Apologetika

Kiek mokslas atspindi tikrovę?

Prieš keleris metus šia tema yra pasisakęs Miuncheno Makso Planko instituto fizikos tyrimų centro direktorius Hansas Peteris Durreris. Jo paskaita irgi vadinosi „Kiek mokslas atspindi tikrovę?". Joje Durreris papasakojo palyginimą apie žuvų tyrinėtojo darbą. Tą istoriją jis pavadino „Fiziko tinklas".
„Jis užmeta tinklą, paskui ištraukia jį į krantą ir tikrina laimikį mokslininkui įprastu būdu. Prisigaudęs daug žuvies ir išsamiai ją ištyrinėjęs, jis pastebi du svarbius ichtiologijos principus: 1) visos žuvys yra didesnės nei penki centimetrai; 2) visos žuvys turi žiaunas... 
Tačiau kritiškas stebėtojas - pavadinkime jį metafiziku - su tokia išvada absoliučiai nesutinka ir atkakliai paprieštarauja: „Jūroje tikrai yra žuvų, mažesnių nei penki centimetrai, bet savo tinklu tu jų nepagauni, nes tavo tinklo akučių dydis yra penki centimetrai!"

Bet ichtiologas į pastabą nekreipia didelio dėmesio ir atkerta: „Aš kaip ichtiologas laikausi vieno principo, - tai, ko negaliu pagauti, nėra žuvis". (Hans Peter Dürr, Das Netz des Physikers, München 1988)

Anot Hanso Peterio Durrerio, tas pats ir su mokslo darbais: metamas tam tikras tinklas ir pagaunamos tam tikros žuvys. Arba, abstrakčiau tariant, keliami tam tikri klausimai ir gaunami tam tikri atsakymai. Taigi klausimai ir atsakymai susiję lygiai taip, kaip žuvys ir tinklas.

Bet galiausiai įdomiausias dalykas: tikrovėje yra klausimų, kurių „nepagausi" jokiu mokslo tinklu. Žinoma, mokslas, siekdamas „pagauti" kuo daugiau žuvies, nuolatos stengiasi dirbti su vis geresniais, įmantresniais tinklais. Tačiau yra žuvelių, kurios niekuo nenutveriamos. „Ne viena mums svarbi sritis, tokia kaip religija, menas, nepavaldi mokslinių stebėjimų atrankos kriterijams. Gamtos mokslai jų nei patvirtina, nei paneigia; mat jos - tai tos nesugaunamos žuvys iš minėtojo palyginimo", - teigia Durreris.

Kiekvienas žmogus žino, jog egzistuoja grožis. Gamtos, meno, muzikos, bendravimo, draugystės grožis. Kiekvienam iš mūsų lemta patirti grožį. Kai kurie net įsitikinę, kad žmogus tik dėl grožio ir gyvena. Net ypatingai ekstremaliomis situacijomis, tokiomis kaip Leningrado blokada, kiti karai, buvo grojama muzika, skaitoma literatūra, kuriamos eilės. Žmonės stengėsi neleisti gyvenimui ištirpti žudynėse ir mirtyse. Iš grožio žmogus semiasi jėgos.

Paulo Davieso nuomone, „nemažai mokslininkų grožį laiko patikimu kelrodžiu į tiesą. Teorinėje fizikoje daug pasiekia tie mokslininkai, kurie naujuose dalykuose ieško matematinės elegancijos [...]. Matematinė elegancija ne matematikui yra sunkiai paaiškinama sąvoka, bet mokslininkų labai vertinama".

Kokiu gi tinklu gaudyti grožio žuveles? Koks mokslas turėtų tyrinėti grožį? Kaip visiškai nemuzikalų žmogų sužavėti Bacho ar Bethoveno muzika? Ką pasiūlytų mokslas? Tikriausiai nedaug būtų naudos, jeigu pasakytume, kad yra aukšti ir žemi garsai. Kas apie tai neturi jokio supratimo, vargu ar ims ir pamils muziką. Nepaisydamas to, kiekvienas žmogus muziką sieja su grožiu.

Panašiai Durreris svarsto ir apie Dievą. Ar apie Dievą mes galvojame kaip apie Tą, kuris sukūrė viską, taip pat ir mus pačius su visais mūsų tinklais? Kokiu tinklu pagauti Dievą? Kokiu mokslu Jį apibūdinti? Mokslas iš principo negali nieko apie Jį pasakyti. Nes pasakyti apie Dievą galima tik tai, ką Jis pats apie save yra pasakęs, jei iš viso ką nors yra pasakęs.

Bet įdomiausias klausimas: jei Dievas yra, ar Jis yra kada nors apsireiškęs? Ar yra apie save ką nors pasakęs, o jei taip, tai kaip tą pasakymą atpažinti ir suvokti? Kaip galima arba kaip derėtų į tą pasakymą reaguoti?

Sprendžiant pažinumo klausimą, palyginimas apie fiziko tinklą vaidina labai svarbų vaidmenį. Šia istorija Hansas Peteris Durreris rodo ne nusistatymą prieš mokslą, nes ir pats yra mokslininkas, netgi fizikos profesorius. Ja jis tik paaiškina: mokslas yra vienas iš būdų pažinti tikrovę. Bet tik vienas iš būdų, ir pažinti, deja, toli gražu ne visą tikrovę. Yra žmogui labai svarbių dalykų, kaip grožis arba Dievas, apie kuriuos mokslas nieko negali pasakyti, ir ne todėl, kad nežinotų kaip, o tiesiog iš principo. Nieko nepadės net geresni, tobulesni mokslo tinklai. Šiuo atžvilgiu egzistuoja principinė problema.

Taigi mokslinis metodas negali aprėpti visos tikrovės. C. S. Lewisas yra pateikęs gerą pavyzdį: „Jeigu norime sužinoti, ar spintoje tupi katė, turime nueiti ir atidaryti spintos duris". Galime kiek norime mąstyti, svarstyti visus galimus argumentus, bet jei tikrai norėsime sužinoti, turėsime nueiti ir atidaryti spintos duris. Ir mūsų pačių protas pritars: eik ir atidaryk. Kitaip nesužinosi.

Mokslas yra galimybė suvokti tikrovę, tačiau kartais nepakanka vien svarstyti ir argumentuoti, būtina ir žengti žingsnius.

Istorijos mokslas taip pat naudoja panašią į Hanso Peterio Durrerio parabolę. Vienoje iš pagrindinių istorijos mokslo knygų kalbama apie „istoriko tinklą". Istorikai taip pat dirba su savo „tinklais", kuriais jie gaudo įvairias „žuvis". Kiekvienas mokslas, ko gero, turi savo tinklus. Tačiau tai tik tinklai. Ir to nederėtų užmiršti.

Ar istorijos mokslas yra pakankamai kritiškas?

Jei sumanysite pasidomėti teologija, teks susidurti su terminu „istorinis kritinis metodas". Istorijos moksle tokio termino nėra.

Problema yra ta, kad šis terminas tarsi atspindi istorikų darbo metodą, nors šiame moksle taip nėra. Jeigu filosofijos istorijos žodyne atsiverstume skyrių „Istoriniai metodai", rastume išvardytą visą eilę, bet nerastume „istorinio kritinio". Tai ne istorikų terminas. Jį įvedė teologai. Kiekvienas mokslas pasirenka tokius metodus, kokie geriausiai atitinka jų tyrimo objektą, ir kiekvienas mokslas, žinoma, pats pasirenka savo metodui pavadinimą.

Taigi kiek kritiškas turi būti tas istorinis metodas? Istorijos knygų įvaduose rašoma, kad istoriko darbo bei metodo dalis yra pomėgis bei simpatija seniesiems radiniams. Žodžiu, ne kritiškumas ir ne abejonė, kaip dažnai pasitaiko tarp teologų tyrinėjamų šaltinių atžvilgiu.

Knygoje „Apie istorinį pažinimą" istorikas Henris J. Marrou rašo:
„Istoriniame metode istorikui svarbiausia ne kritika, o pomėgis ir palankumas. Istorikas - tai žmogus, kuris nesibodi peržengti savo slenkstį, kad pasitiktų tai, kas dar nepažįstama. Ši dorybė turi savo vardą - tai pomėgis. [...] [istorikas] neturi teisės prieš praeities liudytojus stoti lyg koks blogas, surūgęs, smulkmeniškas policininkas, kuriam kiekvienas asmuo, kol neįrodyta kitaip, a priori atrodo įtartinas ir kaltas; su tokiu kritiškumu istorikas gal ką ir pasiektų, tik ne kokybę; toks kritiškumas būtų tikras balastas, praktiškai žlugdantis tiriamo dokumento tikrosios prasmės, kompleksiškumo bei vertės atskleidimą.
Siekdamas pilnatviškai pažinti savo tiriamą objektą, istorikas privalo su juo susidraugauti, nes, anot Augustino, nieko kitaip gerai nepažinsi, kaip tik per draugystę".

Šis pavyzdys aiškiai parodo, koks istorikų darbo metodas. Be abejo, istorijos mokslas nėra visiškai nekritiškas. Bet kritiškumas ne pirmas žingsnis. Pirmas žingsnis yra pomėgis ir palankumas seniesiems šaltiniams bei susidraugavimas su jais.

Senovės istorijos tyrinėtoja Helga Botermann priduria: „Nė vienas istorikas neturi teisės istorinį šaltinį nuo pradžios laikyti nepatikimą. Patikimumas ar nepatikimumas atsiskleidžia tik tyrinėjant, pažįstant, pamėgstant tiriamą objektą".

Ar Naujojo Testamento raštai yra istorinė informacija?

Kaip istorikai tyrinėja senuosius šaltinius apie Jėzų Kristų? Pagrindinės informacijos apie Jėzaus gyvenimą ar pirmuosius krikščionis jie ieško Naujojo Testamento raštuose - Evangelijose, Apaštalų darbuose, laiškuose. Tai nieko ypatingo, nes istorikai nuolat dirba su antikiniais dokumentais. Be jų istorikai tyrinėja ir visas rastas iškasenas, pagal kurias rekonstruoja buvusius įvykius. Šiuo požiūriu jų darbas panašus į teisininkų, nes vieni ir kiti ieško praeitų įvykių įrodymų. Viskas, kas surašyta istorijos vadovėliuose, yra ne kas kita, kaip pagal surinktus įrodymus rekonstruota praeitis.

Taigi duomenys apie Jėzaus gyvenimą ar jo mokinius gaunami iš Naujojo Testamento. Viskas gerai, tik kyla vienas klausimas: ar šio šaltinio raštai gali būti traktuojami kaip istoriniai dokumentai? Yra nemažai manančių, jog šiuo atveju per daug pasitikima tekstais, kurie negali būti istorinių tyrimų objektas jau vien dėl to, kad jų paskirtis yra visai ne istorinė informacija.

Tačiau vienas žymiausių šio šimtmečio senosios filologijos tyrinėtojų Wolfgangas Schadewaldtas stebisi:

„Nesuprantu, kaip galima sakyti, kad tuos, kurie užrašė sinoptines Evangelijas, visiškai nedomino konkretūs, tikri, istoriniai faktai apie Jėzų bei su juo susijusius įvykius? Pažiūrėkime į kitas apreiškimų knygas, kurių religijos istorijoje yra tikrai nemažai. Evangelijos, kiek jas suprantu, yra išskirtinai unikalios. Kuo? Ogi tuo, kad jos mums atskleidžia labai platų ir išsamų konkretaus laikotarpio pasaulio vaizdą; tuo, kad jos nėra pasakos apie stebukladarius ir stebuklingus nutikimus. Nors stebukladarių ir stebuklų yra, bet visa tai sudėtinė to pasaulio dalis. Jėzus darė stebuklus, tačiau kitaip negu visi kiti stebukladariai".

Schadewaldtas priduria, kad perdėtai kritiško požiūrio susilaukia ne vien šie raštai, bet ir dauguma antikos autorių darbų: „Iki šios dienos abejojama, ar Eschilas parašė „Prometėją"; o Herodotas, ilgai vadintas linksmuoju plepiu ir melagiu, šiandien pripažįstamas didžiu istoriku". Dėl Naujojo Testamento, anot mokslininko, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis istoriškai neautentiškas. „Naujojo Testamento tekstai kvepėte kvepia tikrove", - įsitikinęs Schadewaldtas.

Istorijos moksle tiriant autentiškumo klausimus, svarbus etapas yra nustatyti pačių tekstų paskirtį. Ką tekstas byloja pats apie save? Ką apie savo istorinį patikimumą sako pats Naujasis Testamentas?

Štai Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių. Aišku viena, kad istoriškai pagrįstas gali būti tik pats papasakojimo faktas, bet ne istorijos turinys. Kad palyginimas nėra tikras atsitikimas - aišku ir Jėzaus klausytojams. Palyginimas atlieka tik vaizdingo paaiškinimo vaidmenį. Taigi pats tekstas pasako apie save, kas jis yra, kokį vaidmenį atlieka ir kaip jį traktuoti.

Šiame kontekste labai tinka paskaityti Evangelijos pagal Luką pradžią:
„Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas" (Lk 1, 1 - 4).

Kiekvienas istorikas, perskaitęs šį įvadą, paminėtų penkis labai svarbius aspektus:

* Lukas nėra pirmasis, užrašęs šią istoriją, nes jau „daugelis yra mėginę išdėstyti";

* Lukas remiasi liudytojų pasakojimais;

* Lukas ir pats viską rūpestingai nuo pradžios ištyrė;

* jo pasakojimas yra sutvarkytas, tikriausiai chronologiškas;

* pasakojimas skiriamas kažkokiam Teofiliui kaip pagrindimas to mokymo, kurį jis jau yra gavęs.

Tokio teksto autoriui tikrai negalėjo nerūpėti tie dalykai, kuriuos jis užrašė, ir logiška, kad į rūpimus dalykus tikimasi ir rimto požiūrio. Nei apie Luką, nei apie kitus Naujojo Testamento autorius negalima pasakyti, kad jie neturėjo jokio istorinio intereso. Net Luko pasirengimas rašyti ir pats rašymo būdas labai panašus į istoriko. Jis naudojasi jau esamais užrašytais tekstais apie tuos įvykius, klausosi liudytojų pasakojimų, tačiau ir pats viską rūpestingai tyrinėja, tikrina, o paskui „surašo sutvarkytą pasakojimą". Taip turėtų dirbti kiekvienas istorikas. Be Evangelijos teksto Lukas dar mums paliko ir Apaštalų darbus. Abu raštai, iš kurių mes daugiausiai sužinome tiek apie Jėzų Kristų, tiek apie pirmuosius krikščionis, yra vieno autoriaus, dirbusio kaip tikras istorikas.

Bus daugiau