Dvasia ir žodis

Kalbant apie šventumą, nesunku nugrimzti į moralizavimą: daryk tai, nedaryk šito... Vengdami moralų, pamokslininkai stengiasi neliesti ir pačios temos. Šventumas neretai siejamas su išore - ką vilkėti, ką valgyti, kaip šukuotis ir t.t.

Kristaus imitavimas

Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems; taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Todėl nebūkite jų bendrai! Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai, - nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa, - ištirdami, kas patinka Viešpačiui. Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda net sakyti. Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus". Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia (Ef 5, 1-17).

Ši apaštalo Pauliaus ištrauka iš Laiško efeziečiams atskleidžia įtampą, o dar tiksliau - dvasinę kovą, verdančią tarp šviesos ir tamsos. Pačiame šio karo sūkuryje gyvena tikintieji. Nenuostabu, jog siekdami patikti Viešpačiui, jie nuolat išgyvena vidinę agoniją. Paulius rodo kelią į pergalę, kviesdamas krikščionis sekti Dievu. Nuo Tomo Kempiečio, o gal ir dar nuo anksčiau, šis būdas žinomas kaip de imitatione Christi - Kristaus imitavimas, sekimas. Knygos, pavadintos būtent šia fraze, įžangoje Kempietis primena Kristaus teiginį, jog sekantis Juo nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12). Jei norime būti apšviesti ir išlaisvinti iš savo širdies tamsumos, anot Kempiečio, turime imituoti Jėzaus gyvenimą ir būdą. Jo centre, be abejonės, yra kryžius. Nešdami jį, pradedame sekti Jėzumi. Nors Kempietis ir necituoja Pauliaus, akivaizdu, jog atkartoja jo mintis, skirtas efeziečiams. Paminėkime pačias svarbiausias.

Paskui Sodomą ir Gomorą

Ištvirkavimas, netyrumas, godumas, kurį apaštalas vadina stabmeldyste, taip pat nešvankumas ir kvailos šnekos nedera šventiesiems. Šios nedorybės būdingos tamsos vaikams ir šventųjų susirinkime neturi būti net minimos. Ar, mūsų galva, tai per aukšti reikalavimai? Gal jie taikytini tik pirmo amžiaus krikščionims, o dvidešimt pirmo - ne? Tai retoriniai klausimai, nes moralė nepavaldi laikui. Apaštalų įtvirtinti krikščioniškos dorovės principai yra norminiai visoms kartoms - kol Viešpats sugrįš. Net jei kurioje nors kultūroje nuodėmė ir tampa norma, krikščionys ją turi pasmerkti. Antraip jie tampa tamsos bendrai. Pavyzdžiui, Europos parlamento politika, siekianti Europos Sąjungos šalyse įteisinti „alternatyvias šeimas", kurios suprantamos kaip ne santuokoje ir nesvarbu kokios lyties drauge gyvenančios poros, yra akibrokštas šių dienų bažnyčiai. Tokia politika, paneigdama tradicines vertybes puoselėja ne toleranciją, bet griauna valstybes. Šeima yra bet kurios visuomenės socialinio stabilumo pamatas ir vitalinis kūrybos šaltinis. Jai kuriama alternatyva nėra nauja. Biblijoje ją geriausiai vaizduoja Sodomos bei Gomoros miestų moralė, taip pat Kanaano tautų lytiniai iškrypimai. Postmodernus reliatyvizmas, paverčiantis biblinius ir tradicinius krikščioniškos etikos postulatus  subjektyviu pasirinkimu, yra nepriimtinas krikščioniškai pasaulėžiūrai. Keičiantis laikmečiams, bažnyčia turi reformuotis, tačiau reformos gali keisti liturgiją, bet ne moralę. Nedorybė lieka nedorybe, net jeigu jai suteikiama alternatyvi sąvoka, o jos įteisinimui skiriamos didelės lėšos.

Satyra bažnyčioje?

Ne tik ištvirkavimo nuodėmė - beje, čia vėl nedorybių sąrašo pradžioje sutinkame jau aptartą porneia - bet ir visai „nekaltos" nuodėmės nedera šviesos vaikams, pavyzdžiui, kvailos kalbos ir juokų krėtimas. Mes galvojame, kad Paulius peržengė ribas, smerkdamas pokštavimą. Lietuviai šiandien įprato socialines blogybes paversti anekdotais ir juoktis iš politikų nedorybių. Todėl toks populiarus yra „Dviračio šou" bei į jį panašios TV programos. Be abejo, ironija būdinga ne tik lietuviškam mentalitetui. Ir ne visa ironija nuodėminga. Šventajame Rašte jos irgi surasime - tereikia įsigilinti į Jonos pranašystę arba į paties Pauliaus rašymo stilių, kad ir nuo dešimto iki dvylikto skyriaus 2-jame Laiške korintiečiams. Garsus italų komikas ir režisierius Roberto Benigni filme „Gyvenimas yra gražus" išdrįso į patį tragiškiausią dvidešimto amžiaus įvykį - holokaustą - pažvelgti pasitelkdamas komedijos žanrą. Filmas pelnė ne tik daugybę apdovanojimų, tarp jų ir Oskarą, bet ir buvo šiltai priimtas žmonių, asmeniškai išgyvenusių holokaustą. Pritarčiau tų kritikų nuomonei, kurie teigiamai įvertino šį filmą, pabrėždami, jog satyra yra vienas efektyviausių žanrų akistatoje su blogiu. Ir visgi bažnyčioje satyros negali būti daug. Verta pastebėti, jog juokų krėtimui Paulius priešpastato dėkojimą. Nors „dėkojimas", minimas penktame Laiško efeziečiams skyriuje, ir neturi liturginio atspalvio, vis dėlto turėtume žinoti, jog graikiškame tekste - tai eucharistija. [2]  Dėkingumui ankstyvoji bažnyčia suteikė ypatingą reikšmę, todėl ilgainiui šiuo žodžiu pradėtas vadinti ir visas Viešpaties vakarienės šventimas. Juk prieš laužydamas duoną ir paduodamas taurę vyno, Jėzus visų pirma padėkojo (Mt 26, 27; Lk 22, 17-19). Išties būtent dėkingumas net visiškos tamsos akivaizdoje padeda išlaikyti tikėjimą Dievu. Reikėtų prisiminti ir Augustino pastebėjimą, jog svetima nelaimė teikia malonumo ir noras mėgautis savo pranašumu dažnai yra tikroji pašiepimo ir pasityčiojimo priežastis. [3]

Pigi malonė

Ne tik šių dienų krikščionys lengvabūdiškai elgiasi nuodėmės atžvilgiu. Visuomet egzistavo doktrinų skleidėjų, pateisinančių nuodėmę. Rodos, su tokiais mokytojais buvo susidūrę ir efeziečiai, nes apaštalas juos įspėja: „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus" (Ef 5, 6). Nors plepalai ir tušti, tačiau, kai jiems suteikiamas teologinis pagrįstumas, jie tikrai gali suvedžioti. Pavyzdžiui, liuteronų pastorius ir teologas Dietrichas Bonhoefferis („Mokinystės kaina") atskleidžia, kaip nuteisinimo tikėjimu doktrina gali virsti spąstais. Jei krikščionių gyvenimas niekuo nebesiskiria nuo pasauliečių, jie yra iškeitę brangią Dievo malonę į tą, kurią Bonhoefferis vadina pigia:

„Pigi malonė - tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be išpažinties, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė - tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio". [4]

Pigi malonė nepajėgi nuteisinti nusidėjėlio, ji tik pateisina nuodėmę. Būtent tai ir pabrėžia apaštalas Paulius, sakydamas, kad „joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės" (Ef 5, 5). Už nedorybes ateina Dievo rūstybė, o ne išteisinimas. Malonė veiksminga tik atgailaujančioje širdyje, ir tik sekantys Kristumi paveldės Dievo karalystę.

Slaptoji Balaamo strategija

Klaidingo mokytojo, apgavusio Dievo tautą „tuščiais plepalais", ryškiausiu pavyzdžiu Šventajame Rašte galėtume laikyti pranašą Balaamą (Sk 22-24 sk.). Izraeliui prakeikti jį pasamdė Moabo karalius Balakas. Balaamas Izraelio neprakeikė, o palaimino, paaiškindamas karaliui, jog pranašystės metu gali kalbėti tik Dievo duotus žodžius. Visgi jam užbaigus savo „misiją", Izraelio tauta „pradėjo paleistuvauti su Moabo dukterimis. Jos kvietė izraelitus į aukojimo šventes. Ten jie valgė ir lenkėsi prieš jų dievus" (Sk 25, 2-3). Tai, jog Balaamas tiesiogiai prisidėjo prie šio moabiečių elgesio, sužinome vėliau iš Mozės (Sk 31, 15-16). Pasirodo, jog gašlios Moabo moterys vykdė slaptą Balaamo strategiją. Nors, išoriškai vertinant, Balaamas buvo dievotas ir klusnus Viešpačiui, tačiau iš tiesų buvo godus, sugedęs ir klastingas. Moabas, matydamas, jog naudodamas karinę jėgą Izraelio nenugalės, pasiūlė griauti tautą iš vidaus. Pats Dievas taps Izraelio priešu, jei vyrai pasiduos ištvirkimui. Štai tuomet Moabas ir laimėsiąs. Balaamas tapo visų klaidingų mokytojų provaizdžiu Biblijoje. Naujojo Testamento autoriai klaidžiamokslių skelbėjus sulygina su juo (2 Pt 2, 14-15; Jud 11; Apr 2, 14-16). Doktrinos, kurios nuodėmę pateisina ar net suteikia tam dvasingumo atspalvį, griauna bažnyčią iš vidaus. Todėl D. Bonhoefferis pigią malonę ir vadina „mirtinu bažnyčios priešu" bei kviečia kovoti dėl brangios malonės.

Be to, Balaamo strategija atspindi ir dvasinio gundytojo sėkmingai naudojamą taktiką. Nepamirškime, kad ir šiuo vardu Naujasis Testamentas kalba apie šėtoną (Mt 4, 3; 1Tes 3, 5). Jo planas paprastas: sugundyti nusidėti Dievo žmones, o po to apkaltinti juos prieš Dievą. Dėl to velnias dar vadinamas brolių kaltintoju (Apr 12, 10). Šie du mūsų priešo apibūdinimai padeda suprasti ir jo naudojamą kovos taktiką. Gundydamas šėtonas prisistato kaip šviesos angelas, norintis suteikti mums daugiau, nei leidžia Dievas. Daugiau nepriklausomybės, daugiau išminties, daugiau gyvenimo. Jei patikime jo melu ir nusidedame, jis parodo tikrąjį savo veidą - pradeda mus žeminti ir smerkti. Pagundymo metu nuodėmė žada suteikti malonumą, tačiau po to atneša tik kaltės ir pasmerkimo jausmą. Kovodami dvasinę kovą, „piktą dieną" turime priešintis ir išstovėti (Ef 6, 13-17). Tačiau jei nepavyksta ir suklumpame, neturime pasiduoti pasmerkimui. Tuomet privalome su atgailaujančia širdim grįžti pas savo Užtarėją, teisųjį Jėzų Kristų, kuris pats yra permaldavimas už mūsų nuodėmes (1 Jn 2, 1-2). Prisiminkime, jog Dievo Teisėjo akivaizdoje yra ne tik kaltintojas, bet ir Užtarėjas. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad mums jas atleistų ir apvalytų nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9). Kristus atjaučia mūsų silpnybes, nes pats buvo gundytas viskuo, tačiau nenusidėjo (Hbr 4, 15).

Kovodami šią dvasinę kovą, mes iš tiesų sekame Jėzumi. Juk būtent savo šventu gyvenimu Jis nugalėjo velnią. Vien išvydusios Jėzų, netyros dvasios išeidavo iš žmonių, rėkdamos „Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!" (Mk 1, 25). Šventumas - stipresnis už nuodėmę. Šviesa šviečia tamsoje ir tamsa jos užgožti negali. Gyvenimo pabaigoje Jėzus pasakė: „<...> ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko" (Jn 14, 30). Tačiau ir mus apaštalas Paulius ragina neduoti vietos velniui (Ef 4, 26). Imituoti Kristų. Juk taip gyventi įpareigoja jau pats krikščionio vardas, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „panašus į Kristų, toks, kaip Kristus".

[2] Dėkojimas gr. euvcaristi,a (eucharistia).

[3] Augustinas, Aurelijus. Išpažinimai. Vilnius, Aidai, 2004, 56 p.

[4] Bonhoeffer, Dietrich. The Cost of Discipleship. New York, Touchstone, 44-45 p.