Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, - vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen. (Rom 16, 25-27).
Šią plačią istorinę panoramą pradėsiu piešti nuo to lemtingo įvykio žmonijos priešaušryje, kai tiesa, arba, kitaip tariant, neiškreiptas tikrovės suvokimas buvo prarastas. Nelengva konstatuoti faktą, jog didžioji žmonijos istorijos dalis, - tai beviltiškas klaidžiojimas, galvojant, jog einama tikru keliu. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau yra kaip yra.
Griūties pradžia
Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių"? Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte". Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga". Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė (Pr 3,1-6).
Žmonijos vargai prasidėjo tuomet, kai mūsų protėviai Adomas ir Jeva nusprendė patikėti melu. Bendrauti su savo Kūrėju tapo įmanoma tik dėl kraujo aukų, nes už nusikaltimą privalo būti atlikta bausmė. Norėdami turėti nors ribotą bendravimą su Tiesa, žmonės privalėjo aukoti gyvulių aukas. Atviro, netrukdomo bendravimo su Tiesa nebeliko. Atrodytų, kas čia tokio, jog atsivėrė melui? Patikėjai melu, o po to vėl sugrįžai prie tiesos. Tačiau pasirodo, jog melas, kaip koks kompiuterinis virusas, mus sugadina, ir mes pradedame iškreiptai suvokti tikrovę bei neteisingai suvokti save. Atsitinka panašiai kaip pasiklydus: nebežinai, kur eini ir kaip galėtum sugrįžti ten, kur buvai. Tas, kuris patikėjo melu, panašus į įklimpusį pelkėje. Išsigelbėti jis gali tik kito padedamas. Tačiau tam reikia pripažinti savo padėtį ir šauktis pagalbos. O jeigu atstumi pagalbos ranką ir pats sau nepripažįsti esamos padėties, tuomet nelieka jokios vilties. Su kiekvienu pajudėjimu tu grimzti vis giliau.
Esame taip sukurti, jog tikėjimas yra labai svarbi mūsų būties dalis. Kuo tikime, tuo ir tampame. Tikėjimas - tai tapatinimosi procesas. Būtent patikėdami mes atrandame savo tapatybę. Kadangi Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą, tiktai tikėdami Juo galime iš tiesų būti savimi. Tikėti mus sukūrusiu Dievu reiškia tikėti tiesa. Tačiau, kaip jau minėjau, mūsų protėviai patikėjo melu ir jų tapatybės šaltinis pasikeitė. Nauja tapatybė atrodė gundančiai patraukli, bet buvo nereali. Patikėję melu Adomas su Ieva prarado galimybę atvirai bendrauti su Tiesa. Neįmanoma turėti ryšio su tiesa ja netikint, ir bendrauti su Dievu, juo nepasitikint. Atmetus savo tikrąją tapatybę neišeina pasilikti tiesoje.
Mes dažnai labai paviršutiniškai žiūrime į tikėjimo klausimus. Tačiau patikėti reiškia pripažinti, kad yra būtent taip, kaip mes tikime. Tai, kuo patikime, tampa mūsų atrama. Mes atsiveriame asmenims, kuriais pasitikime, atiduodame save į jų rankas. Todėl patikėti melu yra pražūtinga. Pradedi remtis į kažką nerealaus. Neteisingi vaizdiniai užvaldo protą, nelieka tikrovės suvokimo. Klaidžioji, o galvoji, kad eini tikru keliu. Melagis, kuriuo tiki, toliau tave klaidina ir vis sunkiau darosi suprasti, kaip yra iš tikrųjų. Galiausiai tampi visiškai negabus suvokti tiesą, nes ji atrodo nebereali.
Būtent taip atsitiko žmonijai. Jau gilioje senovėje melas užvaldė žmones ir Dievui nebeliko nieko kito, kaip tik nuplauti iškrypusią žmoniją tvano vandenimis. Iš visos civilizacijos liko tik viena šeima, nes tos šeimos galva, mūsų protėvis Nojus, vis dėlto nebuvo visiškai melo pavergtas. Pasakyta, kad jis vaikščiojo su Dievu. Mes visi tik todėl gyvename žemėje, kad mūsų protėvis tikėjo tiesa. Visi netikėjusieji nepataisomai sugedo ir buvo sunaikinti.
Pro melo užtvaras
Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į Šventų švenčiausiąją dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė (Hbr 9, 8).
Tačiau naujai gimusios žmonių kartos nepasimokė. Didžioji žmonijos dalis vėl pasiklydo melo labirintuose. Tik vieną kitą žmogų pasiekdavo Tiesos balsas. Toks žmogus buvo Abraomas. Jis patikėjo nematoma Tiesa - Dievu nors tai prieštaravo jo turimai regimai patirčiai. Tokiu būdu Abraomas tapo Tiesos draugu, o jo palikuonys - Dievo tauta. Atrodytų, dabar jau Tiesa galės gyventi su žmonėmis, bet melo kliūtys iškildavo kiekvienoje kartoje. Praėjo visai nedaug laiko, Abraomo proanūkius užnuodijo pavydas broliui. Dešimt Jokūbo sūnų ėmė pavydėti savo broliui Juozapui ir jau tarėsi jį nužudyti, bet susilaikė nuo brolžudystės. Pardavę Juozapą į vergiją, jie pamelavo tėvui, kad jo mylimą sūnų sudraskė laukiniai žvėrys. Jokūbas išgyveno gilų sielvartą, o apsimelavę sūnūs širdyse nešiojo neišsakytą kaltės jausmą. Tačiau šią bauginančią istoriją Dievas panaudojo į gerą. Parduotas vergijon Juozapas Dievo suteiktos išminties dėka tapo antruoju žmogumi visoje Egipto imperijoje. Jis teisingai suprato faraono sapną ir taip išgelbėjo Egipto valstybę bei visą savo giminę nuo pragaištingo bado. Dievas atstatė Juozapo santykius su broliais ir nuo karčios šaknies išgydyta Viešpaties tauta galėjo saugiai plėstis Egipto žemėse.
Tai, kas buvo Dievo dovana vienai Viešpaties tautos kartai, tapo nepakeliama našta kitai. Į valdžią Egipte atėjo nauja dinastija. Juozapo nuopelnai Egiptui buvo pamiršti, o izraelitai pavergti. Egiptiečiai juos spaudė vis kiečiau. Izraelio vaikai ėmė dejuoti ir šauktis savo protėvių - Abraomo, Izaoko bei Jokūbo - Dievo. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos Dievo malonės dėka išėjo į gera, Jo tauta išgirdo tiesos balsą. Viešpats pasiuntė Mozę su žinia apie tai, jog Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas išgirdo savo tautos dejones, pamatė jų priespaudą ir atėjo jų išvaduoti. Egipto žemėje prasidėjo Dievo teismai. Izraelitai pakluso Tiesai ir išėjo į laisvę. Dievas juos vedė per dykumą, kur niekas neblaško dėmesio, kad tauta savo dėmesį galėtų skirti Jam. Tačiau nuolatinis murmėjimas užkietino izraelitų širdis ir vėl didžioji žmonių dalis atsisakė tikėti Tiesa. Netikėdami jie negalėjo įeiti į Pažado žemę. Beveik visa ta karta išmirė dykumoje. Jų vaikai pakluso ir įėjo.
Jie atsinešė Dievo palapinę - nešiojamą šventyklą, kurią dykumoje pagal Dievo nurodymus pastatė jų tėvai. Dievas gyveno su savo tauta. Jo šlovė buvo toje šventykloje. Tačiau ne atvirai, bet už užuolaidos. Ten vieną kartą metuose trumpam užeidavo tik vyriausiasis kunigas, kad pašlakstytų sutaikinimo aukų kraują ir gautų malonę visai tautai ateinantiems metams. Izraelitai turėjo Dievo duotus įsakymus, tačiau negalėjo atvirai bendrauti su savo Dievu. Tarp jų ir Tiesos vis dar buvo melo užtvaros. Jie turėjo išmokti pamoką, kad melo pavergtiems žmonėms kelias į Tiesos karalystę dar uždarytas. Tiesa artėja prie jų, tačiau dar negali atvirai su jais būti ir bendrauti. Ji jau yra tarp jų, bet dar palapinėje, už užuolaidos.
Laiko pilnatvė
Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų... (Gal 4, 4).
Ir štai galiausiai Dievo tautoje įsikūnijo pati Tiesa. Gimė žmogus, tarp kurio ir Dievo nebuvo jokios užtvaros. Nuo pirmųjų protėvių nė vienas žmogus negalėjo pasakyti: „Aš ir Tėvas esame viena". O dabar Dievo žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių. Jis buvo kaip vienas iš mūsų. Jis atvirai kalbėjo tiesą ir darė Dievo darbus. Jis skelbė nuostabią žinią, kad prisiartino Tiesos karalystė, todėl melo viešpatystės laikai žmonijos istorijoje baigiasi. Tačiau didelė dalis Dievo tautos žmonių Juo netikėjo. Jie taip stipriai apsigavo, kad nebegalėjo patikėti Tiesa. Kristaus žodžiai neberado juose vietos. Jėzus jiems kalbėjo: Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. Jūsų tėvas - velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo (Jn 8, 42-47).
Nors tai buvo Dievo tautos žmonės, tiesa tikėjusio Abraomo palikuonys, jie nukryžiavo įsikūnijusią Tiesą. Atrodytų, kad įvyko baisiausia, kas galėjo atsitikti. Tačiau Dievas taip stipriai troško, kad Tiesa sugrįžtų į žmonių širdis, jog ši siaubinga žmogžudystė - Kristaus nukryžiavimas - tapo tikrąja sutaikinimo auka. Galų gale nekalto žmogaus gyvybė laisva valia buvo paaukota už Tiesą praradusią žmoniją. Dievą nuo žmonių skyrusi šventyklos uždanga perplyšo. Durys į Tiesos karalystę atsivėrė. Dievas per tikėjimą Kristaus auka vėl gali gyventi žmogaus širdyje. Mes esame atpirkti. Jeigu tikime šia stulbinančia Tiesos kelione į mus, nebėra nieko, kas skirtų mus nuo Dievo. Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 16).
Baigdamas noriu pacituoti kelias vietas iš Naujojo Testamento, kalbančias mums apie Tiesą, sugrįžusią į mūsų širdis.
Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13, 5).
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo (1 Kor 6, 19-20).
Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi. Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo kūnu panaikinęs priešybę - įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, - kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą. Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per Jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia. Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 13-22).
