Senų senovėje buvo kalbama apie žiedą, kuris išoriškai niekuo nesiskyrė nuo įprastų žiedų, tačiau buvo ypatingas, nes jei jį mūvintis žmogus mąstydavo pikta ar galvodavo, kaip padaryti ką nors blogo, žiedas pradėdavo spausti jo pirštą. Mes visi savo viduje turime kai ką panašaus, tik daug nuostabesnio, kas įspėja apie artėjantį pavojų moralei ar nusižengimą žinomiems teisingumo standartams. Tai - mūsų sąžinė.
Žinomo kūrinio „Prarastas rojus" autorius Miltonas šiame kūrinyje į Kūrėjo lūpas įdeda tokius žodžius apie pirmąjį kūrinį: „Aš įdėsiu savo teisėją į jo krūtinę". Tai turbūt geriausias ir trumpiausias kada nors pasakytas sąžinės apibrėžimas. Teisėjas, kaip sakoma žodyne, yra „tas, kuris turi nuspręsti, pasirinkti ar priversti laikytis įstatymų". Ar tik tokia mumyse esančios sąžinės paskirtis?
Savo knygoje „Grynojo proto kritika" Imanuelis Kantas sako, jog du dalykai priverčia jį žavėtis: žvaigždėtas dangus ir sąžinė mirtingųjų širdyse. Neginčytina, jog sąžinė yra patikimas mūsų mokytojas, ištikimas draugas ir rūpestingas patarėjas.
Viljamas Šekspyras „Hamlete" (III veiksme) dėsto: „Sąžinė mus visus padaro bailiais". O draminėse kronikose „Karalius Ričardas" (V veiksmas) Šekspyras sako: „Mano sąžinė liejasi tūkstančiu skirtingų kalbų, kiekviena kalba pasakoja kelis pasakojimus ir kiekvienas pasakojimas smerkia mane dėl piktadarybės".
Kitas autorius tai vadina šitaip: „Sąžinė - tarsi nemirštanti gyvatė". Ginčytinas klausimas, ar sąžinė kada nors miršta, tiesa? Aš manau, kad nemiršta. Mes galime blogai su ja elgtis, ją atbukinti, užkietinti, tačiau ji vis vien atsigaus. Kartais šis dalykas mūsų širdyje būna labai iškalbingas. Vieną dieną atrodo, jog ji pasitraukia, tačiau kitą dieną žudančiai kruopščiai pradeda kaltinti.
Jei šiandien tam tikruose ratuose prabilsite apie sąžinę, daugelis turbūt nusistebės, nes jie galvoja, jog sąžinė yra atsarginis dalykas kaip, pavyzdžiui, ir apendiksas. Kai kurie nori tikėti, jog galiausiai žmogus „užaugo" ir išaugo savo pirminius instinktus. Karta, kuri niekina sąžinę ir laiko ją senamadišku dalyku, išrado melo detektorių...
Milijonai žmonių tūkstančiuose bažnyčių šimtus kartų kartojo: „...kentėjo prie Poncijaus Piloto", taip paminėdami tą didžią kovą su sąžine, vykusią to išdidaus romėno širdyje.
Prisiminkime ir Adomą. Kas vertė jį sakyti: „Aš išsigandau"? Sąžinė! Kodėl Ahabas sakė Elijui: Tu suradai mane, mano prieše (1 Kar 21, 20)? Dėl sąžinės! Kodėl Dovydas verkė: „Pasigailėk manęs, Dieve"? Dėl sąžinės! Kodėl Piloto žmona atsiuntė jam įspėjimą: Nedaryk nieko šitam teisiajam (Mt 27, 19)? Dėl sąžinės! Kodėl prakilnusis Feliksas išsigando (Apd 24, 25)? Dėl sąžinės! Kodėl Judas raudojo, sakydamas: Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują (Mt 27, 4)? Dėl sąžinės!
Šiandien žmonės lygiai taip pat kovoja su šiuo vidiniu „auklėtoju". Jie bando prislopinti sąžinę, vartodami vaistus ar klastingus narkotikus, bet ji pabunda ir šaukia dar garsiau. Jie žudo ją tik tam, kad vėl suvoktų, jog ji prisikėlė. Viešai jie juokiasi ir pokštauja, tačiau slaptoje jie susigūžia savo širdy prieš šį nepermaldaujamą teisingumą.
Biblijoje rašoma, jog sąžinė gali būti suteršta „mirties darbais" (Hbr 9, 14). Taip pat skaitome, jog sąžinė gali nuolatos kaltinti (Rom 2, 15). Tačiau Biblija siūlo ir apvalymą
- Kristaus kraujas gali apvalyti sąžinę (Hbr 9, 14).
Viename didžiuliame rytų universitete prezidentas nubaudė studentą už blogą elgesį. Jaunuolis į nuobaudą reagavo prieštaraudamas: „Pone, bet šiame dideliame universitete nėra nė dešimties žmonių, kurie nebūtų darę to, ką padariau aš!" Į šį priekaištą prezidentas atsakė klausimu: „Ar tik tau neatrodo, jog tu turėtum būti vienas iš tų dešimties?"
Labai dažnai mes norime leisti sąžinei „pailsėti", bet mes negalime jos atsikratyti. Taigi, kai Dievo Dvasia pradeda darbuotis mūsų širdyje ir sąžinė neduoda mums ramybės, žinokite, tik Kristaus kraujas gali apvalyti ir suteikti mums ramybę!
Iš žrn. „Morning Star Journal" (Vol.10, No.2)
vertė Lina Tamonytė
