Istoriniai ir teologiniai vyno krikščionybėje pėdsakai
Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana instrumentalus, tačiau buvo gana aktualus ir ankstyvojoje krikščionybėje, toks yra ir šiandien. Krikščionio santykio su alkoholiu tema, kelianti daug paraštinių klausimų (Ar vartotas vynas Naujojo Testamento bažnyčioje? Ar vartojo vyną pats Jėzus?
Ar biblinių laikų vynas skyrėsi nuo mūsų dienų vyno? Ar Biblija pateisina saikingą vyno vartojimą? ir t.t.), verčia ieškoti ir aiškintis, kokia gi išties turėtų būti krikščionio pozicija „gėrimo kultūros", populiarėjančios postmodernioje visuomenėje, atžvilgiu. Sekant vyno krikščionybėje pėdsakais geriausi gidai neabejotinai yra Šventasis Raštas ir judaizmo bei krikščionybės istorija.
Nuo tada, kai žmonija pažino žemdirbystės kultūrą, vynmedis ir jo vaisiai asocijuojasi su šventėmis, religinėmis apeigomis ir valgiu. Archeologų radiniai liudija, kad vynuogės buvo viena seniausių Mesopotamijos, kurioje Biblija lokalizuoja ir Edeno sodą, kultūrų greta finikų ir kviečių. 1996 m. archeologai vakarų Irane aptiko 6 molinius ąsočius, kurių dugne rasta vyno rūgšties likučių. Nustatyta, kad šumerų gyvenvietėse vynas galėjo būti gaminamas jau prieš 6000 tūkstančius metų. Archeologai ir antropologai vieningai tvirtina, kad mūsų civilizacija ir vynas yra maždaug to paties amžiaus. Senovės Egipte vynas buvo labai vertinamas, jį galėjo gerti tik turtingi žmonės ir žyniai religinių apeigų metu. Vynas laikytas prabangos preke Nilo ir Viduržemio jūros regionuose.
Antikoje graikai ir romėnai teikė vynui ypatingą reikšmę savo gyvenime. Religinis arba ritualinis vyno vartojimas lėmė tai, kad jis tapo vienu iš įprastinių Vakarų civilizacijos kasdienybės atributų. Graikų mitologijoje (o jai įkandin ir romėnų) mirgėte mirga užuominų apie vyną. Padrąsintas vyno, Heraklis užpuolė Tanatą. Apie Heraklio ūgį buvo sakoma taip: „Vyno taurę jam turėjo paduoti du vyrai". Trojos karius, grįžtančius iš karo, prie miesto vartų su vyno taurėmis pasitikdavo jų motinos, žmonos ir seserys. Kai Ariadnė Naksos saloje tapo vyno dievo Dionizo žmona, sala įgavo vynmedžio formą. Ir apskritai - dievai valgė ir pasakojo savo nuotykius užsigerdami saldžiuoju vynu. Graikai labai akcentavo saiką. Saikas - harmonijos dalis, todėl nieko stebėtino, kad medicinos „tėvas" Hipokratas sakė: „Vynas yra puikus dalykas, tik reikia jį tinkamai, su saiku vartoti". Panašios nuomonės laikėsi ir Platonas, Sofoklis. Kuomet draugija prie stalo ar teatre pernelyg įsiaudrindavo, buvo sakoma: „Vyne yra daug grožio, tačiau tik tuomet, kai jis vartojamas gražiai, kai juo dieviškai mėgaujamasi, o ne kareiviškai lakama". Anot Sokrato, „vynas sušvelnina šventąją dvasią, užliūliuoja sąmonę <...> Jeigu geriame saikingai ir nedideliais gurkšneliais, mūsų plaučiai distiliuoja vyną panašiai kaip saldžią rytmečio rasą <...>Tuomet vynas neprievartauja mūsų sąmonės ir kviečia mus malonioms linksmybėms". Hipokratas V a. pr. Kr. rašė: „Vynas nuostabus žmogui, nes tinka ir ligoniui, ir sveikajam, atsižvelgiant į individo būklę".
Garsiausios romėnų orgijos vykdavo imperatorių rūmuose, tačiau ne jos lėmė tuometinį vyno populiarumą. Vynas buvo kasdienis gėrimas prie valgio, todėl ir jo gamyba tapo ta veiklos sritimi, kurioje žmogus galėjo atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, plėsdamas žinias apie žemdirbystę, tobulindamas visas vyno gamybos stadijas: vynuogių rinkimą, spaudimą, vyno fermentaciją, perpylimą, išlaikymą. Keitėsi ne tik kraštovaizdis, bet ir gyvenimas. Jį papildė nauji skoniai, nauja patirtis ir nauji džiaugsmai.
Senovės Graikijos laikais vynas buvo žinomas ir civilizaciniais išradimais bei atradimais garsėjusioje Kinijoje, tačiau joje nebuvo gaminamas ar vartojamas. Persijos ir Indijos miestuose vyndarystė taip pat buvo žinoma, tačiau nepaliko ten gilesnių pėdsakų. Ikikolumbinėje Amerikoje vynuogininkystė apskritai nebuvo žinoma, nepaisant ten augusių laukinių vynuogių bei klestėjusių indėnų civilizacijų.
Tikėtina, jog į krikščionybę vynas „atkeliavo" iš judaizmo. Nors Kristus ir sakė: „Aš esu tikrasis vynmedis", tačiau judaizmas niekur nepabrėžė jokio ryšio tarp Dievo ir vyno, ir netgi draudė vyno aukojimus, kurie buvo dažni Babilone, Graikijoje ir kituose kraštuose. Judaizmo ritualuose vynas užima tam tikrą vietą, tačiau piktnaudžiavimas juo yra smerkiamas.
Biblijoje įvairiomis prasmėmis bei gramatinėmis formomis vynas minimas 521 kartą. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog uždraustas vaisius Edeno sode buvo būtent vynuogės, kurių pernokusios sultys „atvėrė žmogaus protą". Juk gyvatė pasakė Ievai: „Kai tik suvalgysite, atsivers jūsų akys ir būsite kaip Dievas". Po tvano Nojus taip pat pasodino vynuoges.
Senajame Testamente vynas minimas kaip gyvenimo kraujo simbolis. Pradžios knyga (49, 11) kalba apie vyne plaunamus drabužius, Pakartotojo Įstatymo knyga (32, 14) - apie „vynuogių kraują". Giesmių giesmėje sakoma, jog vynas yra vyro ir moters susijungimo ženklas: „Tavo lūpos yra lyg geriausias vynas, kuris švelniai slenka gomuriu ir prakalbina apsnūdusį" (7, 9). Raštas ne kartą traktuoja vyną kaip žmogui reikalingą produktą (Įst 7, 13; 33, 28; Ps 104, 15; Iz 55, 1; 1 Tim 5, 23), kaip Dievo dovaną, suteiktą žmonėms kartu su kitomis dovanomis. Žydai gerdavo atskiestą vyną beveik prie kiekvieno valgio. Tokį vyną gerdavo netgi vaikai ir mergaitės (Rd 2, 12; Zch 9, 17). O gerti neatskiestą vyną buvo laikoma girtuokliavimu. Akivaizdu, kad Biblijoje „vynas" nėra nesusifermentavusios vynuogių sultys, nes įsakymas „Ir nepasigerkite vynu" (Ef 5, 7) ir daugelis perspėjimų dėl vyno vartojimo Šventajame Rašte (pavyzdžiui, Kun 10, 9; Pat 20,1; 21,17; 23, 29-35) neturėtų jokios prasmės, jei šis žodis kalbėtų apie nealkoholinį gėrimą. Kita vertus, jeigu terminą „vynas" tapatinsime tik su šiuolaikine vyno samprata, gali pasirodyti, jog žydai gėrė daug ir dažnai. Vynas figūruoja beveik kiekviename Biblijos puslapyje, aprašančiame paprastą, kasdienį žmonių gyvenimą. Vyną žydai vartojo visur ir įvairiais atvejais, o ne tik per ypatingas šventes. (Iz 55, 1; Mt 9, 17; 11, 19; Lk 5, 29-30).
Tais laikais žydų visuomenėje laikytasi elgesio normų, kurios draudė žmonėms vartoti per daug alkoholio. To meto žmonės neturėjo tinkamų vyno išlaikymo ir koncentravimo priemonių. Nemažai istorinių šaltinių leidžia manyti, jog tais laikais vynas buvo skiedžiamas iki tokios koncentracijos, kad būtų galima jį vartoti kaip kasdienį gėrimą, malšinantį troškulį.
Taigi Biblija kalba apie dvi vynmedžio vaisiaus prasmes: viena vertus, tai švento gėrimo, harmonijos šaltinio ir vienybės simbolio apologija, kita vertus - nedviprasmiškas perspėjimas apie piktnaudžiavimo juo pavojų. Vynmedis minimas ir Jėzaus kalbose. Pavyzdžiui, aiškindamas, kokią vietą žmogus užima dieviškoje genealogijoje, Jis sako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas <...>, o jūs šakelės" (Jn 15, 1. 5).
Be abejo, giliausią teologinę prasmę vynas įgijo Jėzaus žodžiuose Eucharistijos metu. Nenorėčiau leistis į gilias istorines tradicijas turinčius teologinius ginčus katalikybėje, protestantizme ir netgi stačiatikybėje, kokia yra vyno prasmė minėto liturginio veiksmo metu ir koks vynas (alkoholinis ar nealkoholinis) vartotinas krikščioniškų apeigų metu. Pastebėsiu tik tai, kad daugelis „vyno šalininkų" pamiršta dar vieną Jėzaus apreiškimą: „Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje" (Mt 26, 29). Taigi, vynas krikščioniškoje tradicijoje yra ne tik džiaugsmo, gyvenimo ir taikos šaltinis, bet pirmiausia ryšio tarp žmogaus ir Dievo simbolis.
Vynas Naujajame Testamente graikiškai - „oinos". Šis žodis turi dvi prasmes: „vynas" ir „skystas alkoholinis gėrimas, panašus į alų". Apaštalas Paulius rašo (1 Kor11, 20-21), jog kai kurie Korinto bažnyčioje per Eucharistiją pasigerdavo. Graikiškas žodis „metuo" minėtoje ištraukoje kaip tik ir reiškia „būti girtam". Aišku, įmanoma būtų tvirtinti, jog maistui galimae vartoti viską, ką Viešpats sutvėrė, taigi ir vynmedžio vaisių. Tačiau galima ir tokia interpretacija, jog Dievas niekada nekuria surūgusio ar sugedusio dalyko. Niekas negalėtų įrodyti, jog per vestuves Galilėjos Kanoje Jėzaus iš vandens paverstas vynas iškart tapo „su laipsniais" (Jn 2, 1-11). Juolab, kad judėjų tradicijos draudė jauniesiems vestuvių dieną gerti tokį vyną. Naujajame Testamente turime pavyzdį, iš kurio aišku, kad autoriaus supratimas apie „oinos" („vyną") skiriasi nuo mūsų. Apreiškimo knygoje kalbama apie „Dievo įniršio vyną, įpiltą ir neatmieštą jo rūstybės taurėje" (Apr 14, 10). Čia apaštalas Jonas rašo apie neįprastą Dievo rūstybės išliejimą. Šitokios Dievo rūstybės nesušvelnins Jo maloningumas, „neatmieštas" Dievo rūstybės vynas bus išpiltas. Pats žodis „vynas" anuomet nereiškė to, ką vynas reiškia šiandien, tai yra gryną vyną, neatskiestą vandeniu. Vynas paprastai buvo vandens ir vyno mišinys, todėl Jonas turėjo pridėti žodį „neatmieštas", kad apibūdintų didžią Dievo rūstybę. Taigi, norėdami suprasti žodžio „vynas" reikšmę Naujajame Testamente, turime pirmiausia išsiaiškinti, ką jis reiškė autoriaus kontekste. Lietuviško žodžio prasmė, pavartota vertime, gali neatitikti originalo reikšmės.
Biblija įspėja apie pavojų vartojant bet kokį vyno, galinčio paveikti žmogaus savikontrolę, kiekį: „Nežiūrėk į vyną, kad jis raudonas, spindi stikle ir švelniai nuryjamas. Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė ir suleidžia nuodus kaip angis" (Pat 23, 31-32). Vienintelis pateisinamas vartojimo atvejis - medicininiais tikslais (Lk 10, 34; 1 Tim 5, 23). Pasigėrimas Rašte traktuojamas ne kaip nekalta klaida, bet kaip visiškas dvasinis krachas ir žmogiškojo orumo praradimas (Jer 51, 57; Nah 1, 10; Oz 4, 18). Todėl, anot apaštalo Petro, „pasigerti" yra neatgimusio žmogaus bruožas (1Pt 4, 3). Aišku, tarp krikščionių gali būti nominalių tikinčiųjų, apie kuriuos Dievo žodis taip pat perspėja (Rom 13, 13; 1 Kor 5, 11). Jie tik „vadinasi" broliu ar seserimi, bet iš tiesų tokie nėra, jei gyvena neblaivų gyvenimo būdą. Juolab bažnyčios tarnautojas negali būti apkaltintas girtuokliavimu (1 Tim 3, 3; Tit 1, 7).
„Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkusios nesaikingumo, girtavimo <...>, kad toji diena jūsų neužkluptų netikėtai" (Lk 21, 34) - įspėja pats Jėzus. Čia kalbama apie širdies prisirišimą, o ne apie išorinę elgseną, kuri gali būti ir atsitiktinė, ir priverstinė. Šia prasme netgi teigtina, kad „girtavimas" tolygus atsitraukimui nuo Dievo valios, nes gali baigtis tuo, kad „Viešpaties diena" užklups netikėtai ir jai nebus pasiruošta. Neabejotina, kad krikščionys turi gyventi kupini Šventosios Dvasios, o ne mėgautis vynu (Ef 5, 18), kuris griauna krikščionio kūno, kaip „Dievo šventyklos", sveikatą (1 Kor 3, 17).
