Jonas Grunda - ignalinietis menininkas - skulptorius, tapytojas, dėl savo pašaukimo drįsęs nemažai pakovoti. Arba kitaip - išdrįsęs atrasti save kuriantį. Jo saviraiškos įvairovę liudija nemažai darbų
: įkūręs meno galeriją „Skaptukas", papuošęs Ignalinos miestą ir jo apylinkes ne viena skulptūra ar kitokiais meno darbais (fontanas, skirtas Ignalinos 145 metų jubiliejui, skulptūra „Ramybė" šalia miesto kultūros namų, miesto ženklai - pavadinimai pakelėse atvykstant nuo Dūkšto ir nuo Palūšės, taip pat naujausias trijų menininkų projektas - medžio skulptūrų ansamblis bibliniais motyvais Antalksnės kaime ir kt.). Jo pagaminti mediniai baldai, medžio paveikslai, suvenyrai puošia ne tik kraštiečių, bet ir įvairių Aukštaitijos ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų namus ar kiemus. Jonas rengė ir teberengia parodas, dalyvauja įvairiuose pleneruose. Kartu su choreografe Aida Maksvytyte buvo sukūręs originalią šokio ir tapybos sintezę - spektaklį „Kelionė", kurio metu scenoje šokančią merginą J.Grunda čia pat tapo fiksuodamas jos judesius popieriaus lape. Šis spektaklis pirmąsyk buvo parodytas 2004 m. Austrijoje (Mittersillis) vykusioje menų konferencijoje, vėliau parodytas Rusijoje (Sankt Peterburgas). Lietuvoje šį spektaklį žiūrovai galėjo pamatyti Vilniaus Jaunimo ir Vilniaus Universiteto teatruose, menų sintezės festivalio „Atvira erdvė / 2" (2005m.) metu ir kitur. Su savo darbais Jonas važinėja po kaimus, miestelius, mokyklas, randa laiko ir privačioms meno pamokoms savojoje studijoje.Gimęs ir užaugęs Ignalinoje, ten ir gyvena su žmona Jūrate ir sūnumis Tomu bei Karoliu. Jonas yra Ignalinos „Tikėjimo žodžio" bažnyčios senbuvis, be to - vienas iš šlovinimo tarnavimo vedančiųjų.
Siekė atkakliai
Liaudies menininku ar tautodailininku jo nepavadinsi - tiek kūrinių atlikimo technika, tiek pasirinktomis idėjomis Jono darbai labiau modernūs, šiuolaikiški. Nors „liaudišku" pavadinčiau jo kelią atradimo savęs kaip menininko: ne per ankstyvą pasišventimą išsamioms menų studijoms, bet tarsi palaipsniui, kuomet didžiulis troškimas stumia į priekį nepaisant amžiaus ir jau „susitvarkyto" gyvenimo būdo. Nei mokytojų, nei tėvų nepaskatintas, niekur nenukreiptas, tebaigęs Kauno amatų aukštesniąją mokyklą, jis, kaip pats kiek ironiškai prasitaria pokalbio metu, kurį laiką pragyvenimui vertėsi labiau kaip drožėjas nei menininkas. Tačiau nuo vaikystės įvairiai besireiškusiam polinkiui menams galiausiai buvo duota plėtotis daugiau: pajutęs poreikį tobulėti, geriau pažinti meno raiškos subtilybes, nors vedęs ir auginantis vaikus, arba, kaip sakoma, būdamas „metuose", - jis išdrįso siekti to, ko skatino jo vidinis balsas. Vilniuje susirado Dailės akademijos dėstytoją Beną Narbutą ir pusantrų metų intensyviai važinėjo sostinėn privačių pamokų. Dažnai keldavosi penktą - šeštą ryto, kad galėtų skirti daugiau laiko piešimo ir tapymo įgūdžiams lavinti, ir tol atkakliai „jaukinosi" menų pasaulį, kol vieną dieną, kaip pats prisimena, tarsi pamatė, suvokė, kas yra tas piešimas. „Tai dar nereiškia, kad jau moku gerai piešti, - skubiai prideda pašnekovas. - Čia kaip ir besimokant naują kalbą - vienu metu staiga supranti, kad jau gali ja susikalbėti su kitais. Yra ta techninė pusė, kai mokinies tarsi paskirus žodžius - gaudai vaizdus, pieši praeivius, mašinas, detales. O paskui tarsi „pagauni" kažką, kas yra giliau, daugiau. Kaip kad ir muzikoje: besimokydamas atskirų natų turi nukeliauti iki džiazo. Įvairias stadijas pereini pats savo ieškojimais. Bet žmogus turi turėti tos poetiškos prigimties, kitaip jam nieko neišeis," - svarsto Jonas.
Apie įkvėpimą ir kūrybą
„Ką turi omeny? Kuo skiriasi kūrybingas žmogus nuo kitų?" - skubu teirautis pašnekovo, pati žinodama, jog tokius dalykus žodžiais išreikšti ne taip lengva. Įkvėpimas, meninis polėkis - nuo senų laikų kažkas daugiau nei tik žmogiškumui priskiriamas efemeriškas reiškinys - mano pašnekovui pažįstamas tarsi kasdienio tako pakelės žolė. Jonas, nors lakoniškai, bet gan vaizdžiai paaiškina: „Tai, kad kasdienybėje atrandama kažkas, kas kitam išvis neturi reikšmės. Būtent iš tokių „smulkmenų" ir susideda poezija - reikalingas, kaip aš sakau, nenuspėjamas reiškinys. Galiu tvarkyti įprastus gyvenimo reikalus, bet mano viduje, tarsi už uždarų durų, kažkas vyksta, kažką papildomai galvoju. Aišku, gali ir varginti tokie dalykai, - norisi gyvenime konkretumo. Bet tas „persijungimas" būtinas: kai darei vienaip, ir staiga - visai kitaip". „Tačiau yra gerai pastebėta, - kalba toliau Jonas, - kad kūrybingo žmogaus vienas procentas yra talento, 99 procentai - darbo, paprasto kasdienio darbo. Jeigu reiktų vaikytis vien tų prašviesėjimų ar įkvėpimų, būtų labai sudėtinga gyventi".
Kalbamės apie kūrybinį procesą, apie butaforiškų pasvaičiojimų mene tendencijas, apie kasdienybę ir užsakymus, apie kūrėjo nepriklausomybę ir laisvę. Laisvę, o kartu ir įsipareigojimą savo paties sąžinei kurti kažką vertinga.
„Kūryba... - susimąsto Jonas. - Ir dovana, ir tuo pačiu kančia. Ką reiškia tikri dalykai? - pats paklausia, pats ir skuba atsakyti: „Kuomet... kažkas tave tarsi persmelkia. Ateina mintis - ją įgyvendini ir jauti, kad ranką pridėjai, kad iš širdies kažką padarei".
„Norint kurti reikia kažką pirmiau užfiksuoti, įžiūrėti, patirti ir tik tada bandyti perteikti. Tarsi atsiveria kitoks matymas, kai supranti - aš kažką matau, ir tai, ką matau, noriu tinkamai išreikšti. Ir tuomet - pats jauties lig dugno panardintas tokiame vidiniame džiaugsme. Tai išgyvenamo santykio džiaugsmas. Ir tai unikalu".
Būti menininku
„Gera, kai supranti, kai atrandi, kuo tave Dievas sukūrė. Esi laimingas, kai tai atpažįsti. Nes užsiimti kažkuo „sėdint ne savo rogėse" - nuolatinė kančia. Buvau kažkada išvažiavęs užsienin uždirbti pinigų. Vienodas lentynas, dėžes turėjau kalti. Darbo valandas skaičiuodavau! Vargas buvo, ne darbas."
„O tu žinai, - tarsi nustemba, prisimena kažką pašnekovas, - kas yra pašaukimas? Tai yra amžinybė. Amžinybė, patiriama jau čia. Kuomet laikas tau jau neegzistuoja. Aišku, tu laikaisi dienos ritmo - pietūs, vakarienė, visi kiti dalykai. Tačiau tavo kūryba tarsi lieka kažkokiame kitokiame pasaulyje".
Kita vertus, vėliau Jonas užsimena ir apie menininko polėkių paieškų pavojus: „Didžiausias vaistas nuo bereikalingų emocijų - sako jis, - disciplinuoti save, susidaryti darbų eiliškumą".
Pasiteirauju apie jo, kaip tikinčio menininko, patirtį: tikėjimo tiesas išreikšti meno kalba - ar veiksmingas toks būdas skelbti Evangeliją? Jonas prisimena vieną jaunystės laikų draugą, kuris, Jonui jau tapus krikščionimi, apsilankė vienoje iš jo parodų. Tas bičiulis apie įtikėjimą dar nieko nežinojęs, tačiau, apžiūrėjęs jo darbus, priėjęs ir paklausęs: „Jonai, paaiškink, kas su tavim atsitiko. Kažkas pasikeitė".
„Menininko kelias turėtų būti vientisas, - toliau dalinasi savo mintimis J.Grunda, - darbai turi atspindėti tai, kuo jis gyvena, ko pertekusi jo širdis". Taip, anot Jono, atsiranda galimybė kiek kitaip dalintis savo tikėjimu.
Žmogų traukia grožis
Pasidomiu apie naujausią kūrybinį projektą - šių metų vasarą Ignalinos nacionalinio parko teritorijoje, Antalksnės kaime, pastatytą medžio skulptūrų ansamblį bibliniais motyvais. Trys skulptūros - bendras Jono Grundos, Beno Narbuto ir Raimondo Žievio kūrybinis darbas. Pašnekovas paaiškina: „Antalksnės kaimo bendruomenė laimėjo projektą, pasiūlė atlikti užsakymą, tai ir pradėjom. Iš pradžių pinigų stygius gąsdino, bet darbams įpusėjus atsirado daugiau rėmėjų. Lėšos buvo skirtos iš Europos Sąjungos fondų, prisidėjo ir Ignalinos nacionalinis parkas. Pati idėja pastatyti skulptūras bibliniais motyvais - tai Beno. Pabendravom, pasitarėm, jog vienos skulptūros, vaizduojančios Kristaus kančią, būtų mažoka, taip gimė mintis apie žydinčias kopėčias, o vėliau ir trečiosios idėja atsirado".
„Žmogų apskritai traukia grožis, - porina Jonas. - Galbūt menininkas mato daugiau, bet aš visada galvoju apie paprastą žmogų. Norisi sugebėti jam suprantama kalba perteikti tai, ką aš turėjau omenyje. Kokia mintis bekiltų, - jei tai susiję su kultūra, - norisi rasti teisingą sprendimą, kaip ją sutaikyti su ta bendra tiesa, su gyvenimu".
Gera sutikti žmogų, atradusį savo pašaukimą, pagalvoju jau atsisveikinusi su Jonu Grunda. Išdrįsusiu ieškoti savęs iki galo. Šis menininkas trykšte trykšta vidiniu džiaugsmu, kuriuo, manau, užkrečia ir aplinkinius. „Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno," - kiek vėliau prisimenu eilutes iš Šventojo Rašto. Vidinė pilnatvė tampa neatsiejama savasties dalimi tų laimingųjų, išdrįsusių ieškoti ir atradusių savąją vietą po saule. Atradusių gyvybingą jėgos šaltinį, teikiantį jėgų ne tik jiems patiems. Kuomet pačiam Gyvenimui - įvairiausiomis formomis ir mintimis - leidi reikštis per save, per savo atrastąjį, rodos tik tau vienam taip gerai tinkamą kelią ar būdą, - ir pats prisipildai gyvenimo džiaugsmu.
