Neklusnumo vaikai
Vienoje Dovydo psalmių Viešpats sako: Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, tave mano akys lydės (Ps 32, 8). Kokia tai didelė malonė ir privilegija! Koks didis palaiminimas! Tas, kuris turi visą išmintį, žino viską, kas buvo, yra ir kas bus, mums sako, kad pamokys, patars ir parodys kelią, kuriuo turime eiti. Mes, Dievo vaikai, nesame palikti likimo valiai, kad klaidžiotume nežinioje - Jis pasiruošęs mums padėti.
Užuot laužius galvą, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, mums tereikia nukreipti savo žvilgsnį į Viešpatį ir iš Jo pasimokyti. Jis mus mato, girdi ir supranta, mums kalba ir apreiškia savo valią. Viešpats netyli, bet šaukia žemei nuo saulėtekio iki saulėlydžio (Ps 50, 1), ir išgirsti Jį nėra sunku, nes Jis arti, mūsų širdyje. Kur kas sunkiau yra Jam paklusti, nes visi mes, žmonės, senąja prigimtimi esame neklusnumo vaikai. Todėl Viešpats ir ragina: Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs" (Ps 32, 9).
Kartais mūsų neklusnumas kyla iš to, kad mes nesuprantame arba klaidingai suprantame Dievo žodžius. Ir nėra ko stebėtis, juk net kalbėdami tarpusavyje mes ne visada vieni kitus teisingai suprantame ir tuos pačius dalykus skirtingai interpretuojame, nes, anot posakio, - „visi mąstome pagal savo sugedimo lygį". Taigi mums, nuodėmės sužalotiems, labai nesunku net nesąmoningai iškreipti Dievo žodžius, neteisingai juos suprasti.
Gydymas būna skausmingas
Kartą skaičiau Ozėjo pranašystę: Aš išgydysiu jų paklydimą, gera valia juos mylėsiu (Oz 14, 4). Mane sujaudino žodis „paklydimas", mat tuo metu beviltiškai kovojau su kai kuriomis savo ydomis ir nepaklusnumu Dievui. Todėl skaitydamas tą Rašto vietą, pamaniau, jog Viešpats man sako: „Aš priversiu tave paklusti". Išgirdęs tai be galo išsigandau. Juk ne juokai, kai pats Dievas imasi tavęs. Neveltui, matyt, ir apaštalas Paulius sakė, kad baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas. Juk kas gali Jam, turinčiam visą jėgą ir valdžią, pasipriešinti? Bijodamas Dievo bausmės aš įsitempiau ir ėmiau stengtis daugiau nebesuklupti. Bet, kaip žinia, tokios kūniškos pastangos gerų rezultatų neduoda. Anksčiau ar vėliau vėl suklumpi. Taip atsitiko ir man. Vėl nepaklusęs Dievui aš dar labiau įsitempdavau ir, bandydamas sulaikyti Viešpatį, kad neišlietų savo rūstybės, maldaudavau atleisti ir prisiekinėjau daugiau nebenusidėsiąs.
Neturėdamas ramybės, slegiamas pasmerkimo ir nusivylęs savo bergždžiomis pastangomis aš vis atsiversdavau tą Rašto vietą, kurią skaitydamas buvau Dievo įspėtas. Ir po kurio laiko pagaliau perskaičiau taip, kaip parašyta: Aš išgydysiu jų paklydimą. Išgydysiu. Pasirodo, Dievas sako ne „Aš priversiu", bet „Aš išgydysiu". Supratau, kad mūsų nepaklusnumą Jis vertina kitaip nei mes patys. Jis vertina tai kaip ligą, kuria serga visa žmonija. Nepaklusnumas Dievui - tai genetiškai paveldima liga. Ir Viešpats yra gydytojas, o ne prievaizdas. Gydytojai gydo ligonius, o ne stengiasi juos priversti būti sveikus.
Tai, kad aš neteisingai išgirdau Viešpatį, lėmė mano „sugedimo lygis". Juk ir aš turiu valdžią žmonėms (bent jau dviem savo vaikams), ir man pakanka priemonių reikalui esant priversti juos paklusti. Jeigu jie nepaklausys žodžio, paklausys griežto žodžio, jei nepaklausys griežto žodžio, paklausys rykštės... Anksčiau ar vėliau aš priversiu juos man paklusti. Juk aš stipresnis! Tačiau vargas man, jeigu jie klausys manęs tik bijodami bausmės, o ne iš pagarbos ir meilės. Ką darysiu tuomet, kai jie užaugs ir taps stipresni už mane?! O Viešpats, turėdamas visą jėgą ir valdžią, nesielgia kaip žmogus ir nenaudoja jų, kad mus priverstų paklusti. Ne, Jis ateina kaip gydytojas - su meile ir užuojauta. Ateina, kad išgydytų mus nuo tos mirtinos ligos - NEPAKLUSNUMO.
Tačiau gydytojai truputį „keisti žmonės". Vaikai jais nepasitiki. Ir kaip galima pasitikėti, kuomet tas dėdė baltu chalatu žiūrėdamas į akis sako - „noriu, kad tau neskaudėtų" - ir tuoj pat ima didžiulį švirkštą ir duria ten, kur ir taip skauda. Vaikystėje aš bijojau daktarų, ypač stomatologų. Pamenu, ko tik neprisigalvodavau, kad išvengčiau susitikimo su jais. Atsukdavau laikrodį atgal, - „mamyt, dar daug laiko" - paskui sukdavau rodykles pirmyn - „mes jau pavėlavome" - ir taip laimėdavau dieną. Dabar tokie ir mano vaikai - jie visomis jėgomis stengiasi išvengti susidūrimo su gydytojais. Jie taip elgiasi todėl, kad dar nesupranta, jog laikinas skausmas, kurį tenka patirti nuo gydytojo rankos, išvaduoja nuo didesnio skausmo ateityje. Suaugę tai jau supranta ir nebėga, o atvirkščiai, stengiasi patekti pas gydytojus.
Panašiai esti ir su mūsų dvasinėmis ligomis. Dauguma dvasinių ydų nepasitraukia savaime, be gydymo. O gydymas, kaip žinoma, dažniausiai būna skausmingas. Ir jei mes vis dar esame kūdikiai dvasioje, stengiamės išvengti tokių nemalonumų, o kai pajuntame dangiškojo Gydytojo ranką, nustebę šaukiame Dievui: „Argi Tu mūsų nebemyli?!"
Gerasis Ganytojas ir Jo lazda
Viešpats yra mano ganytojas, aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. Jis atgaivina mano sielą, veda teisumo takais dėl savo vardo (Ps 23, 1-3).
Skaitai šios psalmės žodžius ir džiaugsmas bei ramybė užlieja širdį. Bet apsidairai aplinkui, pažvelgi į savo gyvenimą ir aptinki, kad psalmės žodžiai dar netapo tikrove. Ir ramybės trūksta, ir to, ir ano stokoji... Tuomet nusprendi, kad tai turi „tikėjimu" arba ramini save, kad turėsi netolimoje ateityje. Tačiau 23 psalmė nėra besąlyginis pažadas, - tai Viešpaties avies psalmė. Avies, kuri girdi Ganytojo balsą ir seka Juo. Šios psalmės palaiminimas pasiekiamas tik tam, kuris klauso Ganytojo balso ir leidžiasi Jo ganomas, o ne vaikšto savo keliais.
Paskaitykime toliau: Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane (Ps 23, 4). Įsivaizduokime tokį vaizdą. Piemuo gano avis, veda jas iš vienos ganyklos į kitą. Ir veda ne taip, kaip genamos karvės - su botagu iš paskos. Ne, jis eina pirmas ir be paliovos šaukia avis, o tos paklusniai seka paskui. Iš ganyklos į ganyklą, prie vandens ir vėl atgal. Ir štai kelias į kitą ganyklą driekiasi per tokią vietą, kuri pavadinta mirties šešėlio slėniu. Tai vieta, kurion patekus oda pašiurpsta ir nerimas sukausto širdį. Norisi kuo greičiau iš čia sprukti. Bet ganytojas veda tuo pačiu, lėtu žingsniu. Ir avis jau nerimsta, todėl neištvėrusi bėga šalin, bet čia pat ganytojo lazda - bakst, ją nuramina. Ne, neužmuša ir nesužaloja, bet nuramina. Palaiminta avis, kuri nepasipiktina tokiu ganytojo elgesiu ir nesprunka tolyn šaukdama - „mane muša!" Juk nubėgusios į šalį jos jau tyko vilkai.
Mūsų gerasis Ganytojas kartais panaudoja ganytojišką lazdą, kad apsaugotų mus nuo pražūties. Dievo vaikas viską supranta ir kartu su Dovydu taria: Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio (Ps 119, 67).
Uolus dėl Dievo, bet einąs savo keliu
Kartais būna, kad Viešpačiui tenka gydyti mus nuo klaidingo mūsų įsitikinimo. Būname įsitikinę, jog elgiamės pagal Jo valią, o iš tiesų einame savo keliais. Tuomet Viešpačiui nebeužtenka tik žodžių, kad mus pasiektų.
Geriausias tokio atvejo pavyzdys yra Saulius, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi. Jis buvo žydas iš žydų, Įstatymu nepeiktinas, labai uolus dėl Dievo, žudydamas krikščionis, buvo įsitikinęs, kad taip tarnauja Dievui. Kai pakeliui į Damaską jis susitiko su Jėzumi ir, apakintas dangaus šviesos bei paliktas išsigandusių bendrų, klausė Viešpaties - „kas tu?" - išgirdo atsakymą: Aš Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną?! (Apd 9, 5). Akstinas - tai pagalys aštriu galu, juo artojai ragindami badydavo jaučiams šonus, kad tie eitų lygia vaga. Toks „įrankis" jau gerokai skiriasi nuo ganytojo lazdos? Taigi iš Jėzaus žodžių galima suprasti, kad Saulių Viešpats kažkokiu būdu jau kreipė į teisingą kelią, bet anas tai ignoravo - spyriojosi.
Aš manau, kad tai buvo sąžinės balsas, kurį sužadino žodis, išgirstas iš pirmojo kankinio Stepono lūpų, ir kurį vis girdėdavo iš kiekvieno suimto ir myriop pasmerkto krikščionio. Esu girdėjęs vieną pamokslininką sakant, jog gyvas pamokslas nepalieka žmogaus tokio paties. Žmogus tampa arba geresnis, arba blogesnis. Prisipažinsiu, tai išgirdęs skeptiškai šyptelėjau: „Argi gali po pamokslo žmogus pasidaryti blogesnis?" Tačiau dabar suprantu, kad jei žmogus girdi Dievo žodį ir jį priima, tampa geresnis, bet jei išgirdęs Dievo žodį nori gyventi kaip gyvenęs, jau nebegali, nes gyvas žodis bado jo sąžinę. Norėdamas toliau gyventi nesikeisdamas, jis turi užgniaužti tą balsą savyje. Stepono pamokslas negalėjo nepasiekti Sauliaus širdies. Tai buvo Dvasios įkvėptas ir labai argumentuotas, visa Izraelio istorija paremtas liudijimas. Sinagogos kunigai ir fariziejai užsikimšo ausis ir ėmė garsiai rėkti, kad tik to negirdėtų, netgi griebėsi akmenų, kad nutildytų tiesos skelbėją. Steponas mirė, bet Dievo žodis liko gyvas ir nedavė Sauliui ramybės. Stepono liudijimas metė iššūkį visam jo gyvenimui. Sauliui priimti jį reiškė paneigti viską, ko siekė visą gyvenimą, ir, atrodytų, jau buvo pasiekęs. Taigi jis neužsikimšo ausų, bet nutarė užčiaupti burnas. Tačiau kas kartą susidurdamas su krikščionimis Saulius girdėdavo liudijimus apie Jėzų. Žodis nuolat buvo palaistomas ir vis garsiau kalbėjo jo viduje, todėl jį nuslopinti reikėjo daugiau žiaurių pastangų. Saulius pasiekė tokią būseną, kuri nusakoma taip: <...> tebealsuodamas žudymu (Apd 9, 1).
Ir štai - susitikimas su Viešpačiu. Saulius apanka trim dienom. Tos trys dienos praeina apmąstymuose, maldoje, regėjimuose. Taip jis pagaliau atsistoja į teisingą kelią.
Nepaklusnumas yra chroniškas
Skaitydami Pauliaus laiškus ir žvelgdami į jo gyvenimą po atsivertimo, matome žmogų, tobulai paklusnų Kristui. Jis pareiškia, jog esąs Kristaus vergas, ir nebijo paraginti kitų sekti juo, kaip jis sekąs Kristumi.
Tačiau antrame laiške Korintiečiams Paulius prisipažįsta turįs dyglį šone, - turįs kažką nuo Viešpaties, kas suteikia jam skausmo ir dėl ko jis jau kelis kartus kreipėsi į Viešpatį, kad patrauktų, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Viešpats nepatraukė dyglio. Ir Paulius žino kodėl: kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau (2 Kor 12, 7).
Tokia tad skaudi tiesa, - mūsų nepaklusnumas yra ne tik genetiškai paveldimas, bet ir chroniškas. Šiai ligai reikalingas nuolatinis gydymas, kol galutinai bus atnaujinti mūsų kūnai. Reikia, kad nuolat kažkas mus tramdytų, nes jei tik turėsime progą nepaklusti, mes nepaklusim. Todėl suprasdami tai, leiskime Viešpačiui mus gydyti visada. Nebijokime atsiduoti Jam, nes visa, kas nutinka mums būnant su Juo, gera ar bloga, yra ne mirčiai, bet gyvenimui.
