Te mūsų tikėjimas kartą ir visiems laikams atsiremia į Dievą, ir mes patys visiškai Jam atsiduokime, žinodami, jog Jis mūsų neapvils. <...> Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet lengviau bus tam, kuris dar ir viliasi, ir dar lengviau tam, kuris dar ir myli. Visgi lengviausia tam, kuris kantriai puoselėja visas tris dorybes drauge - tikėjimą, viltį ir meilę.
Brolis Laurencijus, Apie Dievo buvimo praktikavimą
Evangelijos - tai istorijos apie Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Bene patį lakoniškiausią evangelijų apibūdinimą pateikia Lukas, vienos iš keturių evangelijų autorius: „Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti" (Apd 1, 1). Pirmoji knyga, kuri čia minima - tai evangelija pagal Luką. Ji byloja apie Jėzaus darbus ir atpasakoja Jo mokymą. Visos evangelijos, ne vien Luko, pasakodamos apie Jėzaus gyvenimą, išskiria tai, ką Jis darė, ir tai, ko mokė. Skaitytojas, ypač tikintysis, turi pažinti tiek Jėzaus darbus, tiek Jo mokymą. Abu aspektai pasitarnauja mūsų išganymui. Šį kartą apie - Jėzaus darbus.
Dievo intencija: „Noriu, būk švarus!"
„Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios. Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų". Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!" Ir tuojau raupsai išnyko. Jėzus pasakė jam: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti" (Mt 8, 1-4).
Ant kalno, nuo kurio regime besileidžiantį Jėzų, Jis pasakė vieną žinomiausių savo pamokslų, mokė mus melstis, mylėti priešus ir slaptoje daryti gailestingumo darbus. O Jis pats? Susidūrimas su raupsuotuoju - pirmasis išbandymas. Raupsuotieji Izraelyje buvo atskirti nuo bendruomenės. Jie privalėjo laikytis atokiau nuo kitų, nešioti perplėštus drabužius ir iš tolo įspėti praeivius, šaukdami: „Nešvarus, nešvarus!" (Kun 13, 45-46). Kontaktas su sergančiuoju raupsais sutepdavo. Taigi liga buvo tarsi įvaizdis nuodėmės, kurios reikia saugotis. O kadangi nebuvo vaistų jai pagydyti, ligonis pasveikti galėjo tik dėl Dievo malonės. Išgijimas nuo raupsų buvo laikomas sykiu ir susitaikymo su Dievu bei pašventinimo ženklu, už kurį privalu atnašauti auką (Kun 14, 1-32).
Matas neatsitiktinai raupsuotojo išgydymą mini kaip pirmąjį Jėzaus darbą po Kalno pamokslo. Jis liudija Jėzaus dieviškumą. Raupsai negali sutepti Kristaus. Priešingai - Jis, būdamas Dievas, turi galią juos išgydyti. Tamsa negali užgožti šviesos. Šventasis už nuodėmę stipresnis. Raupsuotasis tiki Jėzaus dieviška prigimtimi, antraip jis nesakytų: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų". Pats kreipinys „Viešpatie" aramėjiškai nebūtinai taikytinas Dievo atžvilgiu. Jis gali paprasčiausiai reikšti pagarbų - „pone". Tačiau kita frazė atskleidžia, jog raupsuotasis Jėzų laiko Dievu. Izraelyje, ir ne tik (prisiminkime istoriją apie sirą Naamaną iš 2 Kar 5 sk.) buvo tikima, jog pasveikti nuo šios ligos įmanoma tik paties Dievo prisilietimu. Raupsuotasis nedvejoja, jog Jėzus gali išgydyti raupsus, tik nėra užtikrintas, ar būtent jam tokia yra suvereni Dievo valia. „Noriu, būk švarus!" - tai bene labiausiai įsimintini Jėzaus žodžiai ne tik šiame skyriuje, bet ir visoje evangelijoje. Akivaizdu, jog Matas juos adresuoja ir visiems savo skaitytojams. Tai Dievo intencija, kurią turi žinoti kiekvienas. Dievas nori padėti kenčiantiems, vienišiems, visuomenės atstumtiems ir, žmonių akimis vertinant, nepagydomiems ligoniams. Ateinantys pas Jėzų suras pagalbą. Dievo valia - jog mes būtume švarūs. Dvasia ir kūnu. Jėzus nepasikeitė (Hbr 13, 8). Ir šiandien Dievas gydo ligonius, kai už juos meldžiamasi Jėzaus vardu. Tai neatsiejama evangelijos dalis.
Ir visgi atkreipkime dėmesį į keletą detalių. Pirma, iš stebuklo Jėzus nedaro reklamos. Ir nesiekia tokiu būdu prisivilioti savo sekėjų. „Žiūrėk, niekam nepasakok" - šis nurodymas patvirtina Jėzaus dieviškumą ne mažiau nei pats stebuklas. Gal net labiau. Likti šešėlyje, kad garbė atitektų Dievui - uždavinys nelengvas. Tiesiog neįgyvendinamas, jei sieki tapti garsus ir žinomas. Tačiau pagundymą daryti stebuklus ir dėl jų išgarsėti Jėzus jau buvo nugalėjęs dykumoje (Mt 4, 1-11). Dabar Jis elgėsi taip, kaip mokė Kalno pamoksle - darė gailestingumo darbus netrimituodamas, slaptoje.
Antra, Jėzus nesiekia sulaužyti nusistovėjusios tvarkos. Nurodymas išgijusiajam pasirodyti šventyklos kunigui ir paaukoti Mozės nustatytą auką patvirtina Jėzaus intenciją, apie kurią Jis vėlgi kalbėjo Kalno pamoksle - „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti" (Mt 5, 17). Jėzus nėra revoliucionierius, siekiantis nuversti valdžią. Nors Jis kritikuoja fariziejus, atskleisdamas jų veidmainystes, tačiau ne tam, kad nusivestų paskui save jų mokinius. Jėzaus stebuklai neturi savanaudiškumo motyvo. Dievo gailestingumas per daug brangus ir šventas, kad iš jo darytumei reklamą. Nė viena Dievo dovana nesuteikia pagrindo pasiaukštinimui. Tokiame kontekste apgailėtinai atrodo ne vienas šiandieninių „hilerių" ir egzorcistų, siekiančių visais įmanomais būdais pabrėžti savo išskirtinį patepimą ar dovaną. Jėzaus nurodymai pasveikusiam raupsuotajam demaskuoja jų neadekvatumą evangelinei dvasiai.
Didelio tikėjimo ypatybės
Antras Jėzaus darbas po Kalno pamokslo - tai šimtininko tarno pagydymas.
„Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi". Jėzus jam tarė: „Einu ir išgydysiu jį". Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: Eik!, ir jis eina; sakau kitam: Ateik!, ir jis ateina; sakau tarnui: Daryk tai!, ir jis daro". Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas". Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!" Ir tą pačią valandą tarnas pagijo" (Mt 8, 5-13).
Ši istorija labai iškalbinga ir, norint aptarti visus jos aspektus, reikėtų atskiro straipsnio. Išskirkime pagrindines mintis. Visų pirma prašantis Jėzaus padaryti stebuklą yra neeilinis žmogus. Tai romėnų šimtininkas. Pagonis. Ir visgi jo tikėjimas Jėzumi Kristumi meta iššūkį dvejojančiai Izraelio tautai. Lukas, atpasakodamas Jėzaus žodžius apie šimtininko tikėjimą, priduria: „<...> net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!" (Lk 7, 9). Kaip Mesijas, Jėzus yra siųstas pirmiausia pas pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 15, 24). Tačiau evangelijose mes regime ne vieną pagonį, ateinantį ieškoti pagalbos pas Jėzų. Paradoksalu tai, kad šie pagonys, romėnų šimtininkas ar kanaanietė moteris, susilaukusi tokio paties savo tikėjimo apibūdinimo kaip ir šimtininkas (Mt 15, 21-28), tvirtai tiki Jėzumi ir yra pasiruošę priimti Jo teikiamas malones, o izraelitai - ne. Aprašydamas šią istoriją, Matas ne tik pabrėžia tikėjimo svarbą, bet ir įspėja apie tragiškas netikėjimo pasekmes - dėl netikėjimo Karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes (Mt 8, 12). Šis įspėjimas skamba dar ne kartą Naujajame Testamente. Laiško hebrajams autorius primena, jog dėl netikėjimo Mozės karta neįėjo į Pažado žemę (Hbr 3, 19). Dėl netikėjimo kilmingos Izraelio alyvmedžio šakos buvo nulaužtos, tvirtina ir Paulius (Rom 11, 20). Ar šis įspėjimas taikytinas tik Izraeliui? Žinoma, kad ne. Kaip anuomet žydai, taip šiandien ne vienas, laikantis save krikščionimi, mano turįs Dievo palankumą dėl savo protėvių tradicijų puoselėjimo. Tačiau tikėjimas nėra paveldimas. Kiekviena karta, ir joje kiekvienas atskiras individas laisvai apsisprendžia: tikėti ar ne. Svarbu ne kilmė, ne tautybė, ne priklausomybė vienam ar kitam socialiniam sluoksniui ir net ne išsilavinimas. Bet širdis. Širdies tikėjimas. Toks, kokį turėjo romėnų šimtininkas. Jo paveikslas leidžia suprasti, kuo pasižymi didelio tikėjimo žmogus.
Pirmiausia šimtininkas buvo nuolankus. Kaip paradoksalu! Galilėjoje dislokuoti Romos armijos būriai buvo atsakingi už nuolatinių sukilimų Galilėjoje malšinimą. Žydų istorikas Juozapas Flavijus, kuris, beje, pats buvo tam tikru metu vienas iš sukilėlių, savo raštuose mini, jog tarp žydų ir romėnų kareivių tvyrojo didelė įtampa. Zelotų išpuoliai susilaukdavo nuožmių Romos represijų. Todėl kur kas natūraliau būtų tikėtis, jog šimtui kareivių vadovaujantis romėnas bus kietas, žiaurus ir negailestingas. Tačiau šio, Kafarnaume gyvenusio, šimtininko portretas mūsų nuostabai visai kitoks. Jis laiko save nevertu, kad po jo stogu užeitų žydas. Tikri romėnai žydus niekino kaip barbarus (tarp kitko, taip juos ir vadino). O šis, priešingai, - mylėjo Izraelio tautą ir tikėjo Izraelio Dievu. Be to, pasiturintis šimtininkas nebuvo godus ir dosniai rėmė Dievo namus. „Jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą," - taip apie jį atsiliepia Kafarnaumo dvasininkai (Lk 7, 5). Negalime nepastebėti ir šimtininko rūpesčio savo namais: „<...> vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties" (Lk 7, 2). Šimtininkas prašo Jėzaus pagalbos, kad padėtų savo tarnui, ne sūnui. Atrodytų, tokio rango romėnų karininkui neturėtų skaudėti galvos - vienu tarnu daugiau ar mažiau. Tačiau šis tikintis šimtininkas ne tik moka įsakinėti, bet ir brangina jam tarnaujančius žmones bei nuoširdžiai rūpinasi jų gerove. Koks iššūkis valdžią turintiems žmonėms! Apie didelę šimtininko valdžią sužinome iš jo paties lūpų: „ <...> būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: „Eik!", ir jis eina; sakau kitam: „Ateik!", ir jis ateina; sakau tarnui: „Daryk tai!", ir jis daro" (Mt 8, 9). Tačiau šimtininkas pripažįsta, jog Jėzaus valdžia didesnė. Kristus turi galią gydyti ligonius. Pakaks vieno Viešpaties žodžio. Atsisveikindami su šiuo didelio tikėjimo romėnu, prisiminkime jo dorybes: nuolankumą, dosnumą ir rūpestį savo bei Dievo namiškiais.
Jis pamilo pirmas
Trečias Jėzaus darbas - Petro uošvės išgydymas.
„Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems. Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas" (Mt 8, 14-17).
Šis stebuklas įvyko be garbinimo, be maldų ir užtarimų. Jeigu pirmais dviem atvejais mes galime analizuoti, kuo žmonės prisidėjo prie antgamtinio Dievo jėgos pasireiškimo, tai šiuo tenka pripažinti suverenią Dievo valią. Galbūt Jėzui pagailo Petro žmonos ir Jis nusprendė iš ligos patalo pakelti jos motiną, gal Petro atsidavimas Viešpačiui buvo ta priežastis, dėl kurios Kristus maloningai palietė šią moterį, o gal jos pačios noras patarnauti į namus atėjusiems svečiams. Galbūt. Tačiau šios prielaidos greičiau kyla iš inertiško manymo, jog malonė yra pelnoma, kad visgi žmonių darbai prisišaukia Dievo darbus. Tačiau taip nėra. Pirma veikia Dievas. Kai kuriais atvejais veikia tik Dievas. Ir tik todėl, kad Jis taip nori. Tuomet ir garbę tenka atiduoti Jam vienam. Dėl to, apibendrindamas Jėzaus padarytus stebuklus, Matas akcentuoja ne žmonių dorybes, bet Viešpaties gailestingumą ir malonę. Tai Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas. Neapsigaukime: „ <...> mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo" (1 Jn 4, 19).
Vakare, kaip ir ryte, Jėzų regime minios apsuptą. Matas, tarsi šių dienų filmo režisierius, pradžioje ir pabaigoje parodo vaizdą dideliu planu, o po to operatoriaus objektyvą nukreipia į atskirus žmones. Trys papasakotos istorijos toli gražu nėra viskas, ką Jėzus nuveikė tą dieną. Jėzaus „darbo diena" baigiasi dar daugeliu išgydymų. Tokių kaip raupsuotasis, išgirdęs palaimintąjį „noriu", ir šimtininkas, kurio tarnas pasveiko, ar Petro uošvė buvo labai daug. Tos Jėzaus dienos aprašymui tiktų ir Jono žodžiai, kuriais jis baigia savo evangeliją: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos" (Jn 21, 25). Evangelinių pasakojimų dinamika, kuomet Jėzus tarnauja minioms ir netrukus daro gera atskiriems individams, pabrėžia Viešpaties meilę visiems žmonėms. Dievo malonė pasiekiama kiekvienam. Kiekvienam, kuris tiki.
