Aš išliesiu vandens sroves ant išdžiūvusios žemės ir ant dykumų; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų; jie žels kaip žolė prie vandens, kaip gluosniai prie tekančio upelio (Iz 44, 3-4). Pradėjęs tarnauti žodžiu, šias Biblijos eilutes prisimenu ir kartoju turbūt dažniausiai.
Nors Dievas yra su mumis nuo pat pirmos mūsų dienos, tačiau Jis dar neišpildė šio savo pažado. Todėl ir noriu apie tai kalbėti, kad geriau suprastume šį pažadą ir dar karščiau to melstume Dievo.Malonės šaltinis
Pamąstykime, kas yra malonės pradininkas? Tai - Dievas. Jis sako: „Aš išliesiu". Dievas pradeda darbą mirusiose sielose. Zacharijo pranašystėje skaitome: išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį perdūrė, apraudos ir liūdės (Zach 12, 10). Panašiai skaitome ir Ezechielio pranašystėje: Ateik, dvasia, iš keturių šalių ir padvelk ant užmuštųjų, kad jie atgytų (Ez 37, 9).
Jei jūs esate atgiję, supraskite, jog tai - Dievo darbas. Jei kada mūsų šeimose kils didžiulis susirūpinimas - vaikai klaus tėvų, tėvai - vaikų, žmonės - tarnautojų: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?", - jei pastebėsime, kaip sakė Edvardsas, jog visame mieste vargu ar liko nors vienas žmogus, kuris nesidomėtų amžinuoju gyvenimu, -vadinasi Dievas išliejo savo dvasią.
Dievas veda žmones pas Kristų. Joelio pranašystėje skaitome: Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno <...> Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Jl 2, 28. 32). Taip pat ir evangelijoje pagal Joną skaitome: Jis įtikins pasaulį dėl teisumo. Jei kada pamatysime žmones, bėgančius į prieglaudos miestą, ar tėvus, besidžiaugiančius savo atgimusiais vaikais, vyrus - savo žmonomis, o žmonas - vyrais, tai reikš, jog Dievas išliejo savo Dvasią. Jis yra malonės darbo pradininkas ir atbaigėjas, pažadėjęs: „Aš išliesiu".
Dievas padaugina savo žmones. O, jei kada pamatysime jus, Dievo vaikai, žymiai padaugintus, jūsų širdys bus kupinos džiaugsmo ir Dievo pilnatvės, jūsų lūpose skambės garbinimo giesmės, tai reikš, jog Dievas išliejo savo Dvasios. Jis išpildo savo Žodį, nes Jis yra Alfa ir Omega.
Pirma pamoka: Mąstydami apie malonės darbus, išmokite žvelgti ne tik į tarnautojus. Taip, savo tarnautojams Dievas patikėjo daug valdžios, tačiau jie negali išlieti Dvasios. Tai - paties Dievo rankose: „Aš išliesiu."
Ne galia, ne jėga, bet mano Dvasia, - sako Viešpats. Jei tai priklausytų nuo tarnautojų, turėtume mažai vilties. Nes kur šiandien yra mūsų galingieji? Dievas šiandien gali išlieti savo Dvasios, kaip ir Sekminių dieną, tačiau žmonės įsimyli tarnautojus, o ne Dievą. Kol žiūrime į tarnautojus, tol Dievas negalės išlieti savo Dvasios, nes sakytumėte, jog tai - žmogaus, o ne Dievo darbas. Kas nors gali pasakyti, jog, kol toks laikas ateis, mes visi būsime pavirtę dulkėmis. Daugelyje bažnyčių Dievas pakėlė ištikimų žmonių, kurie dieną naktį, be paliovos, su ašaromis akyse įspėja kiekvieną! Ir vis tiek dangus yra tarsi žalvarinis, o žemė - kaip geležis. Kodėl? Tik todėl, kad mūsų akys yra nukreiptos į žmones, o ne į Dievą. Pakelkite savo akis nuo žmonių į Dievą, Jis išlies savo Dvasią, ir visa šlovė priklausys Jam.
Antra pamoka: Tikėkite prabudimu ir melskitės. Mes dažnai pamokslaujame apie prabudimą, tačiau turėtume daugiau melstis. Malda yra efektyviau nei pamokslavimas. Malda ir suteikia pamokslui jėgos.
„Aš išliesiu vandens tiems, kurie trokšta"
Yra labai daug sielų, kurias Dievas nuolatos budina. Dievas leidžia joms patirti vargus, veda jas į dykumas, kur jos klajoja, ieškodamos gaivinančio vandens, tačiau neranda. Jos klajoja nuo kalno prie kalvos, ieško poilsio, tačiau jo neranda. Jos eina nuo šulinio prie šulinio, ieškodamos nors lašelio atgaivos, klajoja nuo vieno tarnavimo prie kito, tačiau vis tiek neturi ramybės. Tai - ištroškusios sielos. Tačiau Dievas sako: Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria. Visoje Biblijoje kalbama, jog Dievas yra ypatingai atidus tokiems žmonėms. Kristus, Dievo atvaizdas, buvo ypač švelnus jiems: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.
Kad laimėtų prislėgtas sielas, daugelį jų Jis išgydė. Štai moteris, išleidusi visa, ką turėjo, gydytojams, bet nepajutusi pagerėjimo, vos palietusi Jo drabužį, pasveiko. Kita šaukė Jam: „Viešpatie, padėk man". Pradžioje Jis nieko neatsakė, tačiau vėliau tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori". Dar kita moteris aštuoniolika metų buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti. Bet Jėzui uždėjus ant jos rankas, ji atsitiesė.
Jėzus sako: Aš išliesiu vandens tiems, kurie trokšta. Tikėkite, kad Jis to nori ir gali tai padaryti, ir tai įvyks. Tai ateina iš Jo. Laukite Jo, garbinkite ir melskite: „Viešpatie, padėk man". Ieškokite atgaivos, kuri prislėgtoms sieloms suteikia ramybę. Melskite, kad Jis išpildytų savo žodžius: „Aš išliesiu vandens tiems, kurie trokšta."
Visi tikintieji turi trokšti, tačiau trokštančiųjų yra vos keletas! Kai du keliautojai eina per dykynę, lengvai galima suprasti, kuris iš jų trokšta, - jis visada ieško vandens. Mažas kūdikis, trokštantis motinos pieno, netylės. Taip ir trokštantis Dievo vaikas neturėtų tylėti. Troškulys nuves jus prie slapto šulinio, iš kurio galėsite atsigerti gyvo vandens. Jei mieste nebūtų vandens, ar jūs nesirinktumėte draugėn ir visi kartu nebandytumėte kasti naujų šulinių? Dabar mūsų sielos trokšta malonės, sielos žūsta dėl jos stokos, tad susiburkime draugėn ir melskimės. Jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks (Mt 18, 19).
Kai kurie žmonės, atėję pas Kristų, nurimsta. Jie nieko daugiau neprašo, nieko daugiau netrokšta. Tačiau taip neturėtų būti. Jei esate trokštantys tikintieji, siekite išgelbėjimo visą laiką. Apaštalas Paulius rašė: Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 13-14).
Išdžiūvusi žemė
Kai kurie žmonės, mirę nuodėmėse, yra tarsi išdžiūvusi, suskilinėjusi žemė sausą vasarą, bet vis tiek neprašo lietaus. Deja, taip yra su daugeliu mūsų: žmonės kenčia nuo sausros, bet neprašo malonės. Štai keletas jų požymių: Jie nesimeldžia, netrokšta malonės darbo jų sielose ir neina ten, kur pamokslaujamas Dievo žodis. Manau, daug bažnyčias lankančių tikinčiųjų, neturi įpročio melstis ir išlieti savo širdis Dievui savo kambarėliuose. Daug žmonių eina į pragarą, nes niekada nepasakė: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui". Liūdna, tačiau sielos, kurios nesimeldžia, kad būtų išgelbėtos nuo pragaro, yra arčiausiai jo. Daug žmonių bijo, kad Dievas gali padaryti juos besimeldžiančiais krikščionimis. Pagalvokite, kiek jūs trokštate malonės darbo. Galbūt jums nerūpi gyvas pamokslavimas, gal šaipotės iš maldos susirinkimų ir maldų vienumoje, bet vis tik jūs esate žmonės, kurie yra labai susirūpinę. O, varganos, sausos žemės sielos, jūs turėtumėte pirmieji šauktis gyvų pamokslų, eiti pas krikščionis ir melsti jų kartu eiti į maldos susirinkimus. Laukite šio Žodžio išsipildymo, nes jei tai neišsipildytų, kas būtų su jumis?
Išmokite melsti vandens srovių. Neprašykite lašo, nes Dievas jums siūlo sroves: „Atverkite savo burnas ir Aš jas pripildysiu."
Malonės rezultatai
72 psalmėje parašyta: Jis ateis kaip lietus ant nupjautos lankos, kaip lietus, drėkinantis žemę. Daugelis bus pažadinti, daugelis - išgelbėti. Šiuo metu Kristaus žmonės yra tarsi vienišos lelijos tarp spyglių, tačiau malonės metu jie bus tarsi žolė. Suskaičiuokite žolytės daigelius, išdygusius po lietaus, - tiek bus ir krikščionių. Suskaičiuokite žvaigždes naktį danguje, - tiek bus ir Abraomo palikuonių. O, melskite, kad Dvasia būtų išsilieta, kad pakiltų daugybė žmonių, kurie garbintų Jį!
Mąstau, kuo šie metai skiriasi nuo ankstesniųjų. Tos pačios silpnybės, tas pats šaltumas, tačiau, bijau, jog esame labiau apatiški dieviškiems dalykams. Kaip viskas pasikeičia, kai išliejama Dvasia! Turbūt esate matę karklus, kurie be perstojo, dieną naktį auga, vis leidžia naujas šakeles. Nupjauni jį, o jis vėl išauga. Tokie būsite ir jūs, kai Dvasia bus išlieta. Jūs mažiau rūpinsitės savo reikalais ir daugiau susirūpinsite malda bei gyriumi. Širdyje jūs laimėsite kovą prieš šį pasaulį, velnią ir kūną, tapsite paklusnesni, nuolankesni, romesni, visiškai atsiduosite Jam.
Taip visada būna atgaivos laiku. Taip buvo per Sekmines. Taip buvo su Bostonu, Dudridžu, Edvardsu ir kitais šventais žmonėmis. „Tą dieną buvau prieš Dievą, - sako Edvardsas, - ir visas, koks esu ir ką turiu, atsidaviau Dievui. Aš nebevadovauju sau, savo supratimui, valiai, savo kūnui. Aš visiškai atsidaviau Jam".
Atsiduodami Dievui pa-tirsime didžiausią džiaugsmą.
vertė Asta Glinskaitė
