Ką veikia velnias?
Teko skaityti vieną straipsnį, iš kurio įsiminiau tokį autoriaus pastebėjimą:
„Jeigu aš būčiau velnias, kaip įmanydamas stengčiausi sujaukti, suskaldyti bažnyčios mąstymą. Aš siekčiau, kad Dievo žmonės pasimestų ir nebežinotų, kas jie yra ir kodėl jie yra šiame pasaulyje.
Aš stengčiausi, jog juos užvaldytų kiti dalykai, kad jie gyventų atsiskyrę, susiskaldę, mąstytų, kaip mąsto pasaulis, mąstytų, kaip mąsto kūniškas žmogus savo proto tuštybėje, aptemusiomis mintimis (Ef 4, 17-18). Kitaip tariant, aš daryčiau taip, kad krikščionys nebūtų rimtai atsidavę Dievo žodžiui, - kad jų santykis į Dievo žodį būtų paviršutiniškas ir antraeilis".Galbūt mes manome, kad mūsų priešas velnias siekia ko kito ir naudoja kitokias taktikas kovodamas su bažnyčia (o gal iš viso jau nebekvaršiname sau galvos apie jokius velnius), tačiau šis pastebėjimas tikrai vertas dėmesio. Didelė kova vyksta tikinčiojo prote, ir patarlė „Žuvis pūva nuo galvos" mums tinka tiesiogiai - juk žuvis yra ir krikščionio simbolis. Velnias šiandien naudoja ištisas kultūrinių vertybių, įsitikinimų sistemas kaip iliuzijas ir spąstus bažnyčiai, siekdamas sujaukti jos mąstymą ir ja manipuliuoti, kad ši nevykdytų savo pašaukimo. Todėl Apaštalo Pauliaus raginimai krikščionims atnaujinti protą (Rom 12, 2), atsinaujinti savo proto dvasioje (Ef 4, 23), būti vienminčiais tarpusavyje (Rom 12, 16) ne mažiau aktualūs negu ankstyvosios bažnyčios laikais.
Vienas svarbiausių krikščionio (ir ką tik atsivertusio, ir bręstančio) poreikių ir gyvenimo iššūkių - keisti savo mąstymą. Kaip tai daryti? Dievas mums davė neklystantį, autoritetingą savo Žodį. Mums reikia studijuoti Šventąjį Raštą, o kad šios studijos būtų veiksmingos, taip pat reikia mokytis biblinės meditacijos, arba biblinio mąstymo, meno. Štai keletas Rašto vietų, pabrėžiančių biblinio mąstymo svarbą:
„Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis" (Joz 1, 8).
„Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą diena ir naktį" (Ps 1, 1-2).
„Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir nusiraminkite" (Ps 4, 4).
Kas yra meditacija?
Krikščionims svarbu suprasti, kas yra meditacija, nes šiais laikais vis labiau populiarėja Rytų religijų, arba taip vadinama transcendentinė, meditacija. Tai nėra biblinė meditacija, ir kuo jos iš esmės skiriasi, netrukus nusakysime.
Medituoti reiškia sutelkti, sukoncentruoti savo mintis, pasinerti į savo mintis, susikaupus mąstyti, apmąstyti. Meditacija - tai gilus mąstymas, arba kontempliacija apie tam tikrą dalyką siekiant išsiaiškinti jo prasmę ar svarbą. Meditacijos sinonimai: apgalvojimas, svarstymas, apmąstymas, susimąstymas, gilus, įtemptas mąstymas arba kažko prisiminimas siekiant vėl tai apgalvoti, apsvarstyti, apie tai medituoti. Taip mąstantį, arba medituojantį, Šventajame Rašte ne kartą sutinkame psalmininką:
„Kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį" (Ps 63,6).
„Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus; apgalvoju visą Tavo darbą" (Ps 77, 11-12).
„Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus, svarstau apie Tavo rankų darbus" ( Ps 143, 51).
Ko mes siekiame medituodami?
Rytų meditacijoje siekiama „išlaisvinti", „ištuštinti" protą. Visos rytietiškos meditacijos formos pabrėžia atsiskyrimą, atsiplėšimą nuo šio pasaulio, asmenybės ir individualybės praradimą pasineriant į taip vadinamą kosminį Protą. Taip medituojantis neva ištrūksta iš šios varganos egzistencijos rato. Rytų meditacija taip pat naudojama kaip būdas pagerinti emocinę ir psichologinę žmogaus būseną.
Atsiskirti, atitrūkti nuo blogos pasaulio įtakos siekiama ir biblinėje meditacijoje, tačiau kartu siekiama ir prisišlieti prie gyvojo Dievo per Kristų, kad mes galėtume tikėjimu ir naujomis vertybėmis paženklintu gyvenimu patirti išgelbėjimo pilnatvę ir liudyti Kristų kitiems.
Biblinė meditacija prasideda nuo mąslaus Dievo žodžio skaitymo ir apmąstymo, kas buvo perskaityta, ir to įsiminimo. Šventajame Rašte žodžio „mąstyti" objektas dažniausiai yra Dievas, Jo žodis, Jo darbai.
Biblinė meditacija nėra sėdėjimas lotoso pozoje ir mąstymas apie kosminę begalybę ar siekis ištuštinti, išlaisvinti protą, kad kažkokios jėgos jį pripildytų mums kartojant mantras. Tai pavojinga ir atveria protą demoniškoms jėgoms. Biblinė meditacija reiškia gilų apmąstymą biblinių tiesų, kad Dievas kalbėtų mums per Raštą ir per mintis, kurios kyla, kai mes apmąstome Jo žodį, bet jos ir vėl turi būti „perfiltruotos" Dievo žodžiu.
Pagrindinis krikščioniškos meditacijos tikslas - personalizuoti Dievo žodį, t.y. siekti, kad jis taptų mums labai asmeniškas, kad mes persisunktume Juo taip, jog Šventojo Rašto tiesos galėtų stipriai veikti mūsų mąstymą, mūsų nuostatas ir mūsų elgesį - visą mūsų gyvenimą.
Biblinė meditacija - tai vieta ir erdvė, skirta bendravimui su Dievu. Koncentruodamiesi mintimis į Viešpatį, Jo darbus, mes atitrūkstame nuo šio pasaulio triukšmo ir pasineriame į dvasinį pasaulį. Manau, kad ne vienas dar nepamiršo anuomet ir mūsų bendruomenėse populiaraus charizminio žargono termino „įeiti į dvasią". Tačiau ką tai reiškia? Arba kaip atrodo krikščionis, „įėjęs į dvasią"? Labai garsiai besimeldžiantis kitomis kalbomis? O gal ryškiausias „įėjimo į dvasią" patvirtinimas - „Dievo vyras", rankos mostelėjimu griaunantis ant grindų vieną po kito „dvasios" ištroškusius tikinčiuosius? Jei tikrai taip veržiamės į „dvasią", geriau paklausykime apaštalo Pauliaus patarimo, kaip ten patekti:
„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje" (Kol 3, 1-2).
Kodėl mes turime medituoti?
Gilintis į Šventąjį Raštą ir jį apmąstyti mes turime jau vien dėl to, kad ši knyga yra Dievo apreiškimas. Biblijoje Dievas kalba ir per ją Jis apreiškia save, apreiškia, kas ir koks yra žmogus bei kokia yra Jo valia žmogui. Jokia kita knyga, net patys didžiausi literatūros klasikos ar filosofijos šedevrai neprilygsta Šventajam Raštui. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui " (2 Tim 3, 16). „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis" (Iz 55, 8-9).
Biblijoje Dievas dalijasi savo mintimis su žmogumi, ir ji mums duota tam, kad ją skaitytume ir apie ją mąstytume. Kaip kažkas yra pastebėjęs, - „Neskaitoma Biblija yra kaip maistas, kurio atsisakyta, kaip neatplėštas meilės laiškas, nestudijuojamas žemėlapis, neveikianti aukso kasykla".
Medituoti Dievo žodį mus skatina ne tik dieviška Rašto kilmė ir įkvėptumas, bet ir mūsų prigimtis. Čia tiesiog prašosi pacituojamas garsusis Augustino pasakymas: „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdys nenusiramina, kol neranda ramybės Tavyje". Žmogaus esybei labiausiai reikia dviejų dalykų: sutaikinimo su Dievu ir susitaikymo su kitu žmogumi. Tik susitaikę su Dievu ir Jį mylėdami, mes galime susitaikyti su savo artimu ir jį mylėti - vykdyti didžiausią Dievo įsakymą, kuris, beje, reikalauja mylėti Viešpatį ir visu protu.
Meilė Dievui mūsų prote stiprėja, kai mes „ganome" savo mintis Jo žodyje. Tuomet Viešpats paguldo mus, kaip ir psalmininką, „žaliuojančiose ganyklose, veda <...> prie tylių vandenų. Jis atgaivina <...> sielą, veda <...> teisumo takais dėl savo vardo" (Ps 23, 2-3). Mums, Dievo vaikams, yra gyvybiškai svarbu, kur „ganosi" mūsų mintys, kur mus nuneša mūsų vaizduotė. Šiais laikais yra sukurtos tiesiog pritrenkiančios sąlygos, kad ir internetinėje erdvėje, žmogui matyti ir gyventi savo mintimis, kur tik jis nori ir kaip tik nori. Štai vienas iš pavyzdžių:
„Interneto svetainėje, pavadintoje Second Life (Antras gyvenimas), - internetiniame, skaitmeniniame, vartotojo nustatytame pasaulyje, įsivaizduotame, sukurtame ir valdomame jo gyventojų, save vadinančių metaversais, - lankytojai sukuria animacinius avatarus, įsivaizduotas savęs versijas - paprastai žmones, kartais - ir kitas nerealias būtybes. Užsiregistravusių vartotojų skaičius nuo šimto tūkstančių 2006 metų pradžioje jau išaugo iki 2, 3 milijono, padarydamas internetinę svetainę Second Life pasaulinio masto fenomenu. Jo lankytojų skaičius didėja po 20 procentų kas mėnesį. Vienas šios svetainės kūrėjų pasakė: Mes konkuruojame su realiuoju pasauliu, siekdami sukurti geresnę vietą gyventi jūsų mintims (mano išskirta). Šioje virtualioje zonoje jūs galite nusipirkti sklypą, pirkti ir parduoti daiktus, kurie egzistuoja tik šiame įsivaizduotame pasaulyje. <...> Tikimasi, kad po kelerių metų Second Life grafika kokybės atžvilgiu prilygs Disnėjaus animacijos grafikai. Jeigu jums įdomu, jūsų avataras gali turėti lytinių santykių su kito asmens avataru ". (John McDade SJ. Skaitmeninė stabmeldystė ar Dangaus karalystė? www.bernardinai.lt)
Nūdienos pasaulis siūlo neaprėpiamą spektrą būdų ir priemonių, kaip žmogui pabėgti ar užsimiršti nuo jį trikdančios ar slegiančios realybės ir nuo savęs, tačiau iš esmės tai nieko neišsprendžia, - vis tiek tenka grįžti į tikrąją realybę ir būti savimi.
Krikščionio mintims nėra geresnės vietos, kaip gyventi Dievo žodyje. Tai vienintelis būdas, kaip išsaugoti sveiką galvą ir paklusti apaštalo raginimui neprisitaikyti prie šio pasaulio bei vykdyti Dievo valią (Rom 12, 2).
