Priedas

Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!"

Šioje Rašto ištraukoje visų pirma atkreipiamas dėmesys į įsikūnijimą kaip faktą: Dievas atsiuntė savo Sūnų. Jėzus kalba apie Žmogaus Sūnų kaip apie Tą, kuris nužengė iš dangaus. Jis buvo ir prieš savo gimimą: Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu, tai reiškia: „Dievas su mumis" (Mt 1, 23). Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis (Iz 9, 6).

Jėzaus gimimas buvo Dievo įsikūnijimas. Todėl šiame straipsnyje aptarkime: pasiruošimą įsikūnijimui; įsikūnijimo procesą ir įsikūnijimo tikslą.

Pasiruošimas

Atėjus laiko pilnatvei, (1) buvo pasiruošta politiškai. Romai nerūpėjo religinės pažiūros, jai tiesiog reikėjo mokesčių dalies, todėl palyginti didelėje pasaulio dalyje buvo religinė laisvė. Karas buvo pasibaigęs. (2) Buvo pasiruošta ir lingvistiniu požiūriu: šimtmečiais besiformavusi graikų kalba pasiekė savo tobulumą ir tapo tinkama priemone, kad Evangelija būtų užrašyta ir pamokslaujama pasauliui. (3) Buvo pasiruošta ir religine prasme. Žydai buvo išblaškyti į visas keturias puses, bet išsaugojo Senojo Testamento Raštus ir savo protėvių tradicijas. (4) Egzistavo ir demonstratyvioji pasiruošimo pusė. Pasaulis sugedo. Pažvelgęs į Pompėjos griuvėsius, galėjai išvysti Pauliaus piešiamą pagoniško pasaulio paveikslą. Visa dailė, visa literatūra, visa muzika bei visa kultūra buvo sugedusi, tapo aišku, kad kultūra, ištobulintas menas, karinė galia ir pilietinė valdžia nedaro žmonių morališkai geresnių.

Procesas

Gimusį iš moters (ne iš vyro), pavaldų įstatymui... Jėzus Kristus yra žmogus ir Dievas. Tikras Dievas ir tikras žmogus.

Pagonių mitologijoje yra pasakojimų apie žmonių sudievinimą, tačiau aš nepamenu pasakojimų apie dievą, kuris būtų tapęs žmogumi, kad jam padėtų.  Kas yra girdėjęs apie nužengusius Jupiterį, Marsą ar Minervą, kurie būtų bandę nešti žmonių naštas? Šie dievai pakankamai noriai priima žmonių dovanas, bet krikščionybė yra išskirtinė dėl to, kad mūsų Dievas tapo žmogumi, turinčiu žmogiškas silpnybes, kad Jis apiplėšė save, atsisakydamas dangiškos šlovės, kad galėtų prisiimti mūsų, žmonių, nuodėmes, ligas ir silpnumą. Tokiu būdu Dievas pasidarė mums suprantamas ir mylimas. Aukščiausia, apie ką mes galime  mąstyti, yra tobulas žmogus, ir aš pripažįstu, kad visiškai nesugebu suvokti tyros dvasios. Kai bandau tai daryti, ji įgyja vaiduoklio, šmėklos formą. Todėl Dievas, kuris yra Dvasia, tam, kad mes Jį suvoktume, įgyja aukščiausią mums suvokiamą pavidalą - tampa tobulu, nenusidėjusiu žmogumi. Jei bandysite mąstyti apie ką nors tobulesnį nei žmogiškasis pavidalas, greičiausiai paversite jį monstru.

Mąstydami apie Dievą, esame linkę mąstyti apie Jį, įgijusį žmogaus pavidalą. Senojo Testamento apsireiškimuose Jozuei ir kitiems Dievas pasirodė žmogaus pavidalu. Jis pasidaro toks, kad Jis pats, Jo meilė, gailestingumas ir jėga taptų mums realūs.

Tikslas

Tikslas yra keleriopas: svarbiausias tikslas yra išgelbėjimas. Kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje, Jėzus Kristus atėjo į pasaulį numirti. Pranašystėse, evangelijose ir laiškuose įvardijamas aukščiausias Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį tikslas - atpirkti pasaulį iš nuodėmių. Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę - tai svarbiausias Jo pašaukimo tikslas. Kyla klausimas - iš ko ar nuo ko žmogus atpirktas? Origenas moko, kad žmogus parsidavė šėtonui, ir Kristaus mirtis jį iš šėtono išpirko. Tačiau toks teiginys nėra visiškai teisingas, nes žmogus neturėjo teisės parsiduoti šėtonui, o šėtonas neturėjo teisės pirkti. Jei toks pardavimas įvyko, tai buvo nesąžiningas ir piktas sandoris.

Įsikūnijimo tikslas buvo atpirkti esančius įstatymo valdžioje. Žodžiai „įstatymo valdžioje" yra užuomina atsakymui į mūsų klausimą. Dėl savo nuodėmės žmogus buvo įstatymo pasmerktas. Teisingas Dievo įstatymas pripažino jį kaltu ir reikalavo bausmės. Kristaus mirtis patenkino įstatymo reikalavimus ir taip išpirko žmogų, grąžino jam laisvę. Neįvykdęs teisingumo Dievas negali būti gailestingas, nes gailestingumas pašalina teisingumą, o teisingumas - gailestingumą. Tą akimirką, kai teisėjas tampa gailestingas, jis liaujasi būti teisingas, o kai pradeda būti teisingas, liaujasi būti gailestingas.

Įsikūnijimas per Kristaus mirtį leidžia Dievui būti „teisiam ir išteisinančiam tą, kuris tiki Jėzų". Jei Dievas būtų gailestingas, bet neįvykdytų teisingumo, Jis liautųsi buvęs teisingumo Dievas ir netektų savo teisumo sosto. Trumpai tariant, Jis liautųsi buvęs Dievu.

Daugelyje bylų priešais vargšo skolininko ar nusikaltėlio pavardę užrašyta: „Skolą sumokėjo tas ir tas (pvz.: Džonas Hovardas)", „Baudą sumokėjo Džonas Hovardas". Kai įstatymas yra patenkinamas, nes teisingumas buvo įvykdytas dėl kito gerumo, teisingas teismas gali būti gailestingas ir paleisti kalinį. Tačiau jei teismas taip padarytų nepatenkinęs teisingumo, būtų sugriautas pasitikėjimas įstatymu ir teismas nebebūtų teisingas. Tai būtų teismo žlugimas. Taip yra ir su Dievu: jeigu Dievas būtų gailestingas, nepatenkindamas teisingumo, Jis nebebūtų Dievas.

Antroji Jo tikslo dalis - kad mes įgytume įsūnystę. Ne tai, kad mes galėtume pripažinti, jog jau esame sūnūs, bet kad įgytume įsūnystę. Žodis „įsūnyti" reiškia daugiau nei paimti beglobį vaiką iš gatvės ir sutvarkyti dokumentus, kad jis paveldėtų jūsų turtą. Tai reiškia iš tiesų suteikti sūnaus padėtį, leisti jam patirti tai, ką patiria sūnus. Jėzus atėjo išpirkti mus iš nuodėmės, kad iš tiesų galėtume tapti Dievo sūnumis, turinčiais pačio Dievo prigimtį - kad „gimtume iš aukšto" ir „būtume dieviškosios prigimties dalininkai".

Trečioji tikslo dalis - kad mes pripažintume ir gyventume kaip tikri Dievo vaikai. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!' Per tikėjimą Jėzumi Kristumi jūs tapote sūnumis ir priėmėte sūnaus dvasią, kuri pažįsta tėvą. Aba - taip vaikas čiauškėdamas vadina tėvą. Kai priėmėme Jėzų Kristų, tapome artimi Tėvui. Tapę Dievo vaikais gavome sūnaus dvasią, per kurią galime ateiti Jo akivaizdon ir kaip šeimos nariai išsakyti savo norus.

Ketvirta - kad mes būtume Dievo paveldėtojai per Kristų: Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

Teisumas, kaip apibrėžta laiške Romiečiams, pirmiausia yra teisingas santykis. Prieš tai, kai galėsime teisiai elgtis Dievo akivaizdoje, mes turime tapti prieš Jį teisūs. Kol nesame teisūs prieš Dievą, visi mūsų teisūs darbai tėra „purvini skarmalai". Paulius prašo: Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20). Kitaip tariant, tapkite teisūs, tada ir elgsitės teisiai. Darydami gera netapsime teisūs. Kristus mirė ant kryžiaus ir taip sumokėjo už nuodėmę, todėl mes drąsiai galime stovėti Dievo akivaizdoje. Tai yra išteisinimas, kuris grąžina mus į Edeno sodą, tokį, kai ten dar nebuvo įžengusi nuodėmė, - Dievas žvelgia į mus lyg į niekada nenusidėjusius.

Paveldėjimas susijęs su giminyste. Jei tavo vardas įrašytas testamente, gausi, kas tau palikta, nesvarbu, kokio amžiaus, odos spalvos būtum, kaip gyventum. Praėjus keletui dienų po Karnegio mirties, vienas laikraštis išspausdino karikatūrą, kurioje buvo pavaizduotas gatvėje stovintis ir iš visos širdies raudantis valkata. Policininkas jo paklausė: „Kas atsitiko?" „Ponas Karnegis numirė", - žliumbia valkata. „Na ir kas?- pasiteiravo policininkas. - Ar jis buvo jūsų giminaitis?" „Ne, ne, - atsakė valkata. - Todėl aš ir verkiu: jei būčiau jo giminaitis, dabar būčiau turtingas". Karikatūristas, kad ir groteskiškai, bet parodė svarbų faktą - paveldėjimas priklauso nuo ryšio. Ponas Karnegis galėjo atimti paveldėjimo teisę iš savo sūnaus, palikdamas jam tik simbolinę sumą, tačiau jei jo testamente būtų parašyta: „Visi mano vaikai paveldės mano turtą", paveldėjimas priklausytų tik nuo to, ar esi jo vaikas.

Jei tampi sūnumi, lieki juo amžiams. Mano paveldėjimas priklauso nuo šio nesikeičiančio fakto - aš esu Jo sūnus, o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

Tai mums leidžia daryti išvadą, patvirtinančią ilgai tyrinėtą tiesą: JĖZUS KRISTUS BUVO NE LAIKO, KURIAME GYVENO, O KITO PASAULIO, IŠ KURIO JIS ATĖJO TURĖDAMAS TAM TIKRĄ TIKSLĄ, ATSTOVAS. Tai įrodo trys dalykai: Jo teiginiai, Jo charakteris ir Jo darbai. Apžvelkime tai.

Jėzaus teiginiai

Jėzus Kristus iš tiesų teigė keturis dalykus. Pirma, kad Jis buvo Žmogaus sūnus. Ne žmogaus sūnus, bet Žmogaus sūnus. Fredrikas W.Robertsonas sako: „Šioje frazėje - „Žmogaus Sūnus" - paslėpta kai kas nepaprastai svarbaus. Mūsų Mokytojas nesivadino Marijos Sūnumi, Jis vadino save Žmogaus Sūnumi, lyg Jo gyslomis būtų tekėjęs visos žmonijos kraujas. Kristaus charakteris yra toks visapusiškas, kokio neturi joks kitas žmogus. Išverskite Jėzaus žodžius į bet kokios tautos kalbą, ir Jis bus tos tautos sūnus. Priskirkite Jo žodžius bet kuriam istorijos laikotarpiui, ir jie tiks tam amžiui. Kristus neturi tautybės. Jis nebuvo azijietis. Jis nebuvo europietis. Jis nebuvo žydas. Jam negalima priskirti jokių tik tam tikram žmonijos gyvenimo laikotarpiui būdingų bruožų. Jis nebuvo tam tikro amžiaus atvaizdas, paženklintas tik tam amžiui būdingomis ypatybėmis. Jis nebuvo amatininkas, nebuvo ir aristokratas. Tačiau Jis buvo žmogus. Jis buvo visų amžių ir tautų palikuonis. Jo širdis varinėjo žmonijos kraują. Visą nesuskaitomą žmoniją Jis laikė savo protėviais. Jis pabrėžtinai buvo Žmogaus Sūnus".

Ar buvo Kristaus aplinkoje kas nors, kas patvirtintų Jį esant tokiu pasaulinio masto Žmogaus Sūnumi? Visiškai priešingai. Jis užaugo kalnų kaimelyje, o gyvenimas kaime tarsi apriboja žmogų. Kelionės gali tai pakeisti, bet Jėzus nebuvo iškeliavęs iš Palestinos. Natūralu būtų tikėtis, kad Jis, gimęs Judo giminėje ir turintis teisę į Dovydo sostą, kartu su žydų gimine gali būti tokių pat siaurų pažiūrų ir kaip jie piktintis dėl prarastos tautos šlovės. Tačiau Jėzaus požiūris visiškai nesutapo su jų pažiūromis. Jis mokė broliškos meilės ir pasmerkė kunigą bei levitą, praėjusius kita kelio puse, ir išaukštino nekenčiamą samarietį, kuris sustojo ir padėjo sumuštam žmogui. Visą Jo gyvenimą ženklino konfliktas tarp Jo visokeriopos užuojautos ir siauro Jo tautos fanatiškumo.

Graikų oratorius Demostenas, dėkodamas dievams, kad yra žmogus, o ne žvėris, vyras, o ne moteris, graikas, o ne barbaras, išreiškė visos žmonijos požiūrį, tačiau pasirodė Jėzus, kuris atnešė visuotinio žmogiškumo idėją. Žydams Jėzus nebuvo pakankamai žydas, romėnams - pakankamai romėnas ar graikams graikas. Jie visi Jį atstūmė, nes Jis priklausė visiems ir atsisakė priklausyti tik vieniems arba kitiems. Tuo metu pasaulyje vyravusios aplinkybės negalėjo sukurti tokio žmogaus.

Antra, Jėzus taip pat mokė, kad Jis yra Dievo Sūnus. Vyriausiasis kunigas teisme Jam tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!" Jėzus atsakė: "Taip yra, kaip sakai" (Mt 26, 63-64). Vyriausiasis kunigas Jo atsakymą suprato kaip patvirtinimą, todėl iš karto persiplėšė drabužius sušukdamas: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?!" Kai Pilotas norėjo Jėzų paleisti, žydai rėkė: Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi (Jn 19, 7). Kai Jis kabėjo ant kryžiaus, vienas iš vyresniųjų tyčiojosi iš Jo dėl to, jog Jis sakėsi esąs Dievo Sūnus (Mt 27, 43). Taip Jėzaus priešai patvirtino, kad Jis teigė esąs Dievo Sūnus. Arčiausiai Jo buvę draugai, kurie geriausiai Jį suprato, sutiko su šiuo teiginiu: Ir aš mačiau, ir liudiju, -  sako Jonas, - kad šitas yra Dievo Sūnus (Jn 1, 34). Paulius taip pat pamokslavo sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus (Apd 9, 20). Kai šimtininkas, stebėdamas, kas vyko nukryžiavus Jėzų, pasakė: Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!, jis paprasčiausiai atkartojo Jėzaus draugų tvirtinimą ir Jo priešų kaltinimą.

Trečia, Jėzus mokė, kad Jis yra Dievas, ir priversdavo kitus tai pripažinti. Akivaizdu, kad Jo draugai ir priešai suprato, jog teigdamas, kad yra Dievo Sūnus, Jis teigia esąs Dievas. Įsiklausykite į šiuos žodžius: Kas matė mane, matė Tėvą! <...> Kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė (Jn 12, 45; 14, 9). Daug žmonių prieš ir po Kristaus bandė įrodyti, kad Dievas yra. Jėzus nebandė to daryti. Jo tikslas buvo įrodyti Dievą savo paties asmeniu. Jo žodžius patvirtino ir angelo žinia: Jį pavadins Emanueliu, tai reiškia: „Dievas su mumis". Apaštalas Paulius suprato Jo tikrąją reikšmę ir parašė: Dievas buvo apreikštas kūne (1 Tim 3, 16).

Jėzus mokė, kad neįmanoma pažinti Dievo Tėvo niekaip kitaip, kaip tik per Sūnų: Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti (Mt 11, 27). Jis skelbia, jog turi tą pačią dievišką prigimtį kaip ir Tėvas: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30). Jis nesidrovėdamas tvirtino turįs savybes, kurių neturi niekas kitas, tik Dievas. Ieškantiems, prie ko prikibti fariziejams, Jis pasakė: Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu! (Jn 8, 58). Jis meldžiasi kaip žmogus, bet vienoje Jo maldų matome dieviškumo blyksnį: Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą (Jn 17, 5). Jis teigia esąs amžinas ir visur esantis: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20). Jis teigė turįs galią atleisti nuodėmes (Mt 9, 5-6). Ir Jo priešai buvo teisūs, klausdami: „Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?". Jis tvirtino galįs daryti stebuklus, net prikelti iš mirusiųjų: Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori (Jn 5, 21).

Neturinčiam išankstinio nusistatymo protui čia neturi kilti nė menkiausios abejonės, jog jei Jėzus mokė, kad yra Dievas, ir esantiems šalia pateikė tokį įrodymą, tai šie turėjo šį faktą pripažinti. Jonas pavadino Jį visatos Kūrėju: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 1.3). Jis tvirtai užrašė: Ir mes esame Tikrajame - Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas (1 Jn 5, 20).

Po to, kai Jėzus nuramino audrą Galilėjos ežere, tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: „Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!" (Mt 14, 33). Tai, kad Jis leidžiasi pagarbinamas, įrodo, kad Jis teigė esąs Dievas, o tai, kad mokiniai garbino, liudija, kad jie noriai tai pripažino. Pauliaus Kristus - visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius (Rom 9, 5) - yra tikrasis Kristus.

Ketvirta, Jėzus skelbė, kad Jis pats yra priešnuodis blogiui. Žmonės pateikdavo savo planus ir filosofijas, kaip ištaisyti žemės blogybes, tačiau vienintelis Jėzus rodo ne į kokią nors sistemą, bet į save ir  teigia galįs patenkinti sielos poreikius. Alkanai sielai Jis sako: Aš esu gyvenimo duona. Žmogui, nesusigaudančiam, kuris kelias veda į dangų, Jis sako: Aš esu kelias. Į Piloto klausimą, kuris yra amžino klausimo - „Kas yra tiesa?" -  atgarsis, Jis atsako: Aš esu tiesa. Gyvenimo paslapčių ieškotojui Jis drąsiai sako: Aš esu gyvenimas. Tiems, kurie klaidžioja patamsyje, Jis sako: Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą. Pasaulį, gniuždomą kaltės, prietaringumo ir neišmanymo naštų, Jis kviečia: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.

Jis nesiūlo filosofinių sistemų ar kokio palengvinimo, bet rodo į save. Tai nėra žemiška mintis. Iki ar po Jėzaus atėjimo žmogus negalėjo taip veikti. Jis yra vienintelis, kuris rodo į save kaip į vaistą nuo viso blogio. Tuo laiku nebuvo nieko, kas galėtų duoti tokią užuominą ar tai paskatinti. Ši mintis atėjo iš kito pasaulio.

Jo charakteris

Kristaus atžvilgiu žmonės gali būti nusiteikę trejopai: Vieni sakė: „Jis geras!" Kiti neigė: „Visai ne. Jis tik klaidina žmones" (Jn 7, 12). Jėzus Kristus buvo suklaidintas arba beprotis ar nedoras žmogus, arba Dievas.

Niekas, išskyrus Dievą, beprotį ar apgaviką, negalėtų daryti tokių pareiškimų, kokius darė Jis. Tačiau visas Jėzaus gyvenimas rodo, jog Jis buvo aiškaus proto, kupinas sveiko entuziazmo, kurį įkvėpė kilni misija. Jis mąstė per daug blaiviai, kad būtų suklaidintas. Kaltinimas, jog Jis buvo beprotis, yra per daug kvailas, kad jį būtų galima apginti. Taigi galime laikytis tik vienos iš dviejų pozicijų: Jis buvo arba Dievas, arba pats blogiausias žmogus.

Ką tik matėme, kad Jis teigė turįs dieviškumo bruožų. Geras žmogus negalėtų to tvirtinti, žinodamas, kad taip nėra. Geras žmogus negali būti veidmainis. Ar šiais laikais kas nors tvirtina, kad Jėzus buvo apgavikas? Girdėjau vieną istoriją: vienas žydų rabinas prieš kurį laiką pamokslaudamas sutiko, kad Jėzus buvo geras žmogus, siekęs daryti gera ir miręs dėl savo misijos kaip kankinys. Tokia Kristaus dieviškumą neigianti mintis pastato žmogų į keblią padėtį, nes dabar reikia įrodyti, kad geras žmogus gali būti veidmainis, kad geras žmogus tuo pačiu gali būti ir pats blogiausias iš žmonių. Jokios tarpinės pozicijos nėra. Jėzus ypatingai pabrėžė šią tiesą jaunuoliui, kuris Jo klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?". Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas" (Mk 10, 17-18). Jėzus tarsi sakė: „Sakyti, kad Aš esu geras, tolygu tvirtinti, kad Aš esu Dievas".

Jėzaus klausimas - Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme?- meta iššūkį ne tik to meto, bet ir visų laikų klausytojams, ir jų sprendimas tarsi aidas girdimas įsiklausius į Piloto žodžius: Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.

Draugai ir priešai, gyvenę arti Jo, tyrę Jo žodžius bei veiksmus, patvirtina teiginį, kad Jis yra geras. Petras sako: Jis ‘nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos' (1 Pt 2, 22). „Jūs žinote, - sako Jonas, - jog Jis pasirodė, kad sunaikintų mūsų nuodėmes, ir Jame nėra nuodėmės (1 Jn 3, 5). Visi sutinka, kad Jis buvo geras, o JEI BUVO GERAS, vadinasi, JIS YRA DIEVAS.

Jo darbas

Jo darbas buvo įkurti ne šio pasaulio karalystę (Jn 18, 36). Tokia mintis buvo ne iš šio pasaulio. Žydai ieškojo laikino karaliaus, išvaduosiančio juos iš romėnų valdžios. Jei Kristus būtų laikęsis šios idėjos ir pasinaudojęs ja siekdamas iškilti, Jis būtų elgęsis kaip žmogus, ir Jo sėkmę būtų galima paaiškinti taip, kaip paaiškinama Napoleono ar Vašingtono sėkmė.

Tačiau priešingai, Jis nepritarė visuomenės vadovų nuomonei ir pradėjo kurti dvasinę karalystę, kuri gyvuos ilgiau nei išnykusios senovės graikų, romėnų ar egiptiečių imperijos, dabar egzistuojančios tik atsiminimuose. Jaunas žmogus, neturtingas amatininkas, kilęs iš kalnų kaimelio, neturėdamas turtų, galingų sąjungininkų, padarė tai per tris metus! Ir to Jis pasiekė sąmoningai paaukodamas save. Dėl savo tikslo žmonės miršta kaip kankiniai. Tačiau žmogus niekada neplanavo kankinystės kaip savo misijos. O Jėzus savo mokiniams sakė, kad Jis eis į Jeruzalę, bus nukryžiuotas ir trečią dieną prisikels (Mt 16, 21).

Prieš mirtį Jis pasirūpino, kad Jį prisimintų. Žmonės nestato paminklų, kurie primintų jų pralaimėjimus. Tačiau Jėzus nori, kad Jo pasekėjai prisimintų ne Atsimainymo kalną, bet Golgotą, ne Jo šlovę, bet Jo gėdą. Iš tiesų savo gėdą Jis padarė mokinystės išbandymu. Jis įspėja savo pasekėjus tikėtis neapykantos, persekiojimų, žudynių...

Ne taip žmonės stato karalystes. Visi šie dalykai įrodo, kad Jėzus nebuvo šio pasaulio gyventojas. Jis buvo daugiau nei žmogus, ir, kai aš Jį regiu išsiskiriantį iš kitų ir aukščiau nei kiti, negaliu nepulti prie Jo kojų. Todėl kartu su Tomu sakau: Mano Viešpats ir mano Dievas.

Iš www.gototheBible.com

vertė Jurga Domarkaitė