Krikščionybės istorija

Apie įsta­bią vie­nos stik­li­nės is­to­ri­nę ke­lio­nę, pa­si­bai­gu­sią Re­for­ma­ci­jos šir­dy­je, Vi­ten­ber­ge.

Iš pra­džių - ke­le­tą žo­džių apie pa­tį daik­tą. Kal­ba­me apie ne­di­de­lę, maž­daug 10 cm. aukš­čio ir 10 cm. sker­mens sto­ro stik­lo bo­ka­lo for­mos stik­li­nę.

To­kio ti­po in­dų, kil­di­na­mų iš Ar­ti­mų­jų Ry­tų re­gio­no, ty­ri­nė­to­jai pri­skai­čiuo­ja apie 15 uni­ka­lių vie­ne­tų, iš­li­ku­sių pil­nai ar­ba frag­men­tais. Į Eu­ro­pą jie pa­te­ko III ir IV kry­žiaus žy­gių į Pa­les­ti­ną me­tu, maž­daug XI­II a. pra­džio­je. Šie in­dai tar­na­vo kaip re­lik­vi­jos ir galbūt kaip li­tur­gi­niai in­dai. Moks­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­je jiems pri­gi­jo šv. Jad­vy­gos bo­ka­lų pa­va­di­ni­mas, ka­dan­gi su vie­nu iš jų su­si­ju­si le­gen­da iš mi­nė­tos šven­to­sios gy­ve­ni­mo. Jad­vy­ga bu­vo ki­lu­si iš žy­mios Ba­va­ri­jos ku­ni­gaikš­čių gi­mi­nės, tu­rė­ju­sios dau­gy­bę baž­ny­ti­nių re­lik­vi­jų. Iš­te­kė­da­ma ji ta­po Si­le­zi­jos her­co­gie­ne, o ne­tru­kus po mir­ties 1243 m. bu­vo ka­no­ni­zuo­ta ir pa­skelb­ta dan­giš­ką­ja Si­le­zi­jos glo­bė­ja. Anot le­gen­dos, die­vo­ta mo­te­ris ger­da­vo tik van­de­nį iš mi­nė­to bo­ka­lo. Su­si­rū­pi­nęs jos svei­ka­ta vy­ras kar­tą nu­spren­dė pa­tik­rin­ti, kas yra bo­ka­le, ta­čiau van­duo pa­vir­to vy­nu. Tas šv. Jad­vy­gos bo­ka­las, ku­rio is­to­ri­ją pa­teik­si­me, pri­klau­sė ne mi­nė­tai Jad­vy­gai, bet jos gi­mi­nai­tei šv. Elž­bie­tai, Veng­ri­jos ka­ra­liaus duk­rai, ku­ri mi­rė 1231 m. Mar­bur­ge, kai jai bu­vo tik 24 me­tai.

Apie šv. Elž­bie­tos (ar­ba Jad­vy­gos) bo­ka­lą ži­nių is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se vėl su­tin­ka­me XV a. ant­ro­je pu­sė­je. Vei­ma­ro her­co­go dva­re ši re­li­kvi­ja nau­do­ta kaip ta­lis­ma­nas, pa­leng­vi­nan­tis ku­ni­gaikš­čių žmo­nų gim­dy­mus. Iš jo ger­tas vy­nas. Bo­ka­las, kaip ir ki­tos to me­to re­lik­vi­jos, vai­di­no spe­ci­fi­nį vaid­me­nį. Jo pa­gal­ba siek­ta su­ma­žin­ti gim­dy­mo bai­mę, mir­ties pa­vo­jų, įgy­ti dan­giš­kos glo­bos po­li­ti­niais klau­si­mais. Ne vie­na Vo­kie­ti­jos ku­ni­gaikš­čių gi­mi­nė ti­kė­jo, jog kil­min­gie­ji pri­va­lo tu­rė­ti pa­ti­ki­mus už­ta­rė­jus dan­gu­je.

1507 m. šv. Elž­bie­tos bo­ka­las pa­vaiz­duo­tas gar­saus hu­ma­nis­to dai­li­nin­ko Lu­ko Kra­na­cho Vy­res­nio­jo es­ki­zi­nia­me pie­ši­ny­je, ku­rio pa­grin­du 1509 m. bu­vo su­kur­ta gra­viū­ra. At­spaus­din­tas gra­viū­ros vaiz­das pa­te­ko į taip va­di­na­mą­ją „Vi­ten­ber­go šven­te­ny­bių kny­gą" - me­ni­nį al­bu­mą, ka­ta­lo­gą, ku­ria­me Sak­so­ni­jos ku­ni­gaikš­tis Frid­ri­chas Iš­min­tin­ga­sis no­rė­jo su­pa­žin­din­ti vi­suo­me­nę su sa­vo su­rink­ta šven­tų­jų re­lik­vi­jų ko­lek­ci­ja, ku­ri kar­tas nuo kar­to bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Vi­ten­ber­go pi­lies baž­ny­čio­je. To­je pa­čio­je, ku­rio­je 1517 m. spa­lio 31 d. Mar­ty­nas Liu­te­ris pa­skel­bė gar­si­ą­sias 95 te­zes, ir Vi­ten­ber­gas ta­po Re­for­ma­ci­jos lop­šiu. Ko­lek­ci­jo­je bu­vo „ypa­tin­gų" eks­po­na­tų - erš­kė­čių spyg­lys iš Kris­taus Gel­bė­to­jo kan­čios vai­ni­ko, šv. Onos nykš­tys, ga­ba­lė­lis ne­su­de­gan­čio Mo­zės krū­mo, Bet­lie­ju­je nu­žu­dy­to kū­di­kio ske­le­tas, ak­mens, nuo ku­rio Kris­tus pa­ki­lo į dan­gų, lie­ka­nos ir pan. 1509 m. ka­ta­lo­gas fik­sa­vo 5005 re­lik­vi­jų. 1520 m. ko­lek­ci­jo­je jau bu­vo 19 013 ob­jek­tų, ku­rie bu­vo įsi­gy­ja­mi įvai­riau­siais bū­dais: per­kant, do­va­no­jant, kei­čiant į me­no kū­ri­nius, net­gi va­giant ar pa­per­kant jų anks­tes­nius sau­go­to­jus. Ti­kė­ti­na, jog Vi­ten­ber­ge, šia­me ne­di­de­lia­me (2000-3000 žmo­nių) mies­te­ly­je, bu­vo vie­nas di­džiau­sių vi­so­je Eu­ro­po­je ka­ta­li­kiš­kų re­lik­vi­jų rin­ki­nys. To­kios re­lik­vi­jų ko­lek­ci­jos rin­ki­mą ga­lė­jo mo­ty­vuo­ti įvai­riau­si da­ly­kai: ko­lek­cio­na­vi­mo aist­ra, po­li­ti­nės val­džios pres­ti­žo įtvir­ti­ni­mas, re­li­gi­niai mo­ty­vai, pa­to­lo­gi­ja. Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį po Vi­sų šven­tų­jų die­nos re­lik­vi­jos bu­vo eks­po­nuo­ja­mos Vi­ten­ber­go baž­ny­čio­je. Bet ku­ris ga­lė­jo at­ei­ti prie jų pa­si­mels­ti ir, su­si­mo­kė­jęs tam tik­rą mo­kes­tį, nuo ku­rios nors re­lik­vi­jos gau­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mo raš­tą (in­dul­gen­ci­ją) ar­ba bent su­si­trum­pin­ti sie­los bu­vi­mo skais­tyk­lo­je lai­ką. XVI a. pra­džio­je ben­dra Vi­ten­ber­go re­lik­vi­jų „ver­tė", skai­čiuo­jant re­lik­vi­jų ga­lią pa­leng­vin­ti kan­čias skais­tyk­lo­je, su­da­rė apie 2 mln. me­tų. Vie­no am­ži­nin­ko tei­gi­mu, jei­gu pro­tė­viai tuo me­tu bū­tų pri­si­kė­lę iš nu­mi­ru­sių, jiems bū­tų pa­si­ro­dę, jog Ro­ma per­si­kė­lė į Vi­ten­ber­gą.

Šv. Elž­bie­tos bo­ka­las Vi­ten­ber­go šven­te­ny­bių są­ra­še už­ėmė pir­mą­ją vie­tą. Teig­ta, jog jis ne tik kar­tą iš­gy­dė ak­lą­jį, bet ir pri­kė­lė iš nu­mi­ru­sių ne ma­žiau 16 žmo­nių. Skai­čius, prieš ku­rį nu­blanks­ta net evan­ge­li­niai Kris­taus ste­buk­lai.

Vi­ten­ber­go ko­lek­ci­ja pa­sie­kė sa­vo šlo­vės ze­ni­tą 1520 m. Ku­ni­gaikš­tis Frid­ri­chas, vie­na ver­tus, nors ir pa­lai­kan­tis jau tre­jus me­tus vyks­tan­čią Re­for­ma­ci­ją, ki­ta ver­tus, to­liau puo­se­lė­jo sa­vo my­li­mą re­lik­vi­jų rin­ki­nį ir pa­ve­dė dva­ro ka­pe­lio­nui Ge­or­gui Spa­la­ti­nui, Liu­te­rio pa­ti­kė­ti­niui ir drau­gui, su­ra­šy­ti ir at­spaus­din­ti skel­bi­mą su de­ta­liu pa­aiš­ki­ni­mu pub­li­kai apie nau­jos in­dul­gen­ci­jų pla­ti­ni­mo kam­pa­ni­jos sen­sa­cin­gus pra­na­šu­mus. Mar­ty­no Liu­te­rio re­ak­ci­ja į tai at­sklei­džia šios is­to­ri­jos dvi­pras­miš­ku­mą. Ne­pai­sant pa­si­pik­ti­ni­mo in­dul­gen­ci­jų pre­ky­ba, Liu­te­ris ga­na il­gai ig­no­ra­vo gre­ta esan­tį Vi­ten­ber­go re­lik­vi­jų rin­ki­nį - in­dul­gen­ci­jų par­da­vi­nė­ji­mo šal­ti­nį, tuo pa­čiu pa­ro­dy­da­mas to­le­ran­ci­ją sa­vo glo­bė­jo po­li­ti­kai. Lū­žis įvy­ko 1521 m. ypa­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Lai­ką nuo 1521 m. ge­gu­žės iki 1522 m. ko­vo Liu­te­ris, pri­si­den­gęs Jun­ke­rio Jor­go var­du, pra­lei­do ins­ce­ni­zuo­to­je trem­ty­je pas kur­fiurs­tą Vart­bur­go pi­ly­je. Šis lai­ko­tar­pis ta­po vie­nu vai­sin­giau­sių jo gy­ve­ni­mo pe­ri­odų. Tuo me­tu, jau at­skir­tas nuo Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios, jis pa­ra­šė karš­tus sa­vo pa­moks­lus, di­džiu­lį po­le­mi­nį vei­ka­lą prieš vie­nuo­lys­tę, iš­ver­tė į vo­kie­čių kal­bą Nau­ją­jį Tes­ta­mentą. Tuo­met tur­būt įvy­ko ir vi­di­nis Liu­te­rio iš­si­lais­vi­ni­mas nuo pa­val­du­mo kur­fiurs­tui. Liu­te­ris iš­drį­so vie­šai po­le­mi­zuo­ti su juo Vi­ten­ber­go re­lik­vi­jų ko­lek­ci­jos klau­si­mu. Pas­ta­ro­ji 1521 m. Vi­sų šven­tų­jų die­ną vėl bu­vo ati­da­ry­ta vi­siems no­rin­tiems ją pa­ma­ty­ti, nors ir be skel­bi­mo apie in­dul­gen­ci­jų par­da­vi­nė­ji­mą. Po ke­lių sa­vai­čių Liu­te­ris krei­pė­si į Vi­ten­ber­go gy­ven­to­jus, įspė­da­mas dėl pik­tnau­džia­vi­mo mi­šio­mis: Pas mus pa­si­ro­dė <...> nau­ja­sis Bet Ave­nas (pa­gal Ozė­jo 4, 15, 10, 5), vi­sų šven­tų­jų baž­ny­čia, ku­rią her­co­gas Frid­ri­chas pa­vel­dė­jo iš sa­vo pro­tė­vių ir, ap­gau­tas po­pie­ži­nin­kų, pa­dau­gi­no ir per­sta­tė. O ko­kią dau­gy­bę varg­šų žmo­nių bū­tų ga­li­ma pa­mai­tin­ti Sak­so­ni­jo­je už tuos pi­ni­gus <... >. Šis pa­vyz­dys tik su­stip­ri­na ne­ri­mą, jog ku­ni­gaikš­čių pi­ni­gai ir tur­tas re­tai pa­nau­do­ja­mi krikš­čio­niš­kais tiks­lais. Tai bu­vo ga­na įžū­lus Liu­te­rio po­el­gis. Jo mes­tas iš­šū­kis sa­vo ku­ni­gaikš­čiui ne­tu­rė­jo pre­ce­den­to: su­kri­ti­kuo­ta bu­vo ne tik mė­gsta­ma kur­fiurs­to ko­lek­ci­ja, bet ir jo val­dy­mo iš­min­tis bei do­ry­bės. Be to, tai bu­vo pa­da­ry­ta vie­šai krei­pian­tis į kur­fiurs­to pa­val­di­nius. Teks­tas Vi­ten­ber­ge ne­del­siant bu­vo iš­spaus­din­tas lo­ty­niš­kai ir vo­kiš­kai.

Liu­te­ris pa­ra­šė laiš­ką kur­fiurs­tui, ku­ria­me iš­dės­tė sa­vo po­žiū­rį į pas­ta­ro­jo ti­kė­ji­mą re­lik­vi­jo­mis. Laiš­kas pra­si­dė­jo to­kiais žo­džiais:

Die­vo Tė­vo ma­lo­nė ir pa­lai­mi­ni­mas nau­jai šven­te­ny­bei. Ši pa­si­svei­ki­ni­mo for­ma da­bar la­biau tin­ka­ma, ma­no mie­la­šir­din­gas val­do­ve, ne­gu ko­kia nors ki­ta. Jau pra­ėjo ne­ma­žai me­tų, kai Jū­sų ku­ni­gaikš­tiš­ko­ji ma­lo­ny­bė pra­dė­jo­te rū­pin­tis re­lik­vi­jo­mis, ir štai šian­dien Die­vas iš­gir­do Jū­sų troš­ki­mą ir ne­mo­ka­mai pa­siun­tė vi­są kry­žių su vi­ni­mis, ie­ti­mis ir rim­bais. To­dėl aš vėl kar­to­ju: ma­lo­nė ir pa­lai­mi­ni­mas nau­jai šven­te­ny­bei. Jū­sų švie­sy­be, ne­bi­jo­ki­te, bet iš­ties­ki­te ra­miai ran­ką, ir te­gu vi­nis įsi­rė­žia į ją gi­liau, dė­ko­ki­te ir džiau­ki­tės. Taip tu­ri bū­ti ir bus su kiek­vie­nu, ku­ris no­ri su­ra­kin­ti Die­vo žo­dį...

Tai tu­rė­jo reikš­ti štai ką: krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas ne­ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­mas su šven­tų­jų re­lik­vi­jų ir ma­giš­kų ob­jek­tų kul­tu, kaip ir krikš­čio­nio sie­los iš­gel­bė­ji­mas ne­pri­klau­so nuo gai­les­tin­gu­mo dar­bų. Krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas yra pa­pras­tas Die­vo re­a­ly­bės fak­to, pa­si­reiš­ku­sio Jė­zaus Kris­taus iš Na­za­re­to gy­ve­ni­me ir mir­ty­je, pri­pa­ži­ni­mo, pri­ėmi­mo ir se­ki­mo pro­ce­sas. To­kiu bū­du kur­fiurs­tas ga­vo aiš­kią re­ko­men­da­ci­ją ra­di­ka­liai įver­tin­ti sa­vo po­žiū­rį į die­vo­tu­mą. Frid­ri­cho re­ak­ci­ja bu­vo švel­ni. Jis į sa­vo Vart­bur­go pi­lį, ku­rio­je nuo ka­ta­li­kiš­ko­sios ap­lin­kos slė­pė­si Liu­te­ris, pa­siun­tė pa­siun­ti­nį, ku­ris per­da­vė ku­ni­gaikš­čio drau­di­mą iš­vyk­ti Liu­te­riui iš pi­lies. Frid­ri­chui vis dar rū­pė­jo re­for­ma­to­riaus sau­gu­mas. Liu­te­ris ne­pa­klau­sė ir iš­vy­ko į Vi­ten­ber­gą, pa­ke­liui pa­ra­šęs kur­fiurs­tui laiš­ką, ku­ria­me tei­si­no­si dėl sa­vo ne­pa­klus­nu­mo: <...> vyks­tu į Vi­ten­ber­gą, tu­rė­da­mas žy­miai di­des­nes as­me­ni­nio sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, ne­gu ga­lė­čiau gau­ti iš Jū­sų. Aš net ir min­ty­se ne­drįs­tu pra­šy­ti Jū­sų ma­lo­ny­bės ap­sau­gos. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad aš pats ga­lė­siu veiks­min­giau ap­gin­ti Jus, nei Jūs ma­ne <...> Šiuo­se rei­ka­luo­se ka­la­vi­jas ne­tu­ri ir ne­ga­li bū­ti nei pa­ta­rė­ju, nei pa­gal­bi­nin­ku. Čia tu­ri kur­ti tik Die­vas, be jo­kio žmo­gaus da­ly­va­vi­mo ir vei­ki­mo. To­dėl tas, ku­ris stip­res­nis ti­kė­ji­mu, su­ge­bės ir ki­tus ap­gin­ti. Ka­dan­gi jau­čiu, jog Jū­sų ku­ni­gaikš­tiš­ko­ji ma­lo­ny­bė dar ga­na sil­pnas ti­kė­ji­mu, jo­kiu bū­du ne­ga­liu lai­ky­ti Jū­sų žmo­gu­mi, ku­ris ga­lė­tų ma­ne ap­sau­go­ti ar iš­gel­bė­ti.

Žy­miau­sias XIX a. vo­kie­čių, o grei­čiau­siai ir vi­sos Eu­ro­pos is­to­ri­kas Le­o­pol­das fon Ran­kė, šio su­si­ra­ši­nė­ji­mo ap­lin­ky­bes pa­va­di­no pa­sau­li­nės reikš­mės įvy­kiu. Slėp­da­ma­sis nuo per­se­kio­ji­mo ir pa­si­sa­ky­da­mas prieš sa­vo glo­bė­ją, Liu­te­ris tar­si at­si­sto­jo tarp dvie­jų ug­nių. Tur­būt dėl to jis su­ge­bė­jo ap­ra­šy­to­je si­tu­a­ci­jo­je su­for­mu­luo­ti vie­ną svar­biau­sių sa­vo gy­ve­ni­mo te­zių, ku­rio­je tiks­liai per­teik­ta ta krikš­čio­ny­bės kvin­tes­cen­ci­ja, dėl ku­rios bu­vo pa­si­ry­žęs pa­au­ko­ti bet ką. 1522 m. pa­moks­le, kreip­da­ma­sis į Vi­ten­ber­go ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nę, Liu­te­ris sa­kė: Mes vi­si pa­smerk­ti mir­čiai, ir nė vie­nas ne­mirs už ki­tą, bet kiek­vie­nas pats ko­vos su sa­vo mir­ti­mi. Ga­li­me kal­bė­ti ir šauk­ti kiek tik no­ri­me, ta­čiau kiek­vie­nas mū­sų pats tu­rės pa­si­ruoš­ti mir­ties va­lan­dai. To­dėl kiek­vie­nas pats tu­ri pa­žin­ti pa­grin­dus ti­kė­ji­mo, lie­čian­čio bet ku­rį krikš­čio­nį, ir juo ap­si­gin­kluo­ti <...>. Jo es­mė ta, kad Die­vas pa­siun­tė mums vie­na­gi­mį Sū­nų tam, kad mes Juo ti­kė­tu­me, ir kad tas, ku­ris Juo ti­kės, iš­si­lais­vin­tų iš nuo­dė­mės ir tap­tų Die­vo sū­nu­mi <...>. Kad įgy­tu­me mei­lę ir ta mei­le da­lin­tu­mė­mės vie­ni su ki­tais tuo, ką Die­vas mums su­tei­kė per ti­kė­ji­mą. Vi­sa­me ta­me mums ne­pa­vyks ap­si­ei­ti be kan­try­bės. Šiais žo­džiais Liu­te­ris nu­sa­kė cen­tri­nį krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo mo­ty­vą - Jė­zaus Kris­taus mir­tis ant kry­žiaus vi­siš­ko­je vie­nat­vė­je yra vie­nin­te­lis gelbs­tin­tis įvy­kis, iš­lais­vi­nan­tis nuo nuo­dė­mės ir mir­ties val­džios.

Šv. Elž­bie­tos bo­ka­las is­to­ri­nė­je sce­no­je vėl pa­si­ro­do 1541 m. lap­kri­tį. Šį kar­tą Mar­ty­no Liu­te­rio na­muo­se Vi­ten­ber­ge, na­muo­se, ku­rių du­rys bu­vo at­vi­ros kiek­vie­nam. Liu­te­ris, ve­dęs žmo­gus, šei­mos gal­va, sė­di prie il­go sta­lo, o jo bi­čiu­liai už­ra­ši­nė­ja jo už­sta­lės kal­bas. Vie­nas ar­ti­miau­sių jo mo­ki­nių Jo­ha­nas Ma­te­zi­jus pa­sa­ko­jo štai ką: 1541 m.  ga­vęs pas­to­riaus vie­tą Ta­ly­je (ne­di­de­lis mies­te­lis Če­ki­jo­je - aut. past.) prie Dak­ta­ro (Liu­te­rio - aut. past.) sta­lo at­ve­džiau sep­ty­nis ti­kin­čiuo­sius iš Ta­lio. Jis su jais bu­vo la­bai links­mas, juo­lab, kad kai ku­rie iš jų bu­vo dai­ni­nin­kai. Jis pa­no­ro pa­si­klau­sy­ti, ko­kia mu­zi­ka at­lie­ka­ma Ta­ly­je. Ir štai ant sta­lo jis pa­sta­tė kriš­to­li­nį bo­ka­lą, ku­ris, kaip kal­ba­ma, pri­klau­sė šv. Elž­bie­tai, pats pri­py­lė ir pa­lei­do ra­tu. To­les­nis kur­fiurs­to ko­lek­ci­jos li­ki­mas bu­vo nu­lem­tas 1522 m. Tais me­tais pa­si­žiū­rė­ti rin­ki­nio su­si­rin­ko ne­be­daug žmo­nių. Am­ži­nin­kas ra­šė: Nes žmo­nės čia su­si­pro­tė­jo, kad pa­mo­ky­ti Die­vo žo­džio, lai­ky­tų­si to, ko krikš­čio­niui pa­kan­ka - ti­kė­ji­mo Die­vu ir mei­lės ar­ti­mui.

 Pir­mo­mis vals­tie­čių ka­ro, ki­lu­sio Vo­kie­ti­jo­je 1525 m., sa­vai­tė­mis mi­rė kur­fiurs­tas Frid­ri­chas Iš­min­tin­ga­sis. Mir­ties pa­ta­le ga­lu­ti­nai iš­pa­ži­no Liu­te­rio mo­ky­mą. Re­lik­vi­jų ko­lek­ci­ja grei­čiau­siai bu­vo pa­nau­do­ta pa­gal daik­tų ver­tę; si­dab­ri­niai dir­bi­niai - per­ly­dy­ti, o ki­ti - in­ven­to­ri­zuo­ti ir pa­skirs­ty­ti at­ski­riems liu­te­ro­nų dva­si­nin­kams. Šv. Elž­bie­tos bo­ka­lą, „ker­ti­nį ko­lek­ci­jos ak­me­nį", ne­tin­ka­mą per­ly­dy­mui, ga­vo Liu­te­ris. Ti­kė­ti­na, jog ga­vo jį kaip kur­fiurs­to do­va­ną.

Įdo­mu, jog šv. Elž­bie­ta Liu­te­rio trak­ta­tuo­se vai­di­na tam tik­rą vaid­me­nį. Ją te­olo­gas ne kar­tą mi­ni tarp la­bai siau­ro ra­to vi­du­ram­žių šven­tų­jų, ku­riuos jis be­są­ly­giš­kai ger­bė. Liu­te­ris iš­ma­nė jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, ci­ta­vo ją, va­di­no mū­sų šven­tą­ja Elž­bie­ta, mi­nė­da­mas ją gre­ta Au­gus­ti­no, Je­ro­ni­mo, Pran­ciš­kaus. Ne­pai­sant to, aiš­kiai lai­kė­si nuo­sta­tos, jog Die­vas yra ne ten, kur ka­puo­se gu­li šven­tie­ji, bet ten, kur Jis kal­ba, kur bū­na Jo žo­dis.

Taip sta­las Liu­te­rio na­muo­se ta­po ta vie­ta, kur sim­bo­liš­kai su­si­dū­rė dvi epo­chos. Už­sta­lės da­ly­vių nuo­tai­ka bu­vo pui­ki: dva­si­nis gy­ve­ni­mas, nu­dai­lin­tas iki švy­tė­ji­mo kaip pa­vyz­di­nis ūkis; iš bo­ka­lo ge­ria­ma ne liū­de­sio, bet džiaugs­mo var­dan, gie­da­ma užuot žeg­no­ju­sis. Šven­tas bo­ka­las im­tas nau­do­ti pa­gal pa­skir­tį. In­das bu­vo „at­bur­tas": - nie­kas dau­giau ne­be­sie­jo jo su aukš­tes­nių­jų jė­gų vei­ki­mu. Jei anks­čiau jis bu­vo tarp daik­tų, ku­rie sta­bi­li­za­vo sak­ra­li­nę gy­ve­ni­mo tvar­ką, už­tik­ri­no baž­ny­čios vie­ny­bę, tai da­bar jis ta­po anks­tes­nių prin­ci­pų grio­vi­mo pa­vyz­džiu.

Šian­dien šv. Elž­bie­tos bo­ka­las sau­go­mas Ko­bur­go pi­lies (Vo­kie­ti­ja) mu­zie­ji­nė­je eks­po­zi­ci­jo­je. Tik 1910 m. tarp be­veik 1600 in­dų jis bu­vo iden­ti­fi­kuo­tas kaip šv. Jad­vy­gos bo­ka­las ir tik 1912 m. at­pa­žin­tas kaip in­das, pri­klau­sęs šv. Elž­bie­tai ir Liu­te­riui. Kur bu­vo ir kam jis pri­klau­sė tarp 1541 ir 1910 m., iki šiol ne­ži­no nie­kas. Vit­ri­no­je jis ma­žai kuo ski­ria­si nuo ki­tų in­dų. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jas, iš­le­pin­tas pui­kaus stik­lo gau­su­mu, sun­kiai su­voks, jog prieš jį - ypa­tin­gas daik­tas. Bet dar sun­kiau jam yra pra­si­skerb­ti į jo ne­pa­kar­to­ja­mą is­to­ri­ją. Liu­te­ris ir jo re­lik­vi­ja...