„Jei tada kas nors jums sakys: „Štai čia Kristus", arba: „Jis tenai!", - netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Todėl būkite atidūs" (Mk 13, 21-23).
Šiais žodžiais Jėzus perspėja mokinius, kad paskutiniais laikais bus apsišaukėlių žmonių, kurie tarsis pažįstą Dievą ir kitus bandys įtikinti savo „apreiškimais", suklaidindami nuoširdžiai tikinčius žmones. Viešpats ragina mus būti budrius, atskirti tiesą nuo melo, būti kritiško mąstymo, netikėti aklai vien todėl, kad girdi krikščioniškas sąvokas ar kad kažkas skelbiasi kalbąs Dievo vardu. Kitaip tariant, Jėzus įspėja saugotis „žmonių evangelijos" - žinios, kurią skelbia ne Dievas, bet žmogus, sau naudingą filosofiją įvilkęs į šališkai traktuojamo Šventojo Rašto rūbą. Ir nors, atrodytų, Jėzus kalba apie stambaus mąsto klaidintojus, vis dėlto kasdienybėje „žmonių evangelija" (turiu omenyje samprotavimus ne tik apie gerąją išganymo naujieną, bet ir apie visą Viešpaties mokymą) neretai prisistato kur kas subtiliau, rafinuočiau, taip, kad būna sunku ją atpažinti esančią ne Dievo, o žmonių. Kartais patys net nenutuokdami išpažįstame su Dievo Evangelija nieko bendra neturinčias „tiesas", klysdami ir klaidindami kitus. Tad pabandykime išsiaiškinti, kaip Dievo Evangelija virsta „žmonių evangelija" ir kaip jas atskirti.
Kas žino - dar nieko nežino
Pirmiausia pripažinkime, jog nebuvo, nėra ir nebus žmogaus, išskyrus Jėzų Kristų, kuris turėtų absoliutų tiesos pažinimą, ir viską, ką jis tvirtina, galėtume laikyti už gryną pinigą. Nebent kalbame apie tiesas, kurios Šventajame Rašte yra absoliučios, pavyzdžiui: Dievas yra triasmenis Dievas, žmogus yra nuodėmingas ir už tai vertas mirties, Jėzus Kristus yra vienintelis kelias pas Dievą ir pan. Daugeliu kitų atvejų žmogiškas pažinimas pasirodo esąs labai įvairus. Pasitelkime vos vieną pavyzdį - maldą. Kokia daugybė nuomonių, vertinimų, pasiūlymų, aiškinimų, patarimų yra prisakyta ir prirašyta šia tema! Mokoma kada, kiek, kaip, su kuo, už ką, kam ir kokiais motyvais melstis. Ir toli gražu ne visa, kas išsakyta, tarpusavyje dera, neretai požiūriai radikaliai priešingi. Taigi žvelgdami į tą pačią Bibliją, joje įžvelgiame labai skirtingų tos pačios temos interpretacijų. Kai kurios iš jų bus tiesiog skirtingos to paties dalyko pusės, o kai kurios gali būti apskritai svetimos Rašto mokymui.
Akivaizdu ir tai, kad neįmanoma visais mokytojų balsais vadovautis vienu metu, tenka atsirinkti. O atsirinkdami esame linkę pritarti tam, kas mums įprasta, kuo patys vadovaujamės, tačiau kitokį požiūrį vertiname skeptiškai. Nes tai mums nepažintas „laukas", todėl svetimas ir nesaugus, o savasis yra gerai pažįstamas, aiškiai žinomos ribos, tarp jų saugu ir ramu. Dėl to dažnai vadovaujamės savo senu pažinimu ir laikome tai neginčytina ir nekintančia tiesa. Tačiau mūsų pažinimas gali būti iš viso neteisingas. Mes juk absoliučios tiesos nežinome, todėl turime būti atviri naujiems ieškojimams, augti pažinimu. Reikia nebijoti sau užduoti klausimą, ar mano Dievo pažinimas ir gyvenimo su Juo supratimas yra teisingas. Gal kai kurie dalykai gali būti ne taip suprasti ir kažką gali tekti keisti. Tokia akistata gali būti labai skausminga, tačiau vengti jos reikštų vengti tiesos, pasitenkinant tariama arba daline tiesa. Jei išdidžiai užsikonservuojame savo ribotame pažinime, galiausiai gali paaiškėti, kad apskritai nieko deramai nežinome: „Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti" (1Kor 8, 2).
Pripažinus, jog nesame neklystantys, viliuosi, bus lengviau ieškoti ir aptikti „žmonių evangelijos" apraiškų savo gyvenime.
Kaip gimsta „žmonių evangelija"?
„Žmonių evangeliją" sukuriame tuomet, kai naudojame biblinę terminologiją, tačiau Rašto žodžius aiškiname tenkindami mūsų kūniškas inercijas ir aistras, - dievišką mintį interpretuojame žmogiškai, nuodėmingos prigimties paskatų vedini. Taip susikuriame filosofiją, primenančią Dievo žodį, nes vardijami bibliniai terminai, personažai, istorijos, tačiau iš esmės skelbiančią visai kitas nuostatas ir vertybes, nei skelbia Raštas. Jei Dievo žodyje ieškome pritarimo, pateisinimo savo įsivaizdavimams, kūniškumui, turime išankstinę nuomonę, ką Biblija kalba vienu ar kitu klausimu, žinome, kaip aiškinti vieną ar kitą ištrauką, ir nesame pasiruošę priimti visiškai kitokio požiūrio į gyvenimo reiškinius, tuomet neišvengiamai prie Dievo Evangelijos nuo savęs kažką pridėsime ar atimsime, ir ji jau nebebus Dievo, bet mūsų, nebus autentiškas tiesos žodis, bet tik kažkiek jį primenantis ir neveiksmingas.
Vienas ryškiausių „žmonių evangelijos" pavyzdžių Biblijoje yra fariziejų ir Rašto žinovų veikla. Kartais, skaitydami apie juos, save raminame - „čia ne apie mane" - ir verčiame kitą puslapį. Tačiau juk viskas, kas Biblijoje užrašyta, mums pamokyti užrašyta (Rom 15, 4), ir atsidurti minėtų veikėjų vietoje yra be galo paprasta. Todėl Jėzus ir įspėja savo mokinius saugotis fariziejų raugo, t.y. veidmainystės.
Viena iš kūniškų tendencijų fariziejų gyvenime - meilė pinigams (Lk 16,14). Girdėdami Jėzaus pamokymą apie tai, kad meilė pinigams žmogaus širdyje gali pradėti konkuruoti su Dievu ir galiausiai Jį nukonkuruoti, fariziejai šaiposi iš Jo, aiškiai nesutikdami su tokia „erezija", nes jiems ji neparanki. Jie užsimerkia prieš tiesą, nes aistra Mamonai labai miela. Kitoje vietoje Jėzus bara fariziejus, kad šie įvedė potvarkį, jog tėvams skirtas materialus palaikymas atitektų ne tėvams, bet „Dievui" (Mt 15, 5). Galima numanyti, kad toks patvarkymas gimė ne iš didelės meilės Dievui, bet iš meilės sau, ir dar begėdiškai prisidengiant Dievo vardu. Aistros pinigams apimti fariziejai sugeba „teisiai" suryti net našlių namus. Tad ne veltui Jėzus sako: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru" (Lk 16,15). Taigi meilę pinigams, vieną iš kūniškumo bruožų, fariziejai kaip įmanydami dangstė teologiniu rūbu, iškreipdami tikrąją Dievo žinią ir skelbdami žmogiškąją. Ir Dievas tai įvertina trumpai - „bjauru".
Mūsų dienomis dėl žmogaus godumo turtams sukurta visa klestėjimo doktrina, tvirtinanti, kad Dievo valia - visų mūsų klestėjimas. Net biblinės detalės, nieko bendra neturinčios su tokiu teiginiu, tampa krikščionio klestėjimo argumentais. Tarkime, nė karto nejotas asiliukas, kuriuo Jėzus įjoja į Jeruzalę, šiandien atitiktų naują, tiesiai iš autosalono išvarytą automobilį. Jėzaus tunika, dėl kurios sargybiniai metė burtą - brangų aprėdą, o Jėzaus ir mokinių kasa, kurią prižiūrėti prireikė net „buhalterio" - nemenkas santaupas. Tuo tarpu tokie epizodai, kaip kad išalkęs Jėzus pasistiprinimui ant figmedžio ieško figų, ar alkani mokiniai sabato dieną javų lauke skabo varpas, arba tai, jog Jėzus per savo gyvenimą nesukaupė ir nepaliko jokios materialios nuosavybės, nėra pastebimi. Tai iškreiptas požiūris į Raštą, ir jo reikėtų saugotis.
Išganingas „kodėl?"
Kai fariziejai ir Rašto žinovai iš Jėzaus lūpų išgirdo jų teologijos rėmuose nesutelpantį pareiškimą: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!", jie svarstė: „Kas per vienas šitas piktžodžiaujantis? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?" Tuomet Jėzus jų paklausė: „Kodėl taip svarstote savo širdyse? Kas lengviau - ar pasakyti: „Tavo nuodėmės tau atleistos", ar pasakyti: „Kelkis ir vaikščiok"? (Lk 5, 21-23). Klausdamas Jėzus parodo, kad Jam rūpi, jog tie žmonės svarstytų teisingai. Viešpats mato juos klaidingai samprotaujant ir klausimu „kodėl?" prašo argumentuoti savo požiūrį. Kitu klausimu - „kas lengviau?" - Jis ragina juos mąstyti, vertinti, būti pasiruošusiems atrasti kitokį atsakymą, nei paskubom padiktuoja nusistovėjusi religinė patirtis.
Pastebiu, jog neretai vadovaujamės įsisenėjusiais supratimais, net nekeldami klausimo, ar jie teisingi. Tačiau paklibinus juos šiuo paprastu „kodėl?", kartais paaiškėja, jog jie neišlaiko šio nediduko testo - nesugebame blaiviai, bibliškai juos pagrįsti. Gyvename susikūrę tam tikrą pamaldumo formą, manydami, jog tai ir yra tikrasis dievotumo įvaizdis, ir neišdrįstame paklausti, o kodėl būtent taip? Štai keletas galimų klausimų apie mūsų maldos gyvenimą: kodėl galvoju, kad Dievas greičiau išgirs ilgą, o ne trumpą maldą? Kodėl manau, kad namų grupelės lyderio malda bus labiau veiksminga nei manoji? Kodėl atrodo, kad malda yra geresnė, jei meldžiamasi anksti ryte, o ne dieną ar vakare? Kodėl maldą paprastai pradedu keliom dešimtim žodžių kitomis kalbomis? Kodėl garsesnė malda atrodo efektyvesnė už tylią maldą? Kodėl pradėdamas melstis drąsiau jaučiuosi, kai atminties neslegia kokio nuodėmingo poelgio prisiminimas? Kodėl manau, kad maldoje geriau reikšti pozityvius jausmus ir nuotaikas, o ne dalintis negatyviais, nors tą akimirką tai būtų nuoširdžiau? Tokį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau norėjau tik parodyti, kiek daug abejotinų supratimų gali mus pančioti, ir ne tik maldos, bet ir kitose srityse.
Klausimas „kodėl?" duoda impulsą apmąstymams. Uždavę jį, įsipareigojame ir atsakyti. Tačiau vien klausimo kėlimas dar neužtikrina tinkamo atsakymo į jį - vieną neteisingą supratimą gali pakeisti kitas. Tik išsamus Dievo žodžio pažinimas įgalina mus pagrįstai tarti: „Todėl, kad..." Kartą Jėzus mokė: „Mozė jums davė apipjaustymą, - nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, - ir jūs apipjaustote žmogų per sabatą. Jei žmogus apipjaustomas sabato dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad Aš visą žmogų pagydžiau per sabatą? Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai". (Jn 7, 22-24). Čia vėl Jėzus klausia: „Kodėl?" Kodėl žydai neįžvelgia, kad gydymu per sabatą Įstatymas nėra laužomas? Kodėl neįstengia atidžiau įsižiūrėti į Dievo žodį ir šalia raidės pamatyti Dievo širdį? Kodėl jie neklausia savęs, ar išties pagrįstai pyksta? Tad net manydami, jog vadovaujamės Biblija, turime išlikti jautrūs, atviri ir atidūs - ar kartais prie jos ko nors nepridedame ar neatimame, ar tikrai ji tvirtina tai, ką mes tvirtiname?
Ką daryti, jei aptinkame, jog vadovaujamės žmogiškais samprotavimais ar girdime kitus juos skleidžiant?
Keiskimės Žodžio pažinimu
Apčiuopus savyje žmogiško inertiškumo apraiškas, turėtume ieškoti, kokia gi būtų Dievo valia tuo klausimu, atidžiai įsižiūrėti į Dievo žodį, Kristaus gyvenimą. Tokiu atveju gerai į Raštą pažvelgti taip, tarsi pirmą kartą jį skaitytume, nusimesti bet kokius išankstinius jo interpretavimo šablonus, įsijausti į aprašytas situacijas, nes visos jos yra tikros, išgyventos. Ir Viešpats jose taip pat tikras, jautrus, ne dogmatiškas. Nes paviršutiniškai skaitydami Žodį, iš širdies sakytus Rašto autorių ar veikėjų žodžius paverčiame tuščiais lozungais, nuo kurių darosi žvarbu, užuot išgirdę to žmogaus širdies tikėjimą. Visiems gerai žinomos frazės: „Aš viską galiu tame, kuris mane stiprina" (Paulius); „Jo įsakymai nėra sunkūs" (Jonas); „priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų" (Jokūbas); „meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi" (Petras). Tačiau ar kartodami jas, išties girdime širdį, kuri tai ištarė? Ar tikrai matome tai, ką jie matė? Mes šias frazes galime išmokti, tačiau jie jų nebuvo išmokę, niekur girdėję, - jas ištarė matydami dvasinę tikrovę, patys tai išgyvenę. Todėl ir mums „žmogiškąją evangeliją" pakeisti dieviškąja tėra vienas būdas - ją pažinti.
Čia dera ir padrąsinimas nesilaikyti įsikibus to, prie ko esame pratę, jei paaiškėja, jog tai neatitinka Dievo valios. Mes linkę prisirišti prie seniai turimų ne tik daiktų, bet ir supratimų, nors tai gali būti jau nukaršę ir praradę vertę dalykai. Pamenu, kai dirbdamas vienoje įmonėje, turėjau platinti naujoviškus grindų plovimo šepečius. Kaip sunku buvo parduoti tuos šepečius! Nes mokyklų, ligoninių ir kitų įstaigų, kuriose yra daug kasdien plaunamo ploto, valytojos, po 20-30 metų plaunančios grindis su sukaltu mediniu kotu ir bulvių maišo skuduru, vadinama „meškavina", vieningai bevelijo pasilikti prie įprasto plovimo būdo ir neprasidėti su naujovėmis, nors ir kur kas pranašesnėmis už jų senas darbo priemones.
Nebijokime pasikeitimų, „reformuokime" senus supratimus, kurių negalime aiškiai ir tvirtai pagrįsti Dievo žodžiu. Gilinkimės į Šventąjį Raštą su nuolankia širdimi, kad mūsų tikėjimo kelyje vis labiau ryškėtų autentiškas Kristus.
