Nėra abejonių, kad mūsų tikėjimas gali pasidaryti nuspėjamas ir tapti rutina. Mūsų dvasinis gyvenimas remiasi į santykius, tad, kaip ir bet kuriuose santykiuose, galime tikėtis, kad teks praeiti ir aukštumų, ir žemumų.
Kai tikėjimas susvyruoja, nepanikuokime ir neveidmainiaukime, bet pasirinkime jį atnaujinti ir sustiprinti. Kadangi Dievas mus labai myli ir nori, kad mes artimai su Juo bendrautume, tad visuomet siekime išlaikyti gyvą tikėjimą Juo. Stiprinti tikėjimą ir išlaikyti jį gyvą daugelį metų man padėjo trys faktoriai: dėmesys, siekimas daugiau bei drąsa.Dėmesys
Norint išlaikyti tikėjimą gyvą, svarbu susikoncentruoti į Dievo darbus. Ilgai to nesuvokiau, bet atsitiko keletas dalykų ir Viešpats apreiškė man keletą svarbių eilučių iš savo Žodžio.
Pirmiausiai aš išgirdau istoriją apie vyrą, kuris profesionaliai atpažindavo netikrus (padirbtus) pinigus. Paklaustas, kaip tapo tokiu ekspertu, jis atsakė: „Aš valandų valandas kasdien praleisdavau tyrinėdamas tikrus pinigus". Kokia paprasta tiesa: jeigu nori suprasti tikrus dalykus, turi juos studijuoti, į juos gilintis. Tačiau kiek daug krikščionių, užuot gilinęsi į tikrus dalykus, labiau susikoncentruoja į antraeilius tikėjimo aspektus, į žmogų ar netobulą pasaulį. Jei sutelksime savo dėmesį į Dievą, mūsų tikėjimas išliks tvirtas netgi tuomet, kai visa kita mus nuvils.
Antrasis atvejis, kuris atvėrė man akis, įvyko grožio salone. Netyčia nugirdau tris moteris kalbantis apie tai, ką jos darytų, jei įvyktų branduolinė ataka. Mūsų rajone tai buvo reali grėsmė, nes netoliese yra įsikūręs Šiaurės Amerikos oro pajėgų centras, kuris, tikėtina, ir gali tapti taikiniu. Viena moteris tarė: „Jokios prasmės bėgti. Vis tiek neišsigelbėsi. Aš liksiu ten, kur esu." Šiuo klausimu visos sutiko. Tada antroji tarė: „Viliuosi, kad tuo metu miegosiu šalia savo mylimojo". Trečioji iš jų, kuri turbūt visą gyvenimą laikėsi dietos, pridūrė: „Prigrūsiu pilną šaldytuvą maisto. Ir kai tik sukauks sirenos, lėksiu prie šaldytuvo ir viską sukimšiu".
Žinoma, visos trys smagiai pasijuokė, tačiau klausydama jų, supratau, kad už šių komentarų slypi baimė. Jos bijojo, nes jų dėmesys buvo sutelktas į branduolinę grėsmę.
Po šio įvykio man iškilo keletas klausimų, į kuriuos neturėjau atsakymų. Vieną dieną šaukiau Viešpačiui: „Dieve, nenoriu koncentruotis į rūpesčius ir baimes. Noriu sutelkti savo dėmesį į tuos dalykus, į kuriuos Tu nori, kad būčiau susikoncentravusi. Tačiau turiu žinoti, kas tai ir kaip tai padaryti".
Dievas nukreipė mano žvilgsnį į Laiško kolosiečiams 3 skyrių. Jaučiausi taip, lyg Viešpats būtų mane papurtęs ir pasakęs: „Atkreipk ypatingą dėmesį". Žinojau tas eilutes jau daugelį metų, bet tuo metu jos tiesiog įkrito į mano širdį: Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (Kol 3, 1-2).
Štai kaip: kad mano tikėjimas išliktų gyvas, turiu savo širdimi (emocijomis) ir savo protu (mintimis, intelektu) siekti to, kas aukštybėse. Vadinasi, visa esybe turiu susitelkti ne į aplinką (išorę), bet į Dievą.
„Viešpatie, būtent šito aš ir noriu, bet kaip tai įgyvendinti?" - tariau aš. Tuomet Dievas paragino skaityti toliau.
Skaitydama toliau supratau, kad norint išlaikyti žvilgsnį, nukreiptą į Kristų, turiu suvaldyti protą, atsikratyti visų savo gyvenimo blogybių ir apsivilkti tuo, kas gera: Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė (Kol 3, 8-10). Pripažįstu, kad tai ilgalaikis procesas. Neįmanoma šito įvykdyti be Šventosios Dvasios, kuri veikia manyje, pagalbos. Tačiau reikalinga ir mano valia: tai aš turiu „atsikratyti" ir „apsirengti". Tačiau kaip tai padaryti?
Staiga atradau eilutę, kurią žinojau, bet nesuvokiau. Ta eilutė iškilo mano prote didžiosiomis raidėmis: „KRISTAUS ŽODIS TEGUL TARPSTA JUMYSE" (Kol 3, 16). Supratau, kad mano širdy dažnai Dievo žodis ne tarpsta, bet skursta. O gebėjimas išlaikyti savo dėmesį sutelktą į Jėzų yra tiesiogiai susijęs su Jo žodžiu mano širdyje. Gilindamiesi į Jo žodį kasdien galime patirti nuostabių dalykų - randame eilutę, skirtą būtent mums, kuri yra tarsi atsakymas į maldą ir pan. Tokie kasdieniai nutikimai padeda išlaikyti žvilgsnį nukreiptą teisinga kryptimi ir atgaivina mūsų tikėjimą.
Netrukus po to, kai perskaičiau Laiško kolosiečiams 3 skyrių, gerai draugei pasakiau: „Daugiau už viską šioj žemėj noriu, kad mano siekinys būtų Kristus, tačiau mano žvilgsnis vis nukrypsta... Kai iškyla rūpesčiai, jie atitraukia mane nuo Jo..."
Mano draugė pastebėjo: „Mes esame per daug žmogiški, kad visuomet išlaikytume dėmesį. Bet tebūna tai mūsų siekinys".
Žinote, kartais aš kenčiu nuo nemigos. Kai mano kūnas sako: „Labanakt", mano protas atsako: „Sveika". Kad laikas nenueitų niekais, išnaudoju jį apmąstydama Raštą. Per daugelį metų supratau, kad norint, jog Dievo žodis giliai įsišaknytų širdy, turi nuolat apie jį mąstyti. 1 psalmėje skaitome, jog turime mąstyti apie Dievo žodį dieną ir naktį, ir tai daryti stropiai. Aš mąstau apie atskirus fragmentus iš Biblijos, galvoju, kaip juos pritaikyti gyvenime.
Vienas iš būdų, padėjęs man mąstyti ir įsiminti Raštą, daryti tai sistemiškai. Kartą kažkas man pasakė, kad pagalbon pasitelkia balses: a, e, i, o, u. Sistema paprasta: balsė U „ragina" užduoti klausimus: „Ką ši eilutė sako? Kas sako ir kodėl?" A - akcentuoti, pabrėžti tam tikrus žodžius. Pavyzdžiui, „Viešpats - mano ganytojas", „Viešpats - mano ganytojas" ir galiausiai „Viešpats - mano ganytojas". I - tai iliustracijos; balsė E - eilutės, susijusios su norima įsiminti Rašto vieta. Gal jos padės aiškiau pamatyti eilutę, apie kurią mąstote. Balsė O - tai orientavimasis, kitaip tariant, eilutės pritaikymas ir panaudojimas.
Siekimas
Ji nuskriejo laiptais žemyn, atsisėdo ant žemiausio laiptelio ir atsiduso: „Įsimylėjau". Nereikėjo nė sakyti! Tai liudijo kiekviena jos ląstelė! Ir per kitas 30 minučių išgirdau viską apie jos svajonių princą. Retai kada neseniai susižadėjęs asmuo susilaiko neišpasakojęs išrinktojo dorybių. Tai natūralu.
Kai mes iš tiesų įsimylime Jėzų, vyksta kažkas panašaus. Kaip Paulius ir rašė: Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje (Kol 1, 28).
Jeigu iš tikrųjų susikoncentruojame į Jėzų, iš tiesų gilinamės į Jo žodį, mes Jį įsimylėsime. Mylėdami Jį trokšime vykdyti Jo paliepimus ir mūsų širdyse degs nenumaldomas noras paklusti ir tarnauti Jam, pasakoti apie Jį kitiems. Tai bus natūralu kaip kvėpuoti.
Vienas iš meilės išbandymų - troškimas paklusti. Vienas mano draugas praktikuoja „greitą paklusimą" Dievo žodžiui. Jis sako: „Jeigu parašyta: „Giedok naują giesmę Viešpačiui", aš taip ir darau, net jeigu tenka giesmę sukurti. Arba jeigu Viešpats sako: „Mylėk savo artimą", pirmai progai pasitaikius, einu ir parodau meilę savo kaimynui".
Jeigu visi gyventume taip paklusdami, ne tik mūsų tikėjimas būtų gyvas, bet ir skelbti Evangeliją būtų natūralus, kasdienis dalykas. Tačiau daugelis iš mūsų galvojame: „Ką aš galiu padaryti?" Štai atsakymas: „Ką tik Dievas paprašo". Pavyzdžių daug.
Mano anytai devyniasdešimt dveji ir ji kasdieną dvi valandas meldžiasi už viso pasaulio moteris. Pažįstu kitą žmogų, kuris rašo laiškus kaliniams. Klausimas „Ką daryti?" neturi jokios prasmės, verčiau sakyk: „Viešpatie, parodyk man, ką Tu nori, kad aš padaryčiau".
Kartą vienoje konferencijoje sutikau mielą senyvo amžiaus moterį. Jai buvo per aštuoniasdešimt. Jos akys švytėjo. Ji papasakojo, kad jau dvidešimt metų yra našlė. Vyras paliko jai pakankamai pinigų, kad ji galėtų gerai gyventi, todėl ji susimąstė, ką galėtų gyvenime nuveikti. Ji sakė: „Galėjau sėdėti su kitomis senutėmis ir taip leisti savo dienas. Galėjau dalyvauti bendruomenės projektuose ir kiekvieną savaitę žaisti bridžą. Arba pašvęsti savo likusį gyvenimą Dievui. Tai aš ir nusprendžiau padaryti".
Ši moteris buvo nuvykusi į Vietnamą, kur dalijo paketus pabėgėliams, buvo Naujojoje Gvinėjoje, kur virš jos galvos skraidė laukinių genčių mėtomos strėlės, o už pamokslus prieš komunizmą ji buvo išmesta iš Kolumbijos.
Jos veidas švietė, kaip ir mano anytos, nes jos buvo įsimylėjusios Jėzų!
Tikėjimas nėra vien tik žinojimas, kad esi išgelbėtas. Tikėti reiškia paklusti ir tarnauti Tam, kurį myli, o tai reiškia ir dalintis savo pažinimu bei laisve su kitais. Prisiminkime Jokūbo žodžius: Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas (Jok 2, 26).
Drąsa pasitikėti
Trečiasis faktorius, padedantis išlaikyti gyvą tikėjimą, - drąsa. Tai mes su Džeku supratome, kai įklimpome į skolas, - jautėme, kad tai liūdina Dievą. Meldėmės, prašydami Jo kelių šimtų dolerių, kad grąžintume skolą, bet į šią mūsų maldą Dievas neatsakė. Galiausiai mes tarėme: „Gerai, Viešpatie, ko nori Tu?"
Supratome, kad Viešpats nori, jog kiekvieno mėnesio pradžioje mes apmokėtume sąskaitas, o dėl kasdienės duonos ir kitų dalykų pasitikėtume Juo. Iš pradžių buvo baugu, bet mes paklusome Dievui, pasitikėdami, kad Jis išpildys savo pažadus.
Deja, daugelis mūsų dažnai elgiamės kitaip. Sakome, jog tikime, kad Dievas yra tas, kas Jis sakosi esąs, bet turime savo planą B, jeigu kartais Dievas neįsikištų. Mes su Džeku žengėme tikėjimo žingsnį: pripažinome, kad prasiskolinome dėl savo kaltės, ir nusprendėme pasitikėti Dievu.
Dievas yra tvirta uola. Mes niekam nepasakojome apie savo poreikius, bet kitus 6 mėnesius vyko neįtikimi dalykai: Džekas rado piniginę su pinigais, - kai grąžinome ją savininkui, jis nustebęs mums atsilygino. Po savaitės prie savo automobilio radome maisto pilną krepšį, kurį kažkas mums padovanojo.
Šešis mėnesius, kol išmokėjome skolą, Dievas aprūpindavo mus stebuklingais būdais.
Aš dažnai meldžiu, kad Dievas neleistų man gyventi patogiai ir daryti tik tai, ką aš pati sugebu. Kartais aš sakau: „Viešpatie, tai atrodo beviltiška..." O Viešpats tyliai atsako: „Karolina, nėra to, ko Aš negalėčiau įvykdyti".
Neabejotina, kad baisu žengti į nežinią, bet taip dažnai mes įsitaisome patogiai ir sakome: „Negalėjau to įveikti", nors Dievas mums kuždėjo: „Pabandyk". Žymus misionierius Džimas Eliotas kartą pasakė: „Dievo valia visuomet yra didesnė, nei mes galime įsivaizduoti".
Atgaivinti ir atnaujinti
Jei tavo tikėjimas pasilpo, paskaitykime 19 psalmę: Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą. Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius (Ps 19, 7). Dievo žodis atgaivins mus ir išlaikys gyvus.
Vieną naktį, kai vyras buvo išvykęs į ilgą kelionę, jaučiausi vieniša ir negalėjau užmigti, tad bandžiau medituoti pagal psalmes. Skaitant vieną psalmę - Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės (Ps 36, 8) - mano mintis užliejo aiškūs vaizdai: mačiau save su puodeliu rankose sėdinčią ant gražios, plačios Dievo malonės upės kranto. Buvau labai ištroškusi, todėl pasisėmiau vandens, o pakėlusi akis prie upės žiočių išvydau Viešpatį. Viešpats nusišypsojo ir tarė: „Karolina, čia yra daug vandens, tad drąsiai semkis ir gerk. O dar geriau įšok į upę ir leisk mano upei tekėti per tave".
Galvodama apie šią eilutę, supratau, kad dažnai pasitenkinu turėdama mažai, kai Viešpats nori duoti žymiai daugiau.
Įgyvendink
1. Mokykis mąstyti apie Dievą. Pradžioje skirk 5 minutes laiko ir užrašyk visas tavo prote skriejančias mintis. Nesijaudink, kad neįskaitysi žodžių. Paprasčiausiai užsirašyk. Praėjus 5 minutėms, sulankstyk popierių ir padėk į šalį. Dabar atsiversk Bibliją ir sutelk dėmesį į tai, ką Dievas nori tau pasakyti. Jeigu grįžta pašalinės mintys, čiupk kitą popieriaus skiautę ir skirk 1 minutę joms užrašyti. O po 1 minutės vėl grįžk prie Biblijos.
2. Vieną savaitę praktikuok „greitą paklusnumą". Kasdien stenkis, pasitaikius pirmai progai, praktiškai įgyvendinti tai, ką perskaitei Biblijoje.
3. Jeigu tavo tikėjimas truputį apsiblausęs, paklausk draugų, kaip Dievas veikia jų gyvenime. Kokias ypatingas įžvalgas ir palaiminimus jie patyrė paskutiniąją savaitę? Nelygink, bet verčiau įvertink tai kaip džiaugsmingą laiką, ir te Dievo nuostabūs veikimo būdai sustiprina tave.
4. Peržvelk savo siekius. Ką naujo sužinojai apie Viešpatį paskutinę savaitę? Ar tas naujas pažinimas pakeitė tavo supratimą ir padarė įtaką širdžiai bei veiksmams?
Iš kn. „Can a Busy Christian Develop Her Spiritual Life?"
vertė Jurgita Tirūnienė
