Kai suaugusieji, ypač vyrai, kalbasi rimtom temom, manoma, kad vaikams ten nėra ką veikti, - vyrai turi spręsti svarbius klausimus, o vaikai žaisti su žaisliukais, valgyti arba miegoti. Neįprasta, kai grupelė barzdotų dėdžių stovi rateliu aplink mažą vaiką ir klausosi pamokslo apie tai, kaip patekti į Dievo karalystę.
Kas pamokslauja? Daugelis tikriausiai jau suprato, jog pamokslauja Jėzus, o apaštalų apsuptas vaikelis yra gyva Jo pamokslo iliustracija. Ko šiuo pavyzdžiu Viešpats mokė savo mokinius? Ką Jis norėtų šiandien pasakyti mums? Pasigilinkime ir atidžiai apsvarstykime šią evangelijos pamoką.
Maži žmonės Biblijoje ir gyvenime
Pamoką apie Kristaus mokiniui derantį nuolankumą sinoptinių evangelijų autoriai pradeda skirtingai. Lukas pasakoja, kad Jėzui negirdint, tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias. Viešpats suprato jų širdies mintis, pasišaukė vaikelį ir ėmė mokyti (Lk 9, 46-47). Morkus patikslina, jog ginčas tarp mokinių kilęs kelyje, o grįžus namo Jėzus jų paklausęs: „Apie ką kalbėjotės kelyje?" Mokiniai tylėjo, nes keliaudami „ginčijosi, kuris iš jų didžiausias" (Mk 9, 33-34). Matas pasakoja šią istoriją taip, tarsi mokinių slaptos mintys jau atskleistos - nebesislapstydami mokiniai ateina pas Jėzų ieškoti atsakymo: „Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?" Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje" (Mt 18,1-4). Įdomu, kad visi sinoptinių evangelijų autoriai šį pasakojimą užrašė iškart po to, kai Jėzus aiškiai paskelbė mokiniams apie savo būsimus kentėjimus (Lk 9, 44; Mk 9, 31; Mt 17, 22-23). Ši aplinkybė tik paryškina faktą, jog Jėzaus ir mokinių širdies nuostatos vis dar labai smarkiai skyrėsi - mokiniai ėjo karaliauti, o Jėzus nuolankiai dėl jų kentėti.
Viešpats neatsakė į klausimą taip, kaip tikėjosi mokiniai, - nieko nepaaiškino apaštalams nei apie autoritetus, nei apie valdžios rangus Dievo karalystėje. Skirtumai, be abejo, Dievo karalystėje egzistuoja - tai matome tiek Senajame Testamente, tiek Evangelijose: Mt 5,19 kalbama, kad vykdantis įsakymus ir mokantis jų bus „vadinamas didžiu dangaus karalystėje"; Mt 17,1-3 - Jėzus atsimaino trijų apaštalų akivaizdoje; Mt 16,16-18 - išryškinama Petro valdžia ir vaidmuo Bažnyčioje.
Vis dėlto kur kas svarbiau buvo parodyti esminį skirtumą tarp Dievo karalystės ir šio pasaulio. Tarp augalotų vyrų vaikas išsiskyrė gležnumu ir mažumu, tačiau būtent į tai ir rodė Viešpats, sakydamas: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę". Šios iliustracijos esmė, mano supratimu, yra suaugusio ir vaiko ūgių skirtumas. Ūgis apsprendžia poziciją, iš kurios žvelgiama į Dievą ir į aplinkinius. Suprantama, kad mokiniai žvelgė į vaiką iš viršaus, o šis barzdotų dėdžių veidus galėjo pamatyti tik užvertęs galvą aukštyn. Panašu, kad pats Jėzus, apsikabinęs vaiką (Mk 9, 36), galėjo pamokslauti pritūpęs ar priklaupęs, t.y. būdamas maždaug panašaus „ūgio" kaip vaikas.
Kitas Jėzaus teiginys - „kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima" (Mt 18, 5) - tarsi rodo į Jėzų, pasislėpusį už vaiko nugaros. Ką norima tuo pasakyti? Kartais vaiko arba „mažo žmogaus" idealas Šventajame Rašte yra tapatinamas su nuoširdžiu tikėjimu, sielos tyrumu ar net krikščionišku charakteriu. Tačiau reikėtų vengti ir pernelyg plataus šios iliustracijos pritaikymo, nes kai kur vaikiškumo sąvoka Biblijoje vartojama neigiama prasme. Pavyzdžiui, Paulius sako: „Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu ..." ( 1 Kor 14, 20); „<...> kad daugiau nebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą" (Efez 4,14). Tikėtina, kad minėtu pamokymu Viešpats Jėzus savo apaštalus moko mąstymo ir nuostatų nuolankumo. Kaip maži vaikai žvelgia iš „žemai", nesipuikuodami ir nesivaikydami žmogiškos šlovės, taip ir Kristaus sekėjams dera „nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką" (Rom 12, 3).
Jau Senajame Testamente galime įžvelgti, jog Dievas rodo palankumą „mažiems žmonėms". Viešpaties angelas atėjo pas Gedeoną ir tarė: „Viešpats su tavimi, galingas karžygy!" (Ts 6,12). Gedeonas abejoja, stebisi, tačiau Viešpats tęsia: „Eik šioje savo jėgoje ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių! Aš tave siunčiu" (Ts 6, 14). Apie kokią jėgą, kokį išgelbėjimą angelas kalba? „Gedeonas klausė: „Viešpatie, kaip aš išgelbėsiu Izraelį? Mano šeima yra skurdžiausia Manaso giminėje, o aš pats mažiausias savo tėvo namuose" (Ts 6,15). Skurdžiausias ir mažiausias? Puiku! Viešpačiui tai ne kliūtis: „Aš būsiu su tavimi, ir tu nugalėsi midjaniečius kaip vieną vyrą" (Ts 6,16).
Kitoje Senojo Testamento knygoje sutinkame pranašą Samuelį, primenantį karaliui Sauliui jo karaliavimo pradžią: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi" (1 Sam 15,17). Iš pradžių Saulius, nors ir „buvo visa galva aukštesnis už kitus" ( 1 Sam 10, 23), savo akyse buvo mažas. Samueliui tik užsiminus apie Dievo pasirinkimą jį patepti Izraelio karaliumi (1 Sam 9,19-20), Saulius atsako labai nuolankiai: „Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?" Stebėtina, kad Dievas pasirenka karalių iš pačios mažiausios, dar taip neseniai už savo nuodėmes vos visiškai nesunaikintos Benjamino giminės (Ts 20-21sk.). Apmaudu, kad galiausiai karūna Sauliui tapo per sunki ir pasididžiavęs jis atmetė Viešpaties žodį, o Viešpats atmetė jį kaip Izraelio karalių (1 Sam 15, 23). Pranašas Samuelis sielojosi dėl Sauliaus nuopolio, tačiau neilgai trukus Dievas jį siunčia patepti naują karalių, vieną iš Jesės sūnų Betliejuje. Pašventinęs Jesę bei jo sūnus, Samuelis pakvietė juos prie aukos. Pažvelgęs į Eliabą, Samuelis buvo įsitikinęs, jog šis tikrai yra pateptasis, tačiau Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį" (1 Sam 16,7). Taip pasirodė visi septyni Jesės sūnus, tačiau nė vieno Viešpats neišsirinko. Ar dar yra kas nors? „Jesė atsakė: „Liko dar jauniausias, jis gano avis" <...>. Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: „Patepk jį, nes tai jis" (1 Sam 16,11-12). Taip niekam nežinomas mažas piemenėlis iš Betliejaus iš Dievo malonės tapo didžiu Izraelio karaliumi Dovydu.
Apaštalas Paulius, gerai žinodamas šias Senojo Testamento istorijas, Dievui tarnavo itin nuolankia dvasia. „Juk aš esu mažiausias iš apaštalų", - sako Paulius, - „nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią" (1 Kor 15, 9). Susidaro įspūdis, kad vadindamas save „mažiausiu iš apaštalų", Paulius gali turėti omenyje savo graikišką vardą „paulos", reiškiantį „mažas". Nepaisant Dievo malonės gausos savo tarnavime ir didelio vaisiaus, Paulius kitus apaštalus laikė aukštesnius už save. Laiške filipiečiams apaštalas atskleidžia, kad toks nuolankus požiūris ir kuklus savęs vertinimas kyla iš paties Viešpaties Jėzaus - Paulius kviečia tikinčiuosius Juo sekti: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties ..." (Fil 2, 3-8). Manau, kad šie Pauliaus žodžiai dera su Jėzaus paliepimu apaštalams atsiversti ir tapti kaip mažiems vaikams (Mt 18, 3). Tai kvietimas priimti kitokį, neišdidų Kristaus požiūrį į Dievą ir Jo pasaulį. Puikybė - tai sielos liga, kuria sergame visi be išimties, tad visiems reikia nuolatinio „gydymo". Tačiau kaip gydyti, jei nepripažįstame, kad sergame? Atrodo, kad net pirmieji mokiniai nesuvokė savo puikybės ir nesuprato Jėzaus pamokymo svarbos tol, kol Jis pats už juos nebuvo pažemintas. Lukas groteskiškai pastebi, jog ginčai apie apaštališkąją didybę tęsėsi net po paskutinės vakarienės (Lk 22, 24), kol galutinai šiuos ginčus išblaškė Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Su pirmaisiais gaidžiais Petro ir brolių širdys krito ir dužo - pagaliau jie pamatė, kokie jie buvo bedieviškai išdidūs. Palaiminti, kurie pamato savyje puikybės šmėklą, dėl to sielojasi ir jos atsižada. Tiems Viešpats įdeda širdį, kurios ramybę ir palaimą apdainuoja psalmininkas: „Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai. Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami. Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis" (Ps 131,1-2).
Puikybės papiktinimas
Mes, krikščionys, pripažįstame, jog nuolankumo reikia siekti, tačiau kartais pagalvojame, jog nereikia persistengti, kad netaptume pernelyg pažeidžiami. Ar nuolankiu žmogumi nepasinaudos piktavaliai? Dievo žodis, kviečiantis eiti nuolankiai su Dievu, taip pat ragina elgtis išmintingai ir siekti visokio supratimo. Biblinio nuolankumo nevalia tapatinti su asketizmu, naivumu ar priešinti su žmogui derančiu orumu. Įsižiūrėję į Jėzaus elgesį evangelijose, Pauliaus ir kitų apaštalų Apaštalų darbų knygoje, pamatysime, kad tai buvo drąsūs, gyvenimu trykštantys, pasaulį „aukštyn kojomis" verčiantys žmonės! Kita vertus, Dievo žmonės turi visomis aplinkybėmis pasitikėti Viešpačiu ir leisti Jam veikti, atleisti, nekeršyti, paliekant vietos Dievo rūstybei (Rom 12,19). Jėzus kalbėjo, kad tam, kuris pastūmėtų į nuodėmę bent vieną iš mažutėlių (Dievo vaikų), kurie Juo pasitiki, būtų geriau, jog „girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas [1] ateina" (Mt 18, 6-7). Tai reiškia, jog jei papiktintojai nebus paskandinti, tuomet jų laukia dar didesnė bausmė - pragaro ugnis.
Stebėtina, kad kitose eilutėse (Mt 18, 8-10) Jėzus kreipiasi į apaštalus, griežtai įspėdamas savo mokinius, jog šie taip pat saugotųsi paniekos mažutėlių atžvilgiu. Bet ar įmanoma, kad ne tik pasaulis, bet ir patys tikintieji (mokiniai) taptų Dievo vaikų priešais? Mano manymu, šį blogį ne visada reikėtų tapatinti su prievarta, vertimu atsižadėti tikėjimo ar suvedžiotojiška klaidintojų veikla. Kur kas dažniau Dievo vaikų suklupimo priežastimi tampa gerokai subtilesnis dalykas - šiam pasauliui ir kiekvienam žmogui būdingas „gyvenimo išdidumas" (1 Jn 2,16). Pripažinkime, kad „pasikelti" aukščiau visų kitų taip lengva! 73-oje psalmėje Asafas, išpažįsta, jog „galvojo kalbėti kaip jie" (Ps 73,15), t.y. išpuikėliai:
„Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. <...> Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. <...> Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas? Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja" (Ps 73, 2-12).
Asafas ima gailėtis savęs, apgailestauja, jog saugojo tyrą širdį, „nekaltume plovė rankas", kentė panieką ir atstūmimą (Ps 73,13-14). Atrodo, kad žmogus tuoj išsižadės Viešpačiui tarnaujančios nuolankios širdies ir apsitaisys „išdidumo rūbu". Vis dėlto Asafas įeina į Dievo šventyklą ir praregi - puikybė veda žmones į pražūtį ir susinaikinimą! (Ps 73,17-20). Psalmininkas atgailauja, išpažįsta savo širdies kartėlį, sielvartą ir nusižemina - „aš buvau kvailas ir neišmanantis - lyg gyvulys Tavo akivaizdoje" (Ps 73, 21-22). Asafas stveriasi Dievo rankos, garbina ir pasišvenčia Viešpačiui iš naujo (Ps 73, 23-28). Kartais tikintieji įsivaizduoja, jog nuo pasaulio juos skiria storos bažnyčios sienos. Deja, net jei jos ir būtų kelių metrų storio, tai mūsų nuo pasaulio neapsaugos. Galima lankyti bažnyčią, sėdėti pamaldose, žinoti daug eilučių iš Biblijos, kalbėti dailias maldas, bet būti pilnam puikybės, pūsti šio „pasaulio dūdą" ir niekinti kitus. Tiesiog negaliu atsistebėti, kaip mes, žmonės, greitai didžiuojamės savo pasiekimais. Ką ten pasiekimais! Kartais tų pasiekimų visai net nereikia, nes puikybei priežasčių - aibės...
Įspėjimą savo mokiniams Jėzus baigia teiginiu, jog mažutėlių „angelai danguje visuomet mato dangiškojo Tėvo veidą" (Mt 18,10). Apie ką čia kalbama? Ar tikrai kiekvienas Dievo vaikas turi savo asmeninį angelą? Tiesa, kad angelai yra pasiųsti patarnauti tiems, kuriems skirta paveldėti išgelbėjimą (Hbr 1,14), kad angelai gali būti priskiriami tautoms (Danieliaus, Zacharijo knygos), tačiau tikriausiai būtų kiek per drąsu paremti „asmeninių angelų" idėją šia vienintele eilute. Pritarčiau nuomonei, jog „mažutėlių" angelai yra jų pačių dvasios po mirties, visada reginčios savo dangiškojo Tėvo veidą, nes pats Jėzus šventuosius Prisikėlime vadina „angelais danguje" (Mt 22, 30). Mano nuomone, „jų angelai" - tai besitęsianti Dievo vaikų egzistencija amžinybėje. Dangus laukia ne išpuikėlių šaipūnų, bet nuolankiųjų - „palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė" (Mt 5,3). Jėzus sakė savo mokiniams džiaugtis ne tuo, kad dvasios jiems pavaldžios, bet jog jų vardai įrašyti danguje. „Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau tai patiko" (Lk 10, 21).
Baigsiu dievobaimingojo Asafo žodžiais: „Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius" (Ps 73, 25-26).
[1] Biblijos žodynai aiškina, kad „papiktinimai" (gr. „skandalon") gali reikšti spąstus arba kokią nors kliūtį ant kelio, asmenį, bet kokį veiksnį, per kurį einantis keliu susipainioja, klysta, suklumpa ar nusuka į šoną.
