Dirigento nuostabai, nutrūko ir antra styga. Tačiau garsus smuikininkas tęsė improvizaciją, grieždamas dviem likusiomis stygomis. Netrukus nutrūko ir trečioji styga, bet Paganinis nesustodamas grojo toliau ir vienintele likusia styga baigė griežti sudėtingą kūrinį.
Kai nutilo paskutinieji garsai, publika atsistojo ir plojo. Plojo ilgai, net negalvodama prašyti pakartoti. Galiausiai, kai aplodismentai nurimo, smuikininkas linktelėjo dirigentui ir vėl pradėjo griežti likusia viena styga. Žiūrovai ir dirigentas purtė galvas be galo stebėdamiesi, jog girdi nepakartojamą kūrinį, atliekamą viena styga. Baigęs griežti smuikininkas iškėlė smuiką ir pasakė: „Paganinis ir viena styga!"
Antrojo Pasaulinio karo metais nacistai uždarė gydytoją Viktorą Franklį į karo belaisvių stovyklą. Vienas po kito buvo išžudyti visi jo šeimos nariai. Išgirdęs apie šiuos siaubingus dalykus, Franklis suvokė: nacistai atėmė iš jo mylimą šeimą, turtą ir netgi jo plaukus, tačiau yra vienas dalykas, kurio jie niekuomet neatims. Jis sakė: „Yra pakankamai įrodymų, kad iš žmogaus gali būti atimta viskas, išskyrus vieną dalyką, paskučiausią iš žmogaus laisvių - galimybę pasirinkti savo poziciją, esant bet kokioms gyvenimo aplinkybėms, pasirinkti savo kelią... Galų gale tampa aišku, kad tai, kokiu žmogumi tampa kalinys, nulemia ne tik belaisvių stovykla, bet ir jo paties vidiniai apsisprendimai. Taigi, iš esmės bet kuris žmogus, net ir tokiomis aplinkybėmis pats sprendžia, kuo jis taps. Jis gali išsaugoti savo orumą net koncentracijos stovykloje... Paskutinioji vidinė laisvė negali būti prarasta".
Ar pastebite, kad Viktoro Franklio ir vienos stygos istoriją sieja ta pati mintis?!
Karo medicinos pareigūną, majorą Haroldą J.F.Krušerį Vietkongo pajėgos laikė nelaisvėje penkerius su puse metų. Tarp kalinių karo belaisvių stovykloje, kur gyveno ir Krušeris, buvo tvirtas 24 metų jūrų pėstininkas, kuris kalėjime išgyvenęs dvejus metus išsaugojo gana gerą sveikatą. Viena to priežasčių buvo tai, jog stovyklos viršininkas buvo pažadėjęs išleisti vyrą į laisvę, jei šis bendradarbiaus. Kadangi taip jau buvo įvykę su kitais kaliniais, jūrų pėstininkas tapo pavyzdingu karo belaisviu. Tačiau bėgant laikui, pradėjo aiškėti, jog pažadas tebuvo melas.
Kai vaikinas suvokė šią tiesą, tai taip jį paveikė, jog jis tapo „zombiu": atsisakė dirbti, nepriėmė siūlomo maisto ir padrąsinimų, tiesiog gulėjo ant savo gulto, čiulpdamas nykštį, o po kelių savaičių mirė. Šiam jaunam vyrui nutrūko ir ketvirtoji styga! Jis pasirinko bejėgiškumo poziciją, nerado nei jėgų, nei ryžto, nei vidinių išteklių įveikti gyvenimo kliūtis.
Taigi viskas priklauso nuo požiūrio. Jėzus sakė, kad mes galime gyventi virš galimybių, pokyčių bei aplinkybių, su kuriomis gyvenime susiduriame. Labai paprasta gyvenime sutelkti visą savo dėmesį į tris nutrūkusias stygas ir tapti rūsčiais ir piktais, prisipildyti savigailos. Mes visi trokštame būti Paganiniu, grojančiu gražią muziką visomis keturiomis stygomis, tačiau lemiamais gyvenime momentais trūko ir jo stygos. Jei sutelksite savo dėmesį į vieną stygą, tačiau tuo pat metu galvosite, kaip gerai būtų, jei turėtumėte visas keturias, jūs „apkartinsite" savo gyvenimą, tapsite įžeidūs, pilni apmaudo ir priešiški gyvenimui.
Ne aplinkybės ar jausmai lemia, kiek džiaugsmo gyvenime patiriame, bet požiūriai. Kiekvieną dieną turime galimybę pasirinkti, kokiomis nuostatomis vadovausimės. Galima sutelkti dėmesį į tris nutrūkusias stygas arba griežti puikiausią melodiją viena styga. Kalno pamoksle minimas trečiasis palaiminimas padeda mums atrasti teisingą požiūrį į gyvenimą.
Kas yra „romus" arba „nuolankus" žmogus? Jus gali nustebinti tokio dievoto žmogaus savybės.
Romumo esmė
Jėzus pasakė: Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Kai kur žodis „romieji" verčiamas „nuolankieji". Naujajame Testamente žodis, reiškiantis „nuolankus" arba „romus", yra vienas gražiausių ir tuo pat metu vienas sunkiausiai išverčiamų žodžių. Daugelis tyrinėtojų atkreipia dėmesį, jog yra nedidelis skirtumas tarp žodžių „vargšai dvasia" trečioje eilutėje ir „romieji" penktoje. Jėzus čia nori pabrėžti žmogaus santykį su Dievu ir su artimu.
Penktoje eilutėje minimi romūs, švelnūs, nuolankūs žmonės yra tie patys, kaip ir trečiojoje eilutėje minimi žmonės, tik žiūrima iš kitos perspektyvos. Žodis, kurį Jėzus pavartojo penktoje eilutėje, praeis, yra sunkiai atskiriamas nuo žodžio „vargšas". Tai minties „užimantis kuklią padėtį" atgarsis.
Tik nepainiokite „nuolankumo" ar „romumo" su silpnumu. Moderniojoje kalboje žodis „nuolankus" turi neigiamą atspalvį, reiškiantį, kad žmogus yra psichologiškai paklusnus ir lengvai valdomas. Naujajame Testamente šis žodis pabrėžia jėgą, kuri ateina iš „nuoširdaus pasitikėjimo Dievu". Tokie žmonės galėtų, jei pasirinktų, ryžtingai ginti save, tačiau jie renkasi to nedaryti. „Savo teisių, nuomonės gynimas nėra krikščioniška vertybė <...> Jie atsisako planuoti savo gyvenimą taip, kad būtų įgyvendinti tik jų asmeniniai tikslai. Šie žmonės nepasitiki savo pačių jėgomis, galima būtų sakyti, yra bejėgiai. Jie neturi jokios galios, nes jiems jos nereikia; visas savo viltis jie sudeda į Dievą. Užuot bandę jėga pranokti kitus, jie tarnauja Jam" (Jungtinė Biblijos Bendrija, „Vadovas į evangeliją pagal Matą").
Lingvistikos specialistas Viljamas Barklis pastebi, jog šis žodis yra vartojamas apibūdinti „tikrą nuolankumą, kuris sunaikina išdidumą". Be tokio nuolankumo mes negalime nieko išmokti, negalime augti ar gauti atleidimą. Tai toks nuolankumas, kuris leis mums suprasti savo dvasinius poreikius. Tai vienintelis tinkamas požiūris į Dievą ir gyvenimą. Romus žmogus suvokia savo neišmanymą, ribotumą ir poreikius. Tai išlaisvina iš susireikšminimo. Šias nuostatas Jėzus apibūdino evangelijoje pagal Matą, sakydamas: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti (Mt 5, 3-4).
D.M.Loidas-Džounsas sako: „Mums nėra sunku sau pripažinti, jog Dievo akyse mes esame nusidėjėliai, tačiau kur kas sudėtingiau yra leisti žmonėms panašiai apie mane kalbėti! Aš instinktyviai įsižeidžiu. Mes visi verčiau patys save nuteisime, nei leisime tai padaryti kam kitam." Džonas R.V.Stotas charakterizuoja mus visus, sakydamas: „Aš nesu pasiruošęs leisti kitiems žmonėms galvoti ar kalbėti apie mane tai, ką aš ką tik išpažinau Dievui". Kai nesame romūs, mes tampame veidmainiais. „Iš tiesų nuolankus žmogus yra tas, kuris iš tikrųjų stebisi, jog Dievas ir kiti žmonės apie jį galvoja ir su juo elgiasi taip gerai", - pripažįsta Loidas-Džounsas.
Mūsų aptariamas žodis yra vartojamas, norint apibūdinti „tinkamą pusiausvyrą tarp per didelio ir per mažo pykčio". Yra gyvenime dalykų, kurie turi mus pykdyti. Taigi kalbame apie žmogų, kuris supyksta tinkamu laiku ir niekada nepyksta netinkamu metu, ir pyksta ne per daug. Nuolankus žmogus yra toks, kuris kantriai ištveria.
Antikinėje Graikijoje gydytojai vartojo šį žodį kalbėdami apie vaistus: tinkamas vaistų kiekis suvaldo smarkų karščiavimą, tačiau per daug vaistų pacientą numarins, o per mažai - nieko nepadės.
Tuo žodžiu galima apibūdinti ir „švelnų vėjelį", pučiantį vandenyno pakrantės paplūdimyje. Visi esame girdėję apie siaučiančius uraganus ir taifūnus, o mūsų aptariamas žodis apibūdina švelnų vėjelį, pučiantį vandenyne ramiomis dienomis. Tai - suvaldyta stulbinanti jėga!
Žodis, reiškiantis romumą paprastai vartojamas ir norint apibūdinti prijaukintą laukinį eržilą. Jo galinga laukinė jėga buvo pažabota, kad jis paklustų įsakymams. Kai mąstau apie šį žodį, prisimenu „Juodąjį Gražuolį", kupiną laukinės, pašėlusios energijos, kuri buvo suvaldyta; filmo pabaigoje jau matome ant šio nuostabaus gyvūno lipantį vaiką, kuris išjoja pasitikti puikaus auksinio saulėlydžio. Suvaldyta jėga.
Romus žmogus, pasak Barklio, yra „žmogus, suvaldęs visus savo instinktus. Jis suvaldo bet kokį staigaus entuziazmo protrūkį, kiekvieną aistrą ir kiekvieną jėgos lašą. Palaimintas žmogus, kuris sugeba susivaldyti".
Dž.Stotas sako: „Būdvardis praus reiškia romus, nuolankus, dėmesingas, paslaugus, vadinasi, išlavinęs savikontrolę, be kurios visos minėtos savybės būtų neįmanomos". Tai nėra švelnaus būdo, silpnas ir išlepęs žmogus, bet turintis „romią dvasią". Tai žmogus, turintis nuolankų ir romų požiūrį į Dievą ir aplinkinius, ir tokį požiūrį galima apibūdinti kaip teisingą savęs vertinimą.
Nesunku pamatyti, kad tokia savikontrolė, toks susivaldymas viršija žmogaus sugebėjimus. Taip palaiminamas žmogus, kuris atsiduoda Dievo vadovavimui. Tai Dievui pavaldi jėga. Tik Dievas gali tobulai suvaldyti žmogaus aistras. Ir Jėzus kalba apie Dvasios kontroliuojamą gyvenimą. Romumas yra Šventosios Dvasios vaisius. Apaštalas Paulius sakė: Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo (Gal 5, 22-23). Štai ir vėl mūsų žodis „romumas".
Taigi, Jėzus skelbė: „Palaimintas žmogus, kuris visuomet pyksta tinkamu metu ir niekada nepyksta netinkamu laiku, kuris suvaldo kiekvieną savo instinktą, staigų entuziazmo protrūkį ir bet kokią aistrą, nes jį patį valdo Dievas. Palaimintas, kuris yra nuolankus ir suvokia savo paties neišmanymą ir savo silpnumą" (Barklis). Tai romios dvasios žmogaus savybės. Svarbu taikyti šiuos principus praktikoje.
Kaip tapti romios dvasios žmonėmis?
D.M.Loidas-Džounsas pastebi: „Romumas iš esmės yra tikras savęs suvokimas, pasireiškiantis per nuostatas bei pagarbų elgesį su kitais <...> Tai mano požiūris į save patį ir jo išraiška bendraujant su kitais."
Nuolanki pozicija prieš Dievą ir kitus padaro mus romius, nuolankius, jautrius bei kantrius ir bendraujant su kitais žmonėmis. Raimondas Krameris parodo, kaip praktiškai taikyti šią tiesą, sakydamas: „Sveikinu romiuosius - gero būdo žmones, kurie ramiai žiūri į gyvenimą, kurie nereaguoja audringai į dažnus jausmų proveržius, nėra užvaldyti rūpesčių, bet yra ramūs ir nesuvaržyti."
Apaštalas Paulius supriešino pagal Dvasią gyvenantį žmogų su kūno geismais besivadovaujančiu žmogumi: Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte. Bet jei jūs Dvasios vedami, tai jau nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai aiškūs - tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės (Gal 5, 16-21).
Romus arba nuolankus žmogus gyvena Dvasia (Gal 5, 16-18). Kūno darbai yra priešingi nuolankumui (Gal 5, 19-21). Pamąstykime: kas valdo mano gyvenimą? Aš pats ar Šventoji Dvasia? Jei viskas sukasi apie „aš", „mane", „mano", „man", dominuos ir neš vaisių nuodėminga prigimtis. Tačiau kai paklūstame Šventajai Dvasiai, mūsų gyvenimas atspindi Kristų.
Kaip jūs suvaldote išdidumą, šlovės troškulį, agresiją, manipuliavimą, jėgos, privilegijų bei prestižo poreikį, polinkį užsisklęsti ir bausti kitą tylos terapija? Visa tai yra kūno geidulių arba nuodėmingos žmogaus prigimties pasireiškimai.
Pateiksiu keletą klausimų, kurie padės mums pasitikrinti, ar mūsų požiūris atitinka Dievo požiūrį į nuolankumą:
• Koks mano požiūris į gyvenimo aplinkybes?
• Kaip elgiuosi, kai turiu galimybę kontroliuoti kitą žmogų ar situaciją?
• Koks mano požiūris į Dievo žodį?
• Kaip aš žiūriu į skilimus Kristaus kūne?
• Koks mano požiūris į tuos, kurie su manimi nesutaria?
• Kaip aš reaguoju į atmetimą? Kaip aš sutariu su aplinkiniais?
• Kaip aš naudoju savo emocines, politines ir asmenines galias?
Nuolankus žmogus priima Dievo veiksmus savo atžvilgiu, nesiginčydamas su Juo, bet tikėdamas, kad tai yra jo labui. Jis nekovos su Dievu. Jis žvelgia į gyvenimą ir visose situacijose mato Dievo rankos prisilietimą. Tvirtai įsitikinęs jis kartu su apaštalu Pauliumi gali sakyti: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28).
Kažkas šį įsitikinimą išreiškė tokiais tikėjimo žodžiais: „Dievas yra per geras, kad galėtų žiauriai pasielgti, per daug protingas, kad suklystų, ir per daug gilus, kad galėtų pasiaiškinti". Kai mes žinome KAS, galime liautis klausinėję „Kodėl?" Štai toks yra nuolankus žmogus, kuris leidžiasi vedamas Šventosios Dvasios.
Jėzus yra pats geriausias nuolankumo pavyzdys. Viljamas Hendriksenas rašo: „Niekada neužmirškime, jog palaiminimus romiesiems Jėzus ištaria kaip tas, kuris Pats yra romiausias iš visų žmonių (Mt 11, 29; 12, 17-21; 21, 5; Iz 42, 1-4; Zch 9, 9). Gailestingiesiems gailestingumą taip pat žada Tas, kuris Pats yra be galo gailestingas (Lk 23, 34). Tyraširdžiai gauna užtikrinimą, kad jie regės Dievą, ir Tas, kuris šią žinią perduoda, yra Vienintelis, galintis paklausti: Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? (Jn 8, 46). Ir kai taikdariai pagarbiai pavadinami „Dievo vaikais", taip juos pavadina vyriausiasis Taikdarys (Iz 9, 6; Jn 14, 27; Jn 20, 19-21; Ef 2, 14). Viešpats tobulai pasižymi visomis savybėmis, kurių Jis reikalauja iš kitų."
Matome, jog kabėdamas ant kryžiaus Jėzus nelaikė širdy jokio apmaudo ar pagiežos. Jis visiškai atsidavė į Tėvo rankas. Jis galėjo pasikviesti dešimt tūkstančių angelų, bet pasirinko melsti: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Jis turėjo begalinę jėgą, bet sugebėjo ją suvaldyti!
Grasindamas nužudyti, Dovydą persekiojo karalius Saulius. Tačiau, kai Dovydas gavo progą perpjauti jam gerklę, jis to nepadarė. Jis susivaldė ir nelietė Dievo pateptojo.
Patriarchas Juozapas pasirinko atleisti į Egiptą grūdų pirkti atvykusiems neišmanėliams savo broliams, kurie buvo pardavę jį į vergiją. Jis buvo žmonių užmirštas, tačiau ne Dievo. Tai buvo Dievui atsidavęs žmogus, kuris galėjo pasakyti: Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! <...> Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. <...> Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu (Pr 45, 5.7.9). Dievas pasirinko Juozapą, kad juos išgelbėtų ir pažadėjo, jog geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys jums (Pr 45, 20).
Kaip galėtume užmiršti apaštalą Paulių, kuris būdamas kalėjime Filipuose giedojo Dievui himnus? Paulius ir Silas buvo nutempti į miesto aikštę ir mušti lazdomis: Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti. Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi (Apd 16, 19-26). Dievas panaudoja aplinkybes savo Karalystės naudai. Šioje situacijoje matome Dvasia gyvenantį žmogų, atsidavusį Viešpačiui, iš Jo laukiantį stiprybės atlaikyti pokyčius, netikėtumus bei įvairias gyvenimo aplinkybes.
Kenetas Vestas šio principo pritaikymą mūsų gyvenime apibendrino taip: „Nuolankumas yra nuostata, kai mes „be ginčų ir nesipriešindami priimame Dievo darbą, kurį Jis atlieka su mumis, kaip gerą". Romus žmogus tokios nuostatos laikysis ir artimo, kuris blogai su mumis elgėsi, mus įžeidė ar nuskriaudė, atžvilgiu - jis kantriai be jokio pykčio ar noro atsilyginti tuo pačiu ištveria provokacijas.
Romus, nuolankus žmogus viską atiduoda į mylinčio Dievo rankas. Dvasinį paveldėjimą Kristuje mes įgyjame ne savo galia, bet romumu. Viskas priklauso mums, jei esame Kristuje. Todėl tiems, kurie leidžia savo gyvenime darbuotis Šventajai Dvasiai, yra duotas pažadas - jie paveldės žemę.
Pažadai
Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
Čia Jėzus turi omenyje ne paveldėjimą, kurį velionis palieka testamentu. Tai eschatologinė mintis - Jėzus žvelgia į besiartinančią Mesijo karalystę. Dievo karalystėje dalį turės nuolankieji, o ne savimi pasitikintys.
Veiksmažodis „paveldėti" čia reiškia „gauti paveldėjimą ir jį užvaldyti". Pažadas, kurį Jėzus davė, kalba apie Dievo karalystę. Jungtinės Biblijos Bendrijos išleistas „Vadovas į Evangeliją pagal Matą" sako: „Dievas, esantis danguje, atidavė žemę žmonijai, kad žmonės joje įsikurtų. Tačiau artinasi laikas, kai Dievo žmonės gėrėsis dangaus teikiamomis privilegijomis ir atpirktos žemės džiaugsmais." Viename Biblijos vertimų skaitome: „Jie valdys žemę, nes visa žemė priklausys jiems."
Ką Dievas ruošiasi duoti? „Dievas duos jiems tai, ką pažadėjo" arba „Dievas duos jiems visus palaiminimus (arba gerus dalykus), kuriuos pažadėjo". Dar vienas vertimo variantas - „Dievas atiduos jiems valdyti visą žemę."
Ką reiškia „paveldėti žemę"?
Aš tikiu, jog žmogaus orumas ir visi turimi pranašumai yra realizuojami ir atneša pasitenkinimą tik Jėzuje Kristuje. Žmogus buvo sukurtas be nuodėmės. Todėl išpirkta žmonija per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą buvo išaukštinta virš visų kitų kūrinių. Tik nepadarykime kvailos klaidos, į kurią įtraukia kai kurie kultai, teigdami, jog mes patys tapsime dievais ir vieną dieną pakilsime į visatą bei įkursime savo pačių planetas. Tai absoliučiai neteisinga. Išgelbėjimas, kurį gauname tikėdami Kristumi, yra žmogaus, kokį Dievas sukūrė pačioje pradžioje, atstatymas. Žvelgdami į Kristaus veidą, matome, kaip žemai mes kritome, ir kokius iš tikrųjų Dievas mus norėjo matyti. Dievas regi mus Kristuje tobulus. Jėzus Kristus yra normalaus žmogaus pavyzdys. „Dievas išaukštino atpirktą žmoniją į tokias nuostabias aukštumas, kad aukščiau jau neįmanoma pakelti", - štai ką Jis atliko dėl mūsų per Jėzaus Kristaus asmenį bei darbus. Suvokdamas, ką Kristus padarė, aš trokštu būti tokiu žmogumi, kokiu Dievas nori mane matyti Jėzuje Kristuje. Apaštalas Paulius rašė: Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje (Kol 1, 28).
Hendriksenas rašo: „Pažado įgyvendinimas iki galo yra paliktas ateičiai, kai Kristus sugrįš šlovėje ir romieji paveldės naują dangų bei žemę, atnaujintą pasaulį, kuriame bus sunaikinta kiekviena nuodėmės dėmė ir visi prakeikimų likučiai, kur teisumas viešpataus per amžius (Apr 21)".
Dievas yra paruošęs mus kai ką nuostabaus (1 Jn 3, 1-3). Džonas Stotas sako: „Bedieviai gali girtis ir švaistytis savo įtaka, tačiau tikrieji turtai juos aplenks. Tačiau romieji, <...> kadangi jie žino, ką reiškia gyventi ir viešpatauti su Kristumi, gali džiaugtis pasauliu, priklausančiu Kristui, ir netgi jį valdyti. „Tą dieną" jie paveldės naują dangų ir naują žemę. Taigi, Kristaus keliai skiriasi nuo pasaulio kelių". Todėl, kaip ir apaštalas Paulius, mes galime sakyti: neturime nieko - ir valdome viską.
Vienas kankinys iš Ekvadoro prieš mirtį pasakė: „Noriu iki galo išgyventi kiekvieną situaciją, kuri, tikiu, yra Dievo siųsta."
Vieną vasaros dieną jauna, patraukli, energinga ir atletiška moteris maudėsi vienoje įlankoje. Ji šoko iš baržos ir nėrė į tamsius tos įlankos vandenis. Toje vietoje buvo sekliau, nei ji tikėjosi, ir ji atsitrenkė galva į uolą. Pasekmės radikaliai pakeitė jos gyvenimą. Daugiau jos gyvenime nebus pasivažinėjimų sportiniais automobiliais, žirgų pasirodymų, varžybų, nebus jokių pasimatymų. Ji prisimena: „Buvau labai priblokšta. Iki tol aš gyvenau labai aktyviai: buvau įsitraukusi į daugybę užsiėmimų, o dabar staiga pasijutau visiškai viena - lovoje gulėjo tik nejudrus kūnas. Mano pomėgiai ir pasiekimai neteko prasmės. Tie nuostabūs žirgai tvarte, kuriais aš jodinėdavau per kliūtis, dabar man buvo nenaudingi. Aš niekada daugiau nejodinėsiu... Negaliu pati net pavalgyti. Galėjau tik miegoti ir kvėpuoti..." Ji papasakojo, kad būdavo prikaustoma prie lovos ir apverčiama, kad nuo ilgo gulėjimo neatsirastų opų. Tekančios jos ašaros išraizgydavo raštus ant grindų, tačiau ji pati negalėdavo net nusivalyti savo veido... Net verkti jai kas nors turėdavo padėti!
Ši graži moteris vėliau pripažino: „Mano požiūris į gyvenimą pasikeitė." Dabar Džoni Erikson sako: „Kiekvieną dieną prabundu ir dėkoju Dievui už tai, ką Jis man davė. Reikėjo trejų metų, kad tai pripažinčiau. Dievas įrodė man, kad aš galiu gyventi visavertį gyvenimą. Reikėjo tik pakeisti požiūrį". Tai - suvaldyta jėga. Tai - gyvenimas, paklūstant Dvasiai.
Taigi, nepamirškime Džoni Erikson bei vienos stygos istorijos ir pasisemkime iš jų gyvenimo!
vertė Eglė Junevičiūtė
