Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Hbr 1, 1-4).
Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia (Hbr 2, 1-4).Pradėdamas straipsnį, noriu atkreipti mūsų dėmesį į šį raginimą: Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Visų pirma pasižiūrėkime, ką toks raginimas reiškė tiems žmonėms, kuriems buvo parašytas Laiškas hebrajams.
Laiško autorius rašo žydų kilmės krikščionims, kurie, išgirdę Evangeliją, įtikėjo Kristų, bet einant laikui pradėjo abejoti savo pasirinkimu ir ėmė galvoti apie grįžimą prie tradicinio hebrajų tarnavimo Dievui, kuris aprašytas Senajame Testamente. Todėl pirmaisiais laiško sakiniais savo skaitytojus autorius apstulbina Kristaus didybės paveikslu, ir šis laiškas prasideda taip neįprastai. Nei prisistatymo, nei pasveikinimo. Iš karto prie esmės - Dievas šiandien kalba mums per savo Sūnų, kuris yra visa ko Viešpats, nepalyginamai didesnis už Senojo Testamento pranašus ir Dievo angelus.
Tuo metu, kai pirmieji laiško skaitytojai įtikėjo, Šventasis Raštas buvo tik Senasis Testamentas. Tikėjimą Kristumi sakytine kalba kaip naują apreiškimą skelbė klausytojų amžininkai, o Senojo Testamento mokymas buvo nuo amžių užrašytas knygose, puoselėtas ir saugotas. Pagunda grįžti prie apeigų, kurias per Mozę protėviams įsakė Dievas, - tikrai didelė. Pirmieji laiško skaitytojai buvo žydai, nuo vaikystės mokomi suvokti save kaip išskirtinę, teisių žmonių tautą, kuri iš esmės skyrėsi nuo kitų tautų. Mums toks jų požiūris, jau anuo metu susiformavęs per du tūkstančius metų ir perduodamas iš kartos į kartą, beveik nesuvokiamas.
Šiandien sunkiai įsivaizduojame, kaip stipriai žydai laikėsi savo tautinių tradicijų. Jie matė savo pranašumą prieš kitas tautas ir juo didžiavosi. Tas pranašumas buvo tikras, o ne susigalvotas. Pagonių tautos garbino įvairių dievų atvaizdus ir tikėjo daugybe prietarų, o žydai tikėjo vienintelį nematomą visatos Kūrėją, kuris pats sudarė sandorą su jų protėviais. Dievas juos pašaukė būti Jo tauta. Jis davė jiems savo įsakymus. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus (Rom 9, 4). Nors daugelis iš jų buvo neištikimi Dievui, žmonių neištikimybė nepanaikino Dievo ištikimybės. Žinodami kaip jų protėviai priešinosi Dievui, jie stengėsi nebekartoti tų klaidų ir laikytis Dievo įsakymų.
Mes, įtikėję iš pagonių, per Evangeliją tapome Kristaus bendrapaveldėtojais, dovanai gavę tai, ko nei supratome, nei ieškojome. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, esame laukinio alyvmedžio šakos, įskiepytos kilmingame alyvmedyje. Tapę mums nepažįstamo pasaulio dalininkais, galvodami apie Senąjį Testamentą ir apie izraelitus - Senojo Testamento Dievo tautą - esame linkę nukrypti į kraštutinumus. Arba juos garbiname, arba niekiname. Pradėję skaityti Naująjį Testamentą, beveik iš karto sužinojome, kad ankstesnioji tarnavimo Dievui tvarka baigėsi, o mes esame Naujosios Sandoros žmonės, Dievo vaikai, priimtini Jam per Jėzų Kristų.
Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, jog beveik privalome niekinti žydus, kurie uoliai stengėsi patikti savo protėvių Dievui, būdami tvirtai įsitikinę, kad teisingai supranta, kaip reikia Jam tarnauti, bet nepažino Dievo Sūnaus ir Jį atmetė. Garbinti žydus pradedame kiek vėliau, suvokę, jog tapome jų paveldo dalininkais. Tačiau ir vienas, ir kitas požiūris yra paviršutiniškas bei kraštutinis.
Panašiai paviršutiniškas daugelio mūsų požiūris ir į patį Senąjį Testamentą. Vieni puola besąlygiškai laikytis jame užrašytų įsakymų, kiti jį iš viso paniekina ir atmeta. Dažnai lieka nepastebėtas jo ypatingas išskirtinumas tuometiniame kitų tautų kontekste, ir todėl sunkiai suprantamos 2-jame Laiške korintiečiams užrašytos apaštalo Pauliaus mintys apie gaubtuvą, dengiantį izraelitų širdis, kai jie skaito Senąjį Testamentą. Laikina Senojo Testamento šlovė taip pakerėjo žydus, kad jie nebematė to laikinumo.
Laiško hebrajams autorius neniekina Senojo Testamento šlovės. Jis mato ją ir supranta, kuo yra gundomi jo laiško adresatai. Tačiau jis mato ir kitą dalyką - žmonės, kuriems jis rašė, dėmesingai neįsiklausė į skelbiamą žinią apie Kristų ir jiems iškilo pavojus prasilenkti su protėvių Dievu, kuriam jie norėjo tarnauti. Senojo Testamento šlovė juos akino ir gąsdino. Juos stulbino angelai, per kuriuos Dievas Mozės rankomis perdavė įstatymą ir visą sandoros apeigų tvarką. Jie ypatingai vertino pranašų žodžius, bet nebesuvokė, kad dabar Dievas jiems prakalbo per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
Laiško skaitytojai žinojo, koks griežtas teismas laukia žydo, kuris paniekino Senajame Testamente užrašytus Dievo žodžius. Šiandien, gyvendami demokratinėje šalyje ir vakarietiškos tolerancijos veikiami mes neįsivaizduojame, kaip praktiškai atrodo gyvenimas, kai vykdomi tokie įsakymai:
Jei tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos, būtų vyras ar moteris, kuris nusikalto Viešpačiui, tavo Dievui, sulaužydamas sandorą ir tarnaudamas svetimiems dievams bei garbindamas juos arba saulę, mėnulį ar kitą dangaus kūną, ko aš jums neįsakiau daryti, ir apie tai tau bus pranešta, tai rūpestingai ištirk, ar taip iš tikrųjų yra. Jei padarytas toks nusikaltimas Izraelyje, išvesk vyrą ar moterį, padariusį tą bjaurų nusikaltimą, prie miesto vartų ir užmušk akmenimis (Įst 17, 2-5).
Tačiau pirmiesiems laiško skaitytojams tai buvo suprantama ir aišku. Šis įsakymas buvo jų pasaulėžiūros dalis. Jie žinojo, kad per angelus paskelbtas Dievo žodis yra tvirtas ir kiekvienas jį sulaužantis turi susilaukti teisingos bausmės.
Mes galbūt būtume linkę prabilti apie tų laikų žiaurumą ir nepakantumą kitaip mąstantiems, bet laiško autorius savo skaitytojų mintis kreipia kita linkme. Jis sako, kad jeigu tokios bausmės susilaukdavo žmonės, paniekinę per angelus gautus žodžius, tai kas laukia tų, kurie praleidžia pro ausis nepalyginamai didingesnę žinią. Anuomet Izraelio tauta, tarnaujant angelams, buvo išvesta iš Egipto vergijos. Dabar Dievo Sūnaus auka išvaduoja mus iš tamsybių valdžios. Šitas išgelbėjimas nepalyginamai didesnis už aną.
Anas buvo palydėtas Dievo bausmių Egiptui. Tauta perėjo per prasiskyrusią jūrą. Dykumoje kas rytą krito mana ir iš uolos tryško vanduo. Dievo kalnas, prie kurio atėjo Izraelio tauta, liepsnojo ir rūko. Nuo kalno viršūnės jie girdėjo Dievo balsą. Tai buvo įspūdingi ženklai.
Šis išgelbėjimas prasidėjo ne degančiu krūmu dykumoje ar griausmingu angelo balsu. Mums prakalbo žmogumi tapęs Dievas. Jis buvo kaip vienas iš mūsų. Apaštalas Jonas rašo: Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo žodį (1 Jn 1, 1). Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų: mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Jį paliudijo Dievo ženklai ir stebuklai. Du kartus Dievas prakalbo iš dangaus girdint miniai ir paliudijo apie savo Sūnų. Senajame Testamente sutinkami išgydymo ir mirusiųjų prikėlimo stebuklai Jėzuje buvo tarsi surinkti į vieną vietą. Niekada iki tol žmonijos istorijoje taip nebuvo išvarinėjami demonai. Jėzui pakluso gamtos stichijos. Po Jo prisikėlimo iš numirusių, kai Jis pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, Šventosios Dvasios dovanos buvo paskirstytos tikintiesiems Jo valia.
Toks šlovingas yra išgelbėjimas, per kurį tampame jau ne pažadėtos žemės šiame gyvenime, o dangiškojo pašaukimo dalininkais.
Matydamas tokį didelį per Kristų dovanojamo išgelbėjimo pranašumą, laiško autorius ragina savo skaitytojus būti labai dėmesingus tam, ką jie girdėjo.
Noriu atkreipti dėmesį į žodžius „labai dėmesingi". Pats autorius, laiške cituodamas Senąjį Testamentą, yra labai atidus net atskiriems žodžiams. Jis parodo, kad paprastas žodis perduoda didingą žinią (kaip antai: laiško dvylikto skyriaus pabaigoje Dievas, sakydamas, kad dar kartą sudrebins žemę ir dangų, žodžiais „dar kartą" pasako, jog kūrinijoje nebeliks sudrebinamų dalykų). Todėl, turėdami omeny autoriaus požiūrį į žodžius, privalome suklusti, kai jis mus ragina būti labai dėmesingus. Tai stiprūs žodžiai. Dievas autoriaus lūpomis prašo bei liepia vėl ir vėl ir vėl įsižiūrėti į Evangelijos žinią. Autorius šiuo raginimu tarsi purto visus, kurie skaitė ir skaitys jo laišką, kad pabustų iš apsnūdimo.
Hebrajų, kuriems buvo parašytas laiškas, neviliojo pagonių palaidumas. Jie galėjo „praplaukti pro šalį", nusisukę į Senojo Testamento apeigas ir savo tautos išskirtinumą. Mums iškyla pavojus būti apakintiems šio pasaulio spindesio, arba per daug sureikšminti atskirus Dvasios pasireiškimus ir abiem atvejais nebematyti Kristaus vertės. Jeigu nebūsime labai dėmesingi girdėtai žiniai, patys to nepastebėję prarasime neįkainojamą turtą. Apimta gyvenimo rūpesčių širdis lengvai aptemsta, ir mes pradedame suktis prie ankstesnių savo garbinimo objektų - šeimos, darbo, turto, išsilavinimo, malonaus laisvalaikio, padėties bei įtakos visuomenėje. Visi čia mano išvardinti dalykai yra geri, tačiau jie neturi užgožti Kristaus, kuris yra Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu.
Visa Dievo malonė, suteikta mums per Kristų, liks nepasiekiama, jeigu mes su tvirtu įsitikinimu nepriimsime mums paskelbtos žinios ir neaugsime pažintoje tiesoje. Naujojo Testamento autoriai kelis kartus primena izraelitų išėjimo iš Egipto istoriją, perspėdami, kad nors anie žmonės ir išėjo iš vergystės, bet dėl netikėjimo niekuomet neįėjo į pažado žemę. Dievas kalba tiesą ir laukia, kad mes ja tvirtai tikėtume. Juk tikėti galima tik tiesa arba melu. Nėra jokio kito pasirinkimo. Jeigu netikime tiesa - tikime melu. Ir tai nėra nekalta. Tai pikta ir bloga. Taip rašydamas, nenoriu ko nors paniekinti. Paprasčiausiai konstatuoju faktą - netikėjimas tiesa yra nedoras. Jis gali atrodyti visai nekaltai, tačiau toks nėra.
Jeigu labai dėmesingai neįsižiūrime į Dievo duotą išgelbėjimą, pradedame jį vertinti kaip religinį mūsų kasdienybės rūbą ir nebesugebame gyventi to gyvenimo, kuriam esame pašaukti. Ir priešingai, dėmesingai įsižiūrėję, randame Dievo malonę ir jėgų įgyvendinti savo pašaukimą. Juk Dievo žodžiai tik tuomet teikia mums gyvybę, kai jais tikime.
Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.
