Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte. O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui (Joz 24, 14-15).
Krikščionybė siejama su įsipareigojimu visagaliam Dievui, mūsų žemiškai šeimai, bažnyčiai ir pasauliui, kuriame gyvename. Presbiterionų dvasininkas ir giesmių kūrėjas Maltbis Davenportas Bebkokas (1858 - 1901) kartą pasakė: „Krikščionybė nėra šauksmas tyruose, tai - gyvenimas pasaulyje. Tai nėra ore sklandanti mintis, tai - tvirtas stovėjimas ant žemės, einant Dievo keliu. Tai nėra egzotinis, tik šiltnamyje augantis augalas, tai -atsparus, bet kokiu oru vaisius mezgantis augalas. Jo šaknys ir šakos yra ištikimybė savo pareigai. Niekas, ką sakome Dievui, ar kai garbiname, vadindami Jį nuostabiais ir brangiais vardais, negali atstoti Jo valios vykdymo. Mes galime šaukti, kaip nuostabu laužyti duoną su Juo Jo Karalystėje, bet tai yra tarsi viltis be šaknų, jei nieko nesėjame ir neauginame Jo Karalystėje čia ir dabar. Prisiminti Jį, dalyvaujant Viešpaties vakarienėje, ir pamiršti, valgant kasdienę vakarienę, reiškia nesaugiai investuoti. Niekas negali pakeisti tikro kasdienio bendravimo su Juo."
Svarbiausias mūsų įsipareigojimas yra įsipareigojimas visagaliam Dievui! Iš tiesų, jei į savo įsipareigojimą Jam žiūrime rimtai, visa kita susidėlios į savo vietas. Pagrindinė mūsų pareiga yra garbinti Jį! Skirtingiems žmonėms terminas „garbinti" gali reikšti skirtingus dalykus, tačiau jei kalbame apie visagalio Dievo garbinimą, tai reiškia pripažinti Jo visagalybę ir dėkoti už tai, koks Jis yra!
Mes pripažįstame Jį kaip savo Kūrėją ir Gelbėtoją, tobulą ir puikiai viską išmanantį Vedlį, ir lenkiamės Jam, garbindami, pripažindami šias tiesas ir vystydami ryšį su Juo! Biblijoje - užrašytame visagalio Dievo žodyje - rašoma, jog kai Jėzus Kristus, viengimis visagalio Dievo Sūnus, buvo šėtono gundomas, Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!' (Lk 4, 8).
Jėzus Kristus aiškiai pasakė, kad pirmasis ir svarbiausias mūsų įsipareigojimas yra garbinti visagalį Dievą! Ir garbinti Jį galime tiek bažnyčioje, tiek namuose, vairuodami automobilį ar darydami ką kita. Tačiau bet kuriuo atveju, mes, kaip krikščionys ir „tikri tikintieji", esame įsipareigoję garbinti visagalį Dievą!
Taip pat esame įpareigoti Jam paklusti! Daug pamokslininkų šiandieninėje modernioje visuomenėje vengia kalbėti apie įsipareigojimą paklusti visagaliam Dievui! Galbūt jie bijo, kad žmonės pamanys, jog jie kalba apie išgelbėjimą, įgyjamą darbais. Taip, mes esame išgelbėti ne dėl darbų, bet esame įpareigoti paklusti, kadangi esame išgelbėti! Kitaip sakant, būdami dėkingi už tai, ką visagalis Dievas padarė dėl mūsų, mes gyvensime paklusdami Jo įsakymams! Apaštalas Petras sako: Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (1 Pt 1, 14-16).
Kaip vaikai privalo paklusti žemiškiesiems savo tėvams, taip ir mes, būdami visagalio Dievo vaikai, privalome paklusti savo dangiškajam Tėvui! Galite klausti: „Pamokslininke, kaip būtent turime paklusti?" Žinoma, visko mes dabar neaptarsime, tačiau, jei paprasčiausiai pradėsime skaityti Naująjį Testamentą, tai mums paaiškės! Visagalis Dievas neslepia to ir nekomplikuoja, atvirkščiai, Jis duoda instrukcijas, kaip gyventi taip, kad Jis būtų patenkintas ir mes būtume naudingi Jo Karalystei!
Dar vienas dalykas - mes privalome priimti Jo vaikų statusą! Jei priimame Jėzų Kristų, kaip savo asmeninį Viešpatį ir Gelbėtoją, mes tampame visagalio Dievo vaikai ir bendrapaveldėtojai kartu su Jėzumi Kristumi, viengimiu Dievo Sūnumi! Apaštalas Jonas sako: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (1 Jn 1, 12-13).
Bažnyčioje yra daug žmonių, kurie neturi supratimo, ką reiškia būti visagalio Dievo vaiku! Tai reiškia, jog mes buvome priimti į Jo dangišką šeimą, jog esame tikri Dievo sūnūs bei dukterys ir turime visas teises bei privilegijas, kurios yra suteikiamos visagalio Dievo šeimos nariui! Mes esame įpareigoti priimti šį statusą, nes, kol to nepadarysime, užuot gyvenę, žinodami, jog Jis priima mus tokius, kokie esame, gyvensime Jo bijodami!
Antra, esame įsipareigoję savo žemiškajai šeimai! Gerai žinau, jog šiandieninėje modernioje visuomenėje egzistuoja įvairių šeimos tipų: yra tradicinių ir iširusių, kuriose tik vienas iš tėvų augina vaikus, kiti esame nevedę ar netekėjusios ir gyvename po vieną. Nesvarbu, kokioje šeimoje gyvename ir kokią rolę joje atliekame, Visagalio akivaizdoje mes visi turime didelių įsipareigojimų savo šeimai!
Mūsų pareiga siekti, kad mūsų namuose būtų puoselėjamos krikščioniškos vertybės! Tai ypač svarbu, jei savo namuose esate dvasinis vadovas! Mūsų vaikai turi žinoti, kad mūsų namuose gerbiamas, garbinamas ir mylimas visagalis Dievas! Ir čia negali būti jokių „bet" ar „jeigu", mes privalome savo namuose kurti krikščionišką aplinką!
Mes esame atsakingi, kad gyventume pagal visagalio Dievo standartus! Paklausykime apaštalo Pauliaus, kuris labai aiškiai išdėsto įvairias roles, kurias mums Dievas suteikė: Gyvenkite paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, - Jis kūno gelbėtojas. Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu (Ef 5, 21-26).
Matome, kad moteris yra pašaukta paklusti, tačiau ne bet kam, o savo vyrui, kuris ją myli taip, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią. Tai yra milžiniška atsakomybė abiems - vyrui ir žmonai. Ir šios atsakomybės negalima permesti ant kito pečių, tai - savanoriška pasišventimo Jėzui išraiška!
Vaikai šeimoje taip pat neša savo atsakomybę. Apaštalas Paulius sako: Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną",- tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje" (Ef 6, 1-3). Kai vaikai nuo pat vaikystės yra mokomi mylėti ir paklusti tėvams, jiems yra žymiai paprasčiau jau būnant suaugusiais paklusti dangiškajam Tėvui! Daugeliu atvejų mūsų žemiškieji namai yra ta vieta, kur esame ruošiami dangiškiesiems namams!
Trečia, turime įsipareigojimų ir savo bažnyčiai! Legendinis Oklahomos universiteto futbolo komandos treneris Badas Vilkinsonas kartą apibūdino savo žaidimą taip: „50000 žmonių, kuriems būtinai reikia mankštos, žiūri į 22 žaidėjus, kuriems būtinai reikia poilsio". Deja, šiandien tokia situacija egzistuoja daugelyje bažnyčių. Mes ieškome, kad kas už mus padarytų darbus, kuriuos privalome atlikti, kad funkcionuotume kaip bažnyčia. Žinoma, taip neturi būti!
Laiške Romiečiams apaštalas Paulius nurodo, kaip viskas turėtų būti: Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai (Rom 12, 4-5). Mes turime atrasti savo tarnavimo sferą! Mūsų dvasinę dovaną Paulius apibūdina kaip mūsų dalį Kristaus kūne - bažnyčioje! Kai tik sužinome, kokią dvasinę dovaną turime, suprantame ir kur galime patarnauti! Jei turime dovaną mokyti, esame atsakingi už mokymą bažnyčioje, jei turime dosnumo dovaną, turime duoti daugiau nei reikia bažnyčiai, jei turime dovaną vadovauti, turėtume ir užimti lyderio vietą bažnyčioje. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau svarbu pasakyti, jog mes privalome atrasti sferą, kur galėtume tarnauti visagaliam Dievui ir pradėti tarnauti.
Ir dar, mums reikia pasikliauti kitais! Tai išties svarbu! Kai rimtai prisiimame atsakomybę, suvokiame, jog tik pasikliaudami vienas kitu galime įvykdyti savo misiją bažnyčioje. Galima sakyti, jog kiekvienas iš mūsų esame didelės dėlionės dalis ir kai esame savo vietoje, paveikslas tampa aiškus! Jei kiekvienas iš mūsų vykdysime savo pareigas, pamatysime, jog bažnyčia veikia taip, kaip visagalis Dievas ją įgalino!
Galime pažvelgti į tai ir iš kitos pusės: jei mes nedarysime savo dalies, liks tik labai nedaug žmonių, kurie vykdys savo pašaukimą, todėl dėlionė bus nebaigta! Paveikslas, nusakantis, kas mes esame ir kam esame pašaukti, tampa labai neaiškus, o mes patys stebimės, kodėl Visagalio Dievo pažadai bažnyčiai mūsų gyvenime nesipildo!
Galiausiai noriu pasakyti, jog mes esame įsipareigoję pasauliui, kuriame gyvename. Jėzus Kristus šią pareigą išsakė evangelijoje pagal Matą: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen (Mt 28, 18-20).
Visagalis Dievas kviečia mus būti atsakingus už tai, kas mums yra patikėta, kas yra mūsų valdžioje ir galioje. Mes galime tai atlikti, nes Jis visą laiką yra su mumis ir padeda mums vykdyti savo pareigas, kurioms esame pašaukti!
Krikščionybė - tai įsipareigojimas!
vertė Asta Glinskaitė
