2008-02-23
Jie negalėjo atrodyti kaip daug žadanti revoliucinė jėga. Mintis, kad jie turėtų matyti save kaip Izraelio išvaduotojus, buvo absurdiška. Jie vis dar menkai suvokė Kristaus mirties ir prisikėlimo reikšmę, o ateitį matė neaiškiai.
Kas turėjo atsitikti politinėje arenoje? Kokį vaidmenį jie vaidins? Pasodinti tarp jaunų alyvmedžių, jie Jo klausė: „Ar ketini atkurti Izraelio suverenitetą?" Daugelio akys buvo nukreiptos į Jį.„Ne jūsų reikalas" - buvo Jo atkirtis. „Tai Dievo Tėvo rūpestis. Dabar Jis organizuoja politinę areną. Jūsų užduotis bus liudyti mane ne tik čia, bet vis palačiau visoje žemėje" (žr. Apd 1, 4-8).
Ar Jis išprotėjo? Kas jais patikės? Kiek ciniškame pasaulyje bus įtikimi šios negudrios smulkių nepritapėlių grupės žodžiai? Kokį poveikį galėjo jie padaryti ant Jo kieto, priešiško pasaulio kiauto?
„Šventoji Dvasia nužengs ant jūsų..."
Ir taip įvyko. Per dešimtmetį Jeruzalė buvo sudrebinta iš pamatų, o miestai Viduržemio jūros baseine nuo Jeruzalės iki Romos buvo sujudinti silpnų Jėzaus sekėjų. Visi naujieji krikščionys buvo liudytojai. Keli tapo visaverčiais evangelistais, sugebančiais įtikinamai aiškiai ir galingai pateikti Gerąją Naujieną. Abeji (liudytojai ir evangelistai) veikė ranka rankon, vykdydami Bažnyčios užduotį pasidaryti mokinių visose tautose.
Šiandien situacija lieka nepakitusi. Kiekvienas visuotinės Bažnyčios narys yra liudytojas, o kai kurie turi ypatingus talentus evangelizuoti, rūpintis pastoracija ir t. t.
Ir kaip liudytojas teisme, esate įpareigotas sakyti tiesą, visą tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Sakyti tiesą - sakyti tai, kas tikrai jums įvyko, o ne pagražintą versiją. Neturite nei perdėti, nei menkinti to, kas vyko jūsų gyvenime ar vyksta dabar. Pasakysite visą tiesą ta prasme, kad esant progai nieko nenutylėsite. Būsite pasiruošęs leisti, kad jūsų gyvenimas taptų atvira knyga, skaitoma visų aplinkinių žmonių.
Atsisakysite savo teisės būti „privačiu asmeniu". Lygiai kaip Kristus buvo pasiruošęs dalytis su kiekvienu sutiktuoju viskuo, kas Jis buvo, taip ir jūs būsite pasiruošęs su bet kuriuo sutiktuoju dalytis tuo, ką Kristus jums yra padaręs. Jūs negrūsite savo pažiūrų kitiems į gerkles. Tiesiog būsite atviras ir dalysitės.
Dalysitės ne tik patirtais triumfais, bet ir abejonėmis, baimėmis ir pralaimėjimais. Daryti ką nors mažiau reikštų veikti kaip nesąžiningam liudytojui. Jūs neturite ko slėpti. Pati tiesa yra kur kas galingesnė negu filtruota tiesos versija, kuri jūsų tuštybei gal ir labiau patiktų.
Aš nežinau, ar Dievas suteiks jums talentą būti evangelistu. Bendrame komandiniame Bažnyčios darbe evangelistai (ne tik tie su dideliais vardais, bet ir visi vyrai bei moterys su ypatinga dovana būti panaudotiems lemiamuose Dievo gelbėjimo operacijos etapuose) turi ribotą vaidmenį. Tačiau visi mes turime platesnę - liudijimo - pareigą.
Kelrodžio prigimtis
O ką reiškia liudyti? Liudyti ką? Liudyti prieš ką? Ar tai liudijimas ko nors, kas jūs esate, ką jūs sakote, ar ko nors, ką jūs darote? Ar laukiate, kol kas nors paprašo jūsų liudijimo, ar einate tiesiai prie reikalo, nesvarbu, prašomi ar ne?
Ko nors liudytojas esate, bet tai, kas esate, visada lemia tai, ką sakote ir darote. Tas trejetas - buvimas, sakymas ir darymas - yra vienos visumos dalys. Iš esmės liudytojas yra tas, kuris sako teisybę apie tai, ką yra matęs, girdėjęs ar asmeniškai patyręs. Negana to, Jėzaus liudytojas turi ne tik sakyti tiesą, bet ir ja gyventi.
Paaiškins du pavyzdžiai. Teisme liudytojas, atsakydamas į klausimus, pasakoja teismui, ką girdėjo, matė ar darė. Jei jis sako: „Manau, kad kaltinamasis tą naktį buvo mieste, nes kažkas - negaliu prisiminti kas - sakė man, jog jį matė...", jo liudijimas bus atmestas kaip nepriimtinas. „Ar jūs pats matėte kaltinamąjį mieste?" - štai ką nori sužinoti teismas. Jis negali nagrinėti liudytojo spėjimų ar iš antrų lūpų išgirstų pasakojimų.
Taip ir jūsų krikščioniškas liudijimas turi būti tiesioginis liudijimas. Jis turi būti apie tai, ką jūs atradote skaitydami Bibliją, melsdamiesi, pasitikėdami Kristumi ar kad ir ką darydami.
Antrasis liudytojo pavyzdys - kelrodis. Kelrodis rodo į paskirties vietą. Mažai svarbu, ar kelrodis gražus ar bjaurus, senas ar naujas. Jis naudingas, jei užrašas ryškus ir aiškus. Bet esminis dalykas tas, kad jis turi rodyti teisingą kryptį ir aiškiai nusakyti tai, į ką rodo.
Jei prašote žmonių apibūdinti kelrodžius, kurie nukreipė juos į jų paskirties vietą, jie prisimins kai kuriuos, o kitus bus visai pamiršę. Bet užmiršti ar prisimenami, kelrodžiai bus atlikę savo darbą, jeigu jie nuvedė keliautoją ten, kur jis norėjo nuvykti.
„Jūs būsite mano liudytojai", - pasakė Jėzus ankstyviesiems mokiniams. Visai nesvarbu, ar esate antikvarinis kaimo kelrodis, išrašytas elegantišku senoviniu šriftu, ar šviesiai žalias šiuolaikinis, iškabintas aukštai virš greitkelio. Jūs esate ne tam, kad patrauktumėte dėmesį į save, bet tam, kad nukreiptumėte žmonių mintis į dievišką paskirties vietą. Kelrodis neatlieka savo funkcijos, jei yra toks patrauklus, kad traukia dėmesį ne į miestą, o į save.
Todėl atminkite, kad jums liudijant, kol kalbėsite apie savo asmeninę patirtį, tarsi iš pirmų rankų pateikdami pranešimą apie savo susitikimą su Kristumi, jūsų liudijimo centre būsite ne jūs, bet Kristus, kurį patiriate. Ką tik susižadėjęs vaikinas ar mergina gali kalbėti apie savo susižadėjimą vienu skirtingai. Vienas pateiks egocentrišką pasakojimą apie pergalę, apie pobūvius ir bus labiau įsimylėjęs buvimo susižadėjus būseną negu žmogų, su kuriuo jis ar ji susižadėjo. Kitas, išpažindamas savo meilę, karštai kalbės apie jį ar ją užkariavusį žmogų. Nebūkite įsimylėję palaimintos buvimo krikščioniu būsenos, o būkite įsimylėję Kristų ir išpažinkite, ką tai jums reiškia.
Nelaimė, daugelis krikščionių nelaiko liudijimo paprastu tiesos sakymu ar buvimu kelrodžiu. Tai yra tapę sudėtingu reikalu, kartais susitelkiant į liudijimo smulkmenas ar nereikšmingus dalykus.
Kai kurie žmonės „liudija" nešiodamiesi oda aptrauktas Biblijas, kiti - dalydami traktatus stoties budėtojams ar palikdami literatūrą viešuosiuose tualetuose. Daugelis demonstruoja lipdukus ant automobilių, nuo senovinio žuvies simbolio iki „Signalizuok, jei myli Jėzų". Dar kiti iškelia pakelės skelbimų lentas. Vienas ženklas netoli mano gyvenamosios vietos skelbia: „Nedorėliai eis į pragarą ir degs amžinai". Kai kurios senesnės poreformacinės grupės liudija savo drabužiais. Kai kurių amišų grupių ir menonitų vyrai nenešioja kaklaraiščių ir nesiskuta barzdų, nes jiems atrodo, jog tai daryti - pasaulietiška.
Kaip jums žinoti, koks yra tikrasis liudijimas? Ar kaklaraiščio nenešiojimas nukreipia žmones pas Jėzų? O lipdukai ant automobilių? Arba galvos nulenkimas ir maldos sukalbėjimas restorane?
Leiskite grįžti prie mano pradinės minties. Liudijimas yra nurodymas į Jėzų - ne į religinį judėjimą ar net į gyvenimo būdą, bet į Asmenį. Liudytojas yra tas, kuris pasakoja kitiems, ką jis asmeniškai ir tiesiogiai atrado apie Jėzų ir Dievo žodį. Jis yra kelrodis.
Kol mums nepavyksta atvirai pareikšti, ką esame patyrę asmeniškai, lipdukai yra tokie pat beprasmiai kaip ir Biblijos nešiojimas „kaip liudijimas", neįprasti drabužių modeliai ir t. t. Kai kuriais atvejais mano minėtos „liudijimo" formos tampa klaidinančiomis ir pasmerktomis žlugti. Kelrodis patraukė dėmesį į save, o ne į Jėzų. Tai, kad ekscentriškesnės Jėzaus skelbimo formos kelia pajuoką, jokiu būdu nepadaro jų krikščioniškų, kad ir kokiam dorybingam leistų jos jaustis atlikėjui. Pajuokiamas ne Jėzus, bet mūsų pačių keistuoliškumas. Ir nors kaip keistuoliai galime įsivaizduoti, jog esame persekiojami dėl Jėzaus, teisingiau būtų sakyti, jog iš mūsų juokiamasi todėl, kad elgiamės juokingai.
Bet prieš susitelkdami į technines detales ir specifiką, įtvirtinkime absoliutų liudijimo būtinumą. Jei esate jaunas krikščionis, jokiu būdu nebūkite slaptas. Kristus, kuris mirė už jus, reikalauja, kad išpažintumėte ištikimybę Jam prieš savo draugus. Jei to nepadarysite, ne tik elgsitės neištikimai Kristui, bet ir tapsite nelaimingu dviejų pasaulių svetimšaliu, nesijaučiančiu visai namie nė viename. Su savo senais draugais jausite, kad žavesys dingęs, kad ir kaip stengtumėtės jį vėl sužadinti. Su savo draugais krikščionimis kalbėsite „krikščioniška" kalba, kitaip juokausite. Su bet kuria grupe galite pasijusti nejaukiai, jei būsite atrasti kitos kompanijoje.
Nekalbama apie nutraukimą vienų santykių tam, kad būtų sutvirtinti kiti, bet apie buvimą sąžiningu žmogumi abiem atvėjais. Ne jūs sprendžiate, kuriai grupei priklausote. Jūs priklausote Kristui. Priklausykite Jam atvirai ir patirsite, kad kai kurie žmonės atstums jus, o kiti mieliau jus priims.
Kai kuriems žmonėms lengva būti atviriems. Jie pasiskambina telefonu artimiausiems draugams: „Klausyk, turiu su tavimi pakalbėti. Aš tapau krikščioniu. Nuėjau į tokį ir tokį susitikimą... Ir tu žinai, ištisas savaites aš buvau... Klausyk, tu turi susitikti su kai kuriais iš tų vaikinų..." Įvykiai jų gyvenime pasidarė džiugiu liudijimu.
Kitiems tai atrodo sunku. Jie springsta tokiais žodžiais kaip „Dievas", „Jėzus" ir „krikščionis". Jie imasi sakyti, ką turi omenyje, bet išsisukinėja, vartoja miglotus žodžius, jų sakiniai klaidžioja ilguose beprasmiuose raizgynuose tarsi kačiuko draskoma vilna.
Prekybininkas dėl Kristaus?
Kaip „liudijama"?
Negaliu duoti metodo. Kiti žmonės galėtų. Bet aš jūsų nepažįstu. Taip pat nepažįstu žmonių, su kuriais kasdien susiduriate. Jūsų Instruktorius yra Šventoji Dvasia.
Tačiau galiu papasakoti, koks yra blogas liudijimas. Blogas - tai nenuoširdus liudijimas, ir nors niekas nenori būti nenuoširdus, daugelyje liudijimo mokymo kursų nesąmoningai pataikaujama mūsų nenuoširdumui.
Pavyzdžiui, yra technikų, pagrįstų tylia prielaida, kad Kristus - produktas, kuriam reikia sukurti rinką. Mes turime masiškai gaminti krikščioniškus paketus ir parduoti juos. Kai kuriems tai įtempta prekyba su būtinybe „prasukti" reikalą. Kitiems tai neįkyrus „draugystės evangelizmo" reklamavimas. („Būsiu jums geras ir pelnysiu teisę populiarinti Jėzų".) Nereikia kurti jokios rinkos. Rinka jau yra. Laukai boluoja nuo derliaus. Prekyba - ir Vakarų civilizacijos šlovė, ir gėda. Ji buvo jos sėkmės priežastis ir galiausiai pasirodys esanti jos pražūtis.
Prekybininkas projektuoja įvaizdį. Jis turėtų būti idealiai tvarkingai apsirengęs, turėti baltus dantis, spinduliuoti gerai nuotaika ir skleisti klestėjimą. Nors jis turi žargoną (išmoktą ir persimokytą kompanijos susirinkimuose globojant genialiems pardavimo „treneriams"), jis stengiasi būti nuoširdus įtikindamas pirmiausia save, o paskui jus, kad ir jums, ir visuomenei daro paslaugą siūlydamas jums savo kompanijos produktą.
Taip pat mes pardavinėjame Kristaus paketą. Darome tai per TV ir radijo transliacijas, žurnalų prieduose, o labiausiai per prekiautojus - prekiautojus, kurie parduoda savo produktą iš sakyklų, ir mažesnių garsenybių armiją, kurie pardavinėja jį ne visą darbo dieną nuo durų iki durų arba kaip gali.
Būtų labai neteisinga, jei teigčiau, jog tai tik farsas. Noriu pasakyti, kad Bažnyčia iš dalies yra Biblijos, o iš dalies - Vakarų laisvos rinkos sistemos produktas.
Tik tada, jei tai suprantate, galite imtis daugelio liudijimo technikų. Kaip ir prekiautojui, krikščioniui privalu daryti gerą įspūdį. Jis turėtų gerai rengtis „kaip Kristaus liudytojas". Jis turėtų šypsotis. (Krikščionys privalo būti džiaugsmingi.) Jis turėtų mokėti neprarasdamas kantrybės perkalbėti nekrikščionį ir švelniai užspeisti jį žodžiais. Jis turi įveikti jį sporto rungtyse, aplenkti darbe ir nustelbti žavumu. Visais šiais būdais krikščionys į liudijimą nesąmoningai laikosi veikiau kultūrinio negu biblinio požiūrio.
Sunku padaryti visus šiuos dalykus - ir daugelį kitų - nebūnant apsimetėliu ar negyvenant nepakeliamoje įtampoje. Pavyzdžiui, jūs negalite visko žinoti. Todėl neišvengiama, kad jums kalbant apie Kristų, kiti žmonės pateiks klausimus ar argumentus apie kuriuos jūs niekad nepagalvojote. Jie gali tai daryti vien todėl, kad mėgsta pasiginčyti arba pasigirti savo žiniomis kokioje nors srityje, su kuria jūs nesusipažinęs.
Šiuo momentu jūs galite pasakyti: „Deja, aš niekad apie tai nepagalvojau. Nežinau, kaip atsakyti į jūsų klausimą", arba galite išsisukti evangelistine apgavyste, kad būtų jūsų viršus. Ir taip daryti - tai būti šarlatanu.
Krikščioniško įvaizdžio projektavimas turi savų pavojų. Jei man liūdna, gal ir geras pratimas pažvelgti į veidrodį, nusišypsoti ir pasakyti: „Kad ir kaip jaučiuosi, aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas!" Bet šypsotis norint sukurti džiugų įvaizdį tada, kai jums skauda širdį, - tai apsimetinėti. Jūs sakysite: „Bet man neturėtų mausti širdies". Galbūt ne. Bet jei nedera nerimauti, tai dar labiau nedera stengtis apgauti žmones dėl savo nerimo. Dvi nuodėmės nesusideda į nuolankumą. Daug geriau būtų nekrikščioniui sakyti: „Aš žinau, kad kaip krikščionis turėčiau būti kupinas džiaugsmo, bet būtent dabar neturiu." Liudijimas ir įvaizdžio kūrimas - ne tas pats.
Tad liudydamas nesidėkite esąs kažkas, kuo nesate, ar žinąs dalykus, kurių nežinote. Gal Kristus nori, kad žmonės pamatytų, jog esate silpnas ir neišmintingas. Jis nori, kad jiems padarytų įspūdį tai, ką Jis gali padaryti silpno ir neprotingo žmogaus gyvenime. „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, - teigė Paulius, - kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo" (2 Kor 4, 7).
Neįmanoma pernelyg pabrėžti, kad mūsų, kaip liudytojo, užduotis nėra sudaryti gerą įvaizdį. Aš pats visiškai to neįvertinau būdamas jaunesniu krikščioniu.
Atgrasintas absurdiškų savo draugų krikščionių liudijimo strategijų, nusprendžiau būti apdairesnis. Rezultatas buvo tas, kad tapau tiesiog šauniu vaikinu. („Jis šiek tiek religingas, bet supratingas, net labai. Neįmanoma jo nemėgti.") Turėjau „daviklius", tiriančius įmanomas keblumų sritis, ir dariau didžiulį darbą nukreipdamas rimtą pokalbį į šoną, keturiais ėjimais į priekį. Bet man trūko gero diplomato tvirtumo. Pernelyg buvau užsiėmęs bėdos vengimu. Man daug labiau rūpėjo, ką žmonės mano apie mane, negu tai, ką jie mano apie Kristų.
Mano chameleoniškas įgudimas pasireiškė priimant aplinkinių pozicijas ir nuostatas. Bet kurio žodinio kontakto metu tarp dviejų žmonių tam tikri dalykai tariami esant teisingais. Jei jūs, pavyzdžiui, lengvabūdiškai ką nors apkalbate, jūs tariate, kad žmogus, su kuriuo kalbate, mato gyvenimą taip pat kaip ir jūs. Jis gali taip nematyti bet tikriausiai jis dėsis taip ir matąs, ir tuo atveju jūs išvis neturite ryšio. Jūs abu kreipiatės į įsivaizduojamą asmenį, kuriuo kitą manote esant.
Mano atveju, aš buvau užsiėmęs priimdamas visų aplinkinių žmonių mąstyseną ir požiūrius. Galėdavau juoktis iš jų pokštų neklausdamas savęs, ar tikrai jie man atrodo juokingi, galėdavau į cinišką komentarą atsakyti dar ciniškesiu, nesusimąstydamas, ar mano paties požiūris ciniškas, ar ne. Galėjau tapti nevertu dėmesio žmogumi, grynu kitų žmonių egoizmo aidu ar dar blogiau - tuo, ką aš laikiau esant jų egoizmu.
Apie buvimą tikram
Leiskite apžvelgti principus, kuriuos suformulavau. Liudijimo esmė - atviras jūsų patirtos tiesos skelbimas. Apsimestinis liudijimas - prastas liudijimas sąžininga atvira laikysena - tikro liudijimo pradžia. Mums atrodo sunku liudyti todėl, kad nesame išmokę būti atviri. Todėl jaukiau jaučiamės tada, kai mums pasiūloma lengvai įvykdoma liudijimo metodika.
Sykį man teko skaityti knygą, aprašančią tokią metodiką. Nuotraukos iliustravo instrukcijas. („Žingsnis 3b: uždėkite savo kairę ranką ant Bilo dešinio peties, kaip pavaizduota pav. nr. 4. Pažvelkite jam į akis. Jūsų elgsena turi būti pasitikinti, bet švelni. Jei jis vengia akių kontakto, pasakykite: „Bilai, pažvelk į mane." Kai akių kontaktas geras, sakykite: „Bilai, man įdomu, ar tu leisi man papasakoti, kiek daug man reiškia Jėzus...")
Niekad nepamiršiu to ryto, kai savo santykiuose su kitais nusprendžiau būti kiek įmanoma paprastas ir sąžiningas. Padariau savo sprendimą negalvodamas apie tai, kokią revoliuciją jis sukels mano liudijime. Tačiau ištisą valandą man teko rimtai kalbėtis apie Kristų. Ir po 24 valandų mačiau, kaip žmogus atsivertė. Nedariau jokios sąmoningos pastangos liudyti ar „laimėti sielą". Abu dalykai buvo tiesioginė mano pastangos būti tikroviškam pasekmė.
Bet „tikroviškumą" sunku praktikuoti kiekvieną kiekvienos valandos minutę. Tai yra būti laisvam išreikšti tikruosius savo jausmus. Sakau „būti laisvam" išreikšti juos, kad priminčiau, jog ta saviraiška nėra summum bonum (didžiausias gėris) gyvenime. (Tobulas žmogus ne tas, kuris visada praneša mums, kaip jis jaučiasi. Toks žmogus yra nejautrus stuobrys.)
Būti tikroviškam nereiškia, jog turite vogti, kai jaučiatės godus, ar žudyti, kai jaučiatės įsiutęs. Tai reiškia būti laisvam išreikšti save, kai tam yra tinkama proga. Bet mes nesugebam būti tikrai savimi todėl, kad bijome. Baimė užantspauduoja mūsų lūpas, kai turėtume kalbėti, ištempia mūsų veide šypseną, kai esame susierzinę, priverčia sakyti taip, kai turime omenyje ne. Būti tikroviškam - tai būti laisvam nuo baimių, kurios mus pavergia.
Kristus nori jums tokią laisvę suteikti. Dievas yra priėmęs viską, kas yra už jūsų kaukės. Nesvarbu, ką kiti mano apie tikrąjį jus, su sąlyga, jei esate tikras dėl Dievo meilės. Bet senus įpročius įveikti sunku, ir jei jūs panašus į mane, jums teks padirbėti, kad būtumėte tikroviškas. Tai reikalauja tikėjimo ir drąsos - savybių, reikalingų būti liudytoju.
Kodėl juokiatės iš nešvankaus anekdoto? Ar todėl, kad jis juokingas? (Kai kurie seksualūs juokai tokie yra.) Ar todėl, kad nenorite, jog žmonės manytų, kad esate niurzga? Galbūt nenorite varžyti žmogaus, kuris jį jums pasakoja? Aplinkybės būna įvairios. Nė vienas atsakymas gali netikti. Jei nemanote, kad anekdotas juokingas, neapsimetinėkite ir nesijuokite. Jei reikia kaip nors reaguoti, pabandykite taip: „Žiūrėk, nenoriu tavęs trikdyti. Manau, kad seksas yra puiku. Bet tai man yra savaip svarbu. Galbūt pernelyg svarbu, kad lengvai apie tai juokaučiau." Jūsų atkirtis, jei jis nuoširdus, gali nutiesti kelią pokalbiui rimtesniu tonu.
Bet koks pokalbis, linksmas, rimtas, suirzęs ar koks bebūtų, neišvengiamai pakrypsta į liudijimą, jei turite drąsos būti savimi tiesiog todėl, kad Kristus jums svarbus. Jums nereikia dairytis „įžangų". Tiesiog būkit savimi.
Būti tikroviškam reiškia būti tikroviškam ko nors atžvilgiu ir būti kam nors ištikimam. Jūs turite būti ištikimas Jėzui Kristui, kuris jūsų gyvenime tapo svarbiausia tikrove. Jūs neturite išsižadėti Jo, kaip ir nuolatos stengtis sudėtingai dangstyti savo silpnybes.
Krikščioniui sąžiningumo esmė glūdi buvime ištikimam ne tik tiesai, bet ir Tiesai. Tai reiškia neatsižadėti Kristaus. Tai reiškia, kad visas jūsų gyvenimas dabar turi suktis apie pasižadėjimą, kurį Jis davė jums, o jūs - Jam. Kiekvienas jūsų veiksmas, kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra teisingas arba melagingas priklausomai nuo to, kiek jie atitinka tą centrinį pažadą.
Bus daugiau
