Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti (1 Kor 2, 7).
Didžiausia dovana ir palaiminimas, kurį mes turime, yra mūsų dvasinis jautrumas ir alkis. Tačiau, jei kasdieną neskiriame laiko bendravimui ir draugystei su mūsų Viešpačiu, ilgainiui šis alkis, kartu su patepimu, kuris leidžia mums suprasti gilesnius Dievo žodžio apreiškimus, palaipsniui silpsta, kol mes tampame dvasiškai tušti.
Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 30-31).
Jei norime vystyti savo dvasingumą, nepaprastai svarbu paskirti ypatingą laiką ir rasti vietą, kur mes lauktume Viešpaties. Tai darydami, mes sustiprėjame dvasia. Kaip reikia pakrauti išsekusias baterijas, panašiai ir mums reikia pasilikti priešais Viešpatį, kad Jo jėga ir malonė tekėtų į mūsų dvasią. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (Apd 1, 8). Tuo ypatingu Jo artumo laukimo metu mes įgysime dieviškos stiprybės, kuri pakeis mūsų žmogišką silpnumą. Ir tos stiprybės mes gauname tik būdami Viešpaties akivaizdoje.
Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą (Ps 25, 14). Čia žodis „bijo" kalba apie pagarbią baimę arba pagarbą, kuri paskatina mus sutelkti visą dėmesį į Jo buvimą.
Svarbu pripažinti, kad mes gyvename ir veikiame dviejuose skirtinguose lygmenyse: Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas (1 Kor 15, 44). Kai mūsų dvasinis gyvenimas vystosi, kai mes giliname bendravimą su Jėzumi, mes vis mažiau trokštame žemiškų dalykų. Bet tai priklauso nuo to, ką - dvasią ar kūną - mintimis ir poelgiais mes maitiname.
Mūsų dvasiškumą lemia tai, kiek laiko mes praleidžiame laukdami Viešpaties. Žvelgdami aukštyn, laukdami Viešpaties ir to, ką Jis yra paruošęs, neturėtume būti pasyvūs, bet aktyvūs, lyg lauktume, kad kas įžengtų į kambarį. Galime ramiai garbinti, išreikšti savo meilę Viešpačiui.
Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane. <...> Kad mane mylintiems duočiau paveldėti turtus ir pripildyčiau jų sandėlius (Pat 8, 17. 21). Kai mes išreiškiame savo meilę Viešpačiui, Viešpats į tai sureaguoja ir suteikia mums dvasinį supratimą, kuris paruošia ir įgalina mus tinkamai atsakyti į Jo buvimą. Kai žvelgiame į Viešpatį kažko tikėdamiesi, Jis savo esybe teka į mus.
Kasdien laukiant Viešpaties, kad būtų praturtintas mūsų dvasinis gyvenimas, kad mūsų vidinis žmogus būtų sustiprintas, būtina nuolankiai nukryžiuoti savo kūnišką, sielinį gyvenimą. Tai vyksta, kai mes atnešame prie kryžiaus visa, kas trukdo mūsų dvasiai augti, kas siekia pavogti mūsų laiką, kuris turėtų būti skirtas Viešpačiui. Per šį nukryžiavimo procesą Viešpats pašalina viską, kas trukdo mums prieš Jį nurimti. Ir tai yra būtina, kad mes galėtume patirti tą dvasinį gyvenimą, kurį Viešpats trokšta, kad mes patirtume.
Mūsų gebėjimas laukti Viešpaties augs, kai mes lauksime Viešpaties. Kad ir kaip trokštami, bet net ir puikiausi santykiai su kitais krikščionimis niekada nenumalšins mūsų dvasios alkio. Čia svarbus vertikalusis lygmuo - mūsų santykiai su Viešpačiu. Jis laukia, kad mes ateitume pas Jį, Jis trokšta būti pažintas. Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3, 20). Kai mes leidžiame laiką Jo akivaizdoje, Jis leidžiasi pažįstamas. Jei artimai bendrausime su Viešpačiu, lengviau bus bendrauti ir su kitais žmonėmis.
Laukdami Viešpaties, mes esame ir atgaivinami, ir pakeliami į Dvasios karalystę. Mums laukiant Jo, Viešpats veikia: Jis keičia mūsų troškimus ir sužadina mumyse jautrumą, padeda aiškiau suprasti tai, kas neregima. Tačiau dvasiniam brendimui galima ir sutrukdyti - kai veikiame mes, tada laukia Viešpats.
Kai mūsų dvasia sužadinama, mes geriau suprantame Viešpaties troškimą patraukti mus prie savęs. Apaštalas Paulius troško pažinti Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugti su Jo mirtimi (Fil 3, 10). Sužadinus mūsų dvasią, mes taip pat trokšime vystyti savitarpio santykius ir kasdien bendrauti su Viešpačiu. Taip mes būsime įkvėpti bendradarbiauti su Juo, siekiant įgyvendinti Jo troškimus mums, Jo Kūnui ir tautoms.
Nuolatos skirdami laiko laukti Viešpaties, mes tampame jautresni tiek dvasiniams, tiek ir natūraliems dalykams. Tačiau turime išmokti išsaugoti šį jautrumą ir nereaguoti į tai, ką matome ar jaučiame. Turėdamas įžvalgą ir jautrią dvasią, Jėzus pažinojo žmonių širdis, bet atsisakė reaguoti ir veikti pagal aplinkybes. Jis išlaikė savo dangišką poziciją ir elgėsi pagal tai, ką Jo Tėvas, o ne žmonės, sakė ir darė.
Taigi, nepamirškime, kaip nepaprastai svarbu skirti laiko mūsų užimto gyvenimo tvarkaraštyje Viešpačiui, laukti Jo. Ir tai darydami mes niekada nebūsime apvilti.
Kiekvieną rytą Jis žadina mane, kad klausyčiau Jo mokymo (Iz 50, 4).
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 18, No. 1).
Vertė Rasa Šamšinienė
