Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18).
Augimas yra natūrali gyvenimo dalis. Matome, kaip iš mažos sėklytės išauga dideli ir spalvingi augalai ar kaip maži gyvūnėliai tampa dideliais ir tvirtais. Tėvams ir seneliams patinka stebėti, kaip jų vaikai ar anūkai tampa jaunuoliais ar suaugusiais.
Tačiau kartais šis procesas yra suardomas. Prisimenu, kaip mano teta ir dėdė ilgus metus laukė dukters. Jie jau turėjo du sūnus, kuriuos mylėjo, tačiau, laukdami trečio vaiko, jie tikėjosi dukros. Atrodė, kad jų svajonės išsipildė - jie susilaukė mažosios Lin. Gimė miela geltonplaukė mergytė, kuri, visi tikėjo, atneš daug laimės į šią šeimą.
Tačiau jau pačiais pirmaisiais gyvenimo metais mažylę pakirto meningitas. Sutriko tiek fizinis, tiek protinis vystymasis. Ji niekada nebeišmoks ir nebepatirs to, ką patiria sveiki vaikai ankstyvuoju vystymosi periodu. Ji nebevaikščios, nekalbės ir nežais... Liga sustabdė jos vystymąsi.
Augimas nėra tik fizinis procesas. Tai susiję ir su emociniu bei dvasiniu vystymusi. Mes raginami augti, tapti brandžiais, į Kristų panašiais žmonėmis. Tai taip pat natūralus procesas, tačiau dažnai ir jis sustoja. Ir tai vyksta neatsitiktinai. Mes nebręstame, nes tuščiai švaistome savo metus. Jobas sako: Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga (Jb 32, 9). Taigi augimas yra daugiau nei tik pasyvi patirtis, įgyjama metams bėgant. Tam, kad taptume brandesni, mes privalome įdėti pastangų. Apaštalas Petras pabrėžė: Lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui (1 Pt 2, 2).
Laiško Hebrajams autorius primena skaitytojams jų nebrandumą ir sako: Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo (Hbr 5, 11-14 ).
Apaštalas Paulius tvirtina, kad branda yra nepaprastai svarbi, ir mini tai kaip vieną svarbiausių krikščioniško tarnavimų tikslų: Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko (Ef 4, 11-13). Taigi, subrendęs žmogus yra ir emociškai, ir dvasiškai išsivystęs žmogus.
Brendimo procesas
Brandą paprastai suvokiame kaip laipsnišką kaitą. Tai žmogaus savybės, vertinamos pagal tam tikrą skalę: nuo vaikystės ar nebrandumo iki pilnametystės ar brandos. Mes visi esame skirtingai brandūs, ir nė vienas iš mūsų šiame gyvenime netapsime visiškai subrendę, - tobulai subręsime tik po išteisinimo, būdami Jo šlovėje.
Brendimas yra ilgalaikis augimo procesas ir kasdien mes nepastebime savo augimo. Jau daugelį metų pažįstu moterį, vardu Andrėja, kurią, kai jai dar nebuvo nė keturiasdešimties, paliko vyras. Po kelių psichologo konsultacijų, ji priėmė keletą svarbių sprendimų: nusprendė vėl mokytis ir gauti diplomą. Supratusi, kad jai gerai sekasi, ji įgijo ir magistro laipsnį bei tapo santuokos ir šeimos patarėja. Ji ir toliau lankė konsultacijas, bandydama suprasti, kas vyksta jos viduje, ir atrasti Dievo valią savo gyvenimui. Andrėjai būtų buvę sunku pastebėti savo pačios kasdienį augimą. Jos brandą būtų galima matuoti tik „ilgais laiko tarpais". Tačiau po kurio laiko ji tapo kitu žmogumi. Per septynerius mūsų pažinties metus jos gyvenimas visiškai pasikeitė, tačiau ji nesėdėjo rankų sudėjusi.
Kartais galima nugyventi daug metų, tačiau taip ir likti kietaširdžiu, nuolat pasiteisinimo ieškančiu ir nejautriu žmogumi. Brandos procesas susijęs ir su mūsų reakcija į stresą: kuo geriau susidorojame su stresu, tuo brandesni esame. Man bus lengviau gyventi, jei įgytas žinias pritaikysiu situacijose, su kuriomis aš susiduriu. Kuo geriau suvokiu realybę, tuo sėkmingiau galiu įveikti problemas.
Branda ir unikalumas
Kiekvieno žmogaus brendimo procesas yra skirtingas. Mes esame unikalūs! Kiekvienas turime skirtingų gabumų: vienas geriau supranta mechaniką, kitas turi menininko dovaną, trečias puikiai išmano matematiką, o dar kitas turi puikius verbalinius įgūdžius. Visi šie skirtumai daro įtaką mūsų brandai, todėl kiekvieno brendimo procesas yra unikalus.
Mes visi, kaip asmenybės, esame skirtingi, todėl turime ir skirtingas patirtis. Jei man patinka bendrauti su žmonėmis, aš būsiu su žmonėmis ir daugiau augsiu bendravimo, o ne mokslo srityje, kur daug laiko reikia praleisti dirbant vienam. Tačiau kitas žmogus yra labiau įgudęs dirbti vienas, ir vienatvė jam nėra tokia didelė problema kaip mėgstančiam bendrauti.
Augimui įtaką daro dar vienas asmenybės faktorius - savęs suvokimas. Mes interpretuojame aplinką pagal save. Kadangi esame unikalūs, tai ir į aplinką žiūrime unikaliai. Tačiau žmonių, kurie į save žiūri negatyviai, požiūris į pasaulį greičiausiai taip pat nebus susijęs su augimu. Kita vertus, jei apie save mąstau pozityviai, tai padės man augti. Prisimenu Tedą, kuriam sunkiai sekėsi bendrauti su žmonėmis, - jis paprasčiausiai negalėjo užmegzti ilgalaikių santykių. Jis manė, kad jo niekas nemėgsta. Nors jis stengėsi būti draugiškas, tačiau dažnai ne taip suprasdavo savo draugus.
Kiekvieno žmogaus aplinka yra kitokia ir tai taip pat daro įtaką brandai. Mes gyvename skirtingose geografinėse vietose, vienas esame pirmagimis šeimoje, kitas galbūt vidurinysis vaikas ar jaunėlis. Šeima, neturinti vaikų, ir šeima, turinti vieną ar keletą vaikų, turi skirtingas patirtis, kurios taip pat lemia jų augimą. Netgi tai, kaip unikaliai Tėvas atsako į mano poreikius, koks unikalus bendravimas vyksta tarp Jo ir manęs, daro įtaką mano augimui ir brandai.
Dvasinė branda
Tų, kurie pažįsta Jėzų Kristų, branda yra gilesnė ir daugiau apimanti nei Jėzaus nepažįstančio žmogaus. Žinoma, netikintys taip pat gali tapti brandžiomis asmenybėmis, o kai kurie net pasiekia aukštesnį brandos lygį nei kai kurie krikščionys. Prisimenu vieną koledže dėsčiusį profesorių. Jis nebuvo krikščionis, bet buvo brandus žmogus, turėjęs daug gerų žmogiškųjų vertybių. Jis efektyviai įveikdavo problemas, su kuriomis susidurdavo, ir turėjo gerų bendravimo įgūdžių. Dėl to jis tapo patrauklia asmenybe, tačiau jis nieko nežinojo apie dvasinę brandą.
Krikščionio brandą nulemia ne tik emocinės, intelekto savybės, bet ir Rašto išmanymas, požiūris į neregimą ir regimą pasaulį, supratimas apie viltį ir gebėjimas efektyviai įveikti stresą.
Dvasinė branda ir santykių atvirumas
Vienas iš sudėtingiausių dalykų brandos procese yra atviro bendravimo tarp krikščionių stoka. Kai buvau vaikas, galvojau, kad mano tėtis žino daugiausiai iš visų žmonių. Maniau, kad jis geriausiai išmanantis ir protingiausias žmogus pasaulyje. Tačiau bręsdamas suvokiau, jog tėtis tik norėjo visada būti teisus. Suvokiau ir tai, kad toks nepagrįstas, bet kategoriškas, dogmatinis mąstymas būdingas pasauliui, kuriame užaugau.
Su tokiu mąstymu glaudžiai susijęs mūsų gebėjimas ar nesugebėjimas žvelgti į save realistiškai ir prisiimti atsakomybę už sėkmes ir nesėkmes. Nebūtina savimi žavėtis, svarbu suprasti, kas su manimi vyksta, ir priimti save tokį, koks esi.
Subrendęs žmogus nėra labai kategoriškas, jis paprastai laikosi lankstesnės ir atviresnės pozicijos. Tai, žinoma, nereiškia, kad turime atsisakyti tvirtų savo įsitikinimų, susijusių su tikėjimu Viešpačiu Jėzumi. Tai reiškia, kad mes esame pasiruošę ištirti ir apsvarstyti tradicines pozicijas. Mes mokomės priimti kitokią nei mūsų nuomonę, kitokį suvokimą.
Kai prieš daugelį metų mokiausi Arizonos Universiteto Psichologijos Katedroje, vienas gerbiamas fakulteto personalo narys man pasakė: „Kai baigsime su jumis kalbėti, jūs jau nebūsite krikščionis." Galbūt jie šiek tiek juokavo, tačiau tam buvo ir šiek tiek tiesos, mat iki to momento nė vienas tarnautojas nebuvo įgijęs toje katedroje daktaro laipsnio. Mąsčiau apie tai keletą savaičių. Ar gali būti, kad įsipareigojimas, kurį padariau prieš 20 metų, būtų prastesnis nei koks nors kitas įsipareigojimas? Ar gali būti, kad studijuodamas psichologiją rasčiau kažką svarbiau nei mano įsipareigojimas Viešpačiui Jėzui? Nei įsipareigojimas, kuris išstūmė mano gyvenime neviltį, atnešė viltį ir suteikė mano gyvenimui prasmę? Aš buvau pasiryžęs įgyti šios srities daktaro laipsnį ir nusprendžiau žiūrėti į kitus įsipareigojimus lygindamas juos su įsipareigojimu Kristui. Ir, žinote, aš neradau nieko, kas prilygtų Jam! Tačiau aš buvau atviras ir panirau į krikščionybę dar stipriau. Tai buvo žingsnis atvirumo link.
Subrendęs žmogus nesiteisina ir nesigina. Jei esi neteisus, svarbu tai pripažinti ir prisiimti už tai atsakomybę. Dovydas ir apaštalas Paulius yra puikūs pavyzdžiai, - šie žmonės prisiėmė atsakomybę už savo nuodėmes. Taip pasielgdami jie toliau augo ir brendo.
Izraelio karalius Dovydas buvo kaltas dėl svetimoteriavimo ir žmogžudystės. Tam, kad jis suvoktų savo nuodėmę, pranašas Natanas papasakojo istoriją, taip paaiškindamas situaciją, kurioje yra karalius. Dovydas iškart atsakė: „Aš nusidėjau". Jis prisiėmė atsakomybę ir pripažino savo kaltę.
Panašiais atsitiko ir Pauliui. Apaštalų darbų knygoje skaitome: Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: „Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine". Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną. Tuomet Paulius jam tarė: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?" Šalia esantys tarė: „Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!" Paulius atsiliepė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui' (Apd 23, 1-5). Galbūt Paulius galėjo šioje situacijoje pasiteisinti prastu regėjimu, - yra įrodymų, kad jis sirgo akių liga. Gindamasis Paulius atsakė: „Aš nežinojau, kad jis yra vyriausiasis kunigas", ir pasmerkė savo veiksmus, remdamasis Senuoju Testamentu. Jis prisiėmė atsakomybę už savo poelgį.
Tokį atvirumą ir nesiteisinimą galime apibūdinti kaip brandą arba norą bręsti. Iš prigimties mes esame linkę gintis, o ne prisiimti atsakomybę už netinkamus veiksmus. Tačiau, kai esame pasiruošę prisiimti atsakomybę, mes tarsi atveriame duris atleidimui ir asmeniniam augimui.
Kartais neišgyvenus nesėkmės sunku patirti sėkmę. Patirdami tik sėkmę galime pasijusti visagaliai, per daug gerai save vertinti ir pamiršti, kad tokie, kokie kaip krikščionys esame, esame tik dėl asmeninių santykių su Kristumi ir Šventosios Dvasios vedimo. Kita vertus, sėkmė padeda geriau suvokti save ir savo elgesį. Svarbu žinoti, kad viską, ką aš turiu, aš esu gavęs. Viskas, ką padariau, padariau ne savo paties jėgomis, bet iš Jo malonės. Aš esu tik Kristaus valdžiai paklūstantis tarnas.
Dvasinė branda ir vadovavimasis širdimi
Daugelis pamokslininkų sutinka, kad neįmanoma subręsti, nemokant ar nenorint būti pačiu savimi. Svarbiausia šioje sferoje yra ugdyti save tokį, kokį sukūrė Dievas. Jei nemodeliuosiu savo gyvenimo pagal tai, kokį mane nori matyti kiti, aš patirsiu, koks išties aš esu. Jei elgiuosi taip, kaip nori kiti, aš nebręstu nei emociškai, nei dvasiškai. Suvokęs šį mano augimui būtiną aspektą, aš liaujuosi vadovautis standartais, kurie neatitinka manojo „aš".
Kai kurie pamokslininkai sako, jog reikia pamiršti frazę „Tu turėtum". Tačiau visiškai to atsisakyti tikriausiai neįmanoma. „Visuomet melskitės" - tokios Rašto eilutės tik patvirtina, jog tai yra būtina dvasiniam augimui. Tačiau ką nors daryti tik dėl to, kad turėtum tai daryti, nėra nei pagal Bibliją, nei gerai psichologiškai. Tai reikštų, jog neigi savo unikalų augimą ir tapimą žmogumi, kuris įsiliejo į Kristaus Kūną tokiu būdu, kaip Jis numatė. Tai stabdo brandą.
Augustinas yra pasakęs, jog „galima mylėti Dievą ir daryti tai, kas man patinka". Kai kuriuos toks jo pasakymas šokiruoja. Kaip aš galiu daryti „tai, kas man patinka"? Tačiau ši mintis dera su gyvenimu pagal Dvasią. Jei aš gyvenu pagal Dvasią, „praktikuoju dvasingumą", galiu daryti „tai, kas man patinka". Mano veiksmai patiks Dievui, net jei jie kils iš manęs paties, nes aš gyvenu paklusdamas Šventajai Dvasiai. Taip aš pradedu vadovautis ne „išoriniais", bet vidiniais dalykais, bręstu ir tai teikia psichologinę sveikatą. Tada aš atrandu savo orumą, kuris susijęs su man, kaip asmenybei, suteiktomis unikaliomis dovanomis.
Žinoma, ir taip gyvenant kyla problemų. Kas nors gali paklausti: „O kaip su Rašte aptinkamu raginimu visiems tapti viskuo?" Teisinga pastaba. Taip, mes raginami visiems tapti viskuo, kad taip nors kai kurie būtų išgelbėti. Tačiau nėra prasmės taip elgtis, jei širdyje nėra šito troškimo. Tai daryti tik dėl to, kad „privalome tai daryti", nėra tinkamas motyvas laimėti netikinčius. Mano širdy turi būti troškimas supažindinti žmo-nes su Gelbėtoju.
O kaip dėl laisvės, apie kurią rašoma laiško Galatams 5 skyriaus pradžioje ir jos apribojimų, susijusių su „meilės įstatymu" ir „silpnesniu broliu"? Aš nedarysiu nieko, dėl ko silpnesnis brolis gali suklupti, kas jį sužeistų ar papiktintų. Taigi kartais svarbu pamąstyti ir apie kitus. Mano nuomone, nėra labai daug dalykų, kurie būtų toks didelis suklupimo akmuo, kad žmogus niekada neatsikeltų ir nesugrįžtų pas Viešpatį, tačiau greičiausiai visgi tokių yra ir aš turėčiau pagalvoti, kaip tai gali paveikti brolį, kuris dar nepažįsta laisvės.
Atminkite, vadovavimasis širdimi atitinka Biblijos nuostatas, kalbančias apie krikščionio gyvenimą ir dvasingumą. Jei paklūstu Šventajai Dvasiai, tuomet aš galiu daryti tai, kas man patinka. Tai naudinga man, kaip asmenybei, ir padeda, naudojant dvasines dovanas, tapti unikalia asmenybe. Jei aš augsiu ir kaip Kristaus Kūno narys vis geriau vykdysiu Jo man paskirtas užduotis, tai turės ilgalaikės įtakos Kristaus Kūnui. Taigi, gyvenimas pagal širdį ir Kristaus Kūnui, ir man, kaip asmeniui, yra psichologinės ir dvasinės sveikatos požymis.
Dvasinė branda ir efektyvūs tarpusavio santykiai
Efektyvūs tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių tarpusavio santykiai taip pat rodo jų brandą. Brandus žmogus moka bendrauti su kitais, o tai yra labai svarbu, įgyvendinant savo tikslus pasaulyje, kuriame gyvename. Mes esame pasaulyje tam, kad liudytume Viešpatį Jėzų, kad padėtume Jam pasiekti žmones.
Kaip bręstantis netikintis žmogus gali gana gerai išvystyti savo bendravimo įgūdžius, taip juos gali lavinti ir tikintysis.
Visų efektyvių santykių pagrindas yra malonė, kurią išgyvenu kiekvieną dieną. Psichologiniu aspektu tai galima pavadinti priėmimu, tačiau teologiniame pasaulyje egzistuoja nuostabesnis žodis - malonė, malonė, malonė! Malonė yra daugiau nei doktrina. Tai - būdas bendrauti su kitais. Jos pagrindas turbūt yra „nepelnyto geranoriškumo" doktrina - „viskas už nieką tiems, kurie nieko nenusipelnė". Svarbu yra ir požiūris, kuris paverčia tą doktriną realybe man.
Atsitraukime iš vertintojo ar teisėjo pozicijų, priimkime žmones tokius, kokie jie yra. Malonė nereikalauja, kad kitas žmogus pasikeistų, kad aš juo pasirūpinčiau. Kai mano gyvenime veikia malonė, aš neversiu kito tapti tokiu, koks esu pats, bet leisiu jam būti savimi.
Prieš daugelį metų tarnavau mažoje bažnyčioje Kaskados kalnuose Oregonoje. Ten gyveno moteris, kurią visi laikė keista ir kuri greičiausiai turėjo intelekto sutrikimų. Ji visada po miestelį važinėdavosi dviračiu. Kartais šalia jos važiuodavo ir jos dvylikos ar trylikos metų sūnus, kuris taip pat buvo šiek tiek protiškai atsilikęs. Ta smulki moterėlė žvejodavo kaimo upelyje, o sugavusi žuvies visada ateidavo į mūsų raštinę ir nuo sugautų žuvų atnešdavo dešimtinę. Nors ji ir buvo keista, ji buvo dosnios dvasios ir labai maloni. Kartą vieno moterų susirinkimo metu kalba pasisuko apie ją. Viena po kitos moterys išsakė savo nuomonę apie keistąją Rūtą. Tada viena moteris pasakė: „Kiekvieną kartą, kai pamatau Rūtą, aš prisimenu Rašto eilutę, mokančią elgtis su nepažįstamaisiais, - jie juk gali būti angelai." Ši moteris augo malonėje. Stebino jos požiūris - ji priėmė žmones, kuriuos kiti laikė keistais. Žinoma, ši savybė, liudijanti jos brandą, stiprino jos santykius su kitais ir kaip niekas kitas liudijo apie Dievo veikimą jos gyvenime.
Atvirumas vienas kitam sudaro palankias sąlygas pažinti ir mylėti žmones. Tai yra tvirtų asmeninių santykių pagrindas. Tai leidžia augti ir mylėti. Kai išmoksime taip bendrauti vieni su kitais, mumyse atsiskleis didžiausia Jėzaus dovana - besąlygiškai priimsime vienas kitą tokius, kokie esame.
vertė Asta Glinskaitė
