- Mama, Bobas turi žaidimų kompiuterį. Jis nuostabus! Gal ir aš galėčiau tokį gauti? - paprašė manęs Haris vos mums išvažiavus iš Bobo kiemo.
Dar prieš važiuodama pasiimti sūnaus, pagalvojau, kad išgirsiu ką nors panašaus. Ir, žinoma, po to visą savaitę, kai tik išgirsdavau „kompiuteriniai žaidimai", visuomet tai palydėdavo žodžiai: „Mama, taip neteisinga! Bobas turi žaidimų kompiuterį, tai kodėl aš negaliu jo turėti?"
Taip, aš žinau, kad Bobas turi žaidimų kompiuterį, Maiklas - arklį, Ostinas - baseiną, Keisis - keturratį, o Hektoras turi turbūt visus pasaulyje žinomus žaislus. Aš daugybę kartų sakiau sūnui, jog Dievas nori, kad mes būtume patenkinti tuo, ką Jis mums davė, bet atrodė, jog mano sūnus mato tik tai, ko neturi, ypač per šventes. Krikščionys pašaukti būti patenkinti tuo, ką turi (Hbr 13, 5) ir saugotis godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos (Lk 12, 15). Žinoma, čia įeina ir žaidimų kompiuteris, ir baseinas, ir arklys.
Tačiau argi aš pati neturiu sąrašo, ką norėčiau turėti? Pavyzdžiui, mano draugės Karenos vyras visuomet nuperka visus maisto produktus ir pats gamina maistą. Man tai patinka! Džeinė turi anytą ir šešurą, kurie bet kada gali prižiūrėti vaikus. Argi tai ne patogu? O mano draugė Anetė turi tarnaitę!
Keturiolikmetė mūsų dukra ne ką geresnė: ji dažnai primena man, jog jos draugės Nikolės mama leidžia jai vienai eiti į kiną ir nesekioja visur kaip aš. Samantos mama neverčia lankyti nuobodžių pianino pamokų, o Keitei įvėrė auskarus, kai šiai buvo tik treji! Akivaizdu, jog, jei kalbėsime apie nepasitenkinimą, obuolys nuo obels netoli nurieda...
„Pasaulis skelbia: kuo daugiau turi (įtakos, turto, komforto), tuo laimingesnis esi, - aiškina daktaras Čakas Borselino, knygos „Kaip išauklėti pačius nuostabiausius vaikus" (How to raise totally awesome kids) autorius ir televizijos laidos „Namuose su Čaku ir Džeine" vedėjas. - Tokio „vis daugiau, daugiau ir daugiau" mąstymo problema yra ta, kad „daugiau" niekada negana. Dievo žodis mus moko: neprisitaikykite prie šio pasaulio (Rom 12, 2). Kaip krikščionys mes turime viena koja gyventi šiame godžiame pasaulyje, bet žinoti, kad Dievas yra paruošęs geresnį kelią".
Pateiksiu keletą patarimų, kaip būti patenkintiems patiems ir kaip ugdyti vaikus nepatenkintame pasaulyje.
1. Pradėkite dėkoti. Prisiminkime pirmo laiško Tesalonikiečiams 5 skyriaus 18 eilutę. Čia apaštalas Paulius mums primena: Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.
Tai nėra labai paprasta. Kaip sako 15 knygų, tarp jų ir „Tėvystės enciklopedija" (The Parenting Encyklopedia), autorė Keril Kriuger, dėkingumą reikia puoselėti. Jei vaikas nuolat girdi jus besiskundžiant dėl darbo ar niurzgant dėl seno automobilio, be abejo, tai moko jį būti nepatenkintam. Ir priešingai, jei jis girdės jus sakant: „Esu dėkingas Dievui, kad turiu darbą" arba „Kaip gerai, kad mes turime šį namą", jis taip pat mokysis būti dėkingas. Yra viltis, kad vieną dieną ir jūsų vaikas pradės galvoti: „Džiaugiuosi, kad turiu dviratį, nors ir seną. Esu dėkingas, kad galiu skaityti, nes daug žmonių negali".
Viena tris vaikus auginanti mama sako: „Mes gyvename turtingoje bendruomenėje, todėl nesunku pradėti pavydėti prašmatnių atostogų ir puikių namų. Aš kasdien stengiuosi pamąstyti apie kelis dalykus, kurių neįmanoma nusipirkti už pinigus. Tai, pavyzdžiui, mano mažylio juokas, paauglės dukros apsikabinimas ar kai vyras net neprašomas sutvarko virtuvę".
Pamėginkite apie tai pamąstyti ir jūs. Kitą kartą, kai visa šeima susėsite prie stalo pietauti, paprašykite kiekvieno šeimos nario išvardinti tris dalykus, už kuriuos jis yra dėkingas. Kai širdis prisipildo dėkingumo, joje nebelieka vietos nepasitenkinimui.
2. Pirmiausia rūpinkitės kitais. „Kai žmogus galvoja, jog jis yra pasaulio centras ir jo poreikiai yra patys svarbiausi, ateina nepasitenkinimas, - aiškina K.Kriuger ir siūlo pratinti vaikus ir, žinoma, patiems daryti gailestingumo darbus - pradėti galvoti apie kitus.
Galbūt vaikas gali pradėti padėdamas išnešti pagyvenusiems kaimynams šiukšles, o jūs galite paaukoti šiek tiek savo santaupų labdarai. Kartu su visa savo šeima galite patarnauti dalindami maistą vargšams ar lankydami benamių prieglaudą. Gali būti, jog vaikai net nenutuokia, jog šalia gyvena žmonės, kurie neturi net tokių būtinų dalykų kaip maistas ir pastogė.
Vendė ir Nelsonas Korčado, gyvenantys JAV, padėjo įsikurti jų rajone prieglobstį gavusiems našlaičiams iš Sudano. „Mūsų septynerių ir devynerių metų vaikai padėjo surinkti visus reikalingus daiktus ir įrengti kambarį berniukui, - pasakoja Vendė. - Pamačiau, kaip mūsų vaikai, kartu su mumis dirbdami savanoriais, subrendo ir tapo gailestingi. Neseniai dukra manęs paklausė: „Mama, kodėl pusė pasaulio badauja, o kita pusė žmonių yra nutukę?"
Taip mes su vaikais atradome puikią galimybę ne tik padėti kitiems, bet ir užpildyti tuštumą savo gyvenime. Kiekvieną trečiadienį mūsų bažnyčios žmonės gamina ir dalija priešpiečius senelių namuose. Savo šeimoje mes neturime senelių ar vyresnių tetų bei dėdžių, todėl vaikai neturi ryšio su ta karta. Maisto dalijimas yra antraeilis dalykas, nes žymiai svarbiau yra praleisti su jais laiką, pamaitinti vienišų senelių sielas. Be to, tų apsilankymų metu mūsų vaikai pasisemia ir išminties. Duodamas visada gauni.
3. Mokykimės džiaugtis laukimu. Kai buvau maža mergaitė, kiekvieną vasarą mūsų šeima keliaudavo į Pietus aplankyti giminaičių. Man ir seseriai būdavo sunku sulaukti tos kelionės, todėl mes žaisdavome „atostogas", įsivaizduodamos tą džiaugsmą, kurį patirsime. Žvelgdama atgal matau, jog pati kelionė net nublankdavo prieš tą džiaugsmą, kurį patirdavome jos laukdamos.
Ar dažnai jūsų vaikai ko nors laukia, įsivaizduodami, kaip tai bus džiaugsminga? Ką mes iš jų atimame, tą pačią minutę duodami jiems viską, ko jie nori?
Kai kitą kartą vaikas ko nors paprašys, padėkite jam sukurti planą, kaip tai įsigyti. Pavyzdžiui, jei jis nori naujo dviračio, pasiūlykite jam pačiam sutaupyti pusę pinigų sumos.
Šią strategiją mes taikome ir savo šeimoje. Mes sudarėme sutartį: pusę sumos sutaupai tu, o kitą pusę sumokėsime mes su tėčiu. Kiekvieną kartą, kai sūnus eina į svečius pas Bobą, jam primename, be ko jis „negali gyventi". Pradėjęs taupyti, sūnus atrado tame džiaugsmą. Dabar jis daugiau skaičiuoja savo santaupas ir džiaugiasi tuo, kiek daug sutaupė, ir mažiau šlovina žaidimų kompiuterį. Mums be galo įdomu, kas įvyks, kai jis pasieks savo tikslą.
4. Nubrėžkite ribas. Paaugliai dažnai būna nepatenkinti, jog kiti vaikai gali daryti tai, kas jiems neleidžiama. Norėdami laimėti šiame nepasitenkinimo mūšyje, savo šeimoje nubrėžkite aiškias ribas. K.Kriuger rekomenduoja štai ką: pasakykite: „Ne, šiais metais neleisime tau įsiverti auskarų. Galėsi tai padaryti, kai būsi trylikos". Arba, užuot griežtai draudę eiti į pasimatymą, pasakykite savo dukrai: „Kai būsi šešiolikos, galėsi važiuoti į pasimatymą viena, o iki tol aš vešiu tave arba tu su draugu gali susitikti ir kalbėtis namuose".
Jei vaikas nori daryti tai, kas aiškiai prieštarauja šeimos taisyklėms, nustatykite periodą, kiek laiko tai jam bus neleidžiama. Jei jis galės tai daryti, kai bus vyresnis, pasakykite jam, kada, ir to laikykitės. Vaikas, kuris žino savo ribas, yra daug laimingesnis, saugesnis ir labiau patenkintas.
Mes greitai įsitikinome, kokia veiksminga ši taktika. Mokykloje, kurią lanko mūsų dvylikametė dukra Molė, moksleiviai gali eiti į šokius nuo 4-tos klasės, tačiau tiek mano vyrui Deividui, tiek man atrodo, jog tai - per anksti. Kai vienas berniukas iš Molės klasės pakvietė ją į šokius, ji paklausė mūsų, ar gali eiti. Kartu su Deividu paaiškinome, jog kol mokėmės pagrindinėje mokykloje, mes į pasimatymus neidavome. Mūsų nuostabai, Molės reakcija leido mums atsipūsti! Pasirodo, jog ji iš tiesų nenorėjo eiti, bet nežinojo, kaip pasakyti „ne". Užtikrinau ją, jog ji bet kada gali ateiti pas mane ar tėtį, kai tik jaus bendraamžių spaudimą ir nežinos, kaip iš tos situacijos išsisukti.
5. Tikėkitės pagundymų. Vien tik praėjusiais metais JAV buvo išleista 469 mlrd. dolerių reklamoms, kurios žadintų mumyse nepasitenkinimą tuo, ką turime, ir pirktume tai, kas siūloma. Reklamos industrija ypač klesti kalėdinių dovanų sezono metu!
Knygos „Kaip pasiekti savo vaikus" autorė Karena Dokrei įspėja tėvus tikėtis pagundymų ir sumaniai į juos reaguoti. Pavyzdžiui, kai kitą kartą vaikas paprašys ko nors, „be ko jis negali gyventi", ji rekomenduoja atsakyti taip: „Taip, šis dviratininko šalmas atrodo puikiai. Kuo jis tau patinka? Ką darytum, jei jį turėtum? Nupiešk jį ir mes pakabinsime piešinį tavo kambaryje". Jei žadinsite savo vaiko meninius gebėjimus, jis gaus tai, ko jam iš tiesų labiausiai reikėjo - dėmesį ir džiaugsmą iš žmonių, kuriuos jis labiausiai myli.
Taigi, mūsų sūnus vis dar neturi žaidimų kompiuterio. Dukra vis dar lanko pianino pamokas, o aš vis dar pati šveičiu savo spinteles. Tačiau mes skiriame daugiau dėmesio ir dėkojame Dievui už gausius palaiminimus, kuriuos Jis mums išliejo.
Paruošta pagal str., spausdintą žrn. „Christian Parenting Today" (2004 m. žiema),
vertė Lina Tamonytė
