Bet iš to, ką sakome, svarbiausia yra štai kas: mes turime tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje ir tarnauja šventykloje bei tikroje palapinėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats (Hbr 8, 1-2).
Šiais laikais, išgirdus terminą „vyriausiasis kunigas", gali kilti pačių įvairiausių minčių bei klausimų. Pats žodis „kunigas" įgavo daugybę prasminių atspalvių. Tačiau laiško adresatams terminas „vyriausiasis kunigas" kėlė kitokius vaizdinius nei mums. Jiems tai buvo vienintelis visų tikinčiųjų atstovas Dievo akivaizdoje. Tokią sampratą apie vyriausiąjį kunigą Dievas formavo savo tautos sąmonėje ištisą tūkstantmetį. Senojo Testamento laikų tikintiesiems vyriausiasis kunigas buvo neatskiriama jų tikėjimo Dievu dalis. Pats Viešpats Mozei nurodė, kaip pastatyti žmonių ir Dievo susitikimo vietą ir kas bei kaip toje vietoje turi tarnauti. Dievas pašaukė Mozės brolį Aaroną bei jo palikuonis atstovauti tautai ir vykdyti vyriausiojo kunigo tarnystę susitikimo palapinėje, pastatytoje pagal pavyzdį, kurį Dievas parodė Mozei ant Sinajaus kalno. Jos sandara išsamiai aprašyta Išėjimo ir Kunigų knygose. Tai - išardomų konstrukcijų statinys, uždanga perskirtas į dvi dalis. Pirmoji dalis vadinosi Šventoji: joje, priešais angelų atvaizdais išsiuvinėtą uždangą, stovėjo auksinis padėtinės duonos stalas, septynšakis šviestuvas ir smilkymo aukuras. Šioje susitikimo palapinės dalyje vyko kasdienis kunigų tarnavimas. Tačiau į antrąją palapinės dalį, esančią už uždangos, vieną kartą per metus įeidavo tik vyriausiasis kunigas. Ten, už uždangos, stovėjo auksu aptraukta sandoros skrynia, kurios auksinis dangtis vadinamas malonės sostu. Mat toje vietoje buvo juntama Dievo šlovė, ir vyriausiasis kunigas, gaubiamas smilkalų dūmų, priešais malonės sostą aukodavo sutaikinimo aukas už savo bei tautos nuodėmes. Anuomet tai buvo vienintelis būdas gyventi santarvėje su Visatos Kūrėju. Jį nurodė Dievas. Tai nebuvo žmonių prasimanymas.
Būtent tokios tarnavimo tvarkos izraelitai laikėsi visą tūkstantmetį nuo Mozės iki Kristaus. Tai tapo jų tapatybės dalimi. Be vyriausiojo kunigo ir šventyklos tarnavimas Dievui buvo neįmanomas. Izraelitai aiškiai suvokė, kad joks žmogus šiaip sau ateiti Dievo akivaizdon negali. Be Dievo suteiktos malonės ir atverto kelio žmonės yra visiškai atskirti nuo savo Kūrėjo. Vyriausiasis kunigas buvo konkreti tos malonės išraiška. Kiekvienas izraelitas žinojo, jog pagal Mozės nurodytą tvarką turi savo atstovą, kuris tarnauja Dievo namuose ir kartą metuose įeina Viešpaties Izraelio Dievo akivaizdon, jog atnašautų auką už nuodėmes ir gautų malonę ateinantiems metams. Jokia kita tauta žemėje neturėjo tokio atstovo pas Dievą. Anais laikais tai buvo ypatingas Izraelio tautos pranašumas kitų tautų atžvilgiu. Visatos Kūrėjas sudarė su jais sandorą ir įsteigė tarnavimą, kad Jo santykiai su tauta nenutrūktų, bet būtų nuolatos palaikomi.
Kodėl reikėjo taip ilgai trukusios tokios pamokos? Trumpai atsakant į tokį klausimą visų pirma tektų paminėti, kad mes, žmonės, labai sunkiai susitaikome su mintimi, jog savo susigalvotais būdais negalime ateiti pas Dievą, ir tik Jis žino, kaip tai padaryti. Tačiau tai tik vienas pamokos aspektas. Izraelitai buvo mokomi, kad jiems reikalingas atstovas santykiams su Dievu palaikyti. Tas atstovas yra vienas iš jų. Jis - paties Dievo pašauktas šitai tarnystei. Viešpats kantriai mokė savo tautą, kad be tarnavimui pasišventusio atstovo, žmonės nesugebės išlaikyti artimų santykių su savo Dievu. Jiems nuklydus, nebus to, kuris užtartų juos Dievo akivaizdoje. Tokio užtarimo poreikį patiriame mes visi. Šiandien Šventasis Raštas ragina tikinčiuosius užtarti vieniems kitus, nes Naujojo Testamento laikais visi tikintys Kristumi yra pašaukti būti Aukščiausiojo Dievo kunigais. Tačiau svarbiausia, kad kaip anuomet, Senojo Testamento laikais, taip ir dabar yra Vyriausiasis Kunigas, kuris mums visiems atstovauja Dievo akivaizdoje.
Kaip jau minėjau, izraelitai suvokė būtinybę turėti vyriausiąjį kunigą. Jie aiškiai matė tokios tarnystės svarbą. Tai anaiptol nereiškė, jog žmonės gyveno, kaip jiems patiko, o šventykloje niekieno nematomas juos prieš Dievą užtarė vyriausiasis kunigas. Visa tauta žinojo tą dieną, kai jų atstovas su gyvulių krauju įeidavo į Švenčiausiąją priešais malonės sostą. Būtent tą dieną visi žmonės nedirbdavo jokių darbų ir pasninkaudavo. Jie suprato vyriausiojo kunigo tarnystės reikšmę savo kasdieniam gyvenimui.
Todėl rašydamas izraelitų kilmės krikščionims, Laiško hebrajams autorius aiškina jiems, kad po Kristaus mirties bei prisikėlimo vyriausiojo kunigo tarnystė anaiptol nesibaigė. Tiesiog ji galiausiai įgavo tą pavidalą, kurį Dievas buvo sumanęs nuo pat pradžių. Visas Senojo Testamento tarnavimas šventykloje buvo tik paruošiamosios pamokos.
Laiško autorius yra įsitikinęs, kad apie šiuos dalykus reikia daug kalbėti, nes tik tokiu būdu mes pakankamai įsižiūrėsime į Dievo mums suteiktą malonės dovaną ir sugebėsime ja tvirtai pasitikėti. Raginimas būti labai dėmesingiems bei atidžiai įsižiūrėti Laiške hebrajams yra vėl ir vėl pakartojamas. Tik taip vienos ar kitos tiesos tampa mūsų tapatybės dalimi. Žmonės, kuriems buvo rašomas šis laiškas, su nostalgija žiūrėjo į Senojo Testamento šventyklą, nesuprasdami jos paskirties. Tačiau jie labai gerai suvokė, koks svarbus yra vyriausiojo kunigo tarnavimas. Jiems tik reikėjo išaiškinti, kad ši ypatingai reikšminga tarnystė niekur nedingo. Dabar, po Kristaus mirties ir prisikėlimo, vyriausiasis kunigas tikrai atitinka savo pavadinimą. Senojo Testamento laikais šis tarnavimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Jį vykdė žmonės, kurie patys nusidėdavo ir turėjo atnašauti aukas ne tik už tautos, bet ir už savo nuodėmes. Kiekvienas vyriausiasis kunigas tik labai trumpam kartą per metus užeidavo už uždangos žemiškoje šventykloje, aukodamas gyvulių kraują. Tačiau Dievas buvo numatęs, jog tikrasis vyriausiasis kunigas bus prisikėlęs Kristus, kuriam mirtis nebeturės galios, ir Jam nebereikės perduoti šios tarnystės ateinančiai kartai. Jis bus kunigas be nuodėmės, tačiau patyręs tuos pačius gundymus, kuriuos patiria visi žmonės. Todėl Jis sugebės suprasti, atjausti ir tinkamai užtarti tuos, kurie artinasi. Jam nebereiks su gyvulių krauju tik trumpam įsmukti Dievo akivaizdon žemiškoje šventykloje. Jis su savo krauju visiems laikams užžengė į patį dangų - tikrąją šventyklą, o ne jos atvaizdą, ir atsisėdo Dievo akivaizdoje, nuolatos užtardamas tikinčiuosius.
Viena vertus, pirmiesiems laiško skaitytojams Senojo Testamento tarnystės patirtis trukdė pamatyti Kristaus tarnavimo didybę, nes susigalvoti lūkesčiai aptemdė jų širdies akis. Tačiau ta šventyklos tarnavimo patirtis buvo Dievo duotas vaizdinių pasaulis, kuris galėjo nuostabiai pasitarnauti, padėdamas aiškiau suvokti tai, kas šiandien vyksta Dievo akivaizdoje. Todėl mums verta skirti laiko ir dėmesio įsižiūrint į tuos Senojo Testamento vaizdinius.
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, neturėdami senosios šventyklos tarnavimo patirties, mes nesuprantame net paties termino „vyriausiasis kunigas" ir sunkiai įsivaizduojame, kokią reikšmę šiandien mūsų gyvenime turi Jėzaus Kristaus, mūsų vyriausiojo kunigo, tarnystė Dievo akivaizdoje.
Patys žodžiai „vyriausiasis kunigas" daugeliui krikščionių sukelia neigiamas asociacijas, nes Evangelijose skaitome, kad būtent aukštieji kunigai pasmerkė Jėzų myriop, ir tuo metu tarnavęs vyriausiasis kunigas Kajafas apkaltino jį piktžodžiavimu. Šie įvykiai aptemdo vyriausiojo kunigo tarnystę, ir daugeliui net nekyla noras į ją įsižiūrėti. Atrodo, kam čia gilintis į tuos keistus Senojo Testamento šventyklos aprašymus, jeigu tas tarnavimas paties Dievo atšauktas jau beveik prieš du tūkstančius metų. Tačiau jeigu į juos įsižiūrime, ano tarnavimo vaizdiniai tampa regimomis gairėmis, padedančiomis pamatyti šiandieninio Kristaus tarnavimo didybę ir geriau suvokti jo prasmę. Tokiu būdu mes tampame gabūs tvirtai tikėti, jog nuolatos turime Dievo akivaizdoje sėdintį savo atstovą. Mes nebesame toje Senojo Testamento žmonių padėtyje, kai jų atstovas tik trumpai akimirkai kartą per metus pasirodydavo Viešpaties akivaizdoje. Mūsų Vyriausiasis Kunigas dabar sėdi didybės dešinėje ir nuolatos mus užtaria. Šiam tarnavimui Jį pašaukė ir paskyrė Dievas. Kristus ne pats pasiėmė šią garbę, tuo labiau tai nėra žmonių išmislas. Pats Dievas sumanė ir įsteigė šią tarnystę, kad tikintieji turėtų nuolatinį dangaus palaikymą. Truputį įsižiūrėję į Vyriausiojo Kunigo Jėzaus Kristaus tarnystę, mes pradedame suprasti, jog netikint šia Dievo suteikta malone, labai lengva susigalvoti daugybę užtarėjų ir nepastebėti To, kurį paskyrė Dievas.
Daugelis šiandienos tikinčiųjų gyvena taip, tarsi juos nuo Dievo tebeskirtų uždanga. Nors praėjo jau beveik du tūkstančiai metų nuo Kristaus mirties bei prisikėlimo, daug krikščionių dar linkę vadovautis Senojo Testamento požiūriais, įsivaizduodami, jog kažkoks matomas asmuo, panašus į anuos vyriausiuosius kunigus, čia, žemėje, turi jiems atstovauti Dievo akivaizdoje.
Šlovingą Kristaus pergalės vaizdą miglotai matė ne tik pirmieji Laiško hebrajams skaitytojai ir ne tik jiems reikėjo būti labai dėmesingiems tam, ką girdėjo. Paklauskime savęs, ar aiškiai suvokiame ir giliai tikime, jog mums tapus krikščionimis neliko nieko, kas skirtų mus nuo Dievo? Neužtenka būti girdėjusiam ir paviršutiniškai žinoti, kad dabar kelias pas Dievą yra visiškai atviras ir Jo akivaizdoje nuolatos stovi mūsų Vyriausiasis Kunigas. Reikia atsiliepti į pakartotinai skambantį laiško autoriaus (o tuo pačiu ir paties Dievo) kvietimą drąsiai artintis prie malonės sosto, kad gautume pagalbą reikiamu laiku. Įsiklausykime į šiuos raginimo žodžius: Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 14-16).
Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo (Hbr 10, 19-23).
Mums nebereikia savęs klausti, kuomet mes vėl galėsime artintis prie Dievo ir ieškoti žmogaus, kuris turėtų didesnes teises ateiti Viešpaties akivaizdon. Kelias kas dieną atviras, ir mes esame įsakmiai kviečiami drąsiai artintis. Tačiau tai tampa tikrove tik tuo atveju, kai esame tvirtai įsitikinę mums parašyta tiesa. Jeigu netikime tiesa, ji negali mums padėti, ir neįmanoma patikti tiesai, ja abejojant. Todėl esame raginami artintis su giliu, užtikrintu tikėjimu, ir galime tai daryti drąsiai, nes turime Vyriausiąjį kunigą, kuris atjaučia mus dėl mūsų silpnybių. Šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, kad mūsų pasitikėjimas būtų tvirtas.
