Mylimieji, šie mūsų tikėjimo išbandymai yra svarbūs, nes sauganti ir gelbstinti Dievo jėga veikia pagal mūsų tikėjimą Juo. Kuo stipresnis mūsų tikėjimas, tuo daugiau Jo saugančios jėgos atsivers mūsų gyvenime.
Apaštalui Pauliui taip pat teko kęsti sunkias nelaimes ir išbandymus. Jis liudija: tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane (Apd 20, 19). Vartodamas tą patį graikišką žodį „išbandymai", Paulius pripažįsta: „Aš žinau, kad per tai, ką išgyvenu, Viešpats bando manyje kažką pa-daryti. Jis nori pagimdyti manyje tvirtą tikėjimą!"
O Jokūbas rašo: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Jokūbas čia kalba ne apie aistrą ar sekimą kūno geiduliais. Ne, čia jis vartoja tą patį graikišką žodį, kuris reiškia „išbandymą sunkumais ir nelaimėmis". Taigi Jokūbas sako: „Kai ateina sunkūs išbandymai, džiaukitės! Galite būti tikri, kad tokiu metu Dievas darbuojasi jumyse. Tai ne velnias eina iš paskos, bandydamas jus sugniuždyti, o Viešpats, kuris nori jus sustiprinti. Jis veikia, vesdamas jus į poilsio ir tikėjimo vietą Jame!"
Aš tikiu, kad vienas iš dalykų, su kuriais Viešpats nori susitvarkyti savo bažnyčioje, yra nekantrumas. Nekantrumas yra ta šaknis, iš kurios kyla visi murmėjimai ir skundai. Kur yra nekantrumas, ten nėra tikėjimo.
Dievo vaikai garsėja nekantrumu! Mes nuolat nustatinėjame Dievui terminus, šaukdami: „Viešpatie, kiek ilgai dar turėsime šito melsti? Kur Tu esi? Jei greitai ko nors nepadarysi, bus per vėlu!" Tačiau Dievas į tokias maldas neatsako. Jis nuolat mus bando, kad pasiektų mūsų nekantrią dvasią!
Išeitis visuomet yra!
Petras rašo: Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo (2 Pt 2, 9). Čia vėl vartojamas tas pats žodis, reiškiantis „išbandymą sunkumais ir nelaimėmis". O Paulius rašo: Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti (1 Kor 10, 13).
Nėra jokios abejonės, kad Dievas nenori, kad mes nuolatos patirtume išbandymų. Kodėl Jis turėtų būti suinteresuotas, kad mes būtume bandomi ir skaudinami? Šlovę Jam teikia ne patys išbandymai, o mūsų išbandymų rezultatai!
Egzistuoja vienintelis būdas išsigelbėti nuo išbandymų - iškęsti išmėginimus. Pamąstykite: kai lankėte mokyklą, kaip galų gale ją pabaigėte? Išlaikėte baigiamąjį egzaminą. Jei jo kas neišlaiko, tenka grįžti vėl mokytis, tiesa? Taip atsitiko su senovės Izraeliu, kai Dievas atvedė izraelitus prie Raudonosios jūros. Dievas bandė savo žmones, mėgino juos ir tikrino. Jis atvedė juos prie pat pražūties ribos - iš dviejų pusių juos supo kalnai, priekyje buvo jūra, o iš paskos vijosi priešas.
Jokūbo frazė - patenkate į visokius išbandymus (Jok 1, 2) - kalba apie Izraelio išbandymus ir reiškia: „būti nuleistam į dugną, būti apsuptam priešų". Štai kas atsitiko Izraeliui: Dievas įmetė juos į tikrą duobę - į situaciją, iš kurios žmogaus pastangomis išsikapstyti neįmanoma!
Tačiau Viešpats, atvedęs Izraelį į tokias aplinkybes, tikėjosi tam tikros reakcijos - Jis norėjo, kad Jo žmonės pripažintų savo bejėgiškumą. Jis norėjo išgirsti juos sakant: „Mes atsimename, kaip Dievas išvadavo mus iš nelaimių. Prisimename, kaip Jis išvedė mus iš sielvarto žaizdro, kur darėme plytas, negaudami šiaudų ir neturėdami poilsio. Ir kai mirties angelas vaikščiojo po šalį, nė vienas iš mūsų vaikų nenukentėjo. Dievas išlaisvino mus tada, Jis ir dabar taip padarys! Dėkokime už Jo ištikimybę. Jis yra Dievas, ir Jis tesės mums duotus pažadus. Jis apsaugos mus nuo visų prieš mus pakilsiančių priešų. Taigi šokime dabar Viešpačiui, dėkingomis širdimis ir dėkodami!"
Gali pagalvoti: „Kaipgi galėjo Dievas tikėtis iš Izraelio tokios reakcijos? Jie buvo tik žmonės, atsidūrę beviltiškoje situacijoje. Argi iš tikrųjų buvo galima tikėtis, kad tokiomis baisiomis aplinkybėmis jie šoks?"
Žinoma! Čia ir buvo paslaptis, kaip jie galėjo ištrūkti iš tos situacijos. Matote, visų nesuskaičiuojamų sunkumų ir bandymų metu Dievas kai ko iš mūsų nori. Jis nori, kad bet kokių sunkumų metu aukotume Jam padėkos auką!
Manau, kad Jokūbas suvokė šią paslaptį, jei pataria: laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus (Jok 1, 2). Jis sako: „Nepasiduokite! Pastatykite savo širdyje aukurą ir išbandymų metu aukokite džiaugsmingą padėką."
Žinoma, Izraelis aukojo Viešpačiui gyrių ir padėką, bet jie tai darė ne toje Raudonosios jūros pusėje! Taip, žmonės džiaugėsi visą naktį, bet Dievui tai neteikė jokio malonumo. Kai ateina pergalė, bet kas gali šaukti iš dėkingumo. Bet Dievas klausė Izraelio: „Ar jūs šlovinsite mane prieš man atsiunčiant pagalbą, kai kova dar pačiame įkarštyje?"
Aš manau, kad jei izraelitai būtų džiaugęsi dar neperėję Raudonosios jūros, jų nebūtų reikėję vėl bandyti prie Maros vandenų. Gal jei jie būtų išlaikę Raudonosios jūros išbandymą, Maros vandenys būtų buvę ne kartūs, bet saldūs, ir, užuot visą laiką kelionėje kentę troškulį, jie būtų regėję visur dykumoje trykštantį vandenį.
Tačiau Dievas turėjo nuolatos bandyti Izraelį, kol jie pradės tikėti. Izraelitams vėl ir vėl tekdavo kovoti, jie buvo bandomi ir gundomi, nes neparodė Dievui tikėjimo. Ir išbandymai vis didėjo, nes jų metu žmonės nė karto nesustojo paaukoti Viešpačiui padėkos aukos!
Už ką dėkoti?
Vienu metu mūsų bažnyčios pastatą reikėjo iš esmės remontuoti. Bendruomenės narius taip pat užgriuvo problemos. Atrodė, jog visi pažįstami išgyveno vienokius ar kitokius išbandymus. O aš jaučiausi slegiamas visų šių naštų.
Aš įėjau į žmonos kabinetą ir išpyškinau: „Viskas! Man tuoj trūks kantrybė. Mėnesiui išeinu atostogų. Noriu dingti ir nieko neveikti".
Tada grįžau į savo kabinetą ir savęs gailėdamas atsisėdau. Pradėjau skųstis: „Viešpatie, ar ilgai deginsi mane šioje ugnyje? Ar dar ilgai turėsiu melsti dėl visų šių problemų, kol Tu ką nors padarysi? Ar nematai, kaip nuvargo mano dvasia? Viskam kliudo kokios nors aplinkybės. Aš dar niekada taip karštai nesimeldžiau, tačiau, atrodo, niekas nevyksta. Kada gi Tu man atsakysi, Dieve?"
Staiga ant manęs nusileido Šventoji Dvasia, ir aš susigėdau. Dvasia sušnibždėjo mano širdžiai: „Pradėk dabar dėkoti, Deividai. Atnešk Dievui padėkos auką už visa tai, ką tau padariau anksčiau, ir dėkok už tai, ką padarysiu ateityje. Dėkok man už tarnavimą šioje bažnyčioje, už savo sveikatą, už savo šeimą, už žmonos ir dukterų išgelbėjimą nuo vėžio. Aukok man padėkos auką, ir staiga viskas ims atrodyti kitaip! Pamatysi, tavo depresija išnyks. Tu būsi ramus kovodamas. Aš palaiminsiu tavo sielą, suteikdamas užtikrintumą!"
Šie žodžiai krito giliai man į dvasią. Tačiau aš norėjau žinoti, ką Viešpats turėjo omenyje, sakydamas „padėkos auka"? Nuskubėjau Biblijos abėcėlinėje rodyklėje ieškoti šios frazės. Mane nustebino visos rastos nuorodos:
- Teaukoja Jam padėkos aukas ir džiūgaudami teskelbia Jo darbus (Ps 107, 22).
- Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo (Ps 116, 17).
- Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes! (Ps 95, 2).
- Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį. Tai Viešpačiui bus meiliau už jautį, už jauniklį jautuką (Ps 69, 30-31).
Prisiminiau ir vieną labiausiai žinomų Biblijos ištraukų apie dėkojimą: Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Būkite dėkingi Jam, laiminkite Jo vardą! (Ps 100, 4).
Kai perskaičiau šios paskutinės eilutės komentarą, tapo aišku, kad psalmės autorius kalba apie sutaikinimo dieną Senajame Testamente. Kokia nuostabi ta diena!
Senosios sandoros metu Izraelis kiekvienais metais šventė sutaikinimo dieną, kurią žmonės buvo apvalomi nuo visų per praėjusius metus susikaupusių nuodėmių. Sutaikydavo tik kunigo paaukota auka. Taigi, prieš šią dieną kiekvienais metais virš stovyklos kabėdavo tamsus depresijos debesis, nes žmones slėgdavo susikaupusi jų nuodėmių našta.
Kokia nuostabiai reikšminga būdavo sutaikinimo dienos ceremonija! Izraelitai pradėdavo jai ruoštis prieš kelias savaites. Štai kas vykdavo tą dieną: prie šventyklos įėjimo būdavo atvedami du jauni ožiai, įteikiami aukščiausiajam kunigui kaip auka. Tie du ožiai turėdavo būti vienodo svorio, ūgio ir švarūs. Buvo metami burtai, ir vieną iš ožių išrinkdavo paaukoti kaip kraujo auką (jo sprandas būdavo apvyniojamas raudonu audiniu, taip jį atskiriant aukojimui), o kitas ožys būdavo vadinamas atpirkimo ožiu ir laikomas už šventyklos ribų.
Pirmąjį ožį atvesdavo prie aukuro ir paskersdavo. Tada į dubenį surinktą jo kraują kunigas įnešdavo į šventų švenčiausiąją, kur smilkydavo smilkalus. Degantys smilkalai pripildydavo šventų švenčiausiąją kvapo, kuris simbolizuodavo Dievo buvimą. Tada kunigas pašlakstydavo krauju Sandoros skrynios dangtį, ir septynis kartus - prieš jį.
Visos aukojimo procedūros metu stovykloje esantys žmonės gulėdavo kniūbsti. Niekas nematydavo, kaip ji vykdavo. Tačiau ritualas reikšdavo, kad jų nuodėmės atleidžiamos.
Kita ceremonijos dalis buvo skirta kiekvienam izraelitui, kaip aiškiai matomas, iliustruotas pamokymas. Tuomet visi atsistodavo ir džiaugdavosi.
Dar šventoje vietoje aukščiausiasis kunigas nusivilkdavo savo ypatinguosius drabužius ir apsivilkdavo įprastais kunigo rūbais. Jis išeidavo ir uždėdavo abi savo rankas ant antrojo - atpirkimo ožio. Hebrajų kalbos žodis, verčiamas kaip „atpirkimo ožys", reiškia „panaikinimą". Kunigo rankų uždėjimas ant atpirkimo ožio simbolizuodavo visų žmonių nuodėmių perkėlimą ant gyvulio galvos: ir, uždėjęs jam ant galvos abi rankas, išpažins visas izraelitų nedorybes, visus jų nusikaltimus ir nuodėmes, sukraudamas jas ant ožio galvos. Tada tam skirtas asmuo išves ožį į dykumą (Kun 16, 21).
Čia minimas „tam skirtas asmuo" būdavo stiprus, fiziškai sveikas žmogus, išrinktas būtent šiai, daug pastangų reikalaujančiai užduočiai - atpirkimo ožiui išvesti į dykumą ir ten jį palikti. Šis žmogus negalėjo nuvesti ožio į bet kokią vietą dykumoje, nes gyvulys galėjo parklysti atgal, ir žmonėms tai vėl primintų jų nuodėmes. Taigi tas žmogus turėjo nuvesti ožį toli, į negyvenamas vietas, iš kur ožys nebegrįžtų.
Ir ožys išneš visus jų nusikaltimus ant savęs į negyvenamas vietoves ir bus paleistas dykumoje (22 eil.) Žodis „negyvenama" čia reiškia „vieta, iš kurios neišsigelbėjama". Kai tam skirtas asmuo išvesdavo atpirkimo ožį į dykumą, jį lydėdavo būrys vėliavas nešančių sargybinių. Jų kelionės tikslas paprastai būdavo slėnis stačiais šlaitais, į kurį ožys būdavo nuleidžiamas, kad jokiais būdais negalėtų pabėgti.
Taigi, kai kunigas uždėdavo rankas ant atpirkimo ožio, pradėdamas antrą ceremonijos dalį, jis išpažindavo visos stovyklos nuodėmes. Jis melsdavo: „Viešpatie, uždėk mano ir žmonių nuodėmes ant šio ožio galvos."
Tam skirtas žmogus užrišdavo pasaitą atpirkimo ožiui ir išvesdavo jį iš stovyklos. Koks tai būdavo reginys! Visas Izraelis stebėdavo, šūkaudamas ir džiaugdamasis. Tai būdavo lyg iliustruotas pamokslas, kad visi, įskaitant ir vaikus, suprastų: „Mūsų nuodėmės ne tik atleistos, bet ir pašalintos!"
Žmonės žinodavo, kad kai tik ožys bus išvestas iš stovyklos, jo niekada daugiau nepamatys. Ir Viešpats niekada nebeprisimins jų nuodėmių. Taigi stovykloje pasigirsdavo garsūs šūksniai!
Tai puikiai iliustruoja ir tai, ką Jėzus Kristus padarė dėl mūsų. Abu ožiai simbolizuoja Jėzų - avinėlį, paaukotą už mus, ir tą, kuris panaikina pasaulio nuodėmes: Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu (Iz 53, 4). Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. ‘Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti' (1 Pt 2, 24). Kaip tas žmogus, išvedęs ožį, Jėzus „palaidojo" mūsų nuodėmes „negyvenamoje" vietoje - paskandino jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes (Mich 7, 19).
Ženkime Viešpaties akivaizdon su dėkojimu!
Mūsų aukščiausiasis kunigas Jėzus jau atnešė savo kraujo auką Tėvui, kad išpirktų mūsų nuodėmes. Kristus ištrynė visus mūsų prasižengimus, kad jų niekas niekada mums neprimintų. Taigi mūsų atpirkimo darbas jau užbaigtas.
Tad įženkime į Viešpaties kiemus, kaip ragina 100 psalmė, su dėkojimu ir gyriumi. Atveskime ir du „ožius": Pripažinkite kaltę ir gręžkitės į Viešpatį, sakydami: ‘Pašalink mūsų kaltes ir priimk mus maloningai, tai aukosime Tau savo lūpų aukas' (Ozėjo 14, 2).
Mums nebereikia aukoti Dievui kraujo aukų, sidabro ar aukso, kad išpirktume nuodėmes. Aukokime Jam gyriaus ir padėkos aukas: Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių (Hbr 13, 15).
Pranašo Jonos pavyzdys
Prisiminkime pranašo Jonos istoriją. Jis pasiekė patį nelaimės dugną - buvo „palaidotas" banginio pilve. Slegiamas nevilties, gėdos ir kaltės, jis kovojo už savo gyvenimą, o širdis buvo nepaprastai apsunkusi. Jis manė, kad Dievas jį paliko.
Kaip Jona ištrūko iš savo duobės? Paprastai tariant, jis išlaikė išbandymą! Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį <...> Aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką (Jon 2, 7. 9).
Jona buvo beviltiškoje situacijoje, aplinkui buvo visiškai tamsu ir niūru. Jis beveik alpo. Tačiau atsidūręs tokioje situacijoje jis nusprendė: „Aš dėkosiu Viešpačiui!"
Prispaustas rūpesčių Jona atėjo Viešpaties akivaizdon, aukodamas savo lūpų auką - padėką! Ir Dievas atsakė: „Štai ko Aš ir tikėjausi, Jona. Nelaimėms ištikus tu pasitikėjai manimi. Tu ką tik išlaikei išbandymą!"
Raštas sako: Viešpats įsakė, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto (Jon 2, 10). Pakako vieno įsakymo iš dangaus, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto. Tas apsunkęs žmogus turėjo nusiridenti pakrante, šaukdamas: „Aš laisvas! Aš laisvas!" Jis turbūt šoko, traukdamas jūržoles iš plaukų, nes jau buvo prie dėkojimo aukuro!
Galite paklausti: „Broli Deividai, jei aš išlaikysiu dabartinį išbandymą, ar tai užtikrins, kad daugiau nepatirsiu jokio kito?" Ne, tikrai ne! Tikėjimas mumyse nuolat senka, nes mes gyvename šiame nuodėmingame pasaulyje. Viešpats turi nuolat mus drąsinti. Todėl Paulius mus moko: visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui (Fil 4, 6) ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo (Kol 2, 7).
Išgyvenate sunkų metą? Turite priešų, kurie jus žeidžia? O gal esate situacijoje, kai nieko negalite padaryti? Esate prislėgtas sunkumų, sielvarto, ir kankinamas streso? Jaučiatės taip, lyg negalėtumėt pajudėti? Brangūs šventieji, neišsigąskite. Viešpats žino, kad tam, jog susidūrę su ateinančiais tamsiais laikais išliktumėte, jūsų tikėjimas turi būti išbandytas ugnimi - skausmo, išmėginimų, sunkumų ugnimi.
Tavo reakcija ir elgesys krizės metu nulems tavo kelią su Dievu po to. Jei viską darysi savaip, jei nelauksi Viešpaties, kad Jis įsikištų ir išspręstų tavo situaciją, klupsi ir vėliau.
Kai negalite net pajudėti, pradėkite dėkoti. Dėkokite Dievui už Jo atlaidumą, kad Jis atleido visas jūsų nuodėmes. Dėkokite, kad Jis ištraukė jus iš liūto nasrų, kad suteikė šlovingus naujus namus. Dėkokite už visus Jo palaiminimus praeityje ir už visus Jo pažadus, už viską, ką Jis dar ruošiasi padaryti. Už viską dėkokite!
Mes tarnaujame Dievui, kuris ištrauks mus iš giliausios krizės į saugų krantą. Taigi tiesiog dabar savo širdyje pastatykite Jam aukurą ir aukokite Jam savo padėkos aukas!
Iš www.tscpulpitseries.org
vertė Jurga Domarkaitė
