
Žvelgdami į Jėzų suprantame, kokie turime būti.
Leiskite jums užduoti klausimą: kiek iš jūsų per paskutines dvi savaites sirgote? Aš pradėjau negaluoti maždaug prieš dvi savaites: kosėjau ir slogavau, viskas, ką valgiau, neturėjo skonio, bet pamažu pasveikau.
Tos ligos užkrečiamos: kai tik pradėjau negaluoti, tuoj susirgo ir mano žmona Amanda: ji lygiai taip pat slogavo ir kosėjo. Nežinia, kur mes tą virusą pasigavom.
Paklausyk, bažnyčia, lygiai kaip žmogus nuo žmogaus užsikrečia liga, toks užkrečiamas gali būti ir mūsų požiūris, nuostatos. Jei ką nors darai, pavyzdžiui, laikai egzaminą, žaidi varžybose, kvieti į pasimatymą, ir nemanai, kad tau pavyks, ko gero, taip iš tiesų ir atsitiks. Jei į kiekvieną kliūtį ar išbandymą savo gyvenime žiūri kaip į didžiulį kalną, į kurį įkopti nesi tinkamas ir pasiruošęs, visai gali būti, kad susirinksi savo daiktus ir trauksi namo.
Jei tai tiesa, tai ir priešingas dalykas yra visiškai teisingas: jei į savo gyvenimo kliūtis ir išbandymus žiūriu kaip į dar vieną galimybę, kuri įrodys Dievo buvimą, tikėtina, kad taip ir bus.
Prisiminkite vieną istoriją iš Biblijos ir pamąstykime apie Jozuę. Mozė mirė ir jo vieton Viešpats pašaukė Jozuę. Jis tapo vadovu. Biblijoje niekur nerašoma, kad jis buvo išsigandęs, tačiau aš abejoju, kad Dievas būtų gaišęs laiką, ragindamas jį būti stiprų ir drąsų, jei žmogus būtų visa tai supratęs. Jo požiūris nulemtų bei sustiprintų aplinkinius ir padiktuotų, kaip Dievas gali juos panaudoti. Mes žinome, kad Dievas panaudojo Jozuę, kaip vadovą, ir per izraelitus padarė didelių dalykų.
Taigi leiskite paklausti: jei jūsų požiūris į bažnyčią, Dievą, krikščionybę ir visus su Dievu susijusius dalykus būtų užkrečiamas, ar verta būtų juo užsikrėsti?
Dievas laimina kiekvieną bažnyčią ir visur yra unikalių asmenybių. Bažnyčioje, kurią lankėme mes, buvo vienas labai išskirtinis žmogus - pagyvenusi moteris, vardu Doris. Ji lankė bažnyčią visą savo gyvenimą, tačiau jos širdį kankino kartėlis. Ji tiesiog sėdėdavo bažnyčios gale ir skųsdavosi kitai vyresnei moteriškei dėl visko: atmosferos, pamokslininko, pamokslininko žmonos, muzikos ir t.t. Doris niekur kitur neidavo - ji dalyvaudavo visuose susirinkimuose ir šventiniuose renginiuose. Ir ta kita moteriškė, kuriai tekdavo nuolatos klausytis skundų, pamažu prarado budrumą: pradėjo priimti tuos skundus ir tikėti jais kaip pagrįstais ir tikrais, ir tai padarė įtaką jos santykiams su Dievu. Nelaimei, Doris požiūris buvo labai užkrečiamas, bet nevertas užsikrėsti.
O jei jūsų požiūris būtų užkrečiamas, ar būtų verta juo užsikrėsti?
Pažiūrėkime į Pauliaus laiškus, jis šį tą pasako apie požiūrį. Bažnyčioje, kurią jis pradėjo, kurią jis mylėjo, atsirado problemų dėl vienybės. Paulius sako, kad šios problemos nepavyks išspręsti daugiau bendraujant ar daugiau kartų susirenkant, - sprendimą galima rasti tik pakeitus požiūrį. Reikia pakeisti savo požiūrį taip, kad jis sutaptų su Jėzaus požiūriu. Pakeitus požiūrį, bus ne tik išspręsta vienybės problema, bet tai ir paruoš augimui. Siūlau ir mums padaryti tą patį - įvertinkime savo požiūrius ir nuostatas: kurie yra geri, o kurie blogi, kas drąsina, o kas - ne, kas pagrįsta, o kas nepagrįsta, ir pakeisime juos, kad jie būtų panašesni į Jėzaus nuostatas. Jog jei kas paklaustų jūsų apie jūsų požiūrį, galėtumėte pasakyti, kad juo verta užsikrėsti.
Perskaitykime ištrauką iš laiško Filipiečiams: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas (angl.vert. turėdamas Dievo pavidalą), nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 5-11).
Štai kas yra pasakyta apie Kristaus nuostatas: pirma, Jis atsisakė to, į ką turėjo visas teises.
Čia norėčiau pateikti šiek tiek istorinių žinių. Daugelis komentatorių sutaria, kad tai yra himnas, kurio tikslas nėra mokyti doktrinos, bet sustiprinti mokymą, kaip gyventi krikščioniškai. Tai daroma, žiūrint į Kristaus gyvenimą.
Jėzus turėjo Dievo prigimtį. Evangelijos pagal Joną pradžioje skaitome: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą (Jn 1, 1-2). Matome, kad Jėzus yra tas žodis - Logos. Ir Jis nebuvo vienas iš daugelio, bet vienintelis, ir duotas tam tikram tikslui: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Prieš tapdamas žmogumi, Jėzus jau egzistavo. Jis turėjo Dievo pavidalą. Niekas nėra matęs Dievo, tad aš negaliu suprasti, ką tai reiškia. Suprantu tik tai, kad nei aš, nei jūs negalime prisiimti Dievo pavidalo, o Jėzus akivaizdžiai ir prieš gimimą, ir po prisikėlimo turėjo gebėjimą įgyti tam tikrą pavidalą: Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu (Mk 16, 12).
Ar galite įsivaizduoti, kaip įgyti Dievo pavidalą? Jei žmogus turėtų tokių galių, atrodytų, kad tai galėtų žmogų visokeriopai patenkinti, tačiau Jėzaus atveju buvo visiškai priešingai - Jis buvo pažemintas: Jis apiplėšė save, tapo niekuo. O Izaijo pranašystėje skaitome: Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (Iz 53, 12).
Nors Jis ir galėjo laikytis lygybės su Dievu, nes tai Jam priklausė, Jis to nepasirinko. Užuot atėjęs karaliaus ar karališkos šeimos nario pavidalu, užuot atėjęs į pasaulį Dievui tinkančiu būdu, Jis atėjo kaip kūdikis ir miegojo ėdžiose. Jo gimimas galėjo būti apsaugotas, ir Jis galėjo būti pagerbtas, tačiau mes žinome, kad Juozapas su Marija ir kūdikiu turėjo skubiai bėgti, kad buvo išžudyta daug nekaltų kūdikių.
Jėzus atsisakė to, į ką turėjo visas teises, ir prisiėmė tikrą tarno prigimtį. Pasirinko tarnauti. Išaukštinimas, aukšta valdžios padėtis nebuvo Jo pasirinktas kelias. Jis pasirinko priešingai. Siekime, kad ir mūsų nuostatos būtų tokios kaip Kristaus, keiskime savo požiūrius, ir panašėkime į Jėzų.
Jėzus neprivalėjo tarnauti. Jis neprivalėjo, kaip sakė Izaijas, save apiplėšti. Jis neprivalėjo savęs paaukoti. Jis neprivalėjo aukotis už tuos, kuriuos Biblija vadina bedieviais. Tačiau Jis paaukojo save už mus, kai mes dar nebuvome švarūs. Jis tai padarė tada, kai mes dar maištavome.
Jėzus neprivalėjo daryti nė vieno iš šių dalykų, tačiau Jis noriai tai padarė, nes Jis myli mus, myli kiekvieną mūsų dalelę.
Mūsų dukra Heilė yra tiesiog „panirusi" į Jėzų. Ji myli Jėzų ir giriasi, kad Jis ją taip pat myli. Vieną dieną, kai visi sėdėjome ant lovos, ji išbėrė: „Jėzus myli mane, tėtuką ir mamytę". Mes visi su tuo sutikome. Tada ji pasakė, kad Jėzus myli ir jos kojytes. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, bet tai irgi turi gilią prasmę - Jėzus myli kiekvieną jūsų esybės dalelę ir įrodė šią meilę ant kryžiaus.
Jei jūsų nuostatos būtų užkrečiamos, ar būtų verta tuo užsikrėsti?
Štai antras dalykas, kurį sužinome iš laiško Filipiečiams apie Jėzaus nuostatas: Jis buvo paklusnus.
Priminsiu jums mūsų aptariamą ištrauką: Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8).
Pradėkime nuo nuolankumo. Jei bažnyčia, bendrąja prasme, būtų nuolankesnė, tai patrauktų netikinčius, ir mums pritrūktų vietos. Būti nuolankiam nėra lengva. XIII a. gyvenęs filosofas ir teologas Tomas Akvinietis sako, kad nuolankumas glūdi žmogaus sugebėjime neperžengti savo ribų, nesiekti to, kas aukščiau, ir pasiduoti tam, kas yra vyresnis, pranašesnis. Kitais žodžiais tariant, būti paklusniam reiškia žinoti savo ribas ir paklusti valdžiai. Paklusnumas nėra silpnybė, priešingai, tai - stiprybės pasireiškimas. Tai reiškia žinoti, ką galėtumėte padaryti tam tikroje situacijoje, bet susilaikyti. Tai reiškia nukreipti dėmesio centrą nuo savęs, leisti, kad šlovė tektų aplinkui tave esantiems.
Pasakymas, kad Jėzus buvo nusižeminęs, perkelia Jį į kitą lygmenį. Tai galima matyti visose evangelijose: Jį sekė minios žmonių, Jam teko mokyti iš valties, nes vietos buvo tik ant kranto, bet Jėzus išliko nusižeminęs. Išlikti nusižeminusiam Jam padėjo bendravimas su Tėvu. Jis dažnai atsiskirdavo nuo žmonių, eidavo į kokią nuošalią vietą ir melsdavosi. Jis būdavo vienas ir melsdavosi.
Pamąstykite, kada paskutinį kartą jūs buvote vieni ir paprasčiausiai meldėtės? Kada paskutinį kartą buvote su Tėvu, išliejote Jam savo širdį ir vardijote ne prašymus, o dėkojote? Nuolankumas yra susijęs su bažnyčios augimu, bet jis prasideda nuo bendravimo su Tėvu. Jei matome, jog turime siekti, kad mūsų nuostatos pasikeistų ir taptų panašesnės į Jėzaus, pradėkime nuo bendravimo. Ir pradėkime čia ir dabar. Nuspręskime siekti ilgalaikių pokyčių savo gyvenime, siekime Kristaus nuostatų. Nors pasaulyje tai nėra vertinama, bet tai padeda Kristaus kūnui laikytis tvirtai, ir yra minima kaip teisingas pagrindas.
Jėzus buvo klusnus iki mirties. Dievo Sūnui tai buvo svetima žemė. Pats Jėzus buvo Gyvenimas. Evangelijoje pagal Joną skaitome: Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas" (Jn 11, 25). Ir vėl: Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" (Jn 14, 16).
Jėzus yra Gyvenimas, Jame yra gyvybė. Jis atėjo, kad tu ir aš turėtume GYVENIMO apsčiai ir dosniai. Paklusnumas iki mirties nebuvo tas dalykas, kuriuo Jis žavėtųsi, nes tai buvo priešinga tam, ką Jis gynė (čia kalbu ne apie paklusnumą, o apie mirtį).
Jėzaus mirtis nebuvo tik šiaip mirtis. Tai buvo mirtis ant kryžiaus! Jis pakluso tam, kam neprivalėjo paklusti. Jis paaukojo save už kitus, nors neprivalėjo to daryti. Jis paaukojo save, kad tu ir aš galėtume pažinti laisvę nuo nuodėmės. Jis padarė tai, ko neprivalėjo daryti, ir padarė dėl tavęs bei manęs, nes myli mus tokius, kokie esame, bet nenorėjo palikti mūsų ten, kur esame.
Jis buvo sužeistas dėl mūsų nuodėmių, mirė žiauriausia mirtimi, ir tai padarė dėl to, kad jūs ir aš sekmadienio rytą galėtume susirinkti. Jis tai padarė, bažnyčia, kad galėtume turėti su Juo stiprius ryšius. O mes, klausydami pamokslo, žvilgčiojame į laikrodį...
Pamąstykime dar kartelį: jei jūsų požiūris būtų užkrečiamas, ar būtų verta juo užsikrėsti?
Na ir noriu paminėti trečią dalyką, kurį matau laiško Filipiečiams ištraukoje, - Jis buvo išaukštintas. Atkreipkite dėmesį, kad pradėdamas nuo dangaus (nes Jis yra Dievas), Jis nepradėjo nuo aukštos vietos žemėje. Kelias į didybę nėra kelias aukštyn, kaip kad daugelis galėtų tikėtis. Kelias į didybę yra kelias žemyn - kentėjimo kelias. Jis buvo išaukštintas po kentėjimų. Jis buvo karūnuotas po kryžiaus.
Mes gyvename pasaulyje, kuris nepripažįsta kančios - bet kokiam atsiradusiam skausmui numalšinti griebiamės piliulių ar kitų produktų. Mums nepatinka kentėti, todėl kai Dievas leidžia patirti skausmą bei kančią ir pradeda iš mūsų lipdyti tai, ką nori, mes galvojame, kad vyksta kažkas negero, ir norime iš to išsisukti.
Prisimindamas savo kentėjimus, Dovydas sakė, kad jį išlaikė ir jam ištverti padėjo Dievo pažadas. Jobo čia net neminėsiu, nes mes neištvertume nė menkos jo kančių dalies. Užklupus kentėjimams mes sunerimstame ir dėl visko pradedame kelti Dievui klausimus. Tačiau jeigu pažvelgtume į tai, ką padarė Jėzus, pamatytume platesnį vaizdą. Pamatytume žymiai daugiau nei siauras mūsų pasaulėlis. Pro kryžių mes įžvelgtume karūną.
Kadangi Jėzus yra išaukštintas ir pašlovintas, mes būtinai nusilenksime prieš Jo vardą. Taip, mes nusilenksime Jo vardui. Ir nusilenksime visi: ne tik tu ir aš, ne tik esantys danguje ir žemėje, bet ir esantys po žeme. Nes Jėzaus valdžia yra VISUR. Ji yra amžina ir neribota.
Taigi, jei judėsime į priekį, siekdami tikslo, jei nepasiduosime ir ištversime šiame gyvenime, su Juo valdysime danguje. Karūna taps realybė. Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės (2 Tim 2, 12).
Leiskite paskutinį kartą jūsų paklausti: jei jūsų požiūris būtų užkrečiamas, ar būtų verta juo užsikrėsti? Taigi melskimės, apgalvokime ir keiskime savo nuostatas, kad jos būtų tokios, kaip Jėzaus. Jei norite augti savo dvasia, jei norite vienybės bažnyčioje, stenkitės gyventi nuolankiai, kaip Jėzus.
vertė Jurga Domarkaitė








