Kodėl reikšmingiausia dievoto kepėjo užduotis yra kepti duoną?
Kai prieš kelerius metus dėsčiau garsiame Pasaulio žurnalistikos institute, pradėdamas naują kursą studentų paklausiau: „Koks, jūsų manymu, yra krikščionio, dirbančio pasaulietinėje žiniasklaidoje pašaukimas?" Čia pat keli jaunuoliai atsakė: „Pranešti žinias iš Dievo perspektyvos."
Ar tai teisingas atsakymas? Ne. Būtų šaunu, jei mes žinotume Dievo mobilaus telefono numerį ir galėtume Jo paklausti: „Viešpatie, kaip tu žiūri į imigraciją ir socialinį saugumą?" Deja, tokios galimybės mes neturime. Iš liuteronų perspektyvos žvelgiant, teisingas atsakymas į klausimą apie krikščionio žurnalisto pašaukimą turėtų būti toks: „Esu pašauktas pranešti naujienas tiksliai ir teisingai, kiek žmogui tai yra įmanoma. Jei taip elgiuosi norėdamas iš meilės patarnauti savo skaitytojams, žiūrovams ar klausytojams, o ne siekdamas savanaudiškų tikslų, padarysiu didžiausią, kokią tik įmanoma, paslaugą Dievui."
Liuteris pasakytų, jog kai krikščionys, dirbantys pasaulietiniame laikraštyje, radijuje ar televizijoje, altruistiškai tarnauja žmonėms, jie įrodo esą visuotinės tikinčiųjų bendruomenės nariai. Rašantis apie policijos darbą neturi dieviško pavedimo „paskelbti Evangeliją" policininkams, skubantiems areštuoti plėšiką. Stengtis paskelbti jiems Evangeliją net atrodytų kvailai, nes pareigūnai patys atlieka savo kunigišką pareigą sulaikydami nusikaltėlius.
Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašo: Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko (1 Kor 7, 17). Mūsų aptartame kontekste tai reikštų, kad žurnalistas nėra pašauktas būti pamokslininku, net jei žmogus ir yra atsidavęs krikščionis. Tai taip pat reiškia, kad žurnalisto pašaukimas nėra ir persekioti ar bandyti kaip nors paveikti kitus žmones. Tai dažnos šių dienų žurnalistų daromos klaidos ir viena iš priežasčių, kodėl žiniasklaida yra nemėgiama.
Liuteronai tiki, kad Dievas dalyvauja kiekvieno žmogaus kasdieniame darbe. Kiti krikščionys, ne liuteronai, gali klausti: „Ką tu turi omeny, vadindamas mane krikščionių kunigu, jei darbe aš negaliu skelbti Dievo žodžio? Kodėl vadini mane kunigu, jei nori, kad aš tik rašyčiau, kepčiau duoną, pilotuočiau lėktuvą ar ištroškusiam vyrui bare patarnaučiau, pateikdamas jam bokalą alaus? Kas tai per kunigystė? Nori, kad aš būčiau krikščionis, bet elgčiausi kaip ne krikščionis?"
Dviguba pilietybė
Neįmanoma suprasti šio mokymo apie pašaukimą ir nepaprastai didelės jo reikšmės mūsų dienoms, nesusipažinus su „dviejų karalysčių" doktrina, kuri yra pamatinis jų teologijos akmuo. Trumpai tariant, ši doktrina sako, jog kiekvienas krikščionis turi „dvigubą pilietybę": iš vienos pusės, krikščionis gyvena dvasinėje „teisiųjų karalystėje" - Dievo karalystėje. Tai Kristaus išpirkta karalystė, evangelija ir bažnyčia. Čia mes esame nusidėjėliai, kuriems atleistos nuodėmės. Čia mes gyvename atsipalaidavę, švęsdami su Viešpačiu ir laisvai priimdami Jo malonę, nes čia Viešpats per Jėzų apreiškė mums save. Ši realybė amžina ir beribė, ir bus įvertinta Dievo karalystėje.
Iš kitos pusės, krikščionys gyvena ribotame, žemiškame pasaulyje - sekuliarioje (pasaulietiškoje) visuomenėje. Tai taip pat Dievo karalystė ir apie tai negalima kalbėti su panieka. Tačiau šiam „kaukių baliui" vadovauja Dievas ir vadovauja slaptai, per žemiškus vadovus, kurie yra Jo „kaukės", kaip sakė Martynas Liuteris. Ši karalystė, kuri laikų pabaigoje išnyks, yra įstatymo valdžioje; čia vadovaujamasi protu, o protas yra Dievo dovana, įgalinanti mus rasti savo kelią šiame gyvenime. Protas, ne evangelija, gali pasakyti, kaip gerai iškepti duoną, sutaisyti vandentiekį ar išspręsti kokią bylą teisme.
Šioje, žemiškoje, karalystėje, su meile tarnaudami vieni kitiems, mes atliekame savo, kaip kunigų, bendrąsias pareigas, nors kartais galime ir klysti (juk esame žmonės). Mes darome klaidų, bet randame paguodą, žinodami, kad mylintiems Dievą galiausiai viskas išeina į gera, kaip kalėjimo kameroje prieš tapdamas nacių kankiniu ant sienos užrašė Dytrichas Bonhoeferis. Nors mes neturėtume eiti nuodėmingo pasaulio keliais, mes pašaukti darbuotis jame, nes kitaip mes nepaklusime nematomam, už viso to esančiam Dievui. Jis sukūrė mus kaip bendraautorius, kad būtume Jo partneriai, triūsiantys besitęsiančiame kultūrinio atsinaujinimo procese. Kai perduodame meilę kitiems, kai ariame žemę, kuriame šeimas, kuriame naujus vaistus, mokome jaunąją kartą, ką nors išrandame, slaugome sergančius, mes esame Jo sąjungininkai ir bendradarbiai.
Karalystės kunigai
Ši mintis, kad darydami savo kasdienius darbus mes esame kunigai, lygūs tarnaujantiems bažnyčioje, atneša laisvę, ypač kai suvokiame, kad kituose savo namuose - Dievo karalystėje - mes jau esame atpirkti. Šia teologija Liuteris sulygino pasauliečius tikinčiuosius su tradiciniais kunigais, pamokslininkais ir kitais dieviškoje tarnystėje tarnaujančiais žmonėmis, ir taip padėjo pamatą modernios demokratijos idėjoms. Ir tai visiškai atitinka Bibliją. Taigi, šioje netobuloje aplinkoje, kurioje klesti nešvari politika ir kvaili pokalbių šou, mes esame „karališkoji kunigystė", Dievo išrinktoji tauta, Jo nuosavybė, kaip savo laiške rašė apaštalas Petras (1 Pt 2, 9).
Kaip besislepiančio Dievo atspindžiai, mes atliekame savo, kaip kunigų, pareigas, balsuodami rinkimuose, gamindami maistą savo šeimai, dirbdami kirpėjais ar apskaitininkais, ar ginklu kovodami ir užimdami priešų pozicijas Irake. Mes esame kunigai, kai kuriame grožį, pasitelkdami muziką ar kitas meno rūšis, kai mokome taip pat elgtis jaunąją kartą ir kai žavimės grožiu, kuris kartais Šventajame Rašte vartojamas kaip sinonimas Dievui. Mes esame kunigai iki pat to momento, kai paskutinį kartą prie mūsų su meile palinks gydytojai ir slaugės, draugai ir šeimos nariai.
Šiuolaikinės sociologijos tėvas Maksas Vėberis pastebėjo, kad skleisdami šią doktriną liuteronai pradėjo gaminti geriausius produktus pasaulyje (puikus pavyzdys yra vokiškų ir švediškų automobilių kokybė). Gaila tik, jog net ištikimi liuteronai pamiršo šią teologinę doktriną - didelį turtą, kurio taip labai reiktų mūsų susipainiojusiai visuomenei...
Prisiminiau vieną vokiečių posakį: „Kepėjui, kuris nevalgo savo keptų bandelių, bus sunku jas parduoti kitiems". Manau, ši įžvalga tinka ir kitoms sritims, ir liūdna, kad šiais iškrypusiais laikais yra pamiršta tokia reikšminga liuteronų doktrinos apie pašaukimą dalis.
Mums, kaip ir tiems Pasaulio žurnalistikos instituto studentams, nereikia atsitraukti ar dirbant tarp pasauliečių įkyriai jiems pamokslauti. Liuterio doktrina apie dvi karalystes išlaisvina mus tarnauti, būnant gerais kepėjais, žurnalistais ar apskaitininkais.
Iš žrn. „Christianity Today" (2007 m. lapkritis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
