Kartais darbas, kuriam atlikti buvote sukurti, atrodo sunkus, bet galiausiai jis teikia didžiausią pasitenkinimą.
Kokio darbo imtis, kuria kryptimi pasukti, kokią profesiją pasirinkti aiškiai ir tiksliai patarti negali niekas, tik paties žmogaus širdis. Tad nešvaistykime tuščiai laiko, ieškodami patarimų šiuo klausimu. Ralfas V.Emersonas yra pasakęs: „Širdis pataria teisingai", - aš tik pridėčiau, kad vadovautis reikia savo širdimi, nes bet kurio kito žmogaus širdies ar proto nutarimai greičiau gali pritraukti nesėkmę, nei atnešti pasitenkinimą ar sėkmę.
Visgi kiekvienas žmogus nori, kad jo karjera būtų sėkminga. Sunkumai dažniausiai iškyla apsisprendžiant, ką gi tai reiškia, ir vargu ar pasaulyje atsirastų nors du žmonės, kurie tą patį dalyką suprastų vienodai.
„Ar jūs sutiktumėte susikeisti vietomis su ta moterimi? Turėtumėte atlikti jos pareigas ir gautumėte jos gaunamas pajamas," - kartą paklausiau nedidelį atlyginimą gaunančios rašytojos, rodydama į vieną iš pirkėjų dideliame prekybos centre, kuri uždirba dideles sumas.
„Niekada! - skubiai atsakė ji. - Geriau jau aš užsidirbsiu rašydama, nors ir gausiu po 3 dolerius per savaitę, nei eisiu dirbti į fabriką už šimtą dolerių". Šios moterys nesutiktų susikeisti darbais.
Šiurpulys, badas ir nusivylimas beveik iki gyvenimo pabaigos lydėjo prancūzų tapytoją Žaną Fransua Mile (Jean Francois Millet), nors jis nutapė paveikslą „Malda" („Angelus"), didžiulio pasisekimo sulaukusį kūrinį. Visgi tai jam buvo brangiau nei JAV pramonės magnato Kornelijaus Vanderbilto sukaupti milijonai.
Ar manote, kad ornitologas Džonas Džeimsas Audubonas, kuriam labai svarbu buvo pažinti kiekvieną miško paukštį pagal jo plunksnų spalvas ar jų čiulbėjimą, būtų laikęs nuostabaus išradėjo Tomo Edisono triumfą sėkme? Ir ar elektros lemputės išradėjui Tomui Edisonui galėtų reikšti sėkmę ir laimę kruopštus paukščių įpročių tyrinėjimas? Sėkmė visada yra individualus dalykas.
Kokį užsiėmimą jūs pasirinksite? Darbas, kuris pasirinko jus - tai darbas, kuris atneš jums sėkmę. Tik čia jūs rasite saugumą, nes nėra kitos dinamiškesnės jėgos nei jūsų siela.
Talentas yra pašaukimas; pašaukimas, kurio gali būti nepaisoma, bet tada rezultatai būna skaudūs. Įsivaizduokite rašytoją, gundomą siekti naudos, įsitraukiant į komercinį gyvenimą, arba prekeivį, kuris trokšdamas išgarsėti mėgintų tapti rašytoju...
Kas būtų buvę, jeigu tapytojas Fransua Mile būtų pasirinkęs prekybininko profesiją? Dž.Audubonas būtų gilinęsis į elektros paslaptis, o T.Edisonas būtų tapęs gamtininku? Tikėtina, kad kiekvienas jų būtų patyręs visišką finansinį krachą ir juos būtų kankinęs nepasitenkinimas, nes jie būtų darę ne tai, kam jie buvo sukurti.
Niekas negali efektyviai įvaldyti to, kas jam nepriklauso. Garsus filosofas ir matematikas Pitagoras pasakė labai išmintingą taisyklę: „Aš prisidėsiu prie to, kas man rūpi, ir nesikišiu į tai, kas man susirūpinimo nekelia".
Kai kurios moterys pasirenka ką nors daryti, nes tiki, kad tas darbas yra kilnus. Tačiau prisiminkime, jog tam, kad tai tikrai būtų kilnu, reikia tą darbą puikiai atlikti. Svarbu ne tik kuo nors užsiimti, bet ir gerai tai įvaldyti.
Skrybėlių dirbėjos parašyta knyga nebus gera knyga, kaip ir gimusios būti poete numegzta kepuraitė turbūt nebus vertinama kaip meno kūrinys. Daug mergaičių gali mokėti puikiai gaminti maistą, bet nemokėti piešti. Ir dažnai puikiai mašinėle spausdinančios sekretorės muzika gali erzinti kaimynus.
Gyvenimo taisyklės
Pirmoji gyvenimo taisyklė - elkitės pagal savo idealus.
Kartą dvi moterys, važiavusios į Naująjį Hempšyrą, užsuko į vieną fermą paklausti kelio. Kol namų šeimininkė stovėjo prie jų karietos, prie jų priėjo vyras, kurio apranga stipriai skyrėsi nuo kitų žmonių dėvimų drabužių.
Viena iš damų pagarbiai paklausė: „Kur jūsų vyras gavo šiuos drabužius?" „Juos pasiuvau aš," - atsakė moteris. „O kur jūs gavote pavyzdžius?" - vėl paklausė dama. „O, man nereikia pavyzdžių,- atsakė to vyro žmona, - aš tik pažvelgiu į Džonsoną ir sukerpu".
„Gyvenimas - lyg netinkantis drabužis", - vieną dieną pasakė man jauna moteris, išreikšdama daugelio žmonių jausmus. Jai išvykus, svarsčiau, kodėl tiek daug žmonių savo egzistenciją suvokia kaip neadekvačią, neefektyvią ir nepateisinančią lūkesčių. Aš supratau, kad daugeliu atvejų nelaimės ištinka dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir ponas Džonsonas buvo taip keistai apsirengęs, - pavyzdžių stokos.
Ar žinote nors vieną žmogų, kuris būtų pakankamai gerai atlikęs darbą, neturėdamas pavyzdžio? Viskas, nuo didžiausio iki mažiausio, ką sukuria skulptoriaus rankos ar tapytojo teptukas, yra sukuriama pagal tikrą arba įsivaizduojamą modelį. Istorija, spektaklis, esė pirmiausia gimsta mintyse, o po to tai perkeliama ant popieriaus.
Be tikro ar įsivaizduojamo pavyzdžio nepasiūsite net paprastos suknelės ar prijuostės. O jeigu bandysite tai padaryti, neišvengiamai gausis beformis ir iš dalies ar visai bevertis daiktas.
Visas pasaulis už savo stiprybę, naudą (praktiškumą), už savo grožį ir kiekvieną gerą ir tobulą dovaną yra „skolingas" pavyzdžiams ir idealams. Kas yra pavyzdys? Tai, kas sektina, su kuo lygiuojamės.
Skaptuodamas marmurą skulptorius visada regi, ką nori sukurti. Nė vienas dailininko teptuko potėpis nėra nutepamas be eskizo. Kiekvienas rašytojo sakinys visų pirma gimsta jo mintyse.
Jei, kas iš jūsų nori sukirpti drabužį, turi labai stropiai pasidaryti iškarpas - pavyzdį, kad rūbas nebūtų nei per platus, nei per siauras. Daug jaunų žmonių stengiasi kopijuoti šiuos stulbinančius ir nuostabius dalykus - charakterį, vaisingą ir kilnų gyvenimą, neturėdami pavyzdžio. Jie kerpa žirklėmis įvairiausiomis kryptimis, skaptuoja kirstuku bet kaip ir sudarko akmenį, jų tapomuose paveiksluose nėra nei centrinės figūros, nei dermės.
Turime pradėti gyventi pagal pavyzdį! Liaukimės be tikslo skaptuoti, pradėkime darbuotis pagal taisykles. Nebijokite siekti tobulumo kaip savo standarto. Net jei to niekada ir nepasieksime, vis tiek pakilsime aukščiau už tuos, kurie siekia žemesnių tikslų. O šį sakinį įsirašykime į savo protus liepsnojančiomis raidėmis, kad jis taptų mūsų dalimi: Tu niekada netapsi didesnis, nei pats apie save galvoji.
Sekant menkais ar abejotinais pavyzdžiais, pasiekiama tik menkų ir abejotinų rezultatų. Tobulas dalykas turi turėti tobulą pavyzdį.
Apie vaizduotę beveik visada kalbama kaip apie lengvabūdišką mąstymą, miglotus ir nesvarbius dalykus, o kartais ji net laikoma smerktinu dalyku. „Neleiskite savo vaizduotei įsibėgėti" - tai sakinys, kuris atšaldo arba visai sunaikina mūsų entuziazmą. Tačiau vaizduotės dėka pasiekiamas didžiausias pasitenkinimas ir kai tik leidžiame jai mus užvaldyti, ji tampa stipriausia jėga pasaulyje.
Ką reiškia įsivaizduoti? Tai reiškia svajoti, kurti pavyzdžius, modeliuoti mintyse, ieškoti idealų.
„Be entuziazmo nepasieksime nieko didingo", - pastebi Emersonas, o vaizduotė yra gyvybiškai svarbus entuziazmo variklis, tai - vidinis gyvenimas, prakura ugniai.
Mes turime elektrinį telegrafą ir povandeninį kabelį, nes vaizduotė nedavė Samueliui Morzei ir Cyrusui Fieldui ramybės, kol pasaulį pasiekė revoliucinga žinia, perduota aiškiai suprantamais signalais. Mes važiuojame, gaminame maistą, mūsų namuose šviesu, nes vaizduotė neapleido Mozės Farmerio ir Tomo Edisono. Raudonojo Kryžiaus ir Baltojo Kryžiaus judėjimai, kaip ir daugelis kitų visame pasaulyje paplitusių dalykų, buvo įsteigti, nes tokios moterys kaip Klara Barton, Florencija Naitingeil ir Dženė Kolins mintyse ir sielose nepažabojo vaizduotės!
Niekada nebijokite vaizduotės!
Antra gyvenimo taisyklė - sutelkite savo jėgas. Manau, kad akivaizdu, jog daugiau nesėkmių gyvenime patiriame todėl, kad neturime aiškaus tikslo ir nesutelkiame savo jėgų, o ne dėl sugebėjimų ir galimybių stokos. Visuomet, jei norime kurioje nors srityje matyti sėkmę, mažiau svarbius dalykus reikia paaukoti dėl didesnių.
Kas nors gali sakyti, kad tam tikrų profesijų atstovams, pavyzdžiui, rašytojams, tapytojams, muzikantams užsidirbti pragyvenimui nelengva - norint pasiekti finansinę sėkmę reikia daugelio metų triūso, ir todėl kartais jiems tenka užsiimti kuo nors kitu, kad užsidirbtų kasdienei duonai. Tai tiesa. Tačiau, jeigu žmogus išsaugos savo svajonę ir toliau sieks užsibrėžto tikslo, laisvomis valandomis ką nors parašydamas, nubrėždamas štrichus kokiam paveikslui ar valandą pamuzikuodamas, bet sąžiningai atliks jam pavestą darbą, kurį dirbdamas jis užsidirba pragyvenimui, ir darys tai atsidavęs, „sugerdamas" visas žinias, su kuriomis jis susiduria dirbdamas kitokį darbą, nei norėtų daryti, jis galiausiai pasieks savo tikslą.
Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Įgytos žinios nepražus. Kol įvaldys plunksną ar teptuką, kiekvienas privalo gyventi garbingą gyvenimą. Žinoma, tas gyvenimas, apie kurį aš rašau, yra nelengvas. Ir nors darbas, kurio trokštame, siekiame ir kuriam esame gimę, gali atrodyti sunkus ir reikalaujantis daug jėgų, tačiau jis teiks ir daug malonumo. Pasirinkusieji profesiją, dėl kurios ir gimė, tai paliudys. Teks daug ir uoliai dirbti, tačiau tai tikrai nebus nemalonu.
Jeigu stebite kitų gyvenimus, galite iš jų pasimokyti. Kaip ir kiekvienas atidus stebėtojas privalote suprasti, kad žmogus, saugantis savo sielą nesuterštą ir siekiantis harmonijos, patiria mažiau sunkumų nei tas, kuris eina per gyvenimą nesirūpidamas savo širdies reikalais, - tokia egzistencija nenuveda prie trokštamo tikslo. Nusidėjėlio kelias be jokio šventumo, ištikimybės ir paslaugumo įstatymo yra be galo sunkus. Tai įrodo gyvenimas.
Nuostabių brangakmenių ieškantis žmogus nesikasa giliau, nedirba sunkiau, nelaukia ilgiau nei tas, kuris rausiasi ieškodamas paprastų akmenų. Tačiau galiausiai tas, kuris siekia aukštesnio tikslo, savo rankose laiko ne paprastą akmenį, bet deimantą!
Vertė Ramunė Janušaitienė
Paruošta pagal str. spausdintą, žrn. „SpiritLed Woman" (2007 m. sausis)
