2008-02-23
Ho­war­das Hen­dric­ksas kny­go­je „Keis­ki­me gy­ve­ni­mus mo­ky­da­mi" pri­si­me­na,  kai jo duk­re­lė kar­tą pa­klau­sė: „Tė­ve­li, o ko­dėl di­de­li žmo­nės nu­sto­ja au­gę?" „Tik­riau­siai jie ne­be­au­ga į aukš­tį, bet ple­čia­si į šo­nus", - pa­mė­gi­no iš keb­lios si­tu­a­ci­jos iš­si­suk­ti tė­tis [1].

Tie­sa, toks klau­si­mas at­ro­do juo­kin­gas tol, kol apie tai kal­ba­me tik tie­sio­gi­ne pras­me. Vi­sai kas ki­ta, kai sa­vęs ar vie­nas ki­to pa­na­šių da­ly­kų pa­klau­sia­me dar­be, mo­kyk­lo­je ar baž­ny­čio­je... Ta­da vi­siems tam­pa aiš­ku, kad au­gi­mą tu­rė­tu­me su­pras­ti kur kas pla­čiau, - tu­ri­me ome­ny­je nau­jas ži­nias, iš­siug­dy­tus įgū­džius ar ge­bė­ji­mus, po­zi­ty­vius po­slin­kius dva­si­nia­me bei kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Trum­piau ta­riant - pa­žan­gą, ku­ri, per­fra­zuo­jant lie­tu­viš­ką pa­tar­lę apie at­sar­gu­mą, gė­dos nie­kam ne­da­ro.

Au­gi­mo dia­lek­ti­ka

Krikš­čio­nys pa­šauk­ti aug­ti dva­siš­kai, nes vos už­gi­mu­sius į Die­vo ka­ra­lys­tę, Die­vo žo­dis ra­gi­na: „Tai­gi, at­me­tę vi­so­kį blo­gį, vi­so­kią klas­tą ir veid­mai­nys­tes, pa­vy­du­lia­vi­mus ir vi­so­kias ap­kal­bas, lyg nau­ja­gi­miai trokš­ki­te ty­ro žo­džio pie­no, kad nuo jo aug­tu­mė­te iš­gel­bė­ji­mui, jei­gu tik­rai pa­ra­ga­vo­te, koks Vieš­pats yra ma­lo­nin­gas" (1 Pt 2, 1-3). Kas są­ly­go­ja ir le­mia šį au­gi­mą? Be abe­jo, dau­ge­lis da­ly­kų, ta­čiau aš iš­skir­čiau du, pa­čius pa­grin­di­nius - Die­vą ir mus pa­čius.

Be Die­vo žo­džio, tai yra pa­ties Die­vo, krikš­čio­nys - lyg nau­ja­gi­miai be pie­no, ne­tu­ri jo­kių ga­li­my­bių už­aug­ti, kad ir ko­kios „auk­lės" juos sū­puo­tų. Ki­tur apaš­ta­las Pau­lius pa­tvir­ti­na, jog „nie­ko ne­reiš­kia nei so­din­to­jas, nei lais­ty­to­jas, bet Die­vas - au­gin­to­jas <...>. Mes juk esa­me Die­vo ben­dra­dar­biai, o jūs - Die­vo dir­va, Die­vo sta­ti­nys" (1 Kor 3,7-9). No­rim ar ne, ten­ka pri­pa­žin­ti Die­vo pir­me­ny­bę mū­sų dva­si­niam au­gi­mui ir iš da­lies su­tik­ti, jog pa­žan­ga mū­sų gy­ve­ni­me yra duo­ty­bė, Vieš­pa­ties ma­lo­nės do­va­na. Ki­ta ver­tus, tai ne­reiš­kia, jog mū­sų pa­stan­gos nu­ver­ti­na­mos. Prie­šin­gai, įvai­riais as­pek­tais Nau­ja­sis Tes­ta­mentas kal­ba apie ti­kin­čių­jų at­sa­ko­my­bę da­rant pa­žan­gą, tiek kaip  ben­druo­me­nės, tiek as­me­niš­kai. Štai Pau­lius krei­pia­si į jau­ną te­sa­lo­ni­kie­čių ben­druo­me­nę: „Pa­ga­liau, bro­liai, pra­šo­me ir ra­gi­na­me jus Vieš­pa­ty­je Jė­zu­je: jei­gu iš­mo­ko­te iš mū­sų, kaip pri­va­lo­te elg­tis ir pa­tik­ti Die­vui - taip el­ki­tės, da­ry­da­mi vis dau­giau pa­žan­gos!" <...> „Die­vo va­lia - jū­sų šven­tė­ji­mas; kad su­si­lai­ky­tu­mė­te nuo iš­tvir­ka­vi­mo" <...> „nes jūs esa­te Die­vo iš­mo­ky­ti my­lė­ti vie­nas ki­tą, ir jūs taip da­ro­te vi­siems bro­liams vi­so­je Ma­ke­do­ni­jo­je. Mes tik ra­gi­na­me jus, bro­liai, da­ry­ti vis dau­giau pa­žan­gos". (1 Tes 4, 1-10).

Apaš­ta­lo su­si­rū­pi­ni­mas ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nės pa­žan­ga dar la­biau iš­ryš­kė­ja laiš­ke fi­li­pie­čiams, kur jis svars­to apie sa­vo mir­tį ir pa­si­li­ki­mą kū­ne. Pau­liui mir­tis - tai lai­mė­ji­mas, ta­čiau jis la­biau no­ri pa­si­lik­ti kū­ne, kad dar ga­lė­tų vai­sin­gai pa­si­dar­buo­ti ti­kin­čių­jų „pa­žan­gai ir ti­kė­ji­mo džiaugs­mui" (Fil 1, 21-25). Ga­liau­siai Pir­ma­ja­me laiš­ke Ti­mo­tie­jui Pau­lius pra­by­la apie at­sa­ko­my­bę už as­me­ni­nę  pa­žan­gą; „Tik­tai pats būk ti­kin­tie­siems pa­vyz­dys žo­džiu, el­ge­siu, mei­le, dva­sia, ti­kė­ji­mu, skais­tu­mu. Kol at­vyk­siu, už­si­i­mi­nėk skai­ty­mu, ra­gi­ni­mu, mo­ky­mu. Ne­ap­leisk ta­vy­je esan­čios do­va­nos, ku­ri tau bu­vo su­teik­ta per pra­na­šys­tę su vy­res­nių­jų ran­kų už­dė­ji­mu. Mąs­tyk apie šiuos da­ly­kus, at­si­dėk jiems vi­siš­kai, kad ta­vo pa­žan­ga bū­tų vi­siems aki­vaiz­di" (1 Tim 4, 12-15). Kaž­kas pa­ste­bė­jo, kad tar­nau­to­jas ne­tu­rė­tų steng­tis pa­si­ro­dy­ti sa­vo klau­sy­to­jams esąs be trū­ku­mų, bet ver­čiau leis­tų ki­tiems ma­ty­ti sa­vo pa­žan­gą. Ki­taip ta­riant, au­gi­mo Jė­zu­je Kris­tu­je dia­lek­ti­ka [2] yra to­kia: Die­vas iš sa­vo ma­lo­nės au­gi­na, bet tuo pat me­tu lai­ko ir mus at­sa­kin­gus už mū­sų pa­žan­gą. Abu šie as­pek­tai svar­būs ir ne­pri­ešin­ti­ni, ne­de­ra nė vie­no nu­ver­tin­ti. At­virkš­čiai, jų tar­pu­sa­vio są­vei­ka, pa­pras­čiau ta­riant, žmo­gaus ben­dra­dar­bia­vi­mas su Die­vu bei jo pa­stan­gų der­mė su Jo ma­lo­ne ne­pa­pras­tai svar­bi. Jei ma­ny­si­me, jog Die­vas vi­są ug­dy­mo pro­ce­są at­liks ir be mū­sų va­lios, au­ko­ji­mo­si - ap­si­rik­si­me. Ki­ta ver­tus, jei ig­no­ruo­si­me Šven­tą­ją Dva­sią, pra­dė­si­me pa­si­ti­kė­ti tik sa­vo va­lios jė­ga, ga­li­me tap­ti kie­ta­šir­džiais tei­suo­liais.

Au­gi­mo har­mo­ni­ja

Jė­zus Kris­tus yra ne tik tiks­lus Die­viš­kos esy­bės at­vaiz­das, bet ir  to­bu­liau­sias žmo­giš­ku­mo pa­vyz­dys bei ide­a­las. Sa­vo vieš­na­gės že­mė­je me­tu Jis  at­sklei­dė, koks tu­rė­tų bū­ti to­bu­las žmo­gus, bei sa­vo pa­vyz­džiu pa­ro­dė, kaip tu­rė­tu­me aug­ti: „O Jė­zus au­go iš­min­ti­mi, me­tais ir ma­lo­ne Die­vo ir žmo­nių aky­se" (Lk 2, 52). Šio­je ei­lu­tė­je  Ho­war­das Hen­dric­ksas įžvel­gia nu­ro­dy­mą, kaip tu­rė­tų vyk­ti vi­sa­ver­tis kiek­vie­no žmo­gaus to­bu­lė­ji­mo pro­ce­sas [3]. La­bai svar­bu, kad šio pro­ce­so ne­su­pap­ras­tin­tu­me ir ne­su­siau­rin­tu­me, nes tai vi­są žmo­gaus gy­ve­ni­mą, skir­tin­gas jo sfe­ras ap­iman­tis pro­ce­sas. Die­vui rū­pi vi­sa mū­sų žmo­giš­ka eg­zis­ten­ci­ja, nes „iš Jo, per Jį ir Jam yra vi­sa" (Rom 11, 36) - Die­vas į sa­vo kū­ri­nius žvel­gia ho­lis­tiš­kai. Pa­sak „Keis­ki­me gy­ve­ni­mus mo­ky­da­mi" au­to­riaus, rem­da­mie­si aukš­čiau nu­ro­dy­ta  Nau­jo­jo Tes­ta­mento ei­lu­te, ga­lė­tu­me iš­skir­ti ke­tu­rias žmo­gaus gy­ve­ni­mo sfe­ras (plot­mes): fi­zi­nę („au­go <...> me­tais), so­cia­li­nę („au­go <...> ma­lo­ne <...> žmo­nių aky­se), in­te­lek­tu­a­li­nę („au­go iš­min­tim") ir dva­si­nę („au­go <...> ma­lo­ne Die­vo <...> aky­se). Trum­pai ap­tar­ki­me kiek­vie­ną iš jų.

Pa­tin­ka ar ne, bet ten­ka su­tik­ti su H. Hen­dric­ksu, jog krikš­čio­nys evan­ge­li­kai daž­nai lin­kę ap­si­leis­ti fi­zi­nė­je sfe­ro­je. Prie­žas­tis ta, kad „esa­me lin­kę at­si­ža­dė­ti sa­vo žmo­giš­ku­mo, am­ži­nai nie­kin­da­mi sa­vo kū­ną, nors jam yra to­kia pat vil­tis, kaip ir sie­lai" [4].  Šią nuo­mo­nę kiek pa­aiš­ki­na kny­gos „Bū­ti žmo­gu­mi" au­to­riai: „Mū­sų kū­nas anaip­tol nė­ra ne­dva­si­nis ar ne­tu­rin­tis nie­ko ben­dra su tik­ru dva­sin­gu­mu; Die­vas jį taip ver­ti­na, kad mums su­tei­kė Dva­sią, ku­ri mums lai­duo­tų, jog vi­sa­da bū­si­me ma­te­ria­lūs. Mū­sų bū­si­mą­jį ma­te­ria­lų gy­ve­ni­mą Pau­lius la­bai pa­brė­žia dar ir Laiš­ke ro­mie­čiams 8, 23, su­ly­gind­amas įsū­ni­ji­mą su mū­sų kū­no at­pir­ki­mu. Bū­tent to­dėl sa­vi­tiks­lis as­ke­tiz­mas krikš­čio­ny­bė­je ne­tu­ri vie­tos" [5]. Kas kon­kre­čiai yra su­si­ję su šia sfe­ra? Ne­su­kly­si­me pa­sa­kę, jog tai ga­lė­tų bū­ti tiek ge­bė­ji­mas tin­ka­mai pa­skirs­ty­ti sa­vo lai­ką, tvar­ky­ti na­mus, rū­pin­tis šei­ma, tiek mo­kė­ji­mas tin­ka­mai ap­sei­ti su pi­ni­gais. Be­je, pas­ta­ra­sis da­ly­kas be­ne daž­niau­siai iš­duo­da mū­sų dva­sin­gu­mo spra­gas. Bur­to­nas T. Pier­ce‘­as pa­ste­bi, kad krikš­čio­niš­kas po­žiū­ris į pi­ni­gus ne­tu­rė­tų bū­ti nei per daug leng­va­bū­diš­kas, nei per­ne­lyg rim­tas, nes pa­tys svar­biau­si da­ly­kai už pi­ni­gus juk ne­par­si­duo­da, ta­čiau mo­kė­ji­mas tin­ka­mai ap­sei­ti su pi­ni­gais yra la­bai svar­bus mū­sų gy­ve­ni­me - me­tams bė­gant tai  su­tei­kia kur kas di­des­nį sau­gu­mą nei ga­lė­tų su­teik­ti di­de­lis at­ly­gi­ni­mas [6].

Tai, koks ne­tu­rė­tų bū­ti krikš­čio­niš­kas po­žiū­ris į so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą bei dar­bą, ge­rai iliust­ruo­ja Ste­no Ge­do pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja (JAV), ku­rią Hol­ge­ris La­ha­y­ne pa­mi­ni sa­vo straips­ny­je „Apie dar­bą iš krikš­čio­niš­kos per­spek­ty­vos". Tar­nau­to­jas ir  bu­vęs be­is­bo­li­nin­kas Mai­kas krei­pė­si į vie­nos ben­druo­me­nės va­do­vus pa­ta­ri­mo, ko­kią veik­lą jam de­rė­tų pa­si­rink­ti. „Va­do­vas ne­dve­jo­da­mas pa­ti­ki­no, kad Mai­kui ge­riau dirb­ti ben­druo­me­nė­je, to­dėl lo­giš­kiau­sias žings­nis yra į Bib­li­jos mo­kyk­lą, o ne į be­is­bo­lo aikš­te­lę. „Mai­kai, - ta­rė jis įsa­ky­mus duo­dan­čio ge­ne­ro­lo to­nu. - Be­is­bo­lą te­gu žai­džia be­die­viai! Tu pa­šauk­tas tar­nys­tei, o ne be­is­bo­lui" [7]. Ste­nas Ge­das kri­ti­kuo­ja to­kią po­zi­ci­ją ir lai­ko ją ne­bib­liš­ka:  „Kaip tu, žmo­gau, ga­li sa­ky­ti‚ kad be­is­bo­lą te­žai­džia be­die­viai? Tai gal te­gul ir vi­są li­te­ra­tū­rą ku­ria vien be­die­viai?! Ir vi­sus fil­mus?! Ver­slu ver­čiau te­gu už­si­i­ma ir­gi be­die­viai?! Moks­li­nius ty­ri­nė­ji­mus te­at­lie­ka be­die­viai; žvaigž­des te­žval­go be­die­viai; is­to­ri­ją te­ra­šo be­die­viai?! Gal leis­ki­me, kad vien tik be­die­viai kur­tų mu­zi­ką ir nu­ta­py­tų vi­sus pa­veiks­lus?! Ar­ba kad vien be­die­viai tvar­ky­tų po­li­ti­ką ir spręs­tų vi­sas so­cia­li­nes pro­ble­mas?! Kad vien be­die­viai gy­dy­tų mū­sų li­gas ir mo­ky­tų mū­sų vai­kus?... Ki­taip ta­riant, te­gul vis­ką da­ro be­die­viai, nors bū­tent mes esa­me pir­miau­siai vi­siems tiems dar­bams su­kur­ti. Ir iš kur ši­to­kia fi­lo­so­fi­ja, jau ne­sa­kau, te­olo­gi­ja?! [8]"

Su­tin­ku, kad ne­de­ra tam tik­rų per­ei­gų lai­ky­ti aukš­tes­nė­mis už ki­tas, tar­si dar­bas pa­sau­ly­je bū­tų ma­žiau ver­tin­gas. At­virkš­čiai, Die­vas, su­kū­ręs ir pa­va­di­nęs šį pa­sau­lį ge­ru, siun­čia į jį skir­tin­gų pro­fe­si­jų krikš­čio­nis, kad jie ne tik žo­džiais, bet ir sa­vo dar­bu, mei­le ir tie­sa grįs­tais san­ty­kiais liu­dy­tų Kris­taus Evan­ge­li­ją. Tai pa­sa­ky­ti­na ne tik apie be­is­bo­lą, bet ir, pa­vyz­džiui, apie fut­bo­lą...

Pra­ei­tais me­tais „AC Mi­lan" klu­bo ir Bra­zi­li­jos rink­ti­nės sau­gas Ka­ka (Ri­car­do Izec­son dos San­tos Lei­te) ne tik pa­dė­jo sa­vo klu­bui iš­ko­vo­ti sep­tin­tą­jį UEFA čem­pio­nų ly­gos nu­ga­lė­to­jų ti­tu­lą bei Klu­bų Pa­sau­lio Tau­rę, bet ir bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu 2007 me­tų Eu­ro­pos žai­dė­ju ir ap­do­va­no­tas „Fran­ce Fo­ot­ball" žur­na­lo auk­si­nio ka­muo­lio ap­do­va­no­ji­mu. Be to, „FIF­Pro" or­ga­ni­za­ci­ja jį pri­pa­ži­no ge­riau­siu pra­ėju­sių me­tų fut­bo­li­nin­ku. At­si­im­da­mas ap­do­va­no­ji­mą, Ka­ka sa­kė: „Vai­kys­tė­je aš sva­jo­jau tap­ti pro­fe­sio­na­liu fut­bo­li­nin­ku, pri­klau­sy­ti San Pau­lo ko­man­dai ir su­žais­ti bent vie­ne­rias rung­ty­nes už Bra­zi­li­jos rink­ti­nę. Tik tiek. Ta­čiau Bib­li­ja sa­ko, kad Die­vas ga­li pa­da­ry­ti dau­giau, nei mes pra­šo­me ar iš­ma­no­me. Tai ir at­si­ti­ko ma­no gy­ve­ni­me". Toks „re­li­gin­gas" pa­si­sa­ky­mas, ma­nau, nie­ko ne­nu­ste­bi­no, nes evan­ge­liš­kos Ka­ka pa­žiū­ros se­niai vi­siems ge­rai ži­no­mos - jis krikš­čio­nis ir to nė kiek ne­si­gė­di­ja.

„Jė­zus au­go iš­min­ti­mi..." (Lk 2, 52) - tai in­te­lek­tu­a­li­nė sfe­ra, ku­riai taip pat tu­ri­me skir­ti de­ra­mą dė­me­sį. Pau­lius ra­gi­na Ti­mo­tie­jų skai­ty­ti, mąs­ty­ti, mo­ky­tis pa­čiam bei mo­ky­ti ki­tus (žr.1 Tim 4,12-15), nes tik skai­tan­tys, mąs­tan­tys bei mo­kan­tys įsi­klau­sy­ti į ki­tus ge­bės mo­ky­tis bei ves­ti ki­tus. Jei kai kam vis dar no­ri­si „at­jung­ti pro­tą", pri­min­siu, kad  jog apie to­kį „at­jun­gi­mą" Bib­li­jo­je ne­kal­ba­ma - toks „dva­sin­gu­mas" tik­rai ne­ve­da į gi­les­nį Die­vo pa­ži­ni­mą, at­virkš­čiai, „iš­jun­gia" mus tiek iš Die­vo su­ma­ny­mų, tiek iš šio pa­sau­lio gy­ve­ni­mo. 

Die­vui rū­pi vi­sas mū­sų žmo­giš­kas gy­ve­ni­mas, tad ga­li­me ti­kė­tis Jo ma­lo­nės, pa­lan­ku­mo vi­so­se sa­vo gy­ve­ni­mo sri­ty­se ir ten siek­ti pa­žan­gos. Ki­ta ver­tus, ma­nau, kad har­mo­nin­gam au­gi­mui vien to ne­pa­kan­ka, nes mū­sų gy­ve­ni­mo na­mui yra bū­ti­nas tvir­tas, ne­pa­ju­di­na­mas pa­ma­tas - dva­si­nis au­gi­mas („au­go <...> ma­lo­ne Die­vo <...> aky­se"). Tu­ri­me pir­miau­sia ieš­ko­ti Die­vo ka­ra­lys­tės ir Jo tei­su­mo (Mt 6, 33). Mū­sų gy­ve­ni­mo ge­ro­vė ir at­ei­tis kur kas la­biau pri­klau­so ne nuo to, kiek gir­dė­jo­me, bet nuo to, ką da­rė­me su tuo, ką bu­vo­me gir­dė­ję (Lk 6, 46-49; Jok 1, 22-25). De­ja, kai mums gy­ve­ni­me se­ka­si, esa­me lin­kę ma­žiau rū­pin­tis  pa­ma­ti­niais (ne­re­gi­mais) da­ly­kais, nors tai ir nė­ra iš­min­tin­ga. Ho­war­das Hen­dric­ksas pa­ste­bi: „Gal­vo­da­mas apie sa­vo stu­den­tus, la­biau­siai bai­mi­nuo­si ne dėl to, kad at­ei­ty­je jiems ga­li ne­si­sek­ti, bet jog pra­dė­ję ei­ti ne­tei­sin­gu ke­liu, jie ga­li su­lauk­ti sėk­mės. Tuo­met pri­ėję ke­lio ga­lą jie stai­ga su­pras, jog sie­kė ne to tiks­lo, ku­rio no­rė­jo, ir liks ne­pa­si­ten­ki­nę" [9]. To nie­kam ne­si­no­ri lin­kė­ti... Kaž­ko­dėl pa­si­tai­ko, kad krikš­čio­nys dva­si­nį pa­ma­tą pai­nio­ja su lai­ku, ku­rį jie pra­lei­do krikš­čio­niš­ko­je ap­lin­ko­je. Kar­tais at­ro­do, kad pats „kie­čiau­sias" krikš­čio­nių ar­gu­men­tas ir pa­si­tei­si­ni­mas yra me­tų skai­čius, pra­leis­tas baž­ny­čio­je. Ar tik­rai me­tų skai­čius yra toks svar­bus? „Pa­sa­ky­siu tik tiek - tai Die­vo ma­lo­nė. Ka­dai­se su­ži­no­jau, jog nu­lį ga­li pa­dau­gin­ti iš bet ko­kio skai­čiaus ir vis tiek gau­si nu­lį. <...> Pa­tir­tis ne­bū­ti­nai pa­da­rys jus ge­res­nį. At­virkš­čiai, ji lin­ku­si pa­da­ry­ti jus blo­ges­nį - ne­bent tai bū­tų pa­sver­ta ir įver­tin­ta pa­tir­tis" [10].

Kaip spor­ti­nin­kai tu­ri tre­ne­rius ir įsi­pa­rei­go­ja lai­ky­tis tam tik­ros dis­cip­li­nos, taip ir mes ne­pa­da­ry­si­me di­des­nės pa­žan­gos, jei veng­si­me įsi­pa­rei­go­ji­mų ir ne­ver­tin­si­me mo­ky­to­jų, ku­riuos Kris­tus siun­čia mū­sų ug­dy­mui. Mo­ky­to­jai ne tik per­tei­kia ži­nias, bet ir pa­ro­do pa­vyz­dį, įkve­pia mo­ky­tis, la­vin­tis, o sa­va­no­riš­kai pri­si­im­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai ža­bo­ja mū­sų tin­gi­nys­tę, sau­go nuo ap­si­lei­di­mo ir pa­de­da aug­ti Kris­tu­je. Ne­pri­im­ki­me Die­vo ma­lo­nės vel­tui - sie­ki­me pa­žan­gos, ir dėl to ne­teks gai­lė­tis.

 

[1] Howard Hendricks. „Keiskime gyvenimus mokydami".  Tikėjimo žodis, 2004, 39 psl.

[2] Dialektika [gr. „dialektike" - „kalbuosi", „diskutuoju"] - tikrovės pažinimo teorija, paremta reiškinių tarpusavio ryšių, vidinių prieštaravimų, judėjimo, kitimo ir plėtotės nagrinėjimu.

[3] Howard Hendricks. „Keiskime gyvenimus mokydami".  Tikėjimo žodis, 2004, 27 psl.

[4] Ten pat. 33 psl.

[5] Ranald Macaulay, Jarram Barrs. „Būti žmogumi". Nova vita, Šiauliai, 2000, 42 psl.

[6] Burtont T. Pierce. „Etika sluzenija. Rukovodsvo dlia ispolnenych duchom sluzitelej". Life Springfild, Misuri,  2002, 195 psl.

[7] http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-78.htm 

[8] Ten pat.

[9] Howard Hendricks. „Keiskime gyvenimus mokydami".  Tikėjimo žodis, 2004, 28 psl.

[10] Ten pat, 40 psl.