Man čia įdomu tai, kad kalbantis žmogus nesako tiesiog, jog kito žmogaus elgesys jam nepatinka. Jis apeliuoja į tam tikrą elgesio normą, tikėdamasis, kad kitas žmogus ją žino. Ir šis labai retai kada atsako: „Eik velniop su savo norma". Jis greičiau bandys įrodinėti, kad jo elgesys iš tiesų nesikerta su norma, o jei ir kertasi, tai tam yra kokia nors ypatinga pateisinama priežastis. Jis teisinsis, jog šiuo konkrečiu atveju yra tam tikra priežastis, kad pirmas atsisėdęs žmogus turėtų užleisti vietą, ar kad viskas buvo visiškai kitaip, kai jam buvo duota atsikąsti apelsino, ar kažkas taip pasikeitė, jog pažado jis gali nebesilaikyti. Iš tikrųjų atrodo, lyg abi pusės turėtų galvoje tam tikrą Įstatymą ar Sąžiningo žaidimo taisyklę, ar padorų elgesį, ar moralę, ar - kad ir kaip tai pavadintume - kažką, dėl ko abu tikrai sutaria. Ir sutaria iš tikrųjų. Jei nesutartų, galėtų, žinoma, peštis kaip gyvuliai, bet negalėtų ginčytis žmogiška šio žodžio prasme. Ginčijimasis reiškia mėginimą parodyti, jog kitas žmogus yra neteisus. Būtų visai neprasminga mėginti tai daryti, jei nebūtumėte susitarę, kas yra Teisinga ir Neteisinga; lygiai kaip nebūtų prasmės teigti, jog futbolininkas prasižengė, jei nebūtų tam tikro susitarimo dėl futbolo taisyklių.
Šis Įstatymas ar taisyklė apie tai, kas „Teisinga ir Neteisinga", anksčiau buvo vadinama Gamtos dėsniu. Šiais laikais kalbėdami apie „gamtos dėsnius" omenyje turime gravitaciją, paveldimumą ar chemijos dėsnius. Tačiau senovės mąstytojai Teisingumo ir Neteisingumo Įstatymą vadindami „Gamtos dėsniu" iš tiesų galvoje turėjo Žmogaus prigimties dėsnį. Mintis buvo ta, jog kaip visi kūnai yra valdomi gravitacijos, o organizmai - biologinių dėsnių, taip ir padaras, vadinamas žmogumi, taip pat turi savo dėsnį. Tik skirtumas tas, kad kūnas negali rinktis, paklusti ar nepaklusti gravitacijos dėsniui, o žmogus gali pasirinkti: paklusti Žmogaus prigimties dėsniui ar ne.
Galime tą patį pasakyti ir kitaip. Kiekvienas žmogus visą laiką yra pavaldus keletui dėsnių, tačiau tik vienam jų jis yra laisvas nepaklusti. Kaip kūnas jis pavaldus gravitacijai ir negali jai nepaklusti - jei paliksi jį ore kyboti, jo pasirinkimas kristi žemėn bus ne didesnis nei akmens. Kaip organizmas jis yra pavaldus įvairiems biologiniams dėsniams, kaip ir bet kuris gyvūnas. Tai yra jis negali nepaklusti dėsniams, kurie yra bendri tiek jam, tiek kitiems daiktams. Tačiau jo žmogiškosios prigimties dėsniui, kuris nėra būdingas gyvūnams, daržovėms ar neorganiniams daiktams, žmogus panorėjęs gali nepaklusti.
Šis dėsnis buvo vadinamas Prigimties dėsniu, nes žmonės galvojo, jog jis yra visiems iš prigimties žinomas, jo nereikia mokyti. Aišku, jie nemanė, kad vienur ar kitur nepasitaikys keistų individų, kurie to dėsnio nežinotų - lygiai kaip yra žmonių, neskiriančių spalvų ar neturinčių klausos. Bet, kalbėdami apie visą žmoniją, jie manė, kad žmogui derantis elgesys yra visiems aiškus. Ir manau, jog jie buvo teisūs. Antraip visos mūsų kalbos apie karą būtų nesąmonė. Kokia prasmė sakyti, jog priešas neteisus, jei Teisingumas nebūtų tikras dalykas, kurį naciai - kaip ir mes - iš esmės žinojo ir privalėjo vykdyti? Jei jie nebūtų turėję supratimo apie tai, kas laikoma teisinga, tada, nors ir turėtume kovoti su jais, negalėtume už tai jų kaltinti labiau nei už jų plaukų spalvą.
Žinau, kad kai kurie žmonės šią mintį apie visiems žinomą Prigimties dėsnį ar deramą elgesį laiko nepagrįsta, nes skirtingose civilizacijose skirtingais laikais moralumas buvo suvoktas visiškai skirtingai.
Tačiau tai - netiesa. Esama skirtumų tarp moralės principų, bet šie skirtumai niekada nepasiekė visiško skirtingumo. Jei kas nors ryžtųsi palyginti, sakykim, senovės egiptiečių, babiloniečių, indų, kinų, graikų ar romėnų moralės mokymus, jį priblokštų tai, kokie tie mokymai panašūs tiek tarpusavy, tiek ir į mūsų. Kai kuriuos įrodančius faktus sudėjau į kitos knygos, Abolition of Man, papildymą, tačiau mūsų dabartiniam tikslui aš tik paprašyčiau skaitytoją pamąstyti, ką reikštų visiškai skirtinga moralė. Pamąstykite apie šalį, kurioje būtų gėrimasi bailiai iš mūšio lauko pabėgusiais kariais ar kurioje žmogus didžiuotųsi apgavęs savo geradarius. Lygiai taip pat galite stengtis įsivaizduoti šalį, kurioje dukart du būtų penki. Žmonės skirtingai supranta, su kuo reikėtų būti nesavanaudiškam - ar tik su savo šeimos nariais, ar su savo tautiečiais, ar su visais. Tačiau visi sutiks, kad neturėtumėm iškelti savęs į priekį. Savanaudiškumu niekad nesižavėta. Vyrai gali skirtis tuo, kiek žmonų turi - vieną ar keturias. Tačiau jie visada sutarė, kad negali tiesiog griebti bet kurią patikusią moterį.
Tačiau nuostabiausia yra štai kas. Kad ir rastum žmogų, sakantį, jog jis netiki Teisingumo ir Neteisingumo tikrumu, netrukus įsitikinsi, kaip jis paneigs savo žodžius. Jis gali sulaužyti tau duotą pažadą, bet jei pamėginsi sulaužyti jam duotąjį - dar nespėjus prasižioti jis ims skųstis, jog „taip nesąžininga". Valstybė gali pareikšti, jog sutartys nieko nereiškia; bet tuojau pat, po minutės paneigs savo tvirtinimą pareikšdama, kad sutartis, kurią ji nori sulaužyti, yra nesąžininga. Tačiau jei sutartys nieko nereiškia ir jei tokio dalyko kaip Teisinga ir Neteisinga apskritai nėra - kitais žodžiais tariant, jei nėra Prigimties dėsnio, - koks dar gali būti skirtumas tarp sąžiningos ir nesąžiningos sutarties? Taigi ir išlindo yla iš maišo - kad ir ką jie sakytų, paaiškejo, jog iš tiesų žino Prigimties dėsnį ne blogiau nei visi kiti.
Tad, regis, esame priversti patikėti Teisingumo ir Neteisingumo tikrumu. Žmonės kartais gali ir apsirikti, lygiai kaip apsirinkama skaičiuojant; tačiau kas yra Teisinga ar Neteisinga nuo jų skonio ar nuomonės priklauso ne daugiau nei daugybos lentelė. Jei jau sutinkame su tuo, pereisiu prie kito savo teiginio: nė vienas iš musų nesilaiko Prigimties dėsnio. Jei tarp jūsų yra išimčių, aš atsiprašau. Jums geriau paskaityti kokį kitą veikalą, nes tai, ką čia ketinu pasakyti, su jumis visiškai nesusiję.
O dabar kreipiuosi į čia pasilikusius paprastus žmones. Tikiuosi, nesuprasite manęs klaidingai. Aš nepamokslauju ir, dangus mato, nesidedu esąs geresnis už kitus. Tik stengiuosi atkreipti dėmesį į faktą, kad šiemet, šį mėnesį ar, kas dar labiau tikėtina, net ir šiandien mes nesielgėm taip, kaip norėtume, kad kiti žmonės elgtųsi. Tam gali būti daugybė pateisinamų priežasčių. Tada, kai taip netinkamai pasielgei su vaikais, buvai labai pavargęs. Tas šiek tiek nešvarus reikalas su pinigais - kurį buvai beveik užmiršęs - atsitiko, kai tau labai jų stigo. O tai, ką pažadėjai tam senam pažįstamam ir neįvykdei? - na, niekuomet nebūtum žadėjęs, jei būtum žinojęs, jog būsi taip baisiai užsiėmęs. O tavo elgesys su savo žmona (ar vyru) arba seserimi (ar broliu), - jei žinočiau, kokie erzinantys jie būna, visiškai tuo nesistebėčiau. Pagaliau po galais, ko aš čia kabinėjuosi? Aš juk lygiai toks pats. Man ne itin gerai sekasi laikytis Prigimties dėsnio, o kai kas nors man prikiša, kad to dėsnio nesilaikau, mano galvoje nusidriekia sieksnio ilgumo virtinė pasiteisinimų. Tačiau dabar neklausiame, ar tai pateisinamos priežastys. Svarbu, kad jos dar kartą įrodo, kaip giliai mes tikime Prigimties dėsniu - nesvarbu, patinka mums tai ar ne. Jei netikėtume deramu elgesiu, kodėl mums turėtų rūpėti atsiprašinėti už tai, jog elgėmės nederamai? Tiesa yra štai kokia: mes taip tikime elgesio normomis - taip stipriai jaučiame mus spaudžiantį dėsnį ar taisyklę, kad faktas, jog jų nesilaikome, yra nepakeliamas ir mes stengiamės išsisukti nuo atsakomybės. Juk tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad tik blogai pasielgę ieškome pasiaiškinimų. Tiktai savo blogą būdą priskiriam nuovargiui, susinervinimui ar alkiui, o gerą - sau patiems.
Tad štai du dalykai, kuriuos norėjau įrodyti: pirma, žmonės visoje žemėje turi šį keistą supratimą, kad privalo laikytis tam tikrų normų, ir negali jo visiškai atsikratyti. Antra, faktiškai jie jų nesilaiko. Jie žino Prigimties dėsnį ir jie laužo jį. Šie du faktai yra viso blaivaus mąstymo apie mus pačius bei pasaulį, kuriame gyvename, pamatas.
Ištrauka iš kn.
„Tiesiog krikščionybė"
