Namas nestatomas tik tam, kad būtų namas, bet kad gyventojus priimtų ir juos saugotų. Laivas nedirbamas tik tam, kad į jį būtų galima pažiūrėti, bet kad žmonės juo jūromis plaukiotų. Indai lipdomi ne tam, kad tik indais būtų, bet kad turėtume kur reikalingus dalykus sudėti.
Taip ir Dievas šį pasaulį sutvėrė ne be tikslo. Stoikai tvirtina, kad pasaulis sutvertas žmonėms. Teisinga, nes žmonės džiaugiasi visomis pasaulio gėrybėmis. Bet kodėl patys žmonės sutverti arba kokios iš jų naudos turi nuostabusis daiktų kūrėjas - Apvaizda, to stoikai nepaaiškina. Kad sielos nemirtingos, tai tvirtina ir filosofas Platonas. Bet jis nežino, kokiu pagrindu ir būdu, kada ir per ką jos pasiekia nemirtingumą. Arba iš viso, kas yra toji nuostabi paslaptis, kad nemirtingumui skirtieji pirmiausia gimsta mirtingi ir tik prabėgus žemiškojo gyvenimo laikui ar padėjus ligoto kūno apdangalą, yra perkeliami į amžinosios laimės buveinę. Bet Platonas nekalbėjo apie Dievo teismą ir apie skirtingą teisiųjų ir neteisiųjų likimą. Jis tikėjo, kad tos sielos, kurios skendėjo nedorybių purve, bus nubaustos pakartotinu atgimimu gyvulių kūnuose, kol, atlikusios atgailą, vėl galės pasirodyti žmonių pavidalais. Atrodo, lyg Platonas norėtų mums nupiešti nerealų, fantastinį vaizdą, neturintį pagrindo nei prote, nei dieviškame vadovavime, nei kurioje nors mintyje.
Noriu iškelti dar vieną tiesą, kurios nesurado filosofai, nes nesuprato, kaip iš turimų principų padaryti išvadas. Pasaulis Dievo sutvertas, kad žmonės gimtų. Žmonės gimsta, kad Dievą kaip Tėvą pažintų - čia glūdi išmintis. Jie pažįsta Dievą, kad Jį garbintų - iš čia kyla teisingumas. Jį garbina, kad gautų užmokestį - nemirtingumą. Jie gauna nemirtingumą, kad Dievui amžinai tarnautų. Matai, kad čia viskas kaip grandine tarp savęs susiję. Dievas sutvėrė pasaulį žmonių labui. Kas to nemato, tas nedaug skiriasi nuo gyvulio. Kas be žmogaus žiūri tiesiai į dangų? Kas be žmogaus stebisi saule, žvaigždynais ir visais Dievo kūriniais? Kas kultivuoja žemę? Kas renka vaisius? Kas keliauja jūromis? Kas be žmogaus valdo žuvis, paukščius ir keturkojus gyvulius? Taigi Dievas viską žmogui sutvėrė, ir viskas žmogui vartoti yra palikta. Tą tiesą pagonių filosofai teisingai suprato, bet nuoseklios ir įpareigojančios išvados, kad Dievas žmones sutvėrė dėl savęs, nesuvokė.
Kai Dievas žmogaus labui tokių didelių dalykų prikūrė ir, padarydamas žmogų pasaulio viešpačiu, tokią didelę garbę ir galią jam suteikė, tai ir žmogus privalo Dieve matyti visų tų geradarybių priežastį, pripažinti Jį Tvėrėju, sukūrusiu žmogų ir pasaulį žmogui, ir tinkamai Jį garbinti ir Jam dėkoti. Čia Platonas iš teisingo kelio nuklydo, kai pradžioje pripažindamas Dievą kaip visatos Kūrėją ir Tėvą, apie Jo garbinimą nutylėjo, nepastebėdamas, kad žmogų su Dievu sieja kūdikiškos meilės ryšiai... Reikia Dievą garbinti, kad žmogus per tikėjimą gautų iš Dievo nemirtingumą. Ir pamaldžiai dvasiai nėra jokio kito atlygio. Kadangi dvasia nematoma, tai ji neregimojo Dievo apdovanojama nematomu atlyginimu.
Laktancijus, iš kn. „Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys“
