Priedas

Jėzus dažnai turėdavo pasitraukti nuo minios, kad praleistų šiek tiek laiko su Dievu. Gal vertėtų ir mums sekti Jo pavyzdžiu?

1985 m. savo gyvenime peržengiau svarbų slenkstį. Per kelias dienas, kurias praleidau miške, mano širdis buvo atgaivinta, atnaujinta, atstatyta.

Manyje prasidėjo pokyčių procesas, kuris perkėlė mane iš „informacinės" krikščionybės, kuri atrenka, rūšiuoja ir saugo informaciją apie Dievą, į santykiais grįstą krikščionybę, kai į Dievą žiūrima kaip į gyvą partnerį.

Iki šių, vienumoje praleistų dienų, mano doktrina sakė, kad Dievas yra arti, tačiau dabar mano širdis atgaivinta Jo buvimo, aš nebesu toks, koks buvau iki tol. Atsiskyrus ir vienatvėje ieškant Dievo, atsivėrė keletas svarbių dalykų. Priėjau prie išvados, kad nėra nieko svarbiau už ilgą ir meilės kupiną bendravimą su mūsų dangiškuoju Tėvu.

Mes dažnai dalyvaujame įvairiose konferencijose ir seminaruose, kad įkvėptume savo protus ir atrastume sprendimus savo problemoms. Mes daug laiko ir energijos skiriame siekdami pamaitinti savo galvas ir verždamiesi prie savo tikslų. Tačiau kaip dažnai mes skiriame laiko ir finansų tam, kad pamaitintume savo sielą, lavintume šventus dvasinius įpročius, ugdytume dievišką charakterį ir vestume žmones prie Dievo? Mes bandome pastatus pripildyti žmonių, užuot siekę, kad žmonių širdys būtų pripildytos Dievo.

Statistika rodo, kad kiekvieną mėnesį tarnystę palieka per 500 protestantų tarnautojų. Naujausi duomenys rodo, kad 50 procentų Amerikos pastorių galvoja apie tarnystės pabaigą. Kaip toks masinis pasitraukimas žeidžia ir kenkia bažnyčioms, šeimoms ir dažnai mūsų tikėjimo liudijimui! Dauguma šių pastorių ir lyderių tiesiog prarado aistrą. Jie prarado ryšį su Dievu tarnaudami Jam. Etatiniai tarnautojai, misionieriai, krikščionių verslo lyderiai ir darbininkai taip pat „perdega" ir kenčia dėl nevaisingumo. Tačiau taip neturi būti. Tiek vadovai, tiek tikintieji visais gyvenimo atvejais gali atrasti atgaivą ir padrąsinimą Dievo akivaizdoje, tačiau reikia išmokti, kaip tai padaryti.

Jei kartą ar du per metus atsitrauksime nuošalėn, mes geriau suprasime Dievą kasdieniame gyvenime. Jis yra čia ir Jį galima surasti. Jis trokšta, kad mes būtume su Juo ir būtume atgaivinti. Tik būnant vienam su Dievu, tyloje ir ramybėje yra pažadinama meilė, viltis ir tikėjimas, tik Jis įkvepia kūrybiškumą ir uždega aistrą.

Poreikis atsitraukti

Kodėl atsitraukti nuošalėn yra taip svarbu? Dievo Žodis atskleidžia mums daug priežasčių.

1.Taip darydami mes sekame Jėzaus pavyzdžiu. Evangelijoje pagal Luką skaitome: Jis [Jėzus] pasitraukdavo į dykvietes melstis (Lk 5, 16). Kartais atsitraukti, pabūti vienam su Dievu, reiškia gyventi taip, kaip gyveno Jėzus. Laukiant Dievo tai yra labai svarbu ir net būtina.

Į nuošalią vietą pasitraukti turime ne ieškodami informacijos, bet tikėdamiesi naujo Šventosios Dvasios įkvėpimo. Tai buvo būtina net Jėzui.

Dievas nesitiki, kad mes patys būsime stiprūs, Jis viliasi, kad mes tiesiog priimsime Šventosios Dvasios jėgą (Apd 1, 8). Tačiau Šventosios Dvasios jėgos ir stiprybės gauna tik tie, kurie laukia. Pranašas Izaijas mums primena: Tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 31). Jei neatsispirsime spaudimui veikti ir bėgti, tapsime atstumtaisiais, o  ne apaštalais.

2. Suteiksime Dievui galimybę veikti. Atsitraukę nuošalėn mes nustojame dirbti dėl Dievo ir leidžiame Jam darbuotis mumyse. Nenuostabu, kad didieji pranašai ir pats Jėzus pasitraukdavo į dykumą, kad pabūtų tyloje, pasimelstų ir pasninkautų. Dykuma yra tarsi krosnis, kurios karštoje ugnyje Dievas ištiria savo žmones.

Viena sena patarlė sako, kad vištos nededa kiaušinių turguje. Turguje - tarnaudami - veikiame mes. O dykuma yra vieta, kur mes esame formuojami, grūdinami ir ruošiami.

3. Kai atsitraukiame, išryškėja tikrieji poreikiai. Kiek atsitraukę nuo visų darbų, galime nutildyti širdyje sukilusius geismus ir leisti iškilti į paviršių giliai įsišaknijusiam Dievo troškimui. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes nepatiriame Dievo artumo, yra troškimo stoka. Kai ieškosime Jo visa širdimi, Jį atrasime (Jer 29, 13).

Mūsų gyvenime vyksta daugybė įvairiausių dalykų. Jie vagia iš mūsų Dievo artumą ir net įtikina, kad galime puikiai apsieiti ir be Jo. Tačiau Raštas moko, kad mes buvome sukurti Jo ir Jam. Augustinas pažymėjo, kad žmogaus širdis nenurims, kol neatras atgaivos Dieve. Vienumoje išryškėja tikrasis mūsų širdžių poreikis - Jo artumo poreikis.

4. Tai proga grįžti prie pirmosios meilės. Apreiškimo knygoje Jėzus mums primena: Tačiau Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 4). Ar šie žodžiai mums netinka? Nesvarbu, kokie užsiėmę būtume, kokios svarbios būtų mums pavestos užduotys, svarbiausias mūsų užsiėmimas turėtų būti asmeniniai meilės santykiai su Dievu. Prieš skirdami dėmesį tarnystei, turime skirti  savo dėmesį Jėzui.

5. Galimybė leisti laiką su Jėzumi. Kitaip, nei dalyvaudami seminaruose ar konferencijose, atsitraukę nuošalėn turime galimybę asmeniškai, artimai pabendrauti su Jėzumi. Juk tik meilė Jam sustiprina mus ir padeda tarnauti.

Prieš įpareigodamas Petrą ganyti avis, Jėzus paklausė: Ar myli mane? (Jn 21, 15-17). Jis neklausė, ar myli avis. Nesvarbu, kokie dideli yra poreikiai, kiek mes esame pasiruošę pamokslauti ar kokie tyri mūsų motyvai, visi motyvai įkvepiantys tarnystei, gali susvyruoti, tačiau meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8).

6. Galimybė gerti iš gilaus Gyvenimo Šaltinio. Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: ‘Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria (Jn 7, 37). Daug pastorių ir krikščionių lyderių yra nuvargę ir ištroškę. Mes dirbame sunkiau, studijuojame daugiau, tačiau vis tiek trokštame.

Kai mus kamuoja troškulys, turime eiti ne į darbą, bet pas Jį. Atsiraukti ir pabūti vienam visų pirma reiškia susitikti su Jėzumi, atsigerti iš Gyvybės Šaltinio. 

7. Taip atnaujinamas mūsų protas. Kai mes atsitraukiame nuo darbų ir rūpesčių, leidžiame Dievui mumyse įskiepyti amžinąsias vertybes. Tuomet Dievas moko mus pastabumo, išvaduoja nuo „bandos" jausmo ir mentaliteto, padeda neprisirišti prie šio pasaulio siūlomų dalykų. Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3, 1-2).

8. Mes mokomės klausyti Jo balso. Jėzus sako: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane (Jn 10, 27). Atsiskyrę nuo visko atsiribojame, atsiveriame tylai. Tuomet Dievas gali lavinti mūsų ausis, kad girdėtume Jo Sūnaus balsą. Vienumoje mes pradedame atskirti ir kitus balsus bei juos įvardinti. Tyloje ir ramybėje, atsiskyrę, mes geriau atpažįstame savo savanaudiškų troškimų balsą, priešo šnabždesį ir minios reikalavimus.

Aiškus regėjimas ir gera klausa yra gyvybiškai svarbu, norint sekti Šventąja Dvasia (Gal 5, 25). Ar būtų Pilypas nusprendęs palikti Samarijoje prasidėjusį prabudimą ir keliauti į Gazą, jei nebūtų išgirdęs Dievo balso?

Kaip dažnai dėl minios keliamo triukšmo ir savo savanaudiškų troškimų mes neišgirstame, praleidžiame pro ausis Dievo Žodį? Vienatvė ir tyla padeda mums lavinti ausis, kad girdėtume, ką kalba Dvasia.

9. Tai suteikia galimybę tapti geresniu vadovu. Daug lyderių mano, kad atsitraukimas yra savanaudiškas poelgis, ir sako, jog tai - pabėgimas arba prabanga, kurios jie negali sau leisti. Bet geriausi generolai žino, kad jie turi atsitraukti iš tiesioginės fronto linijos, kad turėtų galimybę apgalvoti ir paruošti efektyvų mūšio planą. Siekiant būti geru vadovu, tokia prabanga yra būtina.

Ar savanaudiška yra stiprinti savo motyvaciją? Jei norime dar karščiau mylėti, aiškiau matyti ir artėti prie Dievo, ar tai yra pabėgimas? Ne! Tai daroma dėl bažnyčios gerovės, tarnavimo efektyvumo, kad būtų palaiminti tie, kurie seka paskui mus.

10. Tai - galimybė geriau tarnauti. Atsitraukdami į vienumą, mes pasiūlome Dievui save, o ne savo darbą. Tuomet ir Dievas suteikia mums tai, ką nori, kad perduotume kitiems. Klausytis Dievo, priimti iš Jo, mėgautis Jo meile ir artumu - tai gyvenimą teikiantis užsiėmimas, kurio negali ignoruoti joks lyderis. Norint efektyviai tarnauti, kartkartėmis atsitraukti vienumon yra gyvybiškai svarbu.

11. Atsitraukę į vienumą mes asmeniškai patiriame Dievą. Laikas, kai būname vieni, sužadina mūsų susitikimo su Dievu viltį. O nuo to, ko mes tikimės, priklauso ir mūsų gyvenimas. Ar tikimės, kad Dievas kalbės ir veiks mūsų bažnyčioje, mūsų tarnavimų metu? Mums reikia ne daugiau teologijos, bet susitikimo su gyvuoju Dievu. Asmeniniai išgyvenimai su Dievu yra būtini, jei ketiname kitiems pasiūlyti ne tik formules apie Dievą. Žmonėms reikia paties Dievo, o ne mūsų paaiškinimų. Nesvarbu, kokie apdovanoti ar iškalbingi esame, jei mums trūksta krypties, asmeninių išgyvenimų su Dievu, tie kam, mes tarnaujame, paprasčiausiai nežiūrės į mūsų kalbas apie Dievą rimtai. Žodžiai perteikia informaciją, patyrimas perduoda gyvenimą.

Atsiskyrimo procesas

Kai suvoki atsiskyrimo poreikį ir nusprendi tai padaryti, iškyla keletas klausimų: kaip man tai padaryti? Ką man pasiimti? Kur vykti? Kaip praleisti tą laiką?

Per keletą metų išmokau kelias svarbias pamokas. Yra keletas svarbių dalykų, kurių nereikėtų imti su savimi. Neimk papildomo darbo, kuris susikaupė ant tavo stalo, - tai trukdys tau siekti tikslo! Neimk ir daug medžiagos skaitymui. Skaitymas gali tapti trukdžiu, nes dažnai mes sumaišome skaitymą apie Dievą su bendravimu su Juo. Atminkite, jums reikia ryšių su Dievu, o ne daugiau informacijos! Manau, kad Biblija ir viena ar dvi knygos (ne tokios, kurios padėtų pasiruošti pamokslui, bet tos, kurios kalba mūsų vidiniam žmogui) suteikia Dievui pakankamai galimybių kalbėti.

Atsiskyrus nuošalėn rekomenduočiau paskaityti praeities kontempliatyviųjų rašytojų darbų. Jie kalba ne iš mūsų kultūros taško, todėl gali nuimti šydą nuo tos mūsų širdies dalies, kuri ilgą laiką buvo slepiama. Paprastai mes skaitome siekdami informacijos; pamaldus skaitymas yra skirtas atnešti pokyčius. Neskaitykite tik tam, kad pabaigtumėte knygą, skaitykite, kad priartėtumėte prie Dievo, išgirstumėte Jo balsą, atvertumėte savo širdį Jam, kad Jis galėtų darbuotis.

Skaitykite po truputį. Kartais pakaks tik skyriaus ar pastraipos, o gal net sakinio. Pamąstykite apie tai, ką perskaitėte. Leiskite ištirti jūsų motyvus. Mėgaukitės išmintimi. Mąstykite apie Raštą, kalbėkitės su savo nematomu Draugu.

Privaloma yra pasiimti užrašus. Supratau, kad tam puikiai tinka vidutinio dydžio užrašų knygutė, nes Ją galima nešiotis vaikštinėjant po mišką. Sėdėdamas po medžiu, prie šaltinio ar ant kalno gali išgyventi ypatingų akimirkų su kūrinijos Viešpačiu. Užsirašykite tai, ką perskaitėte. Kalbėkitės apie tai. Tirkite savo širdį. Kalbėkite su Dievu rašydami. Dauguma mano užrašų yra tiesiog pokalbiai su Dievu: „Tėve, jaučiu, kad..."

Užsirašykite savo mintis, jausmus, potyrius, troškimus ir klausimus. Rašykite nuoširdžiai, iš širdies.

Norint artimai pažinti Dievą, reikia būti sąžiningam, atviram ir nusižeminti, neslėpti savo silpnų vietų.  Nerašykite to, ką žinote (iš Biblijos), kad turėtumėte jausti, rašykite, ką iš tiesų jaučiate ir manote.

Svarbiausia, pabūkite Dievo akivaizdoje. Skirkite daug laiko tylai ir vaikščiojimams, leiskite sau pabūti tyloje, Dievo kūrinijos apsuptyje. Nesikoncentruokite į savo problemas, sutelkite dėmesį į buvimą su Dievu. Gerai yra atsipalaiduoti. Nedarykite nieko, tiesiog ramiai sėdėkite. Garbinkite. Klausykite ir, svarbiausia, mylėkite.

Jis yra su jumis. Šis suvokimas pakeis jūsų gyvenimą. Jūsų atsiskyrimas yra jūsų atsakas į Jo raginimą: Liaukitės ir žinokite, kad Aš esu Dievas (Ps 46, 10).

Kur eiti? Paklauskite bažnyčią lankančių žmonių, gal kas nors turi sodą ar kokį namelį užmiestyje. Jūs tikrai rasite tinkamą vietelę, kur be didelių išlaidų galėtumėte pabūti keletą dienų.

Mes turime atrasti laiko pabūti vieni su Dievu, kad galėtume asmeniškai atsakyti į Mylimojo kvietimą. Jėzus žinojo laiko, praleisto su Tėvu, vertę. Tai branginti turime ir mes.

Iš žrn. „Ministries Today" (1998 m. sausis/ vasaris)

vertė Raimonda Jašinauskienė