Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų. Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: „Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių". Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: „Jie neįeis į mano poilsį!" (Hbr 7, 11).
Tai citata iš Laiško hebrajams. Tačiau teisingiau būtų pasakyti, jog laiško autorius cituoja 95 psalmę. Tokiu būdu Senojo Testamento eilutės, iš hebrajų kalbos išverstos į graikų, tapo graikiškai užrašyto Naujojo Testamento originalo dalimi. Jos atsinaujino, iš vieno laiko perėjo į kitą.Prieš daugelį metų užrašyta psalmė gyvai prabilo visiems, skaitantiems šį laišką. Naujai pakartodamas 95 psalmės žodžius, Dievas parodė, kaip stipriai Jis nori būti išgirstas ir suprastas.
Šiandien
Mes gyvename ne praeityje. Praeities įvykiai mums reikšmingi tik tuomet, kai padeda suprasti dabartį. Cituoti Laiško hebrajams žodžiai nėra vien tolimos praeities raštai. Jie praplėšia laiko uždangas ir iš anos praeities prabyla į mūsų dabartį. Dievo balsą galime išgirsti šiandien. Rašto žodžiai staiga mus, kaip ir pirmuosius laiško skaitytojus, pastato kalbančio Dievo akivaizdoje. Jis kalba, o mes Jį išgirstame arba ne. Mes arba matome Jo darbus ir suvokiame dalyvavimą mūsų šiandienoje, arba tampame tokie svarbūs patys sau, jog, nekreipdami dėmesio į Jo veiksmus ir nebesuprasdami Jo žodžių, sukylame prieš Tą, kuris kalba. (Šiandien daugelis europiečių, gyvenantys ant krikščioniškos pasaulėžiūros pamatų statytoje visuomenėje, taip užkietino savo širdis ir sukilo prieš jiems kalbantį Dievą, jog viešai tvirtina, kad Jo nėra, o Viešpaties kalbėjimą vadina nestabilios psichikos žmonių prasimanymu.)
Tačiau tai, kas Laiške hebrajams pavadinta žodžiu „šiandien", nėra vien dabarties akimirka. Autorius tame žodyje mato ištisą žmonijos gyvenimo tarpsnį nuo Kristaus prisikėlimo iki Jo antrojo atėjimo. Žodis „šiandien" prieš mūsų akis išsiplečia į du tūkstančius metų, kai visa žmonija gyvena kalbančio Dievo akivaizdoje. Jis kalba nesuskaičiuojamos daugybės liudytojų lūpomis. Jo balsą galime išgirsti aibėje nuostabių meno kūrinių, Jo darbus pamatyti kiekviename istorijos posūkyje. Žmonės, kurie nuoširdžiai trokšta girdėti Kūrėjo balsą ir Jam paklusti, girdi Jį nuolatos. Dievo kalbėjimas, tai ne vienkartinis sušnabždėjimas atskiram žmogui. „Šiandien" yra tas laikas, kai Dievas kalba per savo Sūnų, per kurį sukūrė visatą ir kurio Žodžiu viską palaiko. Todėl visa kūrinija aidi savo Kūrėjo balsu. Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus. Diena pasakoja dienai, o naktis praneša nakčiai. Nėra kalbos ar tarmės, kur jų balsas nebūtų girdimas. Per visą žemę sklinda jų garsas, jų žodžiai - iki pasaulio krašto (Ps 19, 1-4).
„Šiandien" - pasirinkimų metas, kai kiekvienas žmogus stovi prie atvirų Dievo karalystės durų. Dar neįėjusiems skamba kvietimas įeiti. Tiems, kurie jau įėjo, - pasilikti, įsiklausyti, daugiau pažinti, nenutolti. Durys - pats Dievo Sūnus, atvėręs save ant kryžiaus ir savimi sumokėjęs visų žmonių skolas. Patikėjusiems Juo Dievas atleidžia visas nuodėmes. Kristaus auka - vis dar tebeskambantis Dievo balsas. Kiekvienas, girdintis šį balsą, suvirpa iki širdies gelmių. Dievo pasiaukojimas sukrėtė visus dangaus gyventojus. Dievo Sūnaus mirtis ant kryžiaus kalba garsiau už skardžiausius griausmus. Tačiau mes galime taip užkietinti savo širdis, kad viską pranokstanti žinia mums virsta formalia religine fraze.
„Šiandien" - begalinės malonės laikas, kai duodama pati didžiausia dovana, kurios joks žmogus negalėtų užsitarnauti jokiais nuopelnais. Visatos Valdovas atidavė savo gyvybę už mus. Dievas apsigyvena kiekvieno Juo patikėjusio žmogaus širdyje. Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų (Apd 17, 27).
Tai laikas, kai Dievas vaikšto tarp mūsų, persirengęs vargšu, ligoniu ar kaliniu, ir mes, patys to nežinodami, galime Jam patarnauti. Jo balsą galime išgirsti iš šalia esančio žmogaus lūpų.
Kol tebeskamba „šiandien", saugokimės, kad netaptume panašūs į praeities žmones, atsisakiusius klausyti Dievo balso, apie kuriuos primena perskaityti psalmės žodžiai.
Sena istorija
Kažkada, tolimoje praeityje, vienas žmogus, vardu Abraomas, patikėjo visatos Kūrėjo žodžiais tvirčiau negu tuo, ką matė jo akys, tapo Dievo tautos protėviu. Jo palikuonys, gelbėdamiesi nuo bado, apsigyveno Egipto imperijoje. Po kurio laiko egiptiečiai juos pavergė ir apkrovė sunkiais darbais. Abraomo vaikaičiai dejavo, nes vergystės jungas darėsi nebepakeliamas. Ir tuomet jų protėvio Dievas prabilo į juos per savo siųstą žmogų Mozę. Žinia buvo svaiginančiai puiki: Aš aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte. Aš išvesiu jus iš Egipto vargo į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę, plūstančią pienu ir medumi (Iš 3, 16-17).
Daugybe ženklų Dievas privertė Egipto faraoną leisti hebrajų tautai išeiti. Tačiau kelias į laisvę pasirodė sunkesnis, negu jie tikėjosi. Didžioji tautos dalis laukė momentalių permainų. Jie tikėjosi greitai ir lengvai pasiekti pažado žemę. Lengvo gyvenimo lūkestis užgožė matytų stebuklų didybę. Kadangi viskas vyko kitaip, nei buvo tikėtasi, murmėjimas ir nepasitenkinimas tapo jų kasdieniu palydovu. Dievas ėjo su jais per dykumą, siekdamas jiems apreikšti, kad tikroji laisvė bei laimė yra daugiau nei lengvas gyvenimas. Tai meilė tiesai ir žmonėms. Tačiau tauta to nesuprato.
Viešpats juos mokė pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes, bet jie nesimokė. Priešingai, murmanti tauta buvo negabi suvokti laisvės kelio. Dievas juos nešė kaip tėvas savo vaikus, o jie nuolatos reiškė savo nepasitenkinimą. Viešpats visą laiką darė jiems gera, bet susilaukė tik kaltinimų, jog išvedė juos iš Egipto vergijos, kad numarintų dykumoje. Kaip pasitikėti Dievu, kai patiki tokiu iškreiptu Jo paveikslu? Negi įmanoma sekti paskui tokį klaidingai įsivaizduotą Dievą ir tikėti pergalinga pabaiga? Todėl nieko stebėtino, kad atėjusi prie pažado žemės sienų, tauta jau ne tik murmėjo, bet sumanė grįžti į Egiptą. Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį. Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?" Jie tarėsi: „Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą" (Sk 14, 1-4).
Beveik visi, Dievo išvesti iš Egipto, liovėsi pasitikėti Dievu ir todėl nebegalėjo Jam paklusti. Kasdien murmėdami jie tolo nuo gyvojo Dievo.
Kai norime pažinti tiesą ir nuolankiai įsiklausome į Dievo žodžius, artėjame prie savo Kūrėjo ir imame suvokti, kaip Dievas veikia tarp mūsų, ir kokią šlovingą ateitį Jis paruošė tiems, kurie Jį myli. Pažindami Jo meilę mums, patys vis daugiau Jam atsiveriame ir nuoširdžiau Jį pamilstame. Dievas tampa mūsų artimas, šeimos narys, tėvas. Jis atranda vis daugiau vietos mūsų širdyse.
O kai visą savo dėmesį nukreipiame tik į save ir savo lūkesčius, tolstame nuo tiesos šaltinio vadovaudamiesi iškreiptais tikrovės vaizdiniais. Širdis kietėja ir darosi vis sunkiau suprasti gailestingo bei teisingo Dievo mintis. Būtent taip atsitiko anai kartai. Tauta labiau tikėjo savo melagingomis prielaidomis negu tiesakalbiu Dievu. Jie buvo taip toli atsitraukę nuo Viešpaties, kad visiškai Jo nebesuprato. Ir tuomet Viešpats pasakė: Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau dešimt kartų ir neklausė mano balso, jie neišvys žemės, kurią pažadėjau jų tėvams. Niekas iš tų, kurie mane pykdė, nematys jos (Sk 1, 22-23).
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Dievo sprendimas per daug kategoriškas. Tačiau pabandykime įsivaizduoti žmones, kurie nepatenkinti murma, išgirdę kiekvieną Viešpaties nurodymą, skirtą vesti juos į gyvenimo pilnatvę. Nors Dievas atsakė į tų žmonių poreikius, diena iš dienos murmėjimas stiprėjo. Tauta nenukreipė savo dėmesio į Dievo darbus ir netikėjo tiesa. O netikint tiesa neįmanoma priimti tiesakalbio dovanų. Netikėjimas atskiria žmones nuo Dievo malonės.
Kai koks nors žmogus, kuris niekada mūsų neapgavo, nuoširdžiai sako tiesą, o mes juo netikime, mūsų netikėjimas nėra nekaltas. Jis piktas. Taip ir anų žmonių netikėjimas buvo nedoras. Dievo rūstybę sukėlė besitęsianti nedorybė. Kai žmonės elgiasi nedorai ir nemato reikalo nieko keisti, galiausiai jie sulaukia Dievo rūstybės.
Panaši grėsmė iškilo pirmiesiems Laiško hebrajams skaitytojams.
Mirtinas pavojus
Pasižiūrėkime į žmones, kuriems buvo parašytas šis Naujojo Testamento laiškas. Seniai tikintys krikščionys, žiūrint laiko, jau turintys būti kitų mokytojais, patys prarado tiesos nuovoką. Jie vėl sukosi prie Senojo Testamento aukų bei šventyklos apeigų, nebesuprasdami, kad Kristaus auka negrįžtamai pakeitė Dievo ir žmonių santykius. Tai, kas buvo tik svajonė iškiliausiems Senojo Testamento pranašams, tapo pasiekiama tikrove kiekvienam Naujojo Testamento tikinčiajam. Tačiau visa Evangelijos didybė šiandien nematoma kūniškomis akimis. Ji paslėpta nuo išdidžiųjų. Todėl užkietinta širdis nesuvokia Kristaus didybės. Lieka tik keistas moralės mokytojas, kuris gimė tvarte ir mirė ant kryžiaus - visuomenės atmatų guodėjas.
Kaip pats Karalius neieškojo ištaigingo rūbo, gyvendamas žemėje, taip ir Jo karalystės piliečiai - iki Jo sugrįžimo.
Žmonių, kuriems buvo rašomas Laiškas hebrajams, širdies akys aptemo. Kūniškai akiai nematoma Kristaus didybė jiems tapo nereali. Iškilo pavojus paniekinti Jėzaus auką, atstumti Dievą, kuris paaukojo save už mus, kaip mylinti motina save - už savo vaikus. Trumpalaikiai malonumai ėmė darytis didesni už amžinąją šlovę. Laiško adresatai atsidūrė prie pavojingos ribos. Dar keli žingsniai toliau nuo Dievo - daugiau nepasitenkinimo esama regimybe, daugiau pagiežingo murmėjimo, ir jų krikščioniška patirtis jiems atrodys kaip paklydimas, Evangelijos žinia skambės kaip tuščios šnekos. Kristaus mirtis ir prisikėlimas - įvykis, kuris padalino į dvi dalis visą žmonijos istoriją, taps nereikšmingas, kraujas, turintis galią nuplauti visas nuodėmes - bevertis, atviras kelias į švenčiausią Dievo artumą - nerealus, Viešpaties gailestingumas ir atlaidumas - nepriimtini, tiesa - nesuprantama. Siaubinga. Laiško autorius sukrėstas esamos padėties. Jis kalba bendruomenei Senojo Testamento žodžiais, kurie dar gali juos pasiekti, rodydamas, kad praeityje jau vyko kažkas panašaus. Tik šitie žmonės artėja prie pavojingesnės ribos, negu anie - išėję iš Egipto. Dabar viskas žymiai rimčiau negu anuomet. (Ar mums šiandien neiškyla tas pats pavojus, kai kasdieniai rūpesčiai, darbai, socialinė padėtis ir turtas tampa svarbesni už Kristaus pažinimą?)
Tačiau viltis dar neprarasta. Nors padėtis labai pavojinga, išeitis dar yra.
Poilsio pažadas
Laiško autorius rašo, kad mes neprivalome kartoti ano neklusnumo. Jie neįėjo į Dievo poilsį, nes netikėjo Tuo, kuris anuomet jiems kalbėjo. O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį (Hbr 4, 3). Pažadas įeiti į poilsį dar galioja, nes šiandien kalbantis Dievas sako: „Nesielkite kaip tie, kurie nuolatos klydo ir neįėjo". Vadinasi, jei elgsimės kitaip negu jie, įeisime. Kaip anuos žmones Viešpats norėjo įvesti į savo poilsį, taip ir mus. Tik mums kelias dar atviras, jeigu įsiklausysime į paskelbtą žinią ir pamatysime Evangelijos mums apreikštą nematomą tikrovę. Tuomet drąsiai artinsimės prie malonės sosto (su visišku pasitikėjimu atversime širdis Dievui) ir gausime gailestingumą bei rasime malonę pagalbai reikiamu metu.
Tik šiandien neužkietinkime širdžių...
