūnui, požiūris į gyvenimą ir mano gyvenimo kryptis visiškai pasikeitė. Dievo baimė niekada manęs neapleido. Atvirkščiai, einant laikui ji vis augo. 33-oje psalmėje parašyta: Tegul bijo Viešpaties visa žemė, tegul garbina Jį visi pasaulio gyventojai! (Ps 33, 8). Psalmės autorius ragina garbinti Jį, bet ar tokia daugelio žmonių reakcija? Biblija kalba mums, kad Viešpaties baimė gryna, ji išlieka per amžius (Ps 19, 9); tai - išminties pradžia (Ps 111, 10); Viešpaties baimė - nekęsti pikto (Pat 8, 13); ji - gyvenimo šaltinis (Pat 14, 27). Galbūt skaitant šiuos žodžius ir jums kils gilus troškimas būti pripildytam šios baimės.
Kalbėdamas apie Mesijo atėjimą, Izaijas pranašiškai sakė, kad ant Jėzaus bus dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės (Iz 11, 2).
Negatyvi baimė
Pranašas Jeremijas apie Damaską sakė: Sąmyšis Hamate ir Arpade, nes bloga žinia pasiekė juos. Jie išsigandę nerimauja kaip neramios jūros bangos. Damaskas nusiminęs bėga baimės apimtas; baimė ir skausmai užgriuvo jį kaip gimdyvę (Jer 49, 24-25).
„Sukaustyti, surišti" - hebrajiškas baimės apibūdinimas. Daugelį metų pakakdavo tik kam nors užsiminti apie baimę, ir mane kažkas sukaustydavo. Kasdien mano kūnas vis krūpteldavo, nes kažkas viduje mane kaustė.
Baimė sukelia kančią. Protinės ir emocinės kančios lydėjo mane daugelį metų iki tol, kol tapau krikščionimi, ir po to. Tai, kad mes priimame Jėzų į savo gyvenimą, dar nereiškia, kad visose gyvenimo sferose esame automatiškai išlaisvinti. Mes turime išmokti perimti palikimą, kurį Jėzus per savo mirtį ir prisikėlimą paruošė mums. Ieškodamas ramybės, kurią, žinojau, turi patirti kiekvienas krikščionis, prašiau pagalbos pas daugelį. Niekas negalėjo man padėti. Kiti netgi nesuprato tos vidinės kovos, kurią kovojau, stengdamasis įveikti įtampą. Bet šiandien šviesa bei supratimas ateina į daugelį krikščionybės sferų ir žmonės patiria realų atsinaujinimą ir atstatymą. Krikščionys keliasi ir paveda savo gyvenimus Dievui ir Jo karalystei. Tai ženklų ir stebuklų laikas. Besimokydami bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, mes atrandame realią laisvę nuo baimės ir visko, kas kausto mūsų sielą ir kūną. Dievas nori, kad mes būtume visiškai laisvi nuo negatyvios baimės.
Pripažink savo poreikį
Pirmas žingsnis į laisvę - tai pripažinimas, kad esame surišti baimės ir mums reikalinga pagalba. Jeigu nepripažinsime savo poreikio, galime niekada ir nepatirti laisvės. Anksčiau aš stebėdavausi, kodėl Jėzus paklausė aklo elgetos Bartimiejaus: Ko nori, kad tau padaryčiau? Šio vargšo žmogaus poreikis buvo akivaizdus kiekvienam. Jėzus, aišku, iš karto suvokė jo poreikį, bet Jis norėjo išgirsti atsakymą iš paties Bartimiejaus lūpų: Viešpatie, kad praregėčiau. Atsakydamas į šį sielos šauksmą, Jėzus iškart jį išgydė (žr. Lk 18, 40-42).
Vienas tarnautojas, pas kurį aš, būdamas jaunas krikščionis, visų pirma ieškojau pagalbos, manęs paklausė: „Ar savo gyvenime tu jauti baimę?" Aš prašiau pasimelsti už fizinį poreikį ir visiškai nelaukiau tokio klausimo. Aš buvau toks atsargus, slėpdamas šią savo gyvenimo sferą, kad atsakiau neigiamai. Kai pažvelgiu atgal, nežinau, ar elgiausi visai negarbingai, ar pati baimė bijojo išsiduoti. Daugiau niekada taip neatsakinėjau. Kartais įvairiais atvejais būdavo sunku pripažinti savo poreikius ar ligas, bet gerai yra atvira širdimi ieškoti pagalbos ir su visais stengtis būti sąžiningam.
Ar esi pasiruošęs būti sąžiningas? Ar pasiruošęs prisipažinti Dievui, kad baimė kausto tavo širdį? Ar pasiruošęs atverti savo širdį, išsakyti viską, kaip yra, ir leisti Dievui įsikišti? Dažnai žmonės ieško pagalbos, slėpdami tai, ką reikėtų atverti. Lengva kalbėti apie išorinius požymius ir tuo pačiu metu slėpti tikrąją poreikio esmę. Paprastai tai daroma dėl baimės ir sumišimo. Laimei, Šventoji Dvasia yra maloninga ir pasiruošusi atverti bei atsakyti į tikrąjį poreikį.
Todėl pradėkime savo kelionę iš baimės į laisvę, pripažindami, kad mums reikalinga pagalba.
Pagal knygą „Fear Free"
paruošė Jurgita Neverdauskaitė
