Priedas

Šįkart norėčiau prisiminti keletą Džonatano Edvardso minčių. Jos puikiai tinka mūsų laikams, nors jei jis gyventų šiomis dienomis, gal tai ir neatrodytų taip reikšminga. Pažiūrėkime, ką šis garsus pamokslininkas sako apie dėkingumo pamatą.
„Tikroji padėka ar dėkingumas Dievui už Jo gerumą mums turi kilti iš meilės Dievui už tai, kas Jis yra, o natūrali padėka neturi tokio patirtimi besiremiančio pagrindo. Maloningas dėkingos širdies meilės Dievui atsakas už patirtą gerumą kyla iš meilės kupinos širdies, kuri aiškiai suvokia Dievo tobulumą". [1]
Kitais žodžiais tariant, dėkingumas nėra tik gėrėjimasis Dievo teikiama malone. Tikrosios padėkos šaknys slypi kur kas giliau - dėkinga širdis gėrisi Dievo charakterio grožiu ir tobulumu. Jei tai nėra mūsų padėkos pamatas, mūsų padėka nepranoksta to, ką patiria „kūniškas žmogus", neturintis ryšio su Dievu ir naujos prigimties Kristuje. Tuomet „dėkingumas" Dievui yra malonus ir svarbus tiek, kiek ir kitos netikinčiųjų emocijos, kylančios ne iš gėrėjimosi Juo.
Turbūt ir jūs nebūtumėte pagerbtas, jei aš dažnai dėkočiau už jūsų dovanas man, tačiau jūsų atžvilgiu nejausčiau gilios pagarbos ir jumis, kaip asmeniu, nesidomėčiau. Jūs jaustumėtės įžeistas, kad ir kaip aš dėkočiau. Jei jūsų charakteris ir asmenybė nežavėtų manęs ar aš nesidžiaugčiau galėdamas būti šalia, jūs jaustumėtės išnaudojamas, kaip įrankis ar mašina, gaminanti tai, kas man iš tiesų patinka.
Taip yra ir su Dievu. Jei mes nesižavime Jo asmenybe ir charakteriu, tuomet visi mūsų pareiškimai apie padėką yra tarsi žmonos padėka vyrui už pinigus, kuriuos gauna iš jo, bet išleidžia juos su kitu vyru. Panaši situacija piešiama ir Jokūbo laiško 4 skyriuje. Jokūbas kritikuoja maldos motyvus, dėl kurių Dievas pasijunta lyg žmonos apgautas vyras. Jokūbas sako: Jūs prašote, ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? (Jok 4, 3-4). Kodėl šiuos besimeldžiančius žmones jis vadina „paleistuviais"? Todėl, kad net melsdamiesi jie palieka Dievą (savo vyrą) ir seka paskui pasaulį (meilužį). Ir dar labiau apsunkindami situaciją, jie prašo savo vyro finansuoti jų svetimavimą!
Stebėtina, tačiau šiuos klaidingus dvasinius motyvus galima pastebėti ir tuomet, kai žmonės dėkoja Dievui už tai, kad Jis atsiuntė Kristų mirti už juos. Galbūt ir jūs esate girdėję žmones sakant, kokie mes turėtume būti dėkingi už Kristaus mirtį, nes tai įrodo kaip Dievas mus vertina. Tačiau koks yra šios padėkos pagrindas?
Džonatanas Edvardsas vadina tai veidmainių padėka. Kodėl? Todėl, kad pirmiausia jie džiaugiasi ir jaučiasi pakylėti dėl fakto, kad yra sukurti beveik kaip Dievas. Tada, jau stovėdami ant šio pagrindo, jie Juo žavisi... Jie jaučiasi labai pamaloninti, girdėdami, kiek Dievas ir Kristus dėl jų padarė... Iš tiesų jie džiaugiasi savimi, o ne Dievu. [2]
Žinia, kad šiandien labiausiai paplitusi reakcija į kryžių gali būti vadinama prigimtine meilė sau, ir neturi jokios dvasinės vertės, šokiruoja. Bet gerai yra įsiklausyti į Džonatano Edvardso žodžius. Jis akcentuoja biblinę tiesą, kad visa, ką darome, įskaitant ir mūsų padėką, darytume Dievo šlovei (1 Kor 10, 31).
Dievas nėra pašlovinamas, jei padėkos pagrindas yra dovanos vertė, o ne Davėjo tobulumas. Jei padėka remiasi dovanos, o ne Dievo grožiu, tai greičiausiai yra stabmeldystė. Melskime, kad Dievas dovanotų mus širdį, kuri džiaugtųsi ir žavėtųsi tuo, kas Jis yra, o mūsų padėka už Jo dovanas būtų tik aidas, atkartojantis mūsų žavėjimąsi dovanų Davėjo tobulumu.
Iš www.desiringGod.org
vertė Raimonda Jašinauskienė

[1]  Jonathan Edwards, Religious Affections, The Works of Jonathan Edwards, Vol. 2, New Haven: Yale University Press, 1959.
[2] ten pat.