Senajame Testamente du kartus klausiama ir du kartus atsakoma į klausimą, kas yra žmogus (tai yra, ką reiškia būti žmogumi). Ir abiem atvejais tuo išreiškiama nuostaba, netgi netikėjimas, kad Dievas tiek daug dėmesio skiria savo kūriniui.
Mat, lyginant su visatos platybėmis, esame nereikšmingi, ir nešvarūs, palyginus su žvaigždžių ryškumu, netgi „kirmėlės" ir „kirminai" [1].Yra bent trys rimtos priežastys, kodėl šis klausimas svarbus.
Asmeniniame lygmenyje klausti, kas yra žmogus, - tai kitaip suformuluoti klausimą, kas aš esu. Tik taip atsakysime ir į seną graikų posakį gnōthi seauton, „pažink save", ir į modernios Vakarų visuomenės tikrojo „aš" paieškas. Jokia ieškojimų ar tyrimų sritis nėra svarbesnė už mūsų pačių tapatybę. Neatradę savęs, nepajėgsime atskleisti nieko kita, nei subręsti patys. Aidi visuotinis šauksmas: „Kas aš esu?" „Ar aš nors kiek svarbus?"
Pasakojama, kad kartą nuskuręs ir susišiaušęs pesimizmo filosofas Arthuras Schopenhaueris sėdėjo viename iš Frankfurto parkų. Parko prižiūrėtojas jį palaikė valkata ir šiurkščiai paklausė: „Kas tu toks?" Filosofas piktai atsakęs: „Kad aš pats žinočiau".
Profesiniame lygmenyje, kad ir kokį darbą dirbtume, neišvengiamai tarnaujame žmonėms. Gydytojai ir slaugytojos turi pacientus, mokytojai - mokinius, teisininkai ir socialiniai darbuotojai - klientus, parlamento nariai - rinkėjus, o verslininkai - pirkėjus. Mūsų elgesys su žmonėmis darbe visiškai priklauso nuo to, kaip juos vertiname.
Teigiama, kad politiniame lygmenyje žmogaus prigimtis yra vienas iš svarbiausių klausimų, dėl kurio susikerta Jėzaus ir K. Markso idėjos. Ar žmonės turi absoliučią vertę, dėl kurios turi būti gerbiami, ar jų vertė susijusi su užimama padėtimi, dėl kurios jie gali būti išnaudojami? Paprasčiau kalbant, ar žmonės tarnauja institucijai, ar institucija tarnauja žmonėms? Kaip rašė Johnas S. Whale'as - „Ideologijos <...> tėra antropologijos" - tai skirtingos doktrinos apie žmogų [2].
Nagrinėdami klausimą, kas yra žmogus, šiuolaikiniai mąstytojai apie žmogaus būklę kalba arba perdėm naiviai optimistiškai, arba perdėm pesimistiškai. Sekuliarieji humanistai paprastai yra optimistai. Nors jie tvirtina, kad homo sapiens tėra atsitiktinės evoliucijos produktas, vis dėlto jie tiki, kad žmonės nuolatos vystosi, turi neribotą potencialą ir vieną dieną ims kontroliuoti savo pačių vystymąsi. Tačiau tokie optimistai paviršutiniškai vertina moralinį žmonių iškrypimą ir egoizmą - juk dėl to nuolat buvo stabdomas progresas ir dužo visuomenės reformatorių iliuzijos.
Kita vertus, egzistencialistai linkę būti perdėm pesimistiški. Kadangi nėra Dievo, anot jų, neliko ir vertybių, idealų ar standartų, - taip teigti bent jau logiška. Ir nors turime kaip nors atrasti drąsos būti, mūsų egzistencija neturi nei prasmės, nei tikslo. Viskas galiausiai yra absurdiška. Tačiau pesimistai nepastebi, kaip žmonijos istoriją praturtino meilė, džiaugsmas, grožis, tiesa, viltis, didvyriškumas ir pasiaukojimas.
Todėl mums reikalingas, vėl cituojant J. S. Whale'ą, „ne paprastas humanisto optimizmas ir ne tamsus ciniko pesimizmas, bet radikalus Biblijos realizmas" [3].
Žmogiškasis orumas
Nuo pat pirmojo Biblijos skyriaus kalbama apie vidinę žmogaus vertę, kuri buvo suteikta jį kuriant.
Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!"
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" [4]
Daug diskutuojama, ką reiškia žmonių dieviškas „atvaizdas" ar „panašumas", ir kuo jie pranašesni už kitus kūrinius. Keithas Thomasas knygoje Man and the Natural World surinko daug neįprastų pavyzdžių [5]. Jis pastebi, kad Aristotelis žmogų vadino politiniu gyvuliu, Thomasas Willisas - besijuokiančiu gyvuliu, Benjaminas Franklinas - įrankius gaminančiu gyvuliu, Edmundas Burke - religiniu gyvuliu, gurmanas Jamesas Boswellas - valgį gaminančiu gyvuliu [6]. Kiti autoriai išryškino kurį nors fizinį žmogaus kūno požymį. Platonas daug įžvelgė mūsų stačioje pozoje: gyvuliai žiūri žemyn, bet tik žmonės žiūri į dangų; o Aristotelis pridėjo ypatybę, kad tik žmonės nesugeba krutinti ausų [7]. Stiuartų gydytojas buvo labai sužavėtas mūsų žarnynu, jo „spirališku vingiavimu, išlinkiais ir susiraitymais", o aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje Uvedale'as Price'as atkreipė dėmesį į nosį: „Mano nuomone, žmogus yra vienintelis gyvūnas, veido viduryje turintis žymų išsikišimą" [8].
Senovės Egipto ir Asirijos istoriją išmanantys mokslininkai pabrėžia, kad šiose kultūrose karalius arba imperatorius buvo laikomas Dievui žemėje atstovaujančiu Jo „atvaizdu", ir kaip savo valdžios simbolius karaliai provincijose išstatydavo savo atvaizdus. Iš tiesų Dievas Kūrėjas visiems žmonėms patikėjo tam tikrą karališką (ar bent jau pirmojo po karaliaus) atsakomybę, paskirdamas juos „valdyti" žemę ir visas jos būtybes bei „apvainikuodamas" juos „šlove ir garbe" [9].
Iš Pradžios knygos 1 skyriaus pasakojimo matyti, kad būtent dieviškas atvaizdas ar panašumas žmones (pasaulio sukūrimo kulminaciją) skiria nuo gyvūnų (kurių sukūrimas aprašytas anksčiau). Tačiau leidžiama suprasti, kad tarp žmonių ir gyvūnų yra nuoseklus pereinamumas. Pavyzdžiui, abiem bendras „gyvybės kvapas" [10] ir atsakomybė daugintis [11]. Vis dėlto jie radikaliai skiriasi - tik apie žmones pasakyta, kad jie yra „kaip Dievas". Visame Rašte kartojasi šis unikalus žmonių ir gyvūnų skirtumas, apie kurį kalbama dviem aspektais. Turėtume gėdytis, kai žmonės nusileidžia iki gyvulių lygio ir elgiasi visiškai kaip jie, ir kai vadovaudamiesi instinktais gyvuliai elgiasi kilniau už laisvą valią turinčius žmones. Pirmuoju atveju Rašte sakoma, kad vyrai ir moterys neturi būti „kvaili ir neišmanantys" ir elgtis kaip „gyvuliai" arba „kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo" [12]. Antruoju atveju priekaištaujama, kad jaučiai ir asilai geriau už mus pažįsta savo šeimininką [13], kad migruojantys paukščiai lengviau randa kelią namo [14] ir kad skruzdės yra darbštesnės bei įžvalgesnės už žmogų [15].
Pirmieji Pradžios knygos skyriai atskleidžia, jog pagal Dievo elgesį su Adomu ir Ieva galima spręsti, kad jie - unikalūs kūriniai. Jis kreipiasi į juos kaip į turinčius supratimą: pasako jiems, kuriuos vaisius galima valgyti ir kurių negalima, laikydamas savaime suprantamu dalyku, kad jie atskirs leidimą nuo draudimo ir mokės pasirinkti. Jis pasodina sodą ir patalpina jame Adomą, kad šis „jį įdirbtų ir prižiūrėtų" [16], tokiu būdu inicijuodamas sąmoningą, atsakingą partnerystę žemei įdirbti. Jis sukūrė vyrą ir moterį, paskelbė, kad vienam būti „negerai", jų meilės pilnatvei įsteigė santuoką ir palaimino šią sąjungą. Dievas „dienai atvėsus vaikščiojo sode", trokšdamas jų draugystės, ir ilgėjosi žmonių, jiems nuo Jo pasislėpus. Todėl nenuostabu, kad šios penkios privilegijos (supratimas, moralinis pasirinkimas, kūrybiškumas, meilė ir bendrystė su Dievu) yra dažnai minimos Rašte, ir šiuolaikiniame pasaulyje tebelaikomos unikaliu mūsų „žmogiškumo" išskirtinumu.
Pirmas bruožas - sąmoningas racionalumas. Mes sugebame ne tik galvoti ir protauti. Galvoti, galima sakyti, sugeba ir kompiuteriai. Jie atlieka pačius neįtikimiausius skaičiavimus - ir žymiai greičiau už mus. Jie taip pat turi tam tikrą atmintį (saugo informaciją) ir kalbą (praneša apie rastus duomenis). Tačiau vieno dalyko (ačiū Dievui!) jie nesugeba. Jie nekuria naujų minčių: jie nesugeba „apgalvoti" to, kas į juos kišama. Tuo tarpu žmonės yra originalūs mąstytojai. Ir dar daugiau. Mes sugebame daryti tai, ką (aš, autorius, ir jūs, skaitytojas) darome kaip tik dabar: sugebame pasižiūrėti į save iš šalies ir įvertinti save, klausdami, kas mes esame. Esame sąmoningi, todėl pajėgiame būti savikritiški. Taip pat nenustygstamai domimės visata. Teisingai vienas mokslininkas pasakė kitam: „Žiūrint iš astronominės pusės, žmogus yra be galo mažytis". „Tai tiesa, - atsakė jo kolega. - Tačiau žiūrint iš tos pačios astroniminės pusės, pats žmogus ir yra astronomas".
Antras bruožas - sugebėjimas daryti moralinius pasirinkimus. Žmonės yra moralios būtybės. Nors žmogaus sąžinę formuoja ir auklėjimas bei kultūra, ir todėl ji nėra neklystanti, sąžinė vis tiek tarsi sargybinis budi ir perspėja, kad gera skiriasi nuo blogo. Sąžinė - daugiau nei vidinis balsas. Ji atspindi už ir virš mūsų egzistuojančią moralinę tvarką, kuriai paklusti jaučiame pareigą, todėl jaučiame stiprų stimulą daryti tai, ką laikome teisinga, ir kaltę darydami tai, ką laikome neteisinga. Visas mūsų moralinis žodynas (įsakymai ir draudimai, vertybės ir pasirinkimai, laisvė ir valia, teisinga ir neteisinga, kaltė ir gėda) gyvūnams yra bereikšmis. Tiesa, įmanoma išmokyti šunį atskirti, kas leidžiama ir kas draudžiama, ir kai nepaklusęs jis gūžiasi prieš mus veikiant refleksams, galime sakyti, kad jis jaučiasi „kaltas". Tačiau jis neturi kaltės jausmo: jis tik žino, kad gaus į kailį.
Trečias bruožas - meninis kūrybingumas. Dievas ne tik pašaukė mus atsakingai rūpintis gamta bei bendradarbiaujant su Juo užvaldyti ir vystyti ją bendram labui, bet taip pat suteikė sugebėjimų ja rūpintis taikant mokslo ir meno naujoves. Mes esame „kūrybingi kūriniai". Kaip kūriniai esame priklausomi nuo Kūrėjo, tačiau, sukurtiesiems pagal Kūrėjo panašumą Jis suteikė troškimą ir sugebėjimus kurti. Tad mes piešiame ir tapome, statome ir lipdome, svajojame ir šokame, rašome eiles ir kuriame muziką. Mes sugebame įvertinti tai, kas gražu akiai ir ausiai bei malonu paliesti.
Dar vienas bruožas - sugebėjimas mylėti. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą... Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą <...> vyrą ir moterį sutvėrė Jis".
Nors turime būti atsargūs ir šiame tekste neįskaityti daugiau, negu iš tikro parašyta, galime pagrįstai teigti, kad Kūrėjo asmens daugiskaitiškumas („Padarykime žmogų") buvo išreikštas kūrinių daugiskaitiškumu („vyrą ir moterį sutvėrė Jis"). Tai dar ryškiau iliustruoja Jėzaus malda už savuosius: „<...> kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje" [17]. Meilės vienybė būdinga tik žmonėms. Žinoma, visi gyvūnai poruojasi, daugelis išlaiko tvirtus poros ryšius, rūpinasi mažyliais ir kai kurie gyvena bandomis. Tačiau žmones jungianti meilė yra daugiau nei instinktas, daugiau nei endokrininių liaukų veiklos sutrikdymas. Ji įkvėpė gražiausius meno kūrinius, kilniausią didvyriškumą, stipriausią atsidavimą. Pats Dievas yra meilė, ir mūsų patiriama meilė - esminis panašumo į Jį požymis.
Penktas bruožas - nepasotinamas Dievo troškimas. Visi žmonės suvokia, jog egzistuoja pirminis asmuo, kurio ieškome, ir žinome, kad tik jį suradę būsime visiškai pasitenkinę. Netgi bėgdami tolyn nuo Dievo nesąmoningai suprantame, kad kitos poilsio vietos, kitų namų neturime. Be Jo esame pražuvę kaip beglobiai vaikai. Mūsų didžiausia teisė į kilmingumą - mums duotas sugebėjimas pažinti Dievą, palaikyti su Juo asmeninius santykius, mylėti ir garbinti Jį. Iš tiesų esame labiausiai žmogiški, kai suklumpame ant kelių prieš savo Kūrėją.
Kaip tik čia ir slypi mūsų išskirtinumas - Dievo suteiktas sugebėjimas galvoti, rinktis, kurti, mylėti ir garbinti. Tuo tarpu „tarp gyvūnų, - rašė Emilis Brunneris, - nematome nė mažiausio polinkio ieškoti tiesos vardan pačios tiesos, kurti grožį vardan paties grožio, skatinti teisumą vardan paties teisumo, garbinti Šventąjį vardan Jo šventumo <...> Gyvūnas nepažįsta nieko už savo egzistavimo ribų, nieko, pagal ką jis įvertintų ar patikrintų savo egzistavimą <...>" [18].
Neveltui Šekspyro Hamletas praplyšta panegirika: „Koksai nepaprastas kūrinys - žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda - koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais - kaip panašus į angelą! Savo išmone - kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!" [19]
O kad galėčiau tuo baigti knygą, ir likusį gyvenimą nugyventume spinduliuodami tyra savigarba! Deja, yra ir kita, tamsesnė žmogiškumo pusė, kurią puikiausiai pažįstame ir į kurią mūsų dėmesį atkreipė pats Jėzus.
