Istorinis požiūris į to meto įvykius atsispindi Lk 3, 1: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu..." (vardijama, kas tuo metu valdė). Iš to galima padaryti išvadą, kad Lukui svarbu pasakyti, jog tie dalykai, apie kuriuos jis imasi rašyti, vyko tam tikru laiku, o ne kažkada, seniai seniai ar pan.
Tiberijus pradėjo valdyti 14 metais po Kr. Taigi trečiame Evangelijos pagal Luką skyriuje aprašyti įvykiai yra iš 28 ar 29 metų po Kr. Kitų regiono valdytojų minėjimas yra tik paprasčiausia antikos laikų tradicija.
Kad krikščionims istorinis klausimas yra tikrai svarbus, įrodo ir Poncijaus Piloto paminėjimas Tikėjimo išpažinime („kentėjo prie Poncijaus Piloto"). Tai reiškia, kad mes kalbame ne apie kažkur ir kažkada kentėjusį, nukryžiuotą ir mirusį Kristų, o būtent apie įvykius, kurie susiję su konkrečiu laiku bei konkrečiais asmenimis - Poncijumi Pilotu, kuris 26 - 36 m. po Kr. buvo Judėjos prokuratorius.
Istorikams kyla dar vienas klausimas dėl nemažo laiko tarpo nuo įvykių iki jų užrašymo dienos. Šiandieniniuose tiek protestantų, tiek katalikų teologijos knygų įvaduose rastume tvirtinimus, jog Morkaus evangelija parašyta 60 m. po Kr., Mato ir Luko - apie 70 m., Jono - 90 -100 m. po Kr. Tikėti tuo galima, bet nebūtina, kadangi specialistų tyrimai bei diskusijos šiuo klausimu dar nėra baigti. Paskutinės tendencijos rodo, kad datos visgi prie įvykių artėja. Jau kalbama apie Morkaus evangelijos užrašymo 45 - 46 m. po Kr.
Kaip tos datos nustatomos? Pagrindinis datų nustatymo rodiklis - 70-ųjų metų įvykiai Jeruzalėje. Tais metais romėnai sugriovė Jeruzalės miestą ir sunaikino šventyklą. Žydams tai ne tik politinio, bet ir religinio pagrindo praradimas. Todėl beveik visi šiandieniniai mokslininkai sutaria, kad, jei evangelijos būtų buvusios užrašytos po 70-ųjų, tai jose turėtų atsispindėti tų metų įvykiai. Trys evangelijų autoriai, išskyrus Luką, yra žydai, rašę visų pirma ne kam kitam, o savo tautiečiams; 70-ųjų įvykiai yra didžiulis istorinis lūžis žydų tautos istorijoje, todėl jie tiesiog privalėtų būti paminėti ir evangelistų raštuose.
Nemažai teologų laikosi nuomonės, kad tie įvykiai visgi minimi ir būtent Mato bei Luko Evangelijose. Jose cituojami Jėzaus žodžiai apie Jeruzalę: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta" (Mt 24, 2; Lk 19, 44). Kyla klausimas, ar tai pakankamas argumentas? Galbūt ir pakankamas, jei laikysime, kad šie Jėzaus žodžiai ne pranašystė.
Bet gali būti, kad tai pranašystė, kuri po kelių dešimtmečių išsipildė. Tada Evangelijos parašytos prieš 70-ųjų įvykius.
Vieną problemą istorikams bei teologams sukelia Apaštalų darbai. Būtent jų pabaiga ir paskutinis eilutės žodis (graikiškame tekste) - „netrukdomas". Pauliaus buvimas Romoje ir gyvenimas išsinuomotame bute nėra savanoriškas. Bet paskutinėse dviejose Apaštalų darbų eilutėse sakoma: „Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų". Kyla klausimas, kodėl būtent šiais sakiniais pasibaigia Apaštalų darbai? Žinojo Lukas apie Pauliaus mirtį ar ne? Kodėl jis savo pasakojimą užbaigia taip, tarsi parašymo laiku Paulius dar būtų buvęs gyvas ir sveikas?
Apaštalų darbuose yra viena vieta, kuri liudija, jog Lukas juos užrašė prieš 70-uosius metus. Žinoma, tai reikštų, kad Evangelija užrašyta dar anksčiau. Apd 19, 21 Paulius ketina vykti į Jeruzalę ir priduria, - „aplankęs šiuos kraštus, aš turiu pamatyti ir Romą". Sunkiai tikėtina, kad, žinodamas apie romėnų sugriautą Jeruzalę, Lukas taip lengvai ir paprastai, be jokių komentarų būtų minėjęs šiuos miestus.
Anot istoriko Hugo Staudingerio, Pauliaus mirties data dažniausiai tapatinama su Nerono laikų krikščionių persekiojimais apie 64 m. po Kr. Todėl, jo nuomone, „Galima būti tikriems, kad, jei Paulius būtų miręs, Lukas nebūtų taip formulavęs ir 21 eilutės. Bent jau nebūtų vartojęs žodžio idein (pamatyti), o būtų pasirinkęs kokią bendresnę frazę, pavyzdžiui, turiu liudyti (martyrein) Romoje ar panašiai. Kruopštūs Apaštalų darbų tyrinėjimai parodė, kad Lukas nieko nekalba apie Pauliaus mirtį, o tai reiškia, kad jis šį pasakojimą užrašė prieš tai".
Bet net jei ir tiesa, kad, kaip teigia nemažai teologų, Mato ir Luko Evangelijos užrašytos po 70-ųjų, (nors aš su tuo nesutinku), vis tiek laiko tarpas nuo įvykių iki užrašymo datos tik 40 metų. Jei šiandien kas norėtų aprašyti 60-uosius mūsų amžiaus metus, turėtų tokias pat sąlygas kaip ir tada Lukas: jau yra kitų užrašytos medžiagos apie tai; dar yra liudytojų, menančių tuos įvykius, kurie gali ne tik patys papasakoti, bet ir vertinti tai, kas kitų rašoma.
Be to, net sutinkant su vėlyvosiomis datomis, Naujojo Testamento pasakojimai „šviežesni", negu, pavyzdžiui, žymaus Romos laikų istoriko Tacito (apie 55 - 120 m. po Kr.). Bent jau nemaža dalis jo darbų kur kas vėlyvesni.
Bet Tacito mintys apie krikščionis istorikams irgi labai įdomios, būtent tie sakiniai, kurie kalba apie istorinį krikščionių vaidmenį Romoje, valdant imperatoriui Neronui (60-ųjų pradžioje), konkrečiai Romos gaisro metu. Romos miestas buvo padegtas, o padegimu Neronas apkaltino krikščionis (nors gali būti, kad padegimą organizavo jis pats). Tacitas apie tai rašo:
„Tačiau pasibaisėtinas gandas, esą pats Neronas prisidėjęs prie padegimo, sklandė po pasaulį nepaisant gausaus imperatoriaus palaikymo, atnašų ir atgailos ceremonijų. Norėdamas tam padaryti galą, Neronas kaltę suvertė kitiems ir baudė ypatingomis bausmėmis tuos, dėl įvairių nusikaltimų nekenčiamus žmones, kuriuos tauta vadina krikščionimis. Tos sektos įkūrėjas Kristus, valdant Tiberijui, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo nuteistas mirties bausme <...> Taip pragaištingasis klaidžiamokslis trumpam buvo sustabdytas, tačiau vėliau vėl atgijo ir ėmė plisti jau ne tik Judėjoje, kur buvo atsiradęs, bet ir Romoje".
Tacito sakinys apie Kristų, „nukryžiuotą Poncijaus Piloto", sutampa su užrašytuoju Evangelijose. Be to, yra įdomu, kad Tacitas apie Jėzų Kristų rašo 60-aisiais metais, bet mini ir 30-ųjų pradžią, Jėzaus nukryžiavimą prie Poncijaus Piloto.
Taigi matome, kad Naujojo Testamento raštų tyrinėjimai tik patvirtina jų istoriškumo intenciją ir patikina, kad jie gali ir turi tikslą būti traktuojami kaip istoriniai dokumentai.
Apie teksto paskirtį ir tikslingumą kalba ir evangelistas Jonas: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą" (Jn 20, 30 - 31). Kai kuriems tai, žinoma, gana įtartina, nes tame tekste jie įžvelgia vien tikėjimo, o ne istorinės informacijos intenciją, todėl abejoja ir istoriniu patikimumu.
Tai gana dažnas vertinimas. Apskritai Naujasis Testamentas neretai traktuojamas kaip parašytas turint tam tikrą interesą, kuris užgožia istorinę tiesą. Na, kokį nors interesą visuomet turi kiekvienas kalbėtojas ar rašytojas. Ir tai yra gerai.
Tarkime, pirmame šimtmetyje po Kr. susirenka būrys rašytojų, pasiryžusių išanalizuoti, kodėl Roma tapo pasaulio imperija. Jei visas baigtas analizes suneštume į krūvą ir palygintume, tai pamatytume, kad Romos imperijos istorijoje išsiskirtų keletas įvykių, apie kuriuos būtų rašę visi autoriai, nes, jų manymu, būtent tie dalykai geriausiai parodo, kodėl Roma tapo pasaulio imperija. Paskui rastume faktų, kuriuos minėtų visi, išskyrus vieną ir, be abejo, aptiktume tokių dalykų, kurie pasirodytų svarbūs tik vienam autoriui, o kitiems ne.
Ką tai reiškia? Ar tą, kad jei apie ką nors rašo tik vienas autorius, tai to dalyko visai ir nebuvo? O gal, kad jei apie ką nors nerašo, tai dėl to, kad netinka jo sumanymui?
Tačiau neužmirškime, kad visi rašytojai susirinko išsiaiškinti Romos galybės klausimo. Vadinasi, visi susirinko turėdami savo požiūrį į Romos galybę. O tai reiškia, kad kiekvienas iš jų pasirinko ir jam tinkamus argumentus bei faktus tam klausimui spręsti. Autoriaus interesas nieko tiesiogiai nepasako apie pranešimo teisingumą.
Naujajame Testamente situacija panaši. Yra dalykų, kurie paminėti visose Evangelijose, kiti tik trijose, dar kiti tik dviejose, o kai kas išvis tik vienoje.
Tačiau šitaip istorinio patikimumo klausimą lengva paversti kiekybiniu: šis įvykis aprašytas tris kartus, vadinasi, tikrai buvo, o šitas paminėtas tik vieną kartą, tad jo nebuvo.
Kas ką turi įrodinėti?
Kai kas argumentuoja, kad tai, kas aprašyta Naujajame Testamente, galėjo būti ir visai kitaip. Atsakymas vienas - žinoma, kad galėjo! Kai aš kitam pasakoju ką nors iš savo gyvenimo, jis irgi gali paklausti: o gal galėjo būti visai kitaip? Būti kitaip gal ir galėjo. Bet klausimas, ar tai, ką aš ką tik papasakojau, buvo būtent taip ar ne?
Taigi ar Naujasis Testamentas privalo įrodinėti, kad jis yra teisus? Arba, ar privalo kas nors kitas įrodinėti, jog Naujasis Testamentas nėra teisus? Tai dvi priėjimo prie teksto galimybės.
Teisingai sako Helga Botermann, kad istoriniai tekstai niekam neprivalo įrodinėti savo teisingumo. Negalima su istoriniais šaltiniais elgtis taip, tarsi pirmutinis jų reikalas įrodyti savo teisingumą. Tačiau kritiškumas irgi neatmestinas; kai skaitome tekstus, kurie pasakoja apie tą patį, bet vienas kitam prieštaraudami, kyla klausimas, kaip juos vertinti?
XIX a. pabaigoje atsirado stipri tendencija viskuo abejoti. Homeras? Gal tokio išvis ir nebuvo? Gal Šekspyras visai jokių pjesių neparašė? Šią tendenciją perėmė ir teologija. Ar Morkaus Evangeliją tikrai parašė Morkus? Gal visai kas nors kitas? Šitokios „gal" diskusijos niekur neveda. Kiekvienu atveju į tokius klausimus galima atsakyti „taip, kodėl gi ne".
Galų gale tos visos „gal" argumentacijos, išsigalvojant naujus morkus ir jonus veda prie absurdo. „Išrandami" nauji, niekam nežinomi autoriai, veikėjai vien tik dėl to, kad kažkas ištarė „gal". Kaip tame anekdote: „Ar žinot, kad Šekspyro kūriniai parašyti visai ne Šekspyro, o žmogaus tokia pat pavarde?"
Ką mokslas kalba apie stebuklus?
Mokslininkai renkasi ir nustato savo darbo metodus. Knygoje „Istorijos teorijos paskaitos" istorikas Kurtas Kluksenas aiškiai pasako: „Istorijos moksle naudojamas metodinis ateizmas. Tai reiškia, kad tiesiog laikomasi nuostatos, jog Dievo nėra, ir viskas, kas vyksta, aiškinama imanentiškai". Taigi į viską žiūrima taip, tarsi Dievo nebūtų. Toks metodinis sprendimas. Ko gero, mokslo pasaulyje, kur kartu dirba į Dievą tikintys ir netikintys žmonės, kitaip ir neįmanoma.
Tik problema iškyla tuomet, kai metodinis ateizmas paverčiamas principiniu. Kai imama teigti, jog Dievo nėra ne vien tik dėl darbo metodo, bet ir apskritai, iš principo. Galima taip gyventi ir mąstyti, tarsi Dievo nebūtų.
Kai mokslininkas ima teigti, jog jis kaip mokslininkas negali tikėti į Dievą, jau būna peržengtos metodiškumo ribos. Tokiu atveju metodinis ateizmas jau būna virtęs į principinį ateizmą.
Taigi kokia mokslininkų nuomonė apie stebuklus? Kartą teko diskutuoti su fizikos profesoriumi. Kai paklausiau, kaip jis, kaip fizikas, vertina stebuklus, jis atsakė, kad niekaip, nes stebuklas, taip kaip jis traktuojamas, yra vienkartinis, nepaprastas, unikalus reiškinys istorijoje. Ką gali gamtos mokslų atstovas dar pasakyti? Kad sunkiai tikėtina, jog stebuklai egzistuoja? Bet tai paliudija jau pats žodis „stebuklas". Pačiame žodyje užprogramuotas neįtikimumas. Mes, aišku, viską galime paaiškinti be Dievo, tačiau jei Dievą laikysime gebančiu kalbėti ir veikti, tuomet stebuklų tikimybė didėja. Svarbiausias klausimas, ar stebuklų yra buvę? „Aš kaip fizikas nesu kompetentingas atsakyti į tokį klausimą. Jei norite sužinoti, ar yra buvę stebuklų, klauskite istorikų, nes jie gali pasakyti, ar tai, kas kalbama apie stebuklus, yra teisinga ir patikima".
Jei nustatoma, kad stebuklo tikimybė nepaprastai maža, vis vien negalime daryti loginės išvados, jog stebuklų niekuomet nėra buvę.
Teologas Otto Michelis svarbiausiu laiko ne tai, ar mes stebuklą galime įsivaizduoti, suvokti, bet tai, ar stebuklų iš tikrųjų yra buvę.
Blezas Paskalis rašė: „Jūs sakote, kad jei pamatytumėte stebuklą, tai įtikėtumėte. Bet iš kur jūs toks tikras, kad elgtumėtės būtent taip, įvykus dalykui, kurio jūs nepažįstate?" Jeigu žmonės dar niekuomet nepatyrė stebuklo, iš kur žino, kaip reaguos, kai tai patirs?
Panašiai skeptiškas ir Dostojevskis. Anot jo, modernusis žmogus jau greičiau patikės optine apgaule negu stebuklu. Žmogus taip įsitikinęs, jog stebuklų nebūna, todėl jei kas ir įvyksta, tai priimama viso labo tik kaip optinė apgaulė.
Taigi pasinaudojant metodiniu ateizmu, stebuklus galima atmesti arba, kaip tas fizikas, galima likti atviriems ir sakyti, jog pasaulyje galimi nepaprasti dalykai. C.S. Lewiso knygoje apie stebuklus pagrindinis klausimas ir yra: ar egzistuoja stebuklai? Lewisas mano, kad tik tada, kai į šį klausimą atsakoma „taip", atsiranda prasmė diskutuoti apie Naująjį Testamentą. Kadangi Naujajame Testamente rašoma apie vieną labiausiai neįtikėtinų pasaulio stebuklų - Dievo virtimą žmogumi. Ir tas stebuklas žmonijos istorijoje yra absoliučiai unikalus.
Bet jeigu klausysime Davido Humo, tai to stebuklo nebuvo. Mat, pasak jo, viskas, kas vyko tik vieną kartą ir neturi istorijoje analogų, tiesiog neegzistuoja.
Na, Naujasis Testamentas sako, kad Dievas žmogumi tapo tik tą vieną kartą, ne kelissyk, ir ne daugybę kartų ar dar kaip nors kitaip. Tai nutiko tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, dalyvaujant tam tikriems žmonėms, Augusto, Tiberijaus ir Piloto valdymo laikais.
Jürgenas Spiessas - istorijos mokslų daktaras, buvęs Vokietijos studentų misijos (SMD) vadovas, Tikėjimo ir mokslo instituto direktorius
