Siūlome reportažą apie šį renginį iš vienos dalyvės dienoraščio.
Į jaunimo stovyklą Šiauliuose važiavau pirmą kartą kupina pačių geriausių lūkesčių. Juk visą savaitgalį praleisiu su tikinčiu jaunimu, su tos pačios dvasios žmonėmis. Kadangi atvažiavau viena iš pirmųjų, galėjau stebėti atvykstančiuosius. Visų jų veidai bylojo apie didelę meilę Jėzui. Supratau, kad čia bus tikrai gera. Prieš registraciją ir po jos pradėjom vieni su kitais bendrauti ar susipažinti.
Susipažinę susirinkome į salę, kur vadovai perskaitė mums stovyklos nuostatus, kurių privalėjome laikytis, ir išdalino dienotvarkes. Vos ją peržvelgusi, supratau, kad atvykau į labai rimtą stovyklą. Visas dėmesys buvo skiriamas Dievo žodžiui ir jo nagrinėjimui. Kitą dieną mūsų laukė šeši valandos trukmės užsiėmimai su vos kelių minučių pertraukomis.
Pirmąjį vakarą dar šlovinome Viešpatį, o mums talkino šlovintojų grupė iš Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis" . Giesmės labai palietė mano širdį. Prisiminiau Jėzaus žodžius iš evangelijos: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų" (Mt 18, 20). Ir tikrai šlovindama tą jaučiau, tarsi Šventoji Dvasia būtų buvusi su mumis. Vidus prisipildė ramybės, visas mintis nukreipiau į Jį.
Po šlovinimo visi norintys sugužėjo į bendrąjį kambarį, kur tęsėme pokalbius. Pirmasis vakaras buvo linksmas, visi atradome bendros kalbos. Bet taip ir turėjo būti, juk mus vienijo Jėzus.
Šeštadienio rytą, iškart po pusryčių, prasidėjo pirmas mokymų „Užkrečiantis krikščionis" užsiėmimas. Šiuos mokymus vedė Lietuvos krikščionių studentų bendrijos (LKSB) nariai: Jurgita Beniušytė, Rita Latauskaitė ir Adamas Wilsonas. Užsiėmimo metu aiškinomės, koks yra „užkrečiantis krikščionis", kas yra „draugystės evangelizmas", koks visuomenės požiūris į populiarias profesijas ir jų atstovus. Sužinojome, jog draugystės evangelizmas yra autentiškas, asmeniškas, natūralus, žodinis bei ilgai trunkantis procesas. Tai komandinis darbas ir jame vieni neturi užgožti kitų. O svarbiausia - su mumis veikia pats Dievas, patraukdamas žmones pas Kristų.
Pastebėjome, jog žmonės dažnai akcentuoja tik pozityvius, arba tik negatyvius profesijų ar jų atstovų bruožus, tad žmonių požiūris į evangelistą taip pat dažniausiai būna arba teigiamas, arba neigiamas. Tačiau mums, kad būtume evangelistais, visai nereikia būti tik „pozityviems" arba tik „negatyviems". Liudydami Kristų, mes galime būti tokie, kokie esame.
Po to mažose grupelėse nagrinėjome tris Jėzaus palyginimus: apie paklydusią avelę, pamestą drachmą ir apie sūnų palaidūną (Lk 15, 4-6; 15, 8-10; 15, 11-32; 15, 4-6). Juose Viešpats pabrėžia, jog kiekvienas pražuvęs, „pasimetęs" žmogus labai rūpi Dievui. Mūsų dangiškasis Tėvas be galo džiaugiasi kiekvienu išgelbėtu nusidėjėliu.
Po pertraukos prasidėjo antrasis užsiėmimas, per kurį pildėme evangelizavimo tipo nustatymo anketas. Anketos atsakymai buvo tokie:
1. Konfrontacinis
2. Intelektualinis
3. Liudijantis
4. Bendravimo - asmeniškas
5. Kviečiantis
6. Tarnaujantis
Įdomu tai, kad visų šių tipų pavyzdžius sutinkame Naujajame Testamente. Konfrontacinį - Apaštalų darbų 2 skyriuje, intelektualinį - Apaštalų darbų 17 skyriuje, liudijantį - Jono evangelijos 9sk. 23-25 eil., bendravimo - Luko evangelijos 9 skyriuje, kviečiantį - Jono evangelijos 4 skyriuje., o tarnaujantį - Apaštalų darbų 9 sk. 36 - 43 eil. Išskyrėme visų šių tipų „stipriąsias" ir „silpnąsias" puses. Kadangi patys jas sugalvojome, tai kilo nemažai juoko dėl kai kurių formuluočių. Tuomet meldėmės, kad Dievas padėtų stiprinti gerąsias savybes ir suteiktų progų jas panaudoti tarnaujant.
Trečio užsiėmimo metu mums pamokslavo Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodis" pastorius Romas Tuominis. Pamokslo tema taip pat buvo apie evangelizavimą. Įsiminė tai, jog tik suvokęs, ką Dievas dėl tavęs padarė, Evangeliją galėsi skelbti drąsiai. Kitu atveju sunku kalbėti apie tai, ko pats nesi patyręs ar ko pačiam nereikia.
Pastorius taip pat papasakojo istoriją apie kalinį, kuris buvo paleistas į laisvę. Prieš grįždamas namo, jis parašė tėvams laišką, prašydamas prie namų esantį medį papuošti baltu kaspinu, jei jis vis dar laukiamas savo namuose. Pasakojimo pabaigą visi numanome. Visas medis buvo padabintas baltais kaspinais. Ši istorija - tai alegorija apie Dievo širdį. Turime suvokti, kad nuoširdžiai atgailaudami, visada sulauksime atleidimo. Evangelija yra geroji naujiena. Juk gera žinoti, kad ir tu gali būti išgelbėtas!
Pamokslaudamas pastorius Romas dalinosi ir savo išgyvenimais. Liudijo, kaip Dievas jį išgydė nuo sunkios ligos, kuria sirgo jaunystėje. Dar kartą įsitikinome, kaip skausminga ir beviltiška gyventi be Dievo. Ir kad Dievo išgelbėjimas yra geriausia, ką mes galime turėti. Tereikia suvokti, kaip Jis tave myli.
Po pietų prasidėjo ketvirtasis užsiėmimas, per kurį mokėmės, kaip, naudojantis evangelizavimo tipais, atvesti netikintįjį į bažnyčią. Pasiskirstėm poromis ir praktikavomės. Reikėjo įsivaizduoti, kad vienas yra netikintysis. Jei jis tavo draugas ir tu žinai jo pomėgius bei kuo jis domisi, gali visu tuo pasinaudoti, kad atvestumei jį į tikėjimą. Tokio dialogo pavyzdį mums parodė Lietuvos krikščionių studentų bendrijos nariai Jurgita Beniušytė ir Adamas Wilsonas.
Per penktąjį užsiėmimą reikėjo paaiškinti tokią schemą: mes, bedugnė, mirtis, per bedugnę nutiestas kryžius, išgelbėjimas. Teisingas paaiškinimas buvo toks: žmones ir Dievą skiria bedugnė, kuri veda į pražūtį, tačiau, mirdamas ant kryžiaus, Jėzus nutiesė tiltą, kuris sujungia mus su Dievu. Man ypač įsiminė vieno stovyklos dalyvio duotas pavyzdys, kai jis aiškino šią schemą. „ Keliu ėjo žmonės, nešini savo kryžiais. Vienas jų labai niurzgėjo ir prašė Dievo, kad palengvintų jo naštą. Dievas nenorėjo, nes žinojo, kas jo laukia ateityje. Bet žmogus labai prašė ir Dievas išpildė jo norą - nukirto nedidelį gabalą nuo kryžiaus. Visi kiti žmonės ėjo ramiai, kol priėjo bedugnę. Permetę per ją savo kryžius lengvai perėjo. O tas vargšas žmogus - ne. Jam pritrūko tos menkos kryžiaus dalies, kurios jis atsisakė".
Iš šio pasakojimo supratau, kad reikia susitaikyti su ta našta, kurią neši gyvendamas. Sunkumai padeda tobulėti ir artėti link Kūrėjo. Be to, Dievas niekada neduos tau tokio išbandymo, kurio nesugebėtumei įveikti.
Šeštojo užsiėmimo valanda prabėgo gana greitai, nes daug laiko užėmė diskusijos ir Biblijos skaitymas. Skaitėme istoriją apie apaštalo Pauliaus atsivertimą. Reikėjo pasakyti, ką Paulius veikė iki įtikėjimo ir po jo. Viską išsiaiškinę, susiskirstėm poromis ir pasakojom, kaip priėmėme Jėzų į savo širdį. Nes pasakymas, kad nuo pat mažens esi vedamas į bažnyčią, nereiškia, kad esi tikintis. Tik jei širdimi pajutai Dievo meilę, gali teigti, jog tiki.
Taip pasibaigė visi užsiėmimai. Gavome šiek tiek laisvo laiko. Jam pasibaigus, vėl susirinkome į bendrąją salę ir šnekėjome su viena iš stovyklos organizatorių. Ji mums priminė, kur ir ko atvažiavome (nes keli stovyklautojai buvo nusižengę stovyklos tvarkai), ir pasidalino mintimis apie mūsų santykį su Dievu. Po to per rankas pasiuntė žaislinį asiliuką. Jį gavęs, turėjai pasakyti, ko tikėjaisi čia važiuodamas ir ko prašytumei Jėzaus, jei suteiktų tau tokią progą. Kiekvienas, gavęs asiliuką pradėjo ašaroti. Laikydami tą asiliuką, tarsi laikėme Jėzaus ranką. Jis palietė kiekvieno mūsų širdį. Skruostais riedėjo nuoširdžios atgailos ašaros. Viską išsakę, šlovinome Viešpatį. Viduje pasidarė taip gera ir ramu. Dar kartą išgyvenau, koks mylintis ir gailestingas yra Viešpats.
Šeštadienio vakarą dar žiūrėjome filmą „A walk to remember" („Skubėk mylėti"). Tai jaudinanti istorija apie tikinčią merginą ir nekrikščionį vaikiną. Filmo eigoje jie įsimyli vienas kitą. Žavėjausi, kaip lengvai mergina jam prisipažįsta, kad yra tikinti. Jinai sulygino Dievą su vėju - „ Jo nematai, bet jauti". Vėliau vaikinas sužino, kad jo mylimoji serga leukemija ir neturi vilčių pasveikti. Bet jis neišsigąsta ir toliau rodo savo meilę jai, padėdamas išsipildyti jos svajonėms.
Filmui pasibaigus, diskutavome. Aptarėme vaikino pasikeitimą. Ypač akcentavome stiprų merginos tikėjimą Dievu ir gebėjimą drąsiai pasakyti, kad yra krikščionė. Taip pat prisiminėme, kokia yra meilė. O ji -„kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria"(1 Kor.13, 4-7).
Sekmadienio rytą, po pusryčių, važiavome į Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis" tarnavimą. Pastorė Anželika Krikštaponienė pamokslavo apie vieną iš Dievo įsakymų - neminėti Viešpaties vardo be reikalo, bet gerbti jį, kaip ir patį Viešpatį. Tą sekmadienį taip pat buvo ir duonos laužymas. Pastorė liepė visiems paklausti savęs, ar valgydamas Jo kūną ir gerdamas Jo kraują, darai tai Jo atminimui. Nes kitu atveju tai darydamas negerbi Dievo ir Jo vardo.
Grįžę atgal į stovyklą paskutinį kartą papietavome ir dar peržiūrėjome stovyklos nuotraukas, kurios priminė, ką nuveikėme. Neišvengiamai artėjo laikas grįžti namo. Bet prieš tai pasiskirstę poromis meldėmės vienas už kitą. Pasibaigus paskutiniam susirinkimui, pradėjome skirstytis ir judėti namų link. Buvo gaila palikti vietą, kurioje prabėgo tiek smagių akimirkų. O ką jau kalbėti apie naujai atrastus draugus. Nė vienas iš mūsų nenorėjo išvažiuoti. Važiavome namo su viltimi širdyje sugrįžti ir dar kartą susitikti.
Ši stovykla buvo dar viena nuostabi Dievo dovana. Ir tie, kas ją gavo, yra tikrai palaiminti. Belieka tik nuoširdžiai Jam padėkoti ir... pradėti skelbti Gerąją naujieną.
