Daug krikščionių ieško Dievo vedimo, vadovaudamiesi paprasta formule: „Apsvarstyk Raštą, savo jausmus ir aplinkybes. Jei šie trys dalykai sutampa, tai ir yra Dievo valia". Manau, kad Biblija taip nemoko. Krikščionio gyvenimas - tai gyvenimas tikint, gyvenant pagal Dievo žodį, vadovaujantis Dievo teikiama išmintimi (Jok 1, 5).
Esu įsitikinęs, kad jokia kita Senojo, o galbūt ir Naujojo Testamento knyga nesuteikia tiek daug informacijos apie Dievo valią kaip Patarlių knyga. Todėl atidžiau pažvelkime į dieviškojo vedimo temą šioje labai praktiškoje knygoje.Dieviškojo vedimo poreikis
Patarlėse rašoma, kad jei norime gyventi išmintingai ir šventai, dieviškasis vedimas yra būtinas. Pirmiausia apžvelkime tris priežastis, kodėl mums reikalingas Dievo vedimas:
1. Žmogus yra silpnas. Pagal patarles, būti silpnam reiškia būti nepatyrusiam, patikliam ir pažeidžiamam. Nors tai ypač būdinga jauniems žmonėms, vis dėlto tai yra visos žmonijos liga. Žmogiškasis protas negeba pažinti Dievo minčių, širdies ir antgamtinių Jo veiksmų bei darbų (1 Kor 2, 6-16).
Dievo žodis įspėja žmones apie paslėptus gyvenimo pavojus, kurių dar nesame patyrę, praneša mums tai, ko mes dar nežinome (dėl nepatyrimo ir nenoro sužinoti), bet ką privalome žinoti, jeigu norime būti pamaldūs ir išmintingi.
2. Žmogus yra nuodėmingas. Patarlės sako, jog kai mes „elgiamės natūraliai", elgiamės kvailai ir priešingai Dievo valiai. Jei nori tapti protingas, turi nusigręžti nuo kvailystės ir bijoti Dievo (1, 22; 2, 2; 8, 5. 10. 13; 9, 6). Pagrindinė žmogaus problema yra tai, jog mūsų pikta širdis linkusi į nuodėmę ir kvailystę, o ne į teisumą (6, 14. 18). Žmogus negali suprasti Dievo kelių ir Jo valios ne tik dėl savo silpnumo, bet ir dėl to, kad yra kritęs: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų (Rom 3, 10-11).
3. Žmogus lengvai pasiduoda kitų raginimams nusidėti. Šėtonas Biblijoje apibūdinamas kaip agresyvus priešas, kuris siekia apgauti žmogų ir atitraukti jį nuo Dievo žodžio (1 Pt 5, 8). Taip pirmiausia atsitiko Edeno sode (Pr 3; 1 Tim 2, 14; 4, 1-5). Labai dažnai į savo velniškus planus šėtonas įtraukia ir kitus žmones (2 Kor 11, 13-15). Jei nežinome Dievo valios ir jos neieškome, atsiras daug tokių, kurie stengsis mus įtikinti, kad jie turi mums planą, kurį mūsų kritusi prigimtis yra linkusi priimti. Mums reikalinga Dievo pagalba, kad atskirtume gėrį nuo blogio, kvailystę nuo išminties.
Dieviškojo vedimo prigimtis
Daugelis krikščionių suvokia dieviško vedimo svarbą, bet ne daug ką žino apie jo prigimtį. Patarlių knygoje randame keletą dieviško vedimo savybių.
1. Dieviškąjį vedimą „išduoda" išmintis. J.I.Pakerio knygoje „Pažinti Dievą" yra skyrius apie Dievo vedimą, pavadintas „Tu esi mūsų Vedlys". Pakeris pažymi, kad išmintis ir vedimas yra neatskiriami, tai patvirtina ir Patarlių knyga.
Patarlių tikslas - padaryti žmogų išmintingą, o išmintis yra vienas iš Dievo suteiktų būdų pažinti Jo valią: Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės. Jos surašytos, kad pamokytų išminties, auklėtų ir padėtų suprasti išmintingus posakius, kad pamokytų išmintingai elgtis, pažinti teisumą, teisingumą ir bešališkumą; kad paprastiems suteiktų sumanumo, jaunuoliams - supratimo ir nuovokumo. Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų (Pat 1, 1-5).
2 eilutės žodžiai suvokimas ir supratimas yra susiję su hebrajų kalbos prielinksniu, kuris reiškia „tarp". Ką nors suvokti reiškia turėti galimybę pasirinkti iš dviejų alternatyvų. Taigi išmintis įgalina žmones atskirti gera nuo blogo, atskirti gerą ir geresnį.
4 eilutėje minimas nuovokumas taip pat susijęs su sprendimų darymu, bet turbūt didesnį dėmesį verta skirti „išmintingiems patarimams" (Pat 1, 5). Mano nuomone, Naujasis tarptautinis Biblijos vertimas teisingai interpretuoja originalų žodį „vedimas". Pasirodo, šis hebrajų kalbos žodis buvo vartojamas kalbant apie virves, pritvirtintas prie senovinio laivo stiebo, kurios įgalindavo kapitoną nukreipti laivą reikiamu kursu.
Tas, kuris priima Patarlių knygos patarimus, iš tikrųjų „žino, kaip elgtis su virvėmis". Jis pripažįsta Dievo žodžio virvių, kurios padės jam einant gyvenimo keliu, svarbą.
2. Išmintis ir dieviškas vedimas turi remtis dieviškuoju apreiškimu. Daug krikščionių nepriima fakto, jog Dievas jau apreiškė savo valią per Žodį, ir tikisi, kad Dievas tai padarys kokiu nors ypatingu būdu. Saliamonas žinojo, kad Senojo Testamento įstatymas buvo Dievo nustatyti standartai, kaip reikia elgtis. Dovydas, suvokdamas, jog artinasi mirties valanda, įpareigojo savo sūnų Saliamoną, sakydamas: Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras. Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet (1 Kar 2, 2-3).
Dieviškasis apreiškimas turi daug įvairių formų, iš kurių trys yra nurodymai, principai ir pavyzdžiai. Nurodymai yra aiškūs, konkrečiam atvejui skirti Dievo įsakymai. Ir Patarlių knygoje, ir kitur mums įsakyta nesvetimauti, nemeluoti, nes tai yra nuodėmės (Iš 20, 14. 16; Pat 5, 1-23; 6, 19. 29; 19, 5. 9). Šventajame Rašte konkrečiai atskiriama gera ir bloga: Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo (Pat 28, 13). Viešpats nekenčia neteisingų svarstyklių, bet teisingos svarstyklės Jam patinka (Pat 11, 1).
Kai kuriose patarlėse minimi „įsakymai", kurie sutampa su Mozės įsakymais, tačiau dažniausiai patarlėse „įsakymus" duoda tėvas sūnui: Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus <...>. Mano sūnau, saugok mano žodžius ir neužmiršk mano įsakymų. Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas, sergėk mano įstatymą kaip savo akies vyzdį (Pat 2, 1; 7, 1-2), o kartais ir išmintingieji (5, 13; 13, 14). Tikiu, kad tėvai ir išminčiai siekė išmokyti jaunąją kartą Dievo įsakymų ir suteikti nurodymus bei kryptis, paremtas Dievo valios dangiškuoju apreiškimu Šventajame Rašte, todėl jų pamokymai buvo ne kas kita, kaip Mozės įsakymų aiškinimas ir pritaikymas.
Be to, Patarlių knygoje yra išdėstyti ir principai, kurie yra abstraktesni, bet suteikia kryptis tiems, kurie nori pažinti ir vykdyti Dievo valią: Kiekvienas darbas yra pelningas, o tušti plepalai veda į skurdą (Pat 14, 23). Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1). Išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms (Pat 16, 23).
Be nurodymų ir principų, Patarlių knygoje yra ir pavyzdžių, - kalbu apie Šventojo Rašto tiesas, kurios mums labai svarbios, tačiau ne tokios kategoriškos kaip nurodymai ar principai. Kai Šventasis Raštas rodo, koks yra Dievas (koks Jo charakteris ir elgesys), galime suprasti, kad mes irgi turėtume būti į Jį panašūs. Tėvų auklėjimas, pavyzdžiui, turėtų atspindėti, kaip Dievas auklėja savo vaikus.
Iš Patarlių sužinome, jog Dievas nekenčia piktadarių (6, 16-19; 15, 8-9), velniškų kėslų (12, 2; 15, 26), nesąžiningumo (11, 1; 20, 10. 23), iškreiptų kelių (11, 20), melagystės (12, 22), išdidumo (16, 5), įstatymo nesilaikymo (28, 9). Dievas džiaugiasi teisiaisiais (15, 8-9), gerumu (12, 2), sąžiningumu (11, 1), dorumu (11, 20), tiesa (12, 22) ir išmintimi (8, 35).
Nereikia didelio įžvalgumo, kad padarytum išvadą, jog turime atsisakyti to, ko Dievas nekenčia, ir ieškoti to, kas teikia Jam pasigėrėjimą.
3. Dievas veda teikdamas išmintingus patarimus. Kryptį mums nurodo ne tik Šventojo Rašto įsakymai, bet ir išmintingų žmonių patarimai: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais (Ps 1, 1). Kvailiui jo kelias atrodo teisingas, bet išmintingas žmogus klauso patarimo (Pat 12, 15). Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo (Pat 13, 10).
Kiekvienoje kartoje yra vyresnių ir išmintingesnių žmonių, kad iš jų, toliau pažengusių teisumo kelyje, kiti galėtų pasimokyti patirties ir įžvalgumo. Tačiau ir patarimai gali būti dvejopi: išmintingųjų žodžiai ir neteisiųjų patarimai (Jok 3, 13-18). Teisingas patarimas neprieštarauja Dievo įsakymui: Prieš Viešpatį neatsilaikys nei išmintis, nei supratimas, nei patarimas (Pat 21, 30).
4. Ar pasitiki Dievo patarimais? Prieš atsakydami į klausimą „Ką darysime?", turime užduoti sau klausimą „Kuo aš pasitikiu?" Didžiausia kliūtis, ieškant Dievo valios ir ją vykdant, yra mūsų pasitikėjimas savimi ir požiūris, kad viską galime patys. Patarlės moko, kad pasipūtęs ir arogantiškas žmogus nesilaiko teisumo ir jo neieško. O išminties keliais vaikštantis žmogus nepasitiki savimi, savo paties mąstymu: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus. Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto (Pat 3, 5-7).
Žmogiškasis mąstymas pasikliauja tik tuo, ką mato, ką suvokiame, žvelgdami į situacijas. Sekant Dievu tenka pasitikėti Jo pažadais, tikėti tuo, ko „nematome" (Hbr 11, 1). Tikėjimo vyrai ir moterys jau dabar gyvena tikėdami Dievo pažadais, kurie išsipildys ateityje.
Patarlėse daug kartų kartojama, kad išmintį randa tie, kurie uoliai jos ieško: Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą (Pat 2, 1-5).
Dievas nemėto perlų kiaulėms. Jis padarė taip, kad išmintį randa tik uolieji. Neturėtume tikėtis, kad dieviškasis vedimas ateis lengvai, ir neturėtume savęs apgaudinėti, galvodami, kad vykdant Dievo valią nereikia aukotis. Kuo daugiau studijuoju dieviškojo vedimo temą Šventajame Rašte, tuo labiau suprantu, kad didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra atsidavimas daryti tai, ką suvokiame esant gera.
5. Dievo patarimai formuoja charakterį. Mes įpratę girdėti: „Kaip žmogus galvoja savo širdyje, toks jis ir yra". Nors tai yra biblinė tiesa (Pat 23, 7), kitos Rašto vietos sako: „Koks žmogus yra, taip jis ir galvoja bei elgiasi". Žmogaus charakteris nulemia jo mąstymą ir elgesį.
Kalbėdamas apie žmogaus charakterį, kalbu apie jo moralę, kuri vienu ar kitu būdu visuomet pasireiškia. Patarlėse kalbant apie charakterį dažnai vartojamas žodis „kelias". Trys dalykai man nesuvokiami ir ketvirtojo nesuprantu: erelio kelias padangėje, gyvatės - ant uolos, laivo - jūroje ir vyro kelias su mergaite. Štai kelias neištikimos moters; ji pavalgo ir, nusišluosčiusi lūpas, sako: ‘Nieko blogo nepadariau' (Pat 30, 18-20).
Šios eilutės rodo, kad ir žmonės turi savo „kelius". Apie žmogaus charakterį, jo „kelius" galima spręsti pagal tai, kaip jis elgiasi: Kad tu nemąstytum apie jos (paleistuvės) gyvenimo taką, žinok - jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti (Pat 5, 6). Nedraugauk su pikčiurna ir neik su ūmiu žmogumi, kad neišmoktum jo kelių ir nepastatytum spąstų savo sielai (Pat 22, 24-25).
Dievas taip pat turi savo „kelius" ir jie visada yra tyri: Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas (Įst 32, 4). Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose (Ps 145, 17).
Dievo keliai yra nepalyginamai teisesni nei žmogaus: Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. - Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9).
Jei žmonės artimai bendrauja su Dievu, jie privalo artinti savo kelius prie Dievo kelių. Kaip Dievas ir sakė Izraelio tautai: Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas (Kun 11, 44; 1 Pt 1, 16).
Taigi Dievas nurodo „kelią", kuriuo mums eiti, mūsų charakterio bei elgesio standartą, ir tai apibrėžia Dievo žodis: Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje (Ps 86, 11; 119, 30-37).
Apibendrinkime, egzistuoja tik du gyvenimo „keliai": piktojo kelias, vedantis į mirtį ir žlugimą (Pat 2, 12; 16, 25; 22, 5; 28, 10...), ir išminties bei teisumo kelias, vedantis į gyvenimą (Pat 4, 11; 6, 23; 9, 6; 12, 28; 15, 10; 16, 13; 21, 16).
Išmintingas žmogus eina Dievo keliu
Patarlės moko suprasti, kad žmogaus charakterį atspindi jam būdingas elgesys. Tinginį, kaip ir kvailį, išduoda tam tikros savybės. Taip ir išmintingas žmogus turi išskirtinių bruožų, - jis yra lėtas kalbėti ir pasveria savo žodžius, mąsto apie savo veiksmų pasekmes, klauso patarimų, o kvailys nekreipia dėmesio į išmintį ar įspėjimus.
Dievas nori, kad žmogus gyventų taip, kaip Jis numatęs savo Žodyje. Žmogaus charakteris nulemia ne tik jo gyvenimą, bet ir jo atsaką į apreikštą Dievo valią, apibrėžia žmogaus troškimus: nedorėlis džiaugiasi nedorybe, kai teisusis džiaugiasi tuo, kas teisu, šventa ir išmintinga: Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo? (Pat 1, 22). Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje (Pat 18, 2). Teisiųjų troškimai geri, o nedorėlių viltis yra rūstybė (Pat 11, 23).
Naujajame Testamente šios tiesos taip pat mokoma: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti (Ef 2, 1-3).
Ne kartą apaštalas Paulius ragina krikščionis keisti savo charakterį pagal jų pašaukimą ir tikėjimo išpažinimą (Ef 4, 1-6, 20; Kol 3, 1-4, 6). Jokūbas taip pat rašo, kad jam mažai rūpi, kas ką išpažįsta, nes mūsų elgesys ir charakteris parodo, ar mes tikrai nuoširdžiai atsigręžėme į Dievą. Tai, kas mes esame, nulemia, ką mes galvojame ar darome: Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net ir jų protas bei sąžinė suteršti. Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui (Tit 1, 15-16).
Skaitant Patarlių knygą tampa aišku, jog Dievo patarimų tikslas - vystyti dievišką charakterį. Dievoti žmonės ne tik ieško Dievo valios ir ją randa, bet ir ją vykdo.
Dievo charakteris yra ne tik pavyzdys mūsų mintims ir veiksmams, bet taip pat ir užtikrintas garantas, kad Jis nuves mus tinkamu keliu. Kaip aš tikiu gydytojo raginimu klausyti jo patarimų, taip ir tikėjimas Dievu įkvepia mane ieškoti Jo valios ir ją vykdyti.
Kitų žmonių charakteris taip pat įkvepia mane ieškoti išminties. Vienas iš geriausių testų, renkantis gyvenimo draugą ar draugę yra dievotas charakteris (Pat 31, 10-31). Tai yra svarbus faktorius renkantis draugus ir draugijas (Pat 20, 19; 22, 24; 24, 21).
Išvados
Daug kas, ką kalbėjau, nėra nauja, bet būtina iš naujo tai prisiminti (2 Pt 3, 1). Išmintis įgyjama paklūstant Dievo žodžio įsakymams, klausant išmintingų patarimų ir siekiant pažinti Dievo valią.
Pridursiu, kad charakteris tikriausiai yra svarbiausias faktorius, nulemiantis, kaip mes reaguojame į Dievo patarimus, Jo vedimą: išmintingi atpažįsta Dievo patarimus (Pat 1, 1-6), o kvailiai to net neieškos. Štai kodėl patarlės tiek daug kalba apie mūsų charakterį. Patarlės sako, jog blogos tos būdo savybės, kurios nedera su išmintimi ir dievotumu, tokios kaip lengvabūdiškumas, kvailystė, nekontroliuojamas temperamentas, amoralumas ir tinginystė.
Tyrinėdamas ryšį tarp charakterio ir dieviškų patarimų, supratau, kad kaip ir daugelyje kitų krikščioniško gyvenimo sričių, čia mes taip pat iškošiame uodą ir praryjame kupranugarį (Mt 23, 24): dažnai mes sutelkiame savo dėmesį į Dievo valios detales, bet nesirūpiname takais, kuriuos taip aiškiai parodo Dievo žodis.
Manau, kad daugelis mūsų tam tikrose gyvenimo situacijose prašome dieviško vedimo, ypač, kai esame nuklydę. Tačiau kartais mūsų ieškojimai panašūs į Jonos, meldžiančio, kad Dievas padėtų surasti laivą, plaukiantį į Taršišą, nors Dievas buvo liepęs jam plaukti į Ninevę.
Esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma sprendimų, kurių krikščionys negali surasti, labai aiškiai nurodyti Rašte. Ir manau, jog daug sprendimų, kurie nėra nei „geri", nei „blogi", gali būti laisvas krikščionio pasirinkimas. Jeigu Dievui būtų svarbu, kad mes nusipirktume tą ar aną namą, vieną ar kitą automobilį, Jis būtinai įsikištų.
Kai mąstau apie Rašte aprašytus blogus žmonių pasirinkimus, suprantu, kad dažniausiai tai lemdavo bedieviškas charakteris, ir taip atsitiko ne dėl nepakankamo ar neaiškaus Dievo patarimo. Samsonas, pavyzdžiui, turėjo silpnybę moterims: jis atkakliai siekė svetimšalių, bedievių moterų, nors įstatymas mokė visai kitaip, ir jo tėvai jam tai priminė (Ts 14, 3).
Dovydas nusidėjo su Batšeba taip pat dėl savo charakterio problemų. Antroje Samuelio knygoje skaitome: Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje (2 Sam 11, 1). Toliau sužinome, kad Dovydas ne tik liko namie, kai turėjo būti kare, bet ir miegojo iki vidudienio. Noriu pasakyti, kad nuo tų laikų, kai jį persekiojo Saulius, Dovydo charakteris stipriai sugedo. Klestėjimas Dovydui buvo didesnė pagunda nei persekiojimas. Jis buvo toks didis lyderis, jog turbūt manė galįs vadovauti ir iš lovos. Bet nei Batšeba turėjo būti Dovydo lovoje, nei pats Dovydas turėjo ten būti. Tokį priekaištą girdime ir iš nuolankaus Dovydo tarno, Batšebos vyro Ūrijo lūpų (2 Sam 11, 11). Dovydas nusidėjo neatsitiktinai, to priežastis - rimta Dovydo charakterio yda. Beje, tikriausiai Batšebos nuodėmė buvo tokia pat, kaip ir Dovydo, - argi jai iš tikrųjų reikėjo maudytis ten, kur ją galėjo matyti kiti?
Drįstu pareikšti, kad daugelį blogų mūsų pasirinkimų lemia mūsų charakteris. Minutėlę apie tai pagalvokite.
Kokios pagundos jus labiausiai slegia? Ar jos taikosi į silpniausias jūsų charakterio vietas? Jeigu sunku suvaldyti pyktį (tai dažnai Patarlėse minima yda (Pat 19, 19; 22, 24; 29, 22)), jums nuolatos teks priešintis pykčio protrūkiams. Kuo daugiau savo ydas lepinsite, maitinsite, tuo didesnis bus pagundymas ir dar didesnis kritimas. Visi leidžiantys sau mąstyti apie amoralius dalykus, susidurs su moralinio pobūdžio pagundomis. Dievo valia mums, kad būtume švarūs: Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo (1 Tes 4, 3).
Savo dvasingumą ir brandą galime patikrinti pagal charakterį. Vyresnieji ir diakonai turi būti dievoti žmonės (1 Tim 3; Tit 1). Dievotą charakterį liudija ir Dvasios vaisiai (Gal 5, 22-23). Dievoto charakterio turi siekti visi krikščionys (2 Pt 1, 5-11). Dievas paskyrė apaštalus, pranašus, ganytojus, evangelistus ir mokytojus, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą (Ef 4, 14).
Taigi siekime išminties ir ugdykime dievotą charakterį. Tai labiau už bet ką kita padės mums eiti Dievo keliu: Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo. Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius. Visi Viešpaties takai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų. Atleisk mano kaltę, Viešpatie, dėl savo vardo, nes ji yra didelė. Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią (Ps 25, 8-12).
vertė Jurgita Tirūnienė ir Ramunė Janušaitienė
