Dėkingumas yra požiūris, nuostata, ir svarbiausia šios nuostatos dalis - kaip mes priimame Dievą. Pavyzdys galėtų būti Sara, kuri būdama 89 metų neturėjo vaikų, bet tai netrukdė jai jausti Dievo artumą savo gyvenime. Ji liūdėjo, kad jie su Abraomu neturi vaikų, bet buvo dėkinga už tai, ką Dievas jai buvo suteikęs. O kai Dievas apdovanojo Sarą malone pastoti senyvame amžiuje, ji iš karto suprato, kad tai - Dievo darbas. Ji buvo dėkinga, nors gal net nepasakė „ačiū".
Pažiūrėkime į kelias Pradžios knygos 21 skyriaus eilutes: Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs. Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs. Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku. Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas. Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. Sara tarė: „Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi. Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje" (Pr 21, 1-7).
Vardas „Izaokas" reiškia juoką, ir čia Sara žaidžia žodžiais, sakydama, kad Dievas jai suteikė ir jos sūnų „Juoką", ir jos vidinį džiaugsmą. Pripažindama, kad be Dievo pagalbos tai negalėjo įvykti, ji išreiškia savo dėkingumą, džiaugiasi, kad ji tapo liudijimu kitiems.
Panašiai atsitiko ir su vienu iš Izaoko anūkų - Juozapu. Prisiminkime: Juozapas buvo savo brolių parduotas į vergiją, neteisingai apkaltintas faraono žmonos ir galiausiai įmestas į kalėjimą. Tik po šių įvykių jis tapo Egipto ministru pirmininku. Bet net ir ištiktas tokių rūpesčių, jis tikėjo ir pasitikėjo Dievu. Pradžios knygos 41 skyriuje skaitome: Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters. Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: „Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus". Antrąjį jis pavadino Efraimu: „Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje" (Pr 41, 50-52).
Ar matote dėkingą Juozapo nuostatą, nors jis neištaria padėkos žodžių? Mūsų požiūris į gyvenimą kalba žymiai garsiau ir atskleidžia, kaip mes jaučiamės, ką išgyvename širdyje.
O dabar paskaitykime psalmininko žodžius: Aš giedosiu apie Tavo stiprybę, garsiai giedosiu rytmetį apie Tavo gailestingumą. Tu buvai man tvirtovė ir priebėga vargų metu. Mano stiprybe, Tau giedosiu, nes Dievas yra mano tvirtovė, mano gailestingasis Dievas (Ps 59, 16-17).
Čia ir vėl, kaip Saros bei Juozapo atveju, mes neišgirstame psalmės autoriaus „ačiū", bet vis dėlto, galime matyti, kaip labai jis dėkingas Dievui. Jis šlovina Dievą, ir tos giesmės yra padėkos auka Viešpačiui.
Dabar pažvelkime į 105 psalmę. Šį kartą atkreipkime dėmesį į psalmininko dėkingumą, pripažįstant Dievo darbą Viešpaties tautos, Izraelio, istorijoje: Jis išvedė juos su sidabru ir auksu, jų giminėse nebuvo ligonių. Džiaugėsi egiptiečiai, jiems iškeliavus, nes labai išgąsdinti buvo. Jis dengė juos debesimi ir naktį apšvietė juos ugnimi. Jiems paprašius, Jis putpelių jiems atsiuntė, maitino juos dangaus duona. Jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys, jie tekėjo kaip upė per sausą žemę. Jis atsiminė savo šventą pažadą Abraomui, savo tarnui, ir išvedė savo tautą su džiaugsmu, savo išrinktuosius su linksmybėmis. Pagonių žemes jiems išdalino, tautų turtai jiems atiteko, kad Jo įsakymų laikytųsi, vykdytų Jo įstatymą. Girkite Viešpatį! (Ps 105, 37-45). Ir vėl neišgirstame „ačiū", bet aiškiai matome autoriaus požiūrį, jo dėkingumą.
Visa, ką jau perskaitėme, vyko praeityje. Dabar pažvelkime į ateitį. Paskaitykime kelias eilutes iš Apreiškimo knygos: Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!" Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, sakydami: „Amen! Palaiminimas, ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!"
Šios eilutės nekalba apie tai, kad neturėtume sakyti „ačiū", bet parodo, jog mūsų dėkingumas Dievui geriausiai suprantamas ir yra įtikinamas, kai tai tampa mūsų šlovinimo ir garbinimo dalimi, kai savo dėkingumą išreiškiame kasdieniame gyvenime.
Ar esame dėkingi? Ar mūsų dėkingumo užteks iki kitų metų ir dar daugiau? Ar būsime mylintys ir gailestingi, kokius Dievas kiekvieną iš mūsų sukūrė? Į šiuos klausimus galime atsakyti teigiamai, tačiau negalėsime to įgyvendinti, jeigu dėkingumas nebus mūsų gyvenimo dalis. Tikras dėkingumas niekada nebus savanaudiškas ir nesieks naudos sau.
Kreipkimės į Dievą, atverkime Jam savo širdį ir priimkime visa, ką Jis yra mums paruošęs. Ir kaip Sara, Juozapas, psalmininkas ir visa dangaus kareivija, giedokime Jam gyrių iš dėkingos ir džiaugsmingos širdies.
Iš www.all-creatures.org
vertė Jurgita Tirūnienė
