Eidami siauru keliu mes esame daug atsargesni ir žiūrime, kur žengti, o eidami plačiu keliu tuo mes per daug nesirūpiname.
Šiuo pamokymu Viešpats įspėja mus būti dėmesingus, nes kelias, vedantis į gyvenimą, yra labai siauras. Taip buvo numatyta. Būti atsargiam reiškia sutelkti dėmesį į tai, ką darai, o būti nerūpestingam reiškia elgtis lengvabūdiškai, negalvoti apie pasekmes. Tie, kurie nesirūpina, kaip eina savo gyvenimo keliu, anksčiau ar vėliau suklups arba nuklys.
Neseniai mano brolis pastebėjo tokį keistą, kaip jam pasirodė, reiškinį, jog daug krikščionių vadovų nusideda savo gyvenimo pabaigoje. Tai tapo pernelyg įprasta. Atrodo, jog kuo ilgiau gyvename su Viešpačiu ir kuo daugiau esame Jo naudojami, tuo nerūpestingiau žiūrime, kaip gyvename ir kur einame. Ar gali būti, jog taip mūsų širdyse nepastebimai gimsta išdidumas? Patarlėse skaitome: Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą. Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais (Pat 16, 18-19).
Nuolankieji natūraliai yra atsargesni. Išdidiesiems būdingas nerūpestingumas, kuris ilgainiui nuveda į kritimą. Kaip mums nuo to apsisaugoti?
Pirma, krikščionio gyvenimas vadinamas kelione, nes mes kažkur einame. Kelias veda mus į tikslą. Jei mes neaugame ir nedarome pažangos, galiausiai mes sustosime, o tai tragiška dvasios būsena. Turime suvokti, jog mums bręstant Viešpatyje, kelias, kuriuo einame, ne platėja, bet tampa vis siauresnis. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau gauname ir atsakomybės. Tai, kas kunigui leidžiama išoriniame šventyklos kieme, Šventojoje gali jį pražudyti. Kuo didesnis patepimas, tuo turime būti atsakingesni.
Vienas pagrindinių nuolankių žmonių bruožų yra tai, jog jie priima pamokymus ir korekcijas. Nuolankūs žmonės visuomet siekia įgyti daugiau pažinimo, išminties ir supratimo. Kai kurie geriausi pamokymai atrandami tiriant savo klaidų priežastis. Štai kodėl Patarlėse skaitome: Kas priima pamokymus, eina gyvenimo keliu, o kas atmeta perspėjimus, klaidžioja (Pat 10, 17).
Patarlių knyga labai aiškiai atskleidžia, jog išmintingieji mėgsta perspėjimus, bet kvailiai juos atmeta. Apsvarstykime šias eilutes: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi (Pat 3, 11-12). Iš šių eilučių galime suprasti, jog į pataisymą ar papeikimą turime reaguoti ne kaip į atmetimą, bet kaip į Dievo meilės mums įrodymą.
Iš tiesų liūdniausias dalykas pasaulyje - suklydus neatgailauti. Jei mes esame Jo vaikai, Jis mokys mus, taisys, nes mus myli. Laiške Hebrajams rašoma: Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai (Hbr 12, 8). Pagalvokime apie tai. Jei mūsų nedrausmina ir netaiso, tai rodo, jog mes esame ne Jo vaikai. Štai kodėl turėtume branginti pataisymus ir discipliną kaip didelį turtą.
Apie karalių Saliamoną sakoma, jog jis nežiūrėjo rimtai į savo tėvo pamokymus, bet skundėsi, jog buvo daugiau baudžiamas ir taisomas nei kiti jo broliai. Bet taip buvo todėl, jog Saliamonas buvo pašauktas didesniems darbams nei jo broliai - jie nebuvo pašaukti tapti karaliais. Jei pastebime, jog esame labiau drausminami ir taisomi, tai tikriausiai dėl mūsų pašaukimo. Pernelyg lengvai ir greitai gaunami dalykai paprastai būna nereikšmingi, tiesa? Taip yra ir su mūsų pašaukimu bei tarnavimu.
Rūpestingai apsvarstykime, ko moko išmintis: Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius. Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio, jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų, tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė, kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas. Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; jie ieškos manęs, bet neras. Nes jie nekentė pažinimo ir nepasirinko Viešpaties baimės. Jie nepriėmė mano patarimų ir paniekino mano barimą. Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais. Neišmanėlių užsispyrimas užmuš juos, kvailius pražudys jų neapdairumas. Kas manęs klauso, gyvens saugiai, bus ramus ir nebijos pikto (Pat 1, 23-33).
Gali atrodyti, jog tai pernelyg griežti žodžiai, tačiau supraskime, jog mes kovojame dėl pačio aukščiausio apdovanojimo - amžinojo gyvenimo! Pratybų metu kareivis gali nekęsti reiklaus seržanto, tačiau mūšio lauke jis jį mylės ir bus dėkingas už tai, kad šis buvo griežtas. Mes taip pat džiaugsimės griežta Viešpaties disciplina savo gyvenime. Tai ne žaidimas. Kas nekreipia į tai dėmesio, elgiasi lengvabūdiškai ir neatsargiai.
Pažiūrėkime į dar kelias ištraukas iš išminties kupinos Patarlių knygos: Kas mėgsta pamokymą, mėgsta išmintį; kas nepriima patarimo, tas bukaprotis (Pat 12, 1). Skurdas ir gėda tam, kuris nepriima pamokymo; kas priima įspėjimą, susilaukia pagarbos (Pat 13, 18). Kvailys paniekina savo tėvo pamokymus, o kas klauso perspėjimų, yra supratingas (Pat 15, 5). Didelė bausmė tam, kuris pameta kelią; kas nekenčia įspėjimo, miršta (Pat 15, 10). Kas klausosi gyvenimo pabarimų, liks tarp išmintingųjų. Kas nekreipia dėmesio į patarimus, kenkia pats sau; kas paklauso įspėjimų, įgyja daugiau supratimo. Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas (Pat 15, 31-33). Kas dažnai baramas, bet užkietina savo sprandą, bus staiga sunaikintas ir nebeatsigaus (Pat 29, 1). Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai (Pat 29, 15).
Žinoma, kalbėdami apie Viešpaties drausminimą negalvojame, jog iš dangaus nusileis didelė ranka ir mums pliaukštelės. Viešpats drausmina savo žmones pačiais įvairiausiais būdais, pradedant kalbančiu asilu ir baigiant su žmogumi kovoti pasiųstu angelu. Paprastai Jis nelinkęs naudoti tų metodų, kurie mums patiktų labiausiai, bet naudoja tuos, kurių mums tuo metu labiausiai reikia.
Kartais, norėdamas mus pataisyti, Viešpats naudoja netikinčius žmones arba net mūsų priešus, ir tai mus labiausiai erzina. Štai kodėl Viešpats naudodavo pagonių tautas, gyvenusias aplink Izraelį, - kad sudraustų savo žmones dėl to, kad šie Jį paliko. Ar esate kada pagalvoję, jog Viešpats naudoja jūsų viršininką? Kartais Jis gali panaudoti net jūsų kaimynus, kurie atrodo tokie neprotingi, ar net pakurstyti kelių policininką, kuris, atrodo, ypač nori jus nubausti. Ir, neduok Dieve, ar kada pamąstėte, jog Viešpats gali panaudoti net mokesčių inspekciją?
Taip pat pažymėtina, jog po to, kai Viešpats panaudodavo pagonių tautas, Jis teisdavo jas dėl jų išdidumo, kad jos puolė Izraelį ir kenkė Viešpaties žmonėms! Atrodo neįtikima, tiesa? Matote, Viešpats nepadarė šių pagonių tautų išdidžiomis, Jis tik panaudojo tai savo žmonių labui. Štai kodėl mes neturėtume atmesti pataisymų, ateinančių per mūsų priešus. Priešai gali pasakyti mums tai, ko draugai nepasakytų, bet ką mes privalome išgirsti. Žinoma, tai nereiškia, jog mes turime priimti viską, ką priešai apie mus sako, tačiau turime būti jautrūs, kad išgirstume tiesas, kurias turime išgirsti.
Kitas pataisymų šaltinis gali būti mūsų draugai. Kaip sakoma Patarlių knygos 27 skyriaus 6 eilutėje, draugo padarytos žaizdos yra geriau nei klastingas priešo pabučiavimas. Tikras draugas, matydamas mus klystant, pasakys tiesą. Tikras draugas rizikuos net būti atstumtas, bet pasakys mums tai, ką turime išgirsti, nes jis labiau rūpinasi mumis, nei savimi, ar nebus atstumtas.
Aš turėjau taip vadinamų draugų ir bendradarbių, kurie, kilus problemoms ar padarius klaidą, tarsi norėdami mane padrąsinti sakydavo, jog jie iš anksto „pranašiškai" žinojo, kad tai įvyks. Tačiau kadangi jie tai žinojo, bet manęs neįspėjo, kai dar buvo galima ką nors pataisyti, tai labai sumažino mano pasitikėjimą jais kaip draugais. Jei mes žinome, kad kas nors gali suklysti ar susidurti su problemomis, ir jų neįspėjame, kaip galime būti tikri ganytojai ar sargai?
Iš kitos pusės, aš išmokau ir pernelyg nepasitikėti tais, kurie tik ir kalba apie gresiančius pavojus. Jei seksime tais, kurie visko bijo, padarysime dar daugiau klaidų, nei veikdami tikėjimu. Yra dalykų, kuriuos mes pašaukti daryti, nors tai ir sukels problemų, tačiau tos problemos - neišvengiamos. Kartais iš anksto žinai, kad teks susidurti su problemomis, tačiau ne visada tai reiškia, kad reikia keisti kursą; tai gali reikšti, jog turime tiesiog pasiruošti sunkumams.
Pavyzdžiui, Viešpats nebūtų įvykdęs savo tikslo Žemėje, jei Jis būtų pernelyg mąstęs apie problemas, kurias Jo mokymas sukels tarp to meto religinio elito. Jei gyvensime ir tarnausime paklusdami Jo Dvasiai, susidursime su tokia pačia opozicija, kaip ir Jis. Tikėtina, kad sulauksime pasipriešinimo iš religingų, kraštutinai konservatyvių pažiūrų žmonių, kurie laiko save tikraisiais tikėjimo gynėjais, bet iš tiesų rūpinasi tik savimi.
Dabar laikausi požiūrio, jog, jei įmanoma, aš pasistengsiu išvengti skausmo, tačiau, jei reikia, aš kęsiu pataisymų skausmą. Žinoma, būtų geriau, jei to nereikėtų. Štai koks pažadas yra užrašytas vienoje laiško Korintiečiams eilutėje: Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami (1 Kor 11, 31). Tai būtų galima versti ir taip: „Jei mes patys save tirtume ir vertintume save teisingai, mūsų nereikėtų taisyti" arba „Jei mes patys save taisytume, to nereikėtų daryti Viešpačiui". Tai daug lengvesnis būdas. Jei mes sukluptume ant uolos ir sudužtume, Jam nereikėtų kristi ant mūsų ir sutrinti mus į miltus.
Tačiau kas galėtų nešališkai įvertinti savo gebėjimą ištirti savo širdį, motyvus ir veiksmus? Paskaitykime, ką apie tai laiške Korintiečiams sako Paulius: Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais. O iš tvarkytojų reikalaujama, kad būtų ištikimi. Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Ir aš pats savęs neteisiu. Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet tuo dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo (1 Kor 4, 1-5). Čia Paulius sako, jog jis neteisia savęs, bet laukia, kad jį teistų Viešpats. Čia neturima omeny, jog nereikia savęs tirti, nes vėliau tame pačiame laiške Paulius rašė, jog prieš dalyvaudami Viešpaties vakarienėje žmonės turi save ištirti (1 Kor 11, 28), o antrame laiške jis ragino korintiečius tirti save, jog įsitikintų, ar laikosi tikėjimo (2 Kor 13, 5). Iš tiesų yra sričių, kuriose mes galime save tirti, bet yra sferų, kur negalime būti objektyvūs, todėl turime laukti Viešpaties teismo.
Dažniausiai Viešpats mus tiria ir vertina pagal užrašytą savo Žodį - Šventąjį Raštą. Kaip Paulius rašė Timotiejui: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16-17). Tie, kurie turi Bibliją, bet jos kasdien neskaito, ne tik nesirūpina vienu didžiausių lobių, kuriuos galime turėti šioje žemėje, bet ir sukelia sau gyvenime daugybę nereikalingų problemų, nes Viešpats turi drausminti ir taisyti juos tose sferose, kuriose jie patys turėtų pasitaisyti.
Čarlzas Sperdženas raudojo ir sakė, jog jis gali rasti dešimtis žmonių, kurie mirtų dėl Biblijos už kiekvieną, kuris ją skaitytų! Kiekvienas, kuris mąsto, jog jis kasdien TURI skaityti Bibliją, yra atitolęs nuo Viešpaties arba dar labai nebrandus. Mes neprivalome to daryti, bet tai yra gyvybiškai svarbu! Biblija mus pamoko, pabara, kai to reikia, pataiso ir lavina, kad būtume pasiruošę kiekvienam darbui, kurį esame pašaukti atlikti.
Pažinti Raštus turėtume trokšti labiau nei valgio ar gėrimo. Dievo žodis teikia mums gyvybę. Tie, kurie iš tiesų myli Žodžio Autorių, mylės ir Jo žodį, jie mėgs Jo teikiamus pataisymus, žinodami, jog tai padeda išvengti skaudesnių pataisymų.
Taigi, iš Viešpaties ateinančius pataisymus laikykime Jo meilės mums išraiška, o ne atmetimu. Kuo jie griežtesni, tuo didesnis mūsų pašaukimas. Nesigailėkite, jog kartais turime laiko atsisakyti, ko, atrodo, kitiems atsisakyti nereikia, - priimkite Viešpaties meilę!
Visuomet prisiminkime Patarlių knygos 4 skyriaus 18 eilutę, kurioje sakoma: Teisiųjų takas yra kaip skaisti šviesa, kuri šviečia vis ryškiau iki tobulos dienos. Jei einame teisumo ir gyvenimo keliu, turėtume eiti į vis ryškėjančią šviesą. Jei to apie save pasakyti negalime, vadinasi, kažkur išklydome iš teisingo kelio ir turime grįžti ten, kur iš jo išsukome. Tai vadinama atgaila. Gebėjimas greitai ir giliai atgailauti yra vienas patikimiausių tikros dvasinės brandos ženklų.
Iš žrn. „The Morning Star Journal" (Vol. 15, No. 2)
vertė Lina Tamonytė
